Net ir vieno vaiko sėkmės istorija verta mūsų pastangų

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

„Švietimo naujienos“ tęsia temą apie „Renkuosi mokyti!“ konferenciją „Mokyklos (ne)standartas“ ir kviečia susipažinti su įgyvendintu Vilniaus Šilo mokyklos pokyčio projektu įtraukiojo ugdymo srityje. Patirtimi dalijosi ir pasakojimą iliustruojančias nuotraukas bei vaizdo įrašą rodė mokytojas ir „Renkuosi mokyti!“ alumnas, Meilės Lukšienės premijos laureatas Artūras Adamas Markevič, mokytojos, specialiosios pedagogės Vaida Maziukienė bei Rūta Bagdonavičienė ir mokyklos direktorė Egidija Urbanavičienė.

Vilniaus Šilo mokykla yra bendrojo lavinimo ugdymo įstaiga, teikianti specialųjį ugdymą. Vienoms specialiosioms ugdymo įstaigoms sekasi geriau, kitoms – ne taip gerai, bet net ir šiomis dienomis jos yra gana uždaros, todėl pokyčių komandos tikslas – siekti, kad vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, taip pat yra verti išgyventi sėkmę ir būti visuomenės dalimi. Kuo anksčiau tokios mokyklos ateis į „Renkuosi mokyti!“ projektą, tuo greičiau vaikai taps visuomenės dalimi. „Kita idėja, kad mokyklų specialistai, pedagogai ir bendruomenės keistųsi patirtimi – bendrojo lavinimo mokyklos galbūt neturi tokių žinių, kurias turime mes, o mūsų mokytojams taip pat svarbu bendrauti su bendrojo lavinimo mokyklomis kalbantis apie įtraukųjį ugdymą. Nes mes, būdami uždari, galime užsimiršti ir nesuvokti, į kokią visuomenę integruosime vaikus. Pokyčio tikslas – stiprinant tarpinstitucinį bendradarbiavimą sudaryti sąlygas įvairių ugdymosi poreikių vaikams drauge veikti, mokytis ir kartu kurti, projektą įgyvendinome su Vilniaus Sietuvos progimnazija ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjumi“, – įvykdytą pokyčio projektą pristatė Vilniaus Šilo mokyklos direktorė Egidija Urbanavičienė.

Kokiais principais vadovautasi?

 

Pažinimas stebint ir žaidžiant. Pirmiausia pedagogai vaikams iš skirtingų mokyklų leido tiesiog būti kartu vienoje erdvėje, organizavo žaidimus, estafetes (vieni įsitraukdavo greičiau, kiti iš toliau stebėdavo, kas vyksta); žygį, kurio metu vaikai buvo paskatinti paimti vienas kitą už rankos, padėti, jei mato, kad reikia pagalbos. Tai buvo adaptacijai skirtas laikas, kai Šilo ir Sietuvos mokyklų vaikai galėjo pamatyti, kuo vieni ir kiti skiriasi, tokiu būdu sukurti tam tikrą pažinimo santykį ir nugalėti nerimą.

 

Erdvių pritaikymas. Šilo mokyklos vaikams itin svarbus aplinkos, išsidėstymo aspektas. Kai kilo bendrų veiklų idėja, pirmiausiai reikėjo apgalvoti, kad toje erdvėje kiekvienas jaustųsi gerai, nes galbūt yra vaikų, kurie negali būti šalia kitų arba turi kitokių sensorinių pojūčių, galbūt reikia kitokio stalų išdėstymo. Nepažįstama aplinka iškart tarsi turėtų rodyti vaikui, kur jis dabar yra ir ką turėtų veikti. Todėl viskas buvo itin gerai apmąstyta. Tada, neinvestuojant daug pinigų – naudotos širmos, užuolaidos, kuriomis padalijome didelę aktų salę mažesnėmis erdvėmis, tai padarė didelį poveikį gerai vaikų savijautai. Iš viso dalyvavo iki 40 vaikų – maždaug po 20 iš kiekvienos mokyklos ir specialistai, organizavę veiklas, savanoriai iš licėjaus.

Dalyvių kiekis buvo gan didelis iššūkis, kuris vertė mąstyti, kaip geriau pritaikyti erdvę. Šilo mokyklos klasės mažos, po 8–10 vaikų, todėl šiems mokiniams ir jų mokytojams veiklos daug didesniame vaikų būryje kėlė iššūkių, bet tinkamai pritaikytos erdvės leido nemažam vaikų būriui jausti ir suvokti savo ribas, žinoti, kur jų grupė.

