(Ne)išmatuojamas švietimo efektyvumas ir našumas

Neseniai Vilniaus universiteto leidykla išleido monografiją „(Ne)išmatuojamas švietimo efektyvumas ir našumas“, kurios autoriai – tarpdisciplininė, tarpkryptinė komanda: prof. dr. Audronė Jakaitienė (projekto vadovė), prof. habil. dr. Rimantas Želvys, doc. dr. Rita Dukynaitė, dr. Dovilė Stumbrienė, Jogaila Vaitekaitis, dr. Laura Ringienė, prof. dr. Julius Žilinskas, prof. habil. dr. Antanas Žilinskas ir dr. Saulė Raižienė. Ši knyga, kaip ir devyni mokslo straipsniai edukologijos ir informatikos žurnaluose, yra vienas iš visuotinės dotacijos projekto „ES šalių švietimo sistemų efektyvumo ir našumo analizė naudojant antrinius didelės apimties duomenis (EFECTAS)“, vykusio nuo 2018 m., rezultatų. Apie tyrimo turinį „Švietimo naujienose“ buvo skelbti šeši straipsniai.

 

Prof. Rimantas Želvys pirmiausia papasakojo, kodėl mokslininkai ėmėsi šios temos: „Pastebėjome, kad švietimo sistemoje efektyvumas, vertinant mokinių pasiekimus, dažnai atsiduria mokslininkų dėmesio centre, šia tema yra publikacijų, darbų, apie našumą jų esama kiek mažiau, o bandymai susieti efektyvumą ir našumą, mūsų žiniomis, įgyvendinti tik keliuose tyrimuose. Gerokai mažiau tyrimų skiriama švietimo sistemos efektyvumui ir našumui prieinamumo ir nešališkumo požiūriu. Daugiausia plačiąją ir mokslo visuomenę domina mokinių pasiekimai. Tačiau švietimo tikslai negali būti laikomi pasiektais, jei švietimas nėra prieinamas visiems ir yra ribojamas socialinių ir asmeninių veiksnių. Kadangi pastebėjome, kad šiems svarbiems švietimo aspektams skiriama nepakankamai dėmesio, pasirinkome juos savo tyrimo objektu, o vėliau jie tapo pagrindine mokslinės monografijos tema.“

 

Efektyvumas ir našumas – naujosios viešosios vadybos terminai, pasiekę mūsų visuomenę prieš keletą dešimtmečių, skatinantys matuoti viešojo sektoriaus veiklą. Iš šiuo metu egzistuojančių apibrėžimų mokslininkai pasirinko šį: švietimo sistemos efektyvumas yra tai, kokiu laipsniu pasiekiami užsibrėžti švietimo tikslai. Švietimo sistemos našumas parodo užsibrėžtų tikslų pasiekiamumą mažiausiomis sąnaudomis, kitaip tariant, kokie ištekliai turimi ir ką su jais gebama pasiekti. Ne tik pasiekimų, bet ir prieinamumo bei nešališkumo požiūriu švietimo sistemos gali būti efektyvios ir neefektyvios, našios arba nenašios, tad buvo įdomu sužinoti, kokios jos yra ES šalyse. Monografijoje dėmesys atkreipiamas į tai, kaip apibrėžiami švietimo tikslai, pagal kokius rodiklius galima spręsti apie jų pasiekiamumą.

Monografijoje analizuojama, ar yra išmatuojamas švietimo efektyvumas ir našumas. Parodoma, kad remiantis ekonomine paradigma iš tiesų galima išmatuoti / įvertinti švietimo efektyvumą ir našumą tam tikru lygmeniu, tačiau ekonominė paradigma neapima švietimo plačiąja prasme ir yra kitos švietimo dimensijos, kurios itin svarbios, bet sunkiai matuotinos.

Monografiją sudaro dvi dalys. Pirmojoje, edukologinėje, dalyje aptariami ir įvairių paradigmų kontekste diskutuojami efektyvumo ir našumo apibrėžimai. Apžvelgiami švietimo modeliai, itin populiarėjantys tarptautiniai didelės apimties pasiekimų tyrimai, kaip ir nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai, egzaminų rezultatai. Pateikiami susisteminti kitų mokslininkų tyrimai švietimo efektyvumo ir našumo vertinimo klausimais. Antroji monografijos dalis yra skirta autorių atliktiems empiriniams tyrimams švietimo efektyvumo ir našumo vertinimo tematika pristatyti.

