Neieškok žodžio kišenėje: vaikų žodyno turtinimas frazeologizmais

Priešmokyklinio ugdymo programoje minima, jog vaikai turi pažinti frazeologizmus, perkeltinės prasmės žodžius, juos vartoti, tačiau metodinių patarimų, kaip tai daryti, nė su žiburiu nerasi. Straipsnyje, glaustai aptarsiu kai kuriuos frazeologizmų semantinius aspektus, išryškindama, kodėl svarbu turtinti vaikų žodyną frazeologizmais, bei pateiksiu idėjų, kaip padėti vaikams suvokti šiuos sparnuotuosius posakius bei jų vartojimo situacijas.

 

Frazeologizmai ‒ pastovūs žodžių junginiai, savo perkeltine reikšme artimi vienam žodžiui ir darantys kalbą gyvesnę, vaizdingesnę, ekspresyvesnę. J. Pikčilingis (1975) pastebi, kad frazeologizmai yra stiliaus aukso valiuta ‒ jie lemia kalbos išraiškos sodrumą, spalvingumą, emocinį poveikį.

 

Frazeologizmai yra sudaryti: su žmogaus / gyvūno kūno dalių pavadinimais: nosį nušluostyti (pasirodyti apsukresniam), akimis ryti (gėrėtis), ragus aplaužyti (sutramdyti), snapą kaišioti (smalsauti); su gyvūnų pavadinimais: kiškio pyragas (lauktuvės vaikams); meška kojas išsilaužtų / nusisuktų galvą (apie netvarką kambaryje); su drabužių ir jų dalių pavadinimais: kelnes išnešti (pabėgti), vos kepurę panešti (būti silpnam); su artimos aplinkos daiktų pavadinimais: vieną dūdą pūsti (sutarti), peilis į paširdį / po kaklu (didelis nemalonumas); su gamtos reiškinių pavadinimais: oru gyvas (apie nevalgantį), kaip saulė prašvito (apie nudžiugusį); su mitologinių būtybių pavadinimais: kaip laumės apmainytas (negražus), kaip perkūnas giedrą dieną (apie staigmeną); su vardais: Martyno žingsniais (labai greitai išeiti); velka kaip Juzelis lašinius (sunkiai eina).

 

Vieni lietuvių kalboje vartojami frazeologizmai kilę iš šnekamosios kalbos, kiti ‒ atkeliavę iš kitų šaltinių ‒ biblinių (pvz., atverti akis; eiti per ugnį ir vandenį; kas nedirba, tas nevalgo, nusiplauti rankas), istorinių (pvz., išmušti iš balno; išmušti pagrindą iš po kojų; nešvarus karas; raganų medžioklė), literatūrinių (pvz., bjaurusis ančiukas; karalaitė ant žirnio; ir sienos turi ausis; kovoti su vėjo malūnais), maginių senovės tikėjimų (pvz., išeiti (išnešti) kojomis į priekį; juoda katė; nevaryk Dievo į medį; pikta akis) ir pan. (žr. A. Butkus, 2009).

 

Nors daugelio frazeologizmų kilmę sunku susekti, kai kurių reikšmes galima paaiškinti, pvz. (pagal L. Šmukštys, 1974; A. Butkus, 2009):

• Vedžioti už nosies (meluoti, netesėti pažadų): sunkiai tramdomiems gyvuliams į nosį būdavo įveriama grandinėlė, tada jie klusniai leidosi vedžiojami.
• Kaišioti pagalius į ratus (kam nors trukdyti): labai senais laikais vežimams stabdyti buvo naudojami specialūs pagaliai, kuriuos kišdavo tarp stipinų, kad užblokuotų ratą.
• Berti druską ant žaizdos (pri(si)minti skausmingus išgyvenimus): senovėje druskos bėrimas ant žaizdos buvo vienas iš kankinimo ar tardymo būdų.
• Nevyk Dievo į medį (sakoma žmogui, be pagrindo besiskundžiančiam savo gyvenimu): posakis sietinas su senovės žmonių tikėjimu, esą namus globoja dievai. Tad, jei žmogus skųsis, dievaitis tai supras kaip nedėkingumą ir apsigyvens medyje, o žmogus liks be jo globos.
• Dantį užkalbėti (įtikinti, įkalbėti apgaunant): kadaise tikėta burtu, kad „stebuklingais žodžiais“ galima numalšinti dantų skausmą.
• Kaip į uodegą įkirptas (sakoma apie nerimstantį, šokinėjantį): avis kerpant pasitaikydavo įkirpti gyvą odą.
• Kokia musė įkando? (Sakoma, jei kas be aiškios priežasties suirzęs, priekabus, blogos nuotaikos). Seniau tikėta, jog į muses ar kitus vabzdžius gali įsikūnyti velnias; įkandęs žmogui velnias verčiąs jį keistai elgtis.
• Kišti galvą į smėlį (apsimesti nematančiam blogybių ar pavojaus). Posakis atsirado iš tikėjimo, jog, pajutęs pavojų, strutis kiša galvą į smėlį, kad, nematydamas grėsmės, pasijustų saugus. Iš tikrųjų stručiai, pajutę pavojų, ištiesia kaklą ant žemės, kad taptų mažiau matomi, tačiau tuo pat metu akylai stebi aplinką.
• Frazeologizmai, nusakantys apytikrį laiką ‒ su gaidžiais (paryčiais, anksti), su vištomis (anksti eiti miegoti), ‒ atspindi senąją valstiečių buitį. Tikėtina, kad vaikams, paaiškinus, kaip žmonės senovėje orientuodavosi laike, tokie posakiai būtų suprantami.

