Nuotolinis ugdymas atskleidžia tikrąsias vertybes

Šiandien Lietuvoje siaučia ne tik COVID-19 virusas, netyla kalbos apie nuotolinio ugdymo proceso organizavimą ir visą švietimo sistemą. Tėvai nepatenkinti rašo peticijas dėl ugdomojo proceso nutraukimo, kyla nepasitenkinimo banga net privačiose ugdymo įstaigose. Todėl nusprendžiau pasidalinti, kaip šiandienos procesai vyksta mūsų nedidelėje, Gižų kaimo centre įsikūrusioje mokykloje-daugiafunkciame centre.

Nesiruošiu rašyti hiperbolizuotų panegirikų. Tiesiog noriu pasidalinti ir pasidžiaugti nuoširdžiu visos mūsų bendruomenės sutelktumu, darbu ir dėmesiu kiekvienam mokytojui, vaikui, mamai ir tėčiui. Visi jie susiduria su iššūkių kupina dabartine kasdienybe.

Didįjį darbą renkantis platformas mokymui ir mokymuisi atliko pavaduotojos ugdymui. Buvo išbandyta ir aptarta ne viena platforma, kol bendru sutarimu nusprendėme naudoti „Zoom“. Vadovai parengė aiškią tvarką, kaip vyks nuotolinis mokymas(is), ką kiekviena suinteresuota grandis turi daryti, kad mums pavyktų.

Mokytojai dalyvavo įvairiuose nuotoliniuose mokymuose, dėliojosi planus, kaip pamokas efektyviau perkelti į virtualią erdvę. Mūsų pedagogai į šią situaciją pažvelgė, kaip visada – optimistiškai – sutiko naują galimybę, progą vėl išmokti kažką nauja, nepatirta. „Pasirengimas nuotoliniam ugdymui – naujas iššūkis, bet įdomus. Jei tai būtų nenutikę, būčiau neišbandžius. Jis sustiprino bendradarbiavimą su kolegomis ir tėvais“, – sako priešmokyklinio ugdymo pedagogė Edita Plečkaitienė.

Klasių vadovai parengė kultūringo ir pagarbaus bendravimo taisykles vaizdo pamokų metu. Jau mokinių atostogų metu virtualiai bendraudami su auklėtiniais, išbandė, ar visiems pavyksta prisijungti, kartu sprendė kylančius techninius klausimus.

Glaudus bendradarbiavimas vyko ir su mokinių tėvais, jie taip pat nerimavo, kaip pavyks namuose išlaikyti mokyklos dienotvarkę, kaip seksis naudotis technologijomis, kaip jomis aprūpinti vaikus, nes tikrai ne visi turėjo. Ir apskritai: „Kaip visa tai vyks?“

Tai štai – išaušo istorinis pirmadienis, o mums… PAVYKO! Žinoma, strigo e. dienynas, e. mokymosi platformos, bet trikdžius iškart sprendėme, užduotis perkeldami į elektroninius paštus, o pamokas vesdami „Zoom“ platformoje. Mokiniai aktyviai jungėsi ne tik kompiuteriais, bet ir telefonais, kas kokiais ištekliais galėjo naudotis.

Tad mokytojų refleksijos metu visi lengviau atsikvėpėme. „Ruošdamasi tikėjau, kad viskas bus gerai. Lūkesčiai ne tik pasitvirtino, bet ir pranoko prognozes“, – džiaugiasi fizikos mokytoja Laimutė Budreikienė.

Ar mums viskas vyko kaip sviestu patepta? Tikrai ne. Antrąją savaitę sugedo pradinių klasių mokytojos kompiuteris – mokykla suteikė nešiojamąjį.

Paaiškėjo, kad mano penktokai – naudodamiesi e. dienynu, nemoka prisegti dokumento – informatikos mokytoja koregavo planą ir išmokė vaikus, kaip siųsti dokumentus. Man pačiai, dviejų vaikų mamai, teko vesti klasės valandėlę su dvimete ant kelių. Nuoširdžiai džiaugiuosi mokinių sąmoningumu, nė vienas nepasakė jokio komentaro ar pašaipios frazės.

Mokinys pamigo į pamoką – kitą rytą klasės vadovė pabuvo „žadintuvu“ ir pažadino. Daugiau to daryti neteko.

Prasidėjo trečioji nuotolinio ugdymosi savaitė. Daug bendravau su pedagogais ir tėvais, nes man rūpi ne tik mokinių dalyvavimas pamokose, bet ir visos mūsų bendruomenės emocinė savijauta.

