Prancūzų kalbos mokytojai yra entuziastai

Jurgita Kimbirauskienė – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos prancūzų kalbos mokytoja metodininkė. Nuo 2016 m. ji vadovauja Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacijai. Pašnekovė „Švietimo naujienoms“ papasakojo, kas šiai asociacijai svarbiausia, kuo jie gyvena, ką veikia ir kaip skatina kuo daugiau jaunimo prabilti prancūziškai.

 

Tuometę asociacijos prezidentę Reginą Sutkienę kalbinome 2012 m. Kokie pokyčiai asociacijoje įvyko per šį laikotarpį?

Nuo mano vadovavimo ir naujos tarybos darbo pradžios 2016 m. kasmet daugėja narių, dabar jų yra apie 130 – pastebiu, kad per kasmet organizuojamą konferenciją atsiranda 2–4 nauji žmonės. Suteikiame nariams šiokių tokių privilegijų (pavyzdžiui, galimybę nemokamai dalyvauti konferencijoje ar mokymuose) – taip skatiname prisijungti. Ir anksčiau vykdavo konferencija, vienas arba du konkursai mokiniams, būdavome respublikinio prancūziškų dainų festivalio Šeduvos gimnazijoje partneriai, vykdavo nacionalinė 11–12 klasių mokinių prancūzų kalbos olimpiada, septintokų konkursas, kurio organizavimą vėliau perėmė Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Septintokus apdovanodavome ir paskatinimo bei dalyvavimo diplomus ir prizus teikdavome kartu su Prancūzų institutu Lietuvoje, o vyresniuosius – Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) bei Prancūzų institutas. Dar vykdavo vasaros stovykla mokiniams Kelmės r.

 

Išrinkus naują tarybą labiau susikoncentravome į mokytojus, nes esame mokytojų ir dėstytojų asociacija, manome, kad svarbiausia šiuo metu remti ir juos skatinti. Pirmaisiais metais dar organizavome konkursą mokiniams, vėliau atsisakėme: pastebėjome, kad per daug išsiblaškome, prarandame laiko ir energijos resursus. Vėliau organizavome konkursą mokytojams, kad šie rašytų projektus ir savo mokyklose rengtų konkursus mokiniams. Nedaug, bet norinčių atsirado, šiek tiek parėmėme finansiškai, tačiau kitais metais nusprendėme, kad per daug dokumentacijos, atmetėme ir šią idėją. Bendraujame su Belgijos ambasada, kiekvienais metais jie skiria dvi stipendijas į Lježo universitetą, kartu atrenkame mokytojus (dažniausiai tai būna pradedantieji specialistai). Asociacija esant galimybei paremia mokytojus, nes pedagogams reikia apmokėti kelionę (visa kita suteikiama), kuri kainuoja, anksčiau beveik nebūdavo norinčių važiuoti, dabar, kai siūloma parama, jų atsiranda. Kasmet lapkričio mėnesį organizuojame konferenciją, pernai ji vyko Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkciame Frankofonijos centre – tai nauji mūsų partneriai. Renginys vyko dvi dienas, turėjome svečių ir lektorių iš Prancūzijos, Estijos ir Latvijos, buvo ir praktinių dirbtuvių, užduočių.

 

Prancūzų institutas Lietuvoje kasmet skiria stipendijas, mokytojai važiuoja mėnesiui į vieną ar kitą Prancūzijos mokymo centrą stažuotis. Tokių laimingųjų būna 8–10. Pagalvojome, kad šią galimybę turi ne visi, o poreikis yra, renginių prancūzų kalba nėra itin daug, todėl su kolegėmis sumanėme mokytojams organizuoti vasaros universitetą, kuris paskutinį kartą surengtas 2006–2007 m. Jau antrus metus iš eilės gaiviname šią tradiciją. Ieškojome paramos, esame tarptautinės organizacijos (FIPF), kuri vienija visas pasaulio prancūzų kalbos mokytojų asociacijas, nariai, ji kasmet skelbia konkursą projektams finansuoti. Pildėme paraiškas ir laimėjome finansavimą. Aišku, kaip visada, prisidėjo ir Prancūzų institutas – mūsų tiesioginis partneris, kuris daugiausia mus remia, taip pat šiemet pradėjome gražiai bendradarbiauti su Ugdymo plėtotės centru (UPC). Pernai šie mokymai keturias dienas vyko Prancūzų institute su 2 lektoriais iš Prancūzijos, šiemet buvome Palangoje, mokymai apėmė kultūrinę, edukacinę, poilsinę programą. Mokytojai mato to naudą, jiems toks renginys patinka.