Remiantis I. Mysan (2015), išskirtinos tokios priežastys, kodėl svarbu turtinti vaikų kalbą frazeologizmais:

1. Frazeologizmai atspindi tautos gyvenimo patirtį, istorinę atmintį, mąstyseną.
2. Frazeologizmai, kaip vaizdinės ir emocinės išraiškos priemonė, gyvina kalbą ir perteikia gimtosios kalbos grožį.
3. Frazeologinis junginys, kuriam būdingas rafinuotas humoras, sąmojingumas ir vaizdingi palyginimai, yra kompaktiškas, juo galima pasakyti daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo ‒ tokiu būdu paveikiau išsakoma kalbėtojo mintis, labiau atkreipiamas klausytojo dėmesys.
4. Frazeologizmai plėtoja vaiko psichinius procesus, skatina tobulinti asmeninius bruožus, lavina kiekvieno vaiko protinius gebėjimus (suvokimą, mąstymą, atmintį, vaizduotę ir kt.).
5. Frazeologizmai yra vientisos reikšmės žodžių junginiai, kurie komunikacijos procese ne kuriami, bet atkuriami iš atminties. Kadangi jų gausu literatūriniuose kūriniuose, frazeologizmais praplėstas žodynas leidžia vaikui suprasti klausomą ar skaitomą tekstą.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų žodynas, kaip teigia R. Žukauskienė (2012), yra ribotas, nes jie linkę viską suprasti tiesiogiai, tai yra jie sutelkia dėmesį į vieną žodžio reikšmę ir negali pereiti prie kitos. Ikimokyklinukas, nors ir pastebi perkeltine prasme vartojamus žodžius, gali nesuprasti jų reikšmės. Pavyzdžiui, situacija: penkiametis Martynas, išgirdęs sakant „Kas skaito rašo, duonos neprašo“, nustebęs svarsto: „Ar tam, kuris moka skaityti ir rašyti, nereikia valgyti?“ Arba: Andrius (5 m.) prieina prie mamos, kuri valo vonią. „Nesiliesk, Andriuk, prie kraštų – chemikalai nugrauš“. „Taigi jie ne žmogus, be dantų“, – nesupranta Andrius. Iš kitos pusės, šio amžiaus vaikai puikiai įsidėmi vaizdingus posakius, tik dar sunkiai juos atkuria ir tinkamai pritaiko kalbėdami. Tai iliustruoja tokia situacija: Mama: „Andriuk, tavo bliuzoną susiuvau“. Andrius (5 m.): „Susiuvau ir duonos neprašiau“. Sunku paaiškinti, kas vaiko turėta minty tokiu pasakymu. Darytinos dvi prielaidos: arba tikslingai pritaikyta perfrazuota patarlė Amatas duonos neprašo, arba netiksliai pavartotas frazeologizmas valgyti neprašo (apie nelabai reikalingą daiktą, kurio nenorima perleisti). Vis dėlto toks spontaniškai pasakytas šmaikštus atsakymas liudija, kad vaikas pagavus meninės kalbos raiškos priemonėms, ir tai svarbu puoselėti ir lavinti.

