Pievomis kvepianti vaikystė

Saulėtą liepos pirmosios rytmetį Utenoje prie Dauniškio ežero pušų paunksmėje skambėjo klasikinė muzika, vaikų klegesys, senjorų balsai, praeiviai palydėjo žvilgsniais ir domėjosi, kas čia bus. O čia vyko dviejų Utenos lopšelių-darželių „Gandrelio“ ir „Šaltinėlio“ bendras kūrybiškumą skatinantis projektas „Pievomis kvepianti vaikystė“. Renginį organizavo pedagogės: Utenos lopšelio-darželio „Gandrelis“ meninio ugdymo mokytoja Ingrida Navikienė, mokytojos, dirbančios pagal ikimokyklinio ugdymo programą Brigita Kavolėlienė, Danguolė Valavičienė ir Utenos lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ meninio ugdymo mokytoja Dalė Pranskūnienė.

Renginyje dalyvavo vyresni darželių ugdytiniai su mokytojomis, jų padėjėjomis, specialistais. Mielai prisijungė ir pro šalį ėję senjorai, jų anūkai, parodydami, kad ir jie gali piešti, daryti jogos pratimus. Taip pat buvo labai smagu, kad prisijungė ir senjorė Taisa su anūkais Darija ir Dima iš Ukrainos, kurie piešė ryškią didelę saulę, apsuptą debesų, liejo širdyse susikaupusias emocijas ir jausmus. Renginį papuošė ir kūrė kartu buvusių ugdytinių močiutė Danutė Čekienė, kuriai labai artimas menas.

Visi drauge su jogos mokytoja Brigita, kuriai talkino Danguolė, atliko žaismingus jogos pratimus, priderintus vaikams: skrido kaip bitutės, stovėjo kaip medžiai, tupėjo kaip zuikučiai, sveikinosi kaip drambliai, atliko kvėpavimo pratimus, kurie padėjo nusiraminti bei išgirsti aplink supančius gamtos garsus. Drauge su meninio ugdymo pedagoge Ingrida užsimerkę klausėsi Edvardo Grigo „Ryto“ siuitos. Sugrįžę iš svajonių pievų, po medžiais atsigaivino vandeniu, pagardintu vėsinančiomis mėtomis, nes džiugino ir šildė karšta vasaros saulė. O tada jau visi dideli ir maži, stovintys ir sėdintys, nes ne visi gali vaikščioti, nėrė į kūrybą, skambant tam pačiam E. Grigo kūriniui, piešė savo svajonių pievą. Šiuo kartu buvo smagu išbandyti tapyti su akriliniais dažais ant neįprasto paviršiaus – plėvelės besidriekiančios nuo vieno medžio iki kito. Maišėsi spalvos, liejosi emocijos nuostabiausiais potėpiais ir vaizdais: pas kažką pražydo gėlės, kitur skriejo paukščiai, drugeliai, stiebėsi namai, lakstė draugai, driekėsi ežerai su plaukiančiomis gulbėmis ir antimis, gal iš Dauniškio ežero pakrantės. Pas senjorę Danutę stūksojo sniego kalnai, kurie tądien labai gaivino. Kūrybos eigoje buvo pakalbinti dalyviai, kurie įvardino, kaip jautėsi, ką patyrė šį rytmetį, kaip sekėsi. Pabaigoje visi drauge su mokytoja Dale sušoko „Laikroduko“ šokį.

Dauniškio ežero pakrantę papuošė meninė instaliacija „Spalvota vaikystės pieva“. Ją galėjo aplankyti visi praeiviai, kūrę vaikučiai galėjo pasikviesti savo tėvelius kartu pasigrožėti ir mažais pirštukais parodyti, kurioje vietoje gyvena jo spalvota pieva. Visi jautėsi labai laimingi išgyvendami bendrystę tarp kartų, tautų su gamta, per meną ir jogą.

+13

0