Susikūrus naujai tarybai užsibrėžėme tikslą ieškoti partnerių ne tik Lietuvoje. Jau pernai, 2017 m., vykusioje konferencijoje Latvijos ir Estijos prancūzų kalbos mokytojų asociacijų vadovės Olga Ozolina ir Katrina Meinart pristatė savo veiklą, vėliau sėdome prie derybų stalo ir ėmėme ieškoti galimybių ką nors nuveikti kartu.

 

Ko galėtume pasimokyti iš latvių ir estų? Kaip šios asociacijos bendrauja tarpusavyje?

2019 m. organizuosime trijų Baltijos šalių 11–12 klasių mokinių olimpiadą. Šią idėją pasiūlė buvusi mūsų asociacijos prezidentė Vilija Sušinskienė, ištraukus burtus paaiškėjo, kad pirmąją tarptautinę Baltijos šalių olimpiadą kovą organizuos estai.

Abi skirtingos: latvių asociacija nėra didelė, jau beveik 20 metų jai vadovauja prezidentė Olga Ozolina. Jie labiau koncentruojasi į mokinių olimpiadas, vyksta daug atrankinių turų, grupių, pogrupių ir pan., taip pat bendradarbiauja su Prancūzų institutu Latvijoje, neorganizuoja konferencijų. To nedaro ir estai, kurie sėkmingai rengia vasaros stovyklas mokiniams, trunkančias mėnesį ar ilgiau, olimpiadas organizuoti asociacijai padeda universitetai. Abiejose šalyse asociacijos organizuoja daug renginių kovo mėnesį (visame pasaulyje tai frankofonijos mėnuo).

 

2019 m. organizuosime trijų Baltijos šalių 11–12 klasių mokinių olimpiadą. Šią idėją pasiūlė buvusi mūsų asociacijos prezidentė Vilija Sušinskienė, ištraukus burtus paaiškėjo, kad pirmąją tarptautinę Baltijos šalių olimpiadą kovą organizuos estai. Dar prieš traukiant burtus kiekviena šalis pristatė savo olimpiadų formatą. Mums priimtiniausias pasirodė estų variantas – jie labiau orientuojasi į praktinį kalbos panaudojimą. Olimpiados visose Baltijos šalyse vykdomos keliais etapais – pirmiausia vyksta atranka mokyklose, vėliau regioniniu mastu, tada nacionalinė, kai dalyvauja visos šalies mokiniai. Estijoje regioninis etapas vyksta internetu, naudojama „Moodle“ platforma, o nacionaliniame etape būna kūrybinės užduotys, pasirenkama viena tema, kuriami projektai, pristatymai, atliekamos įvairios užduotys. Mūsų šalies olimpiadoje kasmet daugėja kūrybinių užduočių, bet labiau vyrauja egzamino forma, užduotys raštu, iš dalies taip paprasčiau išrinkti laimėtojus. Estų variantas mums patiko, nes olimpiadose dalyvauja stipriausi mokiniai, kurie turi pakankamai išvystytą kalbos lygį, todėl manome, kad kalbėjimas geriausiai atsiskleidžia kūrybinėse užduotyse.

 

Buvome kartą nuvykę į Estiją, Latvijos ir Estijos atstovės lapkritį dalyvavo konferencijoje, vasaros universitete Palangoje. Mokymuose dalyvavo ir lektorius Jeanas-Christophe’is Delbende’is iš Prancūzijos. Mokytojams patiko tai, kad teko kalbėti tik prancūziškai, nes jei susirenka pedagogai tik iš Lietuvos, nori nenori retkarčiais pereinama prie lietuvių kalbos. Pagaliau Lietuvoje mokytojai surado nišą, kur galima kalbėti prancūziškai.

Apie ugdymo sistemų panašumus ir skirtumus plačiau pakomentuoti negaliu, pritrūksta laiko apie tai pasikalbėti, planuojame tą padaryti ateityje…

 

Ar Lietuvoje daugėja mokinių, pasirenkančių prancūzų kaip antrąją užsienio kalbą?