Akivaizdu – pedagogams dabar tenka nežmoniškas krūvis, kaip patys įvardija – darbas vyksta 24/7. Dažniausia būsena – mintys „darbe“, o akys „kompiuteryje“. Vis dar pasimatydami vaizdo susirinkimuose matome vieni kitų šypsenas, o akys spindi džiaugsmu. „Pavargusi, bet pasitikinti savimi, besidžiaugianti mokinių bendryste“, – taip savo būseną apibūdina geografijos ir kūno kultūros mokytoja Jūratė Žilinskienė.

Emociškai dauguma mokytojų  jaučiasi puikiai, nes tai naujas iššūkis, suteiksiantis ypatingos patirties; psichologiškai – pavargę, nes slegia didelė atsakomybė; fiziškai – pavargę „nuo nuolatinio sėdėjimo“, darbo diena – neribota, nes e. dienynas veikia ir vėlai vakare, ir naktį, ir labai anksti ryte. „Visgi, išvada viena – tai įdomi patirtis, kuri atvers daug naujų galimybių“, – džiaugiasi biologijos mokytoja Lolita Paliulienė.

Mūsų mokykloje-daugiafunkciame centre mokosi 143 mokiniai. Yra šeimų, kuriose auga keli mokyklinio amžiaus vaikai. Mamos – šių dienų herojės, gebančios garantuoti kokybišką ugdymo(si) procesą 5 mokiniams gyvenant dviejų kambarių būste. „Tėvams – didelis AČIŪ! Pagalba vaikams ir man labai didelė. Jaučiu palaikymą“, – sako antrokų mokytoja Lina Mačiulaitienė.

Nuotoliniu būdu vyksta ir ikimokyklinio ugdymo grupių užsiėmimai. Mamos jau turi dienotvarkę, paskyrė laiką užduotėlėms. Dviejų, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupių, mergaičių mama Diana Dirmeikienė džiaugiasi: „Mokytojos atliko gerą darbą, viskas mums suruošta, kiekvieną dieną turim kokią nors temą, pagal kurią būna ir judrios, ir kūrybinės užduotys. Vaikai turi ką veikti bent porą valandų per dieną, ir tas laikas yra kokybiškas.“ Jai antrina ir kita mama Loreta Kučiauskienė: „Mokytojos labai puikiai paruošę užduotis kiekvienai dienai, dukrytė labai noriai jas atlieka ir pati prašo fotografuoti, siųsti nuotraukas auklėtojoms. Užduotys tikrai labai įdomios, žaismingos. Man tai didelė pagalba užimant vaiką šiuo laikotarpiu.“

Pradžiugino ir vaikai. Turbūt kiekvienoje mokykloje yra mokinių, kuriems stinga mokymosi motyvacijos, reikalaujančių papildomo dėmesio. Esu mokyklos socialinė pedagogė, todėl mane neramino, kaip elgsis šie mokiniai, kaip juos reikės „užnorinti“ dalyvauti ugdomajame procese, kaip elgtis patyčių atveju. Tačiau to visiškai neprireikė. VISI mokiniai dalyvauja ugdomajame procese; ne visi jungiasi į vaizdo pamokas, tačiau teikia mokytojams grįžtamąjį ryšį – siunčia atliktas užduotis elektroniniu paštu, konsultuojasi „Messenger“ programėle ir t. t.

Elektroninių patyčių užuomazgos pasireiškė, bet, išsiaiškinome, kad tai buvo ne mūsų mokyklos mokiniai, o iš kito miesto, neaišku būdu prisijungę į „Zoom“ kambarį. „Vaikai nori daug ką papasakoti, parodyti. Jie labai pasiilgę mokyklos, draugų. Buvo pasiūlymas – visiems mums izoliuotis ir gyventi mokykloje“, – dalijosi savo emocijomis antros klasės mokytoja.

Manau, šiandien galime džiaugtis socialinio ir emocinio intelektų ugdymo, savivaldaus mokymosi, pamokų vaisiais. Dabar, kritiniu laikotarpiu, atsiskleidžia esminės mokinių vertybės – pagarba, atsakomybė, pareiga; bendravimas ir bendradarbiavimas; savimonės ir savarankiškumo įgūdžiai; mokėjimo mokytis kompetencija. Juk iš vaizdo pamokų „pabėgti“ lengviau nei pasislėpti mokykloje.

Klausantis mokytojų refleksijų susirinkimų metu, širdis džiaugiasi, kad mūsų mokiniai geba savarankiškai mokytis, kiekvieną dieną vyksta maži stebuklai, o mes einame tinkamu keliu, vedančiu sėkmės link.

Skaitant įvairias publikacijas spaudoje, internete, man kyla retorinis klausimas: „Jeigu mūsų mažo miestelio mokyklos bendruomenė, su minimaliomis priemonėmis, surėmusi pečius, gali užtikrinti kokybišką nuotolinį ugdymo(si) procesą, tai kodėl nepavyksta jums?..“

+23

0