 

R. Želvys išskyrė ir keletą svarbiausių monografijoje pateiktų rekomendacijų: „Girdime vis daugiau kalbų apie atitiktį ūkio poreikiams, darbo rinką ir vis mažiau – apie kultūros ugdymą, asmenybės brandą, todėl vertinant švietimo rezultatus reikėtų paisyti ne tik ekonominės, bet ir sociokultūrinės švietimo paradigmos ir iš jos kylančių tikslų ir rodiklių. Turime atsižvelgti į tai, kad lyginamieji mokinių pasiekimų tyrimai susiaurina ugdymo turinį ir procesą, taip keisdami švietimo realybę. Jie yra būtini, mes juos darėme ir darysime, bet turime gana blaiviai juos vertinti.“ Pasak profesoriaus, reikia parinkti tokius rodiklius, kurie galėtų atspindėti švietimo tikslų pasiekimo efektyvumą, tačiau, norint matuoti jų įgyvendinamumą, pirmiausia reikia dėl jų susitarti, be to, užtikrinti, kad transformuojant švietimo tikslus ir rezultatų rodiklius tikslų esmė „nepasiklystų vertime“. Jeigu rezultatai tampa svarbesni už tikslus, reiškia, kad ne „šuo vizgina uodegą, o pastaroji – šunį“. Rezultatai turi būti pagalbinė priemonė įvertinti tikslų pasiekiamumą, o ne absoliutus matas, į kurį visi orientuojasi. Mokslininkai taip pat pataria vertinant švietimo efektyvumą ir našumą formuluoti konkrečius spręstinus klausimus, kurie tiesiogiai prisidėtų prie konkretaus švietimo politikos tikslo vertinimo, o nacionalinę švietimo politiką grįsti integralia, pirmiausia nacionalinių kokybinių, kiekybinių, o tada ir tarptautinių tyrimų analize, o ne vieno, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos inicijuoto tarptautinio penkiolikmečių PISA (angl. Programme for International Student Assessment) tyrimo rezultatais. „Pastebime, mūsų nuomone, ne itin vykusią praktiką, kai įvairiais lygmenimis, tarp jų ir aukščiausiu politiniu, kalbant apie švietimo būklę, remiamasi vien tik PISA tyrimu, kartais cituojama netiksliai“, – atkreipia dėmesį R. Želvys. Rekomenduojama ieškoti mokymo praktikų, kurios būtų veiksmingiausios gerinant būtent Lietuvos mokinių ir mokytojų sąlygas, neignoruoti ypač prasto ir stipriai nuo tarptautinio vidurkio atsiliekančio ugdymo proceso aprūpinimo ir finansuoti tikslinius tarpdisciplininius tyrimus, siejančius švietimo našumą ir efektyvumą.

 

„Švietimas – labai daugialygmenė, heterogeniška sistema, todėl viską, ką darome, analizuojame, turime daryti itin atsakingai, kad išvados būtų, kaip pasakytų matematikai, be poslinkio (angl. unbiased), tarnautų politikos formavimui Lietuvoje ir tuo pačiu mums visiems“, – apibendrindama nuveiktą darbą ragino A. Jakaitienė ir dėkojo Nacionalinei švietimo agentūrai už pateiktus duomenis, be kurių, ko gero, kai kurių knygos skyrių nebūtų.

 

Viena monografijos recenzenčių prof. dr. Valentina Dagienė teigė, kad recenzento misija – padėti, kad knyga išeitų geresnė, suprantamesnė ir įdomesnė: „Prirašiau daug pastabų, jaučiau, kad kolegos iš tikrųjų reaguoja, ta darbo „virtuvė“ ir bendradarbiavimas buvo smagūs, dėkoju autoriams už kantrybę.“ Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausiosios patarėjos prof. dr. Loretos Žadeikaitės, ši knyga yra fundamentalus darbas ne tik savo apimtimi, bet ir turiniu, kokybe, ji džiaugėsi, kad atsiranda ne kaltinimo, o paradigminės diskusijos kultūra. Šiame leidinyje pirmą kartą kompleksiškai pristatyta visa tyrimų istorija, pateikiama tyrimų kritika ir jų privalumai. Viceministro prof. dr. Ramūno Skaudžiaus teigimu, gyvename laikais, kai norisi viską pamatuoti, veikti efektyviai, bet svarbu nepamiršti, kas iš tiesų svarbiausia. O monografijoje gvildenama tema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

 

A. Jakaitienė džiaugėsi sėkmingu bendradarbiavimu ir idealia mokslininkų komanda: vieni žino, ką skaičiuoti, kiti – kaip, be to, moka aiškiai ir suprantamai pateikti rezultatus, taigi remdamiesi šiomis stiprybėmis galėjo dirbti greitai ir veiksmingai: „Nebūtume pasiekę tokių rezultatų, jei būtume vieni be kitų, tai mūsų stiprybė, ideali komanda, bendradarbiavimas.“

 

Knygą nemokamai galima atsisiųsti iš Vilniaus universiteto knygyno.

Monografijos pristatymo įrašas prieinamas projekto EFECTAS tinklalapyje.