Nuojauta man sako, kad nežymiai, bet daugėja. Žiūrint į Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) statistiką, skirtumas nėra didelis, kelintoji procento dalis, varijuodavome nuo 2–3 proc., bet pastebiu susidomėjimą. Mums skambina ir klausia: „Gal turite mokytojų?“ Atsakau, kad ne, bet galime šia informacija pasidalyti. Šiemet turėjome 5–6 tokius paklausimus – daug daugiau nei pernai, kai jų buvo 2 ar 3. Ypač Kaune pradėjo trūkti mokytojų, nes atsidarė nauja frankofoninės pakraipos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, kuri samdo mokytojus iš Prancūzijos, vedančius bendrojo ugdymo dalykus prancūzų kalba, taip pat pastebime, kad jaunos mokytojos eina vaiko priežiūros atostogų, vyresnės – į pensiją, kitos apskritai išeina iš darbo. Šiemet pamatėme, kad mokytojų trūksta.

 

Prancūzų institutas Lietuvoje kartu su ŠMM inicijavo Kokybiško frankofoniško ženklo programą, kuri pristatyta 2018 m. kovo mėnesį Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje per šventišką renginį, skirtą frankofonijos mėnesiui Lietuvoje. Tikimės, kad tai paskatins abejojančius ir atsiras daugiau mokyklų, kuriose ši kalba dėstoma. Mokyklų vadovai sako, kad trūksta mokytojų – jei prancūzų kalbos mokytojai nueitų į mokyklas, kuriose ši kalba dar nedėstoma, manau, galėtų susikurti darbo vietą.

 

Ar asociacija prisideda prie ugdymo turinio atnaujinimo, turi minčių ir pasiūlymų?

Siūlome suintensyvinti kursą pagrindinio ugdymo klasėse (nuo 5 iki 9), nes šio amžiaus mokiniai kalboms yra imliausi ir dar ne itin susikoncentravę į egzaminus. Netgi manau, kad antrosios užsienio kalbos būtų galima mokytis jau nuo trečios klasės, pasirinktinai, po vieną valandą per savaitę.

Kaip prezidentė seku visą informaciją, kuri mus pasiekia iš ŠMM ar UPC, kiek kvietė nevyriausybines organizacijas dalyvauti susirinkimuose, tiek ėjau, kiek leidžia galimybės, tiek dalyvauju, žinau, kad buvo paskelbtas konkursas dėl ekspertų grupės, daugelį informacija pasiekė pavėluotai… Per konferenciją mokytojus informavau apie tokią galimybę, kviečiau dalyvauti, nes manau, kad bent vienas iš darbo grupės narių turi būti specialistas prancūzakalbis, praktikas, dirbantis su ta bendrąja programa, žinantis jos turinį ir trūkumus. Pradėjome bendrauti su vokiečių ir rusų kalbų asociacijomis – kadangi mūsų mažai, svarbu būti vieningiems. Pavasarį dalyvavau vokiečių kalbos mokytojų konferencijoje, kartu parašėme rezoliuciją, išvardijome, kokius matome antrosios užsienio kalbos dėstymo ir ugdymo trūkumus. Viską surašę kartu su pasiūlymais nusiuntėme į ministeriją. Susitikimuose dėl ugdymo turinio atnaujinimo kėlėme klausimą, kaip atnaujinti ugdymo turinį ir formą. Pavyzdžiui, 11–12 klasių mokiniai antrosios užsienio kalbos gali nebesirinkti: jie koncentruojasi į egzaminus, antrai kalbai nebeskiria tiek dėmesio, o Europos Sąjungoje deklaruojama daugiakalbystė, kitose užsienio šalyse turėti diplomą su dviem užsienio kalbomis yra privalumas. Taip pat siūlome suintensyvinti kursą pagrindinio ugdymo klasėse (nuo 5 iki 9), nes šio amžiaus mokiniai kalboms yra imliausi ir dar ne itin susikoncentravę į egzaminus. Netgi manau, kad antrosios užsienio kalbos būtų galima mokytis jau nuo trečios klasės, pasirinktinai, po vieną valandą per savaitę. Dabar mokomasi nuo šeštos klasės po dvi valandas, tai labai mažai. Ir iš tėvų kartais galima išgirsti nepasitenkinimą, kad vaikas tiek ilgai mokosi, bet kalbos neišmoksta pakankamai gerai. Štai 11–12 klasėse būtų palaikomos įgytos žinios, šiuo metu užsienio kalbai skiriamos 3 val., bet mokiniai ruošiasi egzaminams ir kartais jas tik „atsėdi“.

 

Dabartinės programos yra aptakios, bendros, rašant metinius ugdymo ir mokymo planus, neaišku, ką mokinys konkrečiai turėtų žinoti. Kyla neaiškumų dėl prancūzų kalbos vadovėlių, mokymo priemonių, reikėtų atnaujinti seną sąrašą, dabar jame yra 1995 m. ar dar anksčiau išleistų vadovėlių. Jie morališkai pasenę, nors teoriškai – tinkama ugdymo priemonė, nes egzistuoja minėtame sąraše. Asociacija kartu su Prancūzų institutu inicijuoja sąrašo atnaujinimą su užsienio leidyklomis, kurios tuos vadovėlius leidžia, ir Lietuvos įmonėmis, kurios jais prekiauja. Interpretuojant ugdymo programą pasitaiko nesutapimų, pavyzdžiui, ruošiant mokinius olimpiadoms. Mokytojai remiasi vadovėliais, kurie yra orientuoti į Bendruosius Europos kalbų metmenis. Tarp skirtingų vadovėlių būna neatitikimų: ta pati tema gali būti vieno vadovėlio pradžioje, o kito pabaigoje, vieni į olimpiadą atvykę mokiniai su ja jau susipažinę, o kiti dar ne. Manau, kad mokytojas turėtų naudotis keliais vadovėliais ir turėti galimybę varijuoti temomis atsižvelgiant į bendrąsias programas.

 

Sukurti programą yra didelis darbas, kaip ir integruotas mokymas, kalbu apie prancūzų kalbos ir mokomojo dalyko integraciją. Kyla klausimas, ne ką su kuo integruoti, bet kaip tą padaryti. Norint vesti integruotą istorijos pamoką prancūzų kalba, abiejų dalykų mokytojams visų pirma reikia sukurti planą, tam reikia daug darbo, galbūt integruoto vadovėlio. Apie tai diskutuojame, kyla daug idėjų, norisi palaikyti prancūzų kalbą. Šio dalyko mokytojai yra entuziastai, nori tą kultūrą išlaikyti, bet vien noro neužtenka, reikia visų darbo ir palaikymo iš institucijų, mokyklos administracijos, mokinių tėvų…

 

Kas asociacijai šiuo metu svarbiausia, aktualiausia?

Kovojame už savo kalbą, ugdymo turinys tai sudedamoji dalis. Orientuojamės į kokybę, ji ateina per ugdymo turinį, mokymo priemones, patį mokytoją, jo kompetenciją ir kvalifikaciją. Kaip tik ir mūsų konferencijos pavadinimas šiemet buvo „Tvari frankofonija: mokytojo vaidmuo“ – neužtenka vien žinoti, kaip išdėstyti, pavyzdžiui, būtąjį laiką. Mokytojas turi būti apsiskaitęs (literatūra, kinas, muzika), stiprios dvasios, energingas, pozityviai mąstantis (jei bus viskuo nusivylęs, ką jis duos mokiniui?), prancūzų kalba nėra anglų – pirmiausia turi įrodyti mokiniui, kad jam jos reikia. Jei mokytojas neturės vidinės motyvacijos ir pasitikėjimo, nieko nebus. Pastebėjau, kad kartais mūsų mokytojams trūksta pasitikėjimo savimi… Galbūt ir nemokame tobulai prancūzų kalbos, pati mokiniams sakau, kad dešimtukui nemoku – tobulinuosi, stengiuosi, važiuoju, bendrauju su prancūzais ir pan. Atsistoti prieš klasę ir kalbėti prancūziškai mokytojui reikia drąsos. Man pradžioje irgi to trūko, kol nepradėjau ieškoti kontaktų, ryšių, tada atsirado tos reikiamos charakterio savybės ir kompetencijos. Į Palangoje vykusius mokymus kvietėme lektorių, kuris įkvėptų, padirbėtų su mokytojų savęs vertinimu, pamokytų, kaip prisistatyti, apginti savo nuomonę. Ugdymo turinio atnaujinimas eina paraleliai su rūpesčiu dėl mokytojo – manome, kad jei investuosime į mokytoją, jis investuos į mokinius.