 

Universalus dizainas. Tai strategija, susijusi su įtraukiojo ugdymo principais. Kurdami ir pateikdami dalyviams užduotis pedagogai stengėsi, kad instrukcija arba pristatymas, estafetės diplomas būtų aiškus kiekvienam – daug Šilo mokinių nesugeba skaityti ilgų sakinių ar suprasti žodžių, bet Sietuvos vaikai sugeba skaityti, todėl informacija pateikta ir žodžiais, ir simboliais, naudojamais specialiojoje pedagogikoje, neišskiriant „tau paveikslėliai, o tau – tekstas“, tiesiog pateikta taip, kad kiekvienas galėtų suprasti. Prieš kiekvieną veiklą (vaikams svarbu žinoti, kas vyks, tai mažina nerimą, suteikia žinių, kas po ko vyksta), būdavo pateikiamos skaidrės, kuriose aiškinama, kaip ji vyks. Tas vaizdumas svarbiausias Šilo mokyklos mokiniams, bet padėjo visiems.

 

Kiekvieno įgalinimas. Siekta, kad kiekvienas vaikas jaustųsi gerai, savarankiškai, be pagalbos galėtų suprasti užduotį, ją atlikti. Bendrojo lavinimo mokyklose vaikai siekia akademinių žinių, rezultatų, Šilo mokykloje mokomasi šiek tiek kitaip, bet pedagogai norėjo, kad vieniems nebūtų neįdomu, kitiems – per sudėtinga, todėl teko pagalvoti, kaip tai įgyvendinti praktiškai. Pavyzdžiui, prieškalėdinės šventės metu kepėme sausainius, Šilo mokyklos mokiniai sudarė meniu, iš parduotuvių žurnalų karpydami paveiksliukus – kokių patiekalų norėtų matyti ant savo kalėdinio stalo, o Sietuvos mokiniai apskaičiavo, kiek šie patiekalai kainuotų. Tokiu būdu visi įgyvendino bendrą tikslą, kūrė šventę, tokiu būdu įgalinamas kiekvienas vaikas. Tai padaryti nebuvo lengva, nes specialieji pedagogai, dirbantys specialiojoje mokykloje, yra šiek tiek atitrūkę nuo bendrojo lavinimo mokyklų, jiems irgi buvo sudėtinga pateikti užduotis bendrojo lavinimo mokyklos vaikams.

 

Akcentuotos ne silpnybės, bet stiprybės. Tai susiję su kiekvieno įgalinimu, nes visi atliko jiems pagal galimybes skirtas užduotis ir galiausiai išvydo bendrą rezultatą. Dažnai, kalbėdami apie negalią, ypač protinę, pirmiausia pagalvojame, ko tas žmogus negali ir nemoka, nesugeba, bet šiuo atveju pedagogai stengėsi, kad visi veiklų dalyviai pamatytų, jog jie kažką moka. Pavyzdžiui, vienos veiklos metu, Kovo 11-osios proga, visi mokėsi rašyti laišką – siuntė atvirukus į įvairius Lietuvos miestus ir užsienį, kalbėjosi apie laiško kelią, apie Lietuvą. Sietuvos mokiniams buvo didelis atradimas, kad Šilo mokyklos mokiniai sugeba parašyti savo vardą arba naudodami simbolius parašyti žinutę – tą pačią, kurią jie gali perteikti užrašydami žodžius. Taigi, orientavimasis į stiprybę motyvuoja kurti santykį ir bendrą veiklą. Kai mišriose grupėse vaikai mokėsi naujo dalyko ar įgūdžio, pedagogai pamatė, kad mokiniai pastebi, kam ir kokios pagalbos reikia, tad gali pastebėti ir kitų stiprybę.

Specialiojoje mokykloje vaikai mokosi kepti sausainius, sumuštinius – vaikai iš Sietuvos mokyklos buvo nustebę, kad jų bendraamžiai taip gerai orientuojasi, žino, ką veikti. Kartais atrodo, kad tokius vaikus nuvertiname sakydami: „Ką jie ten gali…“, o iš tikrųjų jie daug ką gali – užtepti, iškepti, užmaišyti sausainių tešlą.

Ko išmoko mokytojai?

 

Mokytoja ir specialioji pedagogė Rūta Bagdonavičienė papasakojo apie pamokas, kurias išmoko pedagogai. Pirmiausia – dirbti komandoje, nes visus vienija bendras tikslas, o pasiskirstę atsakomybėmis, kiekvienas prisidėjo jo siekdami. Antroji pamoka – empatija. „Ruošiantis bendroms veikloms, turėjome galvoti apie kiekvieną vaiką, ruoštis. Kaip dirbti su savo mokyklos mokiniais – žinome, tai darome kasdien, bet kaip sutikti, pasitikti, pasiruošti darbui su kitų mokyklų mokiniais? Tai buvo nemenkas iššūkis“, – pripažino R. Bagdonavičienė.