 

Frazeologizmų reikšmes suvokti, gebėti tinkamą parinkti ir naudoti kalbantis ‒ ne dienos darbas. Mokslinėje literatūroje (cit. A. Durankova, 2018) atkreipiamas dėmesys, kad vaikų metaforinį mąstymą lavinti (ir frazeologizmų reikšmes aiškintis) parankiausia priemonė – pasakos. Tad, sakykim, perskaičius pasaką „Lapė pagyrūnė“ ar „Lapė ir sūris“, paklausti vaikų:

• Kaip suprasti lapės žodžius, kad ji žinanti, kaip šunims akis apdumti? („Lapė nusijuokė: „Labai aš jau šunų bijau! Žinau, kaip jiems akis apdumti.“)
• Kaip bėgo lapė nuo šunų? („Lapė bėgo, kiek kojos nešė“.)
• Kaip suprasti katino žodžius: „Štai ir neišnešei sveiko kailio“? („Katinas smagiai murkė: „Štai ir neišnešei sveiko kailio“.)
• Kaip suprasti: „Lapė įsmeigė godžias akis į sūrį“?
• Kas nutiko varnai po meilių lapės žodžių? („Apsalo varnai širdis nuo tokių žodžių“.)

Kad vaikai suvoktų skirtumą tarp paprasto žodžio ir frazeologizmo, paprašyti juos palyginti, kuris sakinys gražesnis, pvz.: „žinau, kaip šunis apgauti“ ar „žinau, kaip šunims akis apdumti“; „lapė bėgo labai greitai“ ar „lapė bėgo, kiek kojos nešė“; „lapė neišsigelbėjo“ ar „lapė neišnešė sveiko kailio“; „lapė godžiai žiūrėjo į sūrį“ ar „lapė įsmeigė godžias akis į sūrį“; „varną apėmė malonus jausmas“ ar „varnai širdis apsalo“.

 

Aptartus frazeologizmus įtvirtinti, kad vaikai vartotų juos kalbėdamiesi, vertėtų skirti užduotį panašiai atpasakoti pasaką, nepamirštant vartoti „gražiųjų žodžių“. Jei yra galimybė, kūrybiniam girdėto teksto atpasakojimui parengti paveikslėlius. Pavyzdžiui:

Paveikslėlių šaltinių nuorodos čia ir čia. 

 

Dar vienas rekomenduotinas darbo su pasakomis būdas, turtinti vaikų žodyną frazeologizmais ‒ pasekti labai gerai žinomą pasaką, tinkamose vietose paprastus žodžius pakeičiant frazeologizmais (išklausius pasaką, juos prisiminti, išsiaiškinti, ką reiškia). Ar vaikai pastebės, kuo ši pasaka skiriasi nuo jų žinomos? Pavyzdžiui:

 

Kiškio lūpos

Vieną kartą kiškis ėjo girdytis (pastaba: su vaikais išsiaiškinti „girdytis“ reikšmę ‒ ne atsigerti, bet skandintis) ir sutiko genį. Genys jį klausia: „Kodėl tu, kūmai, toks nosį nukabinęs? Kur eini?“ Kiškis lūpą tampo: „Kaip aš nenukabinsiu nosies: manęs niekas nebijo, o man pačiam visąlaik širdis dreba. Einu ir galą pasidarysiu!“ Genys sako: „Na, tu ir kvailas per visą pilvą!.. Jei taip nori, kad tavęs bijotų, nueik krūman ir, kai pamatysi atvarant pievon aveles, šok iš krūmo: avelėms širdis į kulnus nukris. Pamatysi, nėra tavo skystos blauzdos“.

 

Kiškis paklausė genio. Nuėjo krūman, atsitūpė ir laukia ausis pastatęs, akis išpūtęs. Pamatęs aveles kaip šoko iš krūmo, avelės išsigando ir nubėgo tolyn kiek kojos neša. Apsidžiaugė kiškelis ir pradėjo pilvu raitytis. Juokėsi juokėsi iš viso pilvo, net jam lūpelės perplyšo.

 

L. Migranova (Мигранова, 2018) siūlo tokius darbo metodus, vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikams, padedančius įsidėmėti frazeologizmus ir jų vartojimo situacijas:

1. Frazeologizmo prasmės aiškinimasis. Tam, kad suvoktų frazeologizmą, vaikas turi gerai įsivaizduoti ir suvokti jo tiesioginę prasmę. Pirmiausiai įsitikinama, kad vaikams visi frazeologizmo žodžiai būtų suprantami. Pavyzdžiui, paklausti, kaip kitaip galima būtų pasakyti „salti“ (darytis saldžiam). Arba ‒ „apdumti“. Reikšmių pastarasis žodis turi ne vieną, tai yra: aprūkyti dūmais; greitai apibėgti; apgauti. Vaikai, be abejo, gali turėti ir savų aiškinimo versijų. Tokiu atveju drauge su vaikais vertėtų patyrinėti, kuris jų būtų tinkamiausias lapės pagyrūnės žodžiuose. Taigi svarstome, ką lapė turėjo galvoje, sakydama „apdumti akis“: ar aprūkyti dūmais, ar greitai apibėgti, ar apgauti, ar kt.
2. Frazeologizmų kilmės paaiškinimas. Remiantis R. Žukauskienės (2012) mintimis, ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingas intuityvus mąstymas: jie smalsūs, tad laukia atsakymų į klausimus „Kodėl?“, „Kaip tai atsitinka?“ ir pan. Vaikai nori suprasti, iš kur atsiranda daiktai ir kodėl jie yra tokie, kokie yra. Kaip minėta aukščiau, ne kiekvieno frazeologizmo atsiradimo istoriją galima būtų paaiškinti, be to, ir ne kiekviena istorija vaikams būtų suvokiama. Pavyzdžiui, frazeologizmas „Achilo kulnas“, vartojamas reikšme „silpnoji, sužeidžiamoji vieta“, atsirado iš pasakojimo apie Trojos karo graikų karžygį Achilą, kurio kūne buvo tik viena sužeidžiama vieta ‒ kulnas. Už jo Achilą laikė mama, maudydama stebuklingame Stikso vandenyje. Sunku būtų paaiškinti ir istorinės kilmės frazeologizmus, nes praeities socialinės realijos dabartiniams vaikams svetimos ir nesuvokiamos. Pavyzdžiui.: kaip žemę pardavęs (labai nusiminęs) savo reikšme sietinas su kapitalistinėje santvarkoje dažnu faktu ‒ valstiečio žemės pardavimu už skolas. Tos pat reikšmės frazeologizmas kaip dienas pardavęs (nusiminęs) atspindi sunkią samdinio dalią. Luominę visuomenės santvarką menančio posakio prasti (blogi) popieriai (nepalanki kieno situacija, padėtis, blogi reikalai) reikšmė sietina su bajoro dokumentų neturėjimu.

Iš kitos pusės, intuityvaus mąstymo periode, vaikai, nors ir primityviai, pradeda samprotauti. Tad, jei jiems kyla klausimų, iš kur radęsis vienas ar kitas frazeologizmas, o į tuos klausimus pedagogas atsakyti negali, išeitis ‒ pasiūlyti vaikams imti ir drauge sugalvoti sparnuotojo posakio kilmės istoriją.

3. Frazeologizmo iliustravimas. Pasiūlyti vaikams iliustruoti labiausiai patikusį frazeologizmą. Jei vaikui sunkiai į galvą ateina mintis, reikėtų pagelbėti, primenant keletą jau žinomų frazeologizmų. Pvz., už ausų traukiamas (tingintis), už liežuvio traukti (versti kalbėti), dantis rodyti (šaipytis), galvomis eiti (dūkti, išdykauti), akis sproginti (nustebus žiūrėti), ant galvos lipti (varginti, išnaudoti), plaukai ant galvos atsistojo (pasidarė baisu), skraidyti debesyse (būti užsisvajojusiam), dovanoti širdį (būti atviram) ir kt. Svarbiausia, skiriant tokią užduotį, įvertinti vaikų galimybes ją atlikti. Sakykime, iliustruoti „galvą išūžti“ ar „dantis griežti“ vaikui gali būti per sunku.
4. Frazeologizmo aktyvinimas vaiko kalboje. Pasakyti vaikams frazeologizmų ir pasiūlyti su jais sugalvoti sakinių. Tokią užduotį vaikai vienas kitam gali skirti savarankiškai.

Aktyvinti frazeologizmus vaiko kalboje padeda žaidimai. Remiantis I. Mysan (2015), galimos tokios idėjos:

• Aš pradėsiu, tu pabaik. Vienas pasako frazeologizmo pradžią, kitas jį turi pabaigti. Pavyzdžiui, „galvoje vėjas…“ ‒ „…švilpia“. Žaisti galima ir komandomis. Tik svarbu labai aiškiai apsibrėžti ir aptarti taisyklės, pavyzdžiui, už kiekvieną tikslų atsakymą skiriami du taškai; pirmumo teisę atsakyti turi anksčiausiai kurios nors komandos dalyvis, pakėlęs ranką; jei atsakoma neteisingai, teisė atsakyti perleidžiama kitai komandai (tokiu atveju už tikslų atsakymą skiriamas vienas taškas); jei kurios nors komandos narys nesilaiko taisyklių ir šaukia iš vietos, už kiekvieną išsišokimą komanda netenka dviejų taškų ir pan.
• Sparnuotų posakių aukcionas. Susėdama ratu, vaikai supažindinami su užduotimi: paeiliui sakyti po vieną sparnuotą posakį; svarbu būti atidžiam, klausytis draugų ir nesikartoti. Kas pakartoja jau sakytąjį, pasako ne frazeologizmą ar nebežino, iškrenta iš žaidimo. Laimi likęs paskutinis. Jei vaikas kiek netaisyklingai pasako, pavyzdžiui, vietoj „nosį nušluostyti“ pasako „nosį nuvalyti“, pakaktų pataisyti naudojantis koreguojamuoju grįžtamuoju ryšiu ir neišmesti vaiko iš žaidimo (koreguojamasis grįžtamasis ryšys – kai užuot akivaizdžiai sukritikavus vaiką, tiesmukai nurodant jo klaidą, korektiškai atsakoma, vartojant taisyklingą formą (K. Hille ir kt., 2015, p. 109)).
• Pasakyk kitaip. Vaikams sakomi žodžiai ar žodžių junginiai, kurių kiekvieną reikia pakeisti frazeologizmu. Galimas ir atvirkštinis žaidimo variantas, kai frazeologizmą reikia pakeisti žodžiu ar žodžių junginiu.
• Kortelių žaidimas. Piešimui rankas turintys pedagogai galėtų sukurti rinkinį frazeologizmų kortelių, kuriomis galėtų žaisti 2‒6 vaikai. Pavyzdžiui:

Dail. A. Norkuvienė

 

Kitas variantas ‒ pasinaudoti Gedimino Radvilo (2005) vaikams atrinktų frazeologizmų išraiškingomis iliustracijomis (dail. Živilė Šimėnienė). Tegul, vartydami knygutę, vaikai įspėja, kokį frazeologizmą, kokia iliustracija vaizduoja, kartu sužinodami ir naujų vaizdingų posakių.

Turtinant vaikų kalbą frazeologizmais, reikia suprasti, kad tai ‒ ne dienos darbas. Tam, kad vaizdingieji posakiai natūraliai įsitvirtintų vaiko kalboje, būtina jų vartoti kasdienėse bendravimo situacijose. Tad pirmiausiai pedagogams svarbu neieškoti žodžio kišenėje, turtinti savo kalbą frazeologizmais ir kuo dažniau vartoti juos bendraujant su vaikais. Juk būna, kad vaikai ir savame kailyje nenustygsta, ir galvomis eina, ir snapą kaišioja, ir uodegą suka, ir liežuviais mala, jiems, kaip ir suaugusiems, būna, kad širdį graužia ar širdis užverda, kažkas iš galvos išgaruoja ar ant liežuvio galo sukasi, ar tiesiog galva neveikia.

Frazeologizmai turi didelę vaizdingo žodžio galią ‒ jie ne tik moko, bet ir nuteikia, neapsunkindami moralu, barimu, yra taiklūs, lengvai įsimenami ir dažnai labai veiksmingi. Lietuvių kalboje frazeologizmų nors vežimu vežk ‒ frazeologijos žodyne jų pateikiama 24 000, tereikia šį lobyną atverti ir kūrybiškai juo naudotis.

 

Literatūra ir šaltiniai

 

1. Butkus, A. Sparnuotieji žodžiai. Kaunas: Aesti, 2009. Prieiga internete: http://eia.libis.lt/viesas/Butkus/Sparnuotieji%20zodziai.pdf.
2. Durankova, A. The Influence of Fairy-tales on the development of Pre-school Children’s Metaphorical speech. The Youth of the 21Century: Education, Science, Innovations, 2018, 257‒260.
3. Hille, K., Evanschitzky, P., Bauer, A. 3–6 metų vaiko raida. Vilnius: Tyto alba, 2015.
4. Mysan, I. Theoretical Background and Methodology of Senior Preschoolers’ Enlargement of the Vocabulary by Means of Phraseological Units. Signum Temporis, 2015, 7(1), 30–36.
5. Pikčilingis, J. Lietuvių kalbos stilistika. T. 2. Vilnius: Mokslas, 1975.
6. Radvilas, G. [Sudar.]. Linksmų plaučių, vieno kaulo: Šmaikštūs lietuviški frazeologizmai. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.
7. Šmukštys, L. Lietuvių liaudies šnekamosios kalbos frazeologija. Vilnius: VVPI, 1974.
8. Žukauskienė, R. Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi raštai, 2012.
9. Мигранова, Л. Формирование фразеологической картины мира у детей старшего дошкольного возраста. Филология и культура, 2018, 2(52), стр. 223‒233.