 

Pagrindinis asociacijos siekis – skatinti mokytis prancūzų kalbos. Kokiais būdais tą darote?

Su savo partneriais (Prancūzų institutu, ŠMM, UPC, užsienio partneriais) ruošiame stiprius mokytojus, organizuojame įvairius renginius – jau 10 metų vyksta minėtas Šeduvos dainų festivalis, olimpiados, įvairūs frankofoniški renginiai, ypač daug jų būna kovo mėnesį. Didžiausi asociacijos organizuojami renginiai yra du – konferencija ir vasaros mokymai mokytojams, taip pat vienas renginys mokiniams – stovykla.

Kiekvienas mokytojas savo mokykloje populiarina kalbą taip, kaip moka geriausiai – organizuoja keliones, konkursus, koncertus, bendradarbiauja su kitais tame pačiame regione dirbančiais kolegomis. Jei mus, asociaciją, pakviečia ir galimybės leidžia nuvykti, važiuojame. Tokiu būdu stengiamės palaikyti mokytojus ir asociacijos narius, padrąsinti ir skleisti frankofonišką kultūrą.

 

Kalbamės baigiantis metams. Kaip galėtumėte apibendrinti praėjusius metus ir ko tikitės ateinančiais? Kokią asociacijos ateitį įsivaizduojate?

2018-aisiais buvo daug įvykių ir renginių, kaip vadovė džiaugiuosi savo komanda – tarybą sudaro penki žmonės, bet prie veiklos prisijungia ir kiti aktyvūs nariai, siūlo savo pagalbą, susiskirstėme, kas už ką esame atsakingi. Vyko keli susitikimai dėl tarptautinės olimpiados, buvome nacionalinės olimpiados, vykusios Vytauto Didžiojo universitete, partneriai, Šeduvos dainų festivalyje teikėme prizus. Daugiausia pastangų pareikalavo vasaros universitetas – reikėjo parašyti projektą, gauti finansavimą. Visi šiuo renginiu buvo patenkinti, prašo tradiciją tęsti. Lapkritį vyko konferencija (pirmoji diena LR Seime, antroji Vilniaus universitete), kurią organizavome kartu su Seimo nariu Arūnu Gelūnu, Prancūzų institutu ir Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Vilniaus universitetu. Lietuvos 100-mečio proga apdovanojome 10 geriausių mokytojų ir dėstytojų, visos jos yra asociacijos narės.

Jei vertinčiau metus pagal 10 balų skalę, nebūsiu kukli, rašyčiau 10 – įdėjome daug jėgų, laiko, širdies, darbo, kuris yra neapmokamas, visuomeniniais pagrindais.

 

Turime idėjų kitiems metams, planuojame orientuotis į mokytoją, palaikyti jo optimistinę dvasią, kad prancūzų kalbos reikia, ji gyvuoja. Prancūzų kalba yra antroje vietoje po anglų tarp labiausiai besimokomų užsienio kalbų ir devintoje vietoje tarp labiausiai pasaulyje vartojamų kalbų, pagal vartojimą internete, prancūzų kalba yra trečioje vietoje po anglų ir vokiečių. Frankofonų vis daugėja. Dar tikimės tęsti bendradarbiavimą su Prancūzijos ambasada Lietuvoje, šiais metais turime naują ambasadorę, taip pat toliau bendrausime su Prancūzų institutu, rengdami bendrus projektus ir veiklas, su partneriais Lietuvoje, su užsienio partneriais ir UPC tikimės toliau organizuoti vasaros universitetą. Planų tikrai netrūksta, kad tik būtų sveikatos, tada bus ir jėgų bei noro. Asociacijos taryba renkama trejiems metams, 2019 m. lapkritį bus renkama nauja komanda, ieškosime naujų lyderių!

 

Tuomet man tik belieka palinkėti sveikatos ir energijos idėjoms įgyvendinti.