 

Direktorė pateikė pavyzdį, kad, pavyzdžiui, žygio metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjaus mokinys norėjo padėti pastumti vežimėlį, o mokytoja pasakė, kad pagalbos nereikia: „Mes kolektyve apie tai dar kalbamės, kad reikia mokėti priimti pagalbą, jos neatsisakyti.“ Trečioji pamoka – kalbėtis apie negalią. Nereikia šio žodžio bijoti, apie tai reikia kalbėtis, tokie pokalbiai vyko ir su pradinių klasių mokiniais, ir su vyresniaisiais, tik skirtingomis formomis. Su pradinukais – kitokio mokymosi metu vyko veiklos apie negalią, o su vyresniaisiais pasitelkėme diskusijos formą – kiekvienas mokinys galėjo užduoti klausimą apie tai, kas jam rūpi, kas įdomu. „Su pradinukais kalbėdamiesi apie negalias pradėjome nuo to, kad turime įvairių baimių, vaikai jas vardijo, tada pateikėme pavyzdžių, kaip gali jaustis vaikas toje situacijoje, ką jis išgyvena (nerimą, baimę, pyktį), po tos pamokos vaikai sakė: „Dabar suprantu, kodėl jis taip galėjo pasielgti. Nes aš irgi taip jaučiuosi, kai bijau.“ Kai tie vaikai pamatė, kaip savo mokiniams vedame pamokas, kokios jos, sakė, kad jiems įdomu kaip bendraamžiai mokosi. Priėjome prie išvados, kad apie kitokius vaikus, jų poreikius, išskirtinumus reikia kalbėtis kuo anksčiau: pradinukai greičiau prisitaiko, lanksčiau į viską žiūri“, – pastebėjo mokytoja. Pedagogai išmoko taikyti skirtingas integravimo formas – ruošdamiesi veikloms turėjo apgalvoti, kaip prisidės pradinukai, paaugliai. Pirmiesiems tiesiog leido būti ir veikti kartu – priartėti prie kitokių vaikų tokiu būdu, o antrieji atliko savanorių vaidmenį: filmavo, fotografavo, padėjo.

 

Šilo mokyklos direktorės teigimu, „Renkuosi mokyti!“ mokytojui reikia pagalbos, patarimų, suteikti galimybę mokytis. Tai – galimybė sutelkti komandą, kuri padės naujam mokytojui. Kartais istorijos baigiasi nesėkmingai, nes vadovai įsivaizduoja, kad ateis „Renkuosi mokyti!“ mokytojas ir išspręs sunkios klasės, sunkiai sukalbamų tėvų ar kurią kitą problemą, bet tai neįvyks. Jei įstaigų vadovai nori, kad ateitų kuo daugiau jaunimo, privalo suvokti, kad taip pat turi prisiimti atsakomybę, padėti ir palaikyti jaunus žmones. Šiuo atveju svarbi mentorystė „mokytojas – mokytojui“ (kai vienam žmogui sunkiau, kitas gali palaikyti) ir „vaikas – vaikui“.

 

Pasak A. A. Markevič, tėvai nerimavo, ar projektą lydės sėkmė, ar to reikia specialiosios mokyklos mokiniams, ar nesukels jiems per daug streso, o bendrojo lavinimo mokyklos vaikų tėvai dažniausiai kėlė klausimus, kodėl reikia susitikimų su vaikais, turinčiais protinę negalią, ar tai saugu, ar reikalinga. Iš pradžių Sietuvos mokinių akyse matėsi baimė ir nerimas, bet po bendrų veiklų nuotaika visiškai pasikeitė: žingsnis po žingsnio vaikai sugebėjo dirbti mišriose grupėse, padėti vieni kitiems, priimti, suprasti kito elgesį, pasiūlyti jam pagalbą. Pokytis palietė ne tik mokinius, mokytojus, bet ir tėvus, nes vaikai, grįžę namo, jiems pasakojo savo įspūdžius. „Šie projektai ne apie didelius kiekybinius pokyčius, jie – apie vaikus. Netgi vieno vaiko sėkmės istorija yra verta mūsų pastangų. Projekte gali dalyvauti visos mokyklos, turinčios motyvacijos keistis, kurti pokyčius, tokiu būdu siekdamos, kad kiekvienas vaikas savo gyvenime patirtų sėkmę“, – apibendrino pedagogas.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *