Mokyti(s) pažintinėse kelionėse
Atmintis keliauja iš lūpų į lūpas, kol tampa legendomis. Vieną legendą Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto gimnazijos bendruomenė kartoja kasmet: spalio pabaigoje Daukanto gimtadienį švęsdama tradiciniu vienuoliktokų projektu ar pradinukų kraštotyriniu veikalu, burdama Lietuvos Simono Daukanto vardu pavadintų mokyklų narius į krašto pažinimo žygį – ekspediciją „Kultūros kelias Daukantui“, organizuodama respublikinius iliustracijų konkursus bei progines konferencijas „Su Daukantu auginame Lietuvą“. Atrodo, ką bepasakysi nauja apie istoriką, švietėją – Lietuvos žemaitį, sujudinusį romantiškai nusiteikusius tautiečius, besididžiuojančius praeities didingumu, tradicijų unikalumu, ir pakvietusį per amžius mylėti Tėvynę.
Sąlygas 2021-aisiais švęsti Simono Daukanto gimtadienį padiktavo pandemija. Nei būrin susirinksi, nei tradiciškai susitiksi su Kretingos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių daukantiečiais. Pasveikinti istoriką, rašytoją tyliai ir ramiai vis dėlto nusprendėme. Sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų perskaityti, todėl mes, Papilės Simono Daukanto gimnazijos vienuoliktokai ir lietuvių kalbos mokytojos Jolanta Juozilaitienė ir Kristina Dorofėjienė, saulėtą spalio 29-ąją per Žemaitiją važiavome aplankyti Kalvių klėtelės, klevo, šulinio svirties, menančios tą, kursai išaukštino praeitį dėl mūsų, kad Lietuvą mylėtume, pažindami jos šaknis. Tikslas – pasveikinti ir pažinti. XXI amžiaus jaunuoliams naudinga pasidairyti kaime, padovanojusiame du didžius vyrus: Simoną Daukantą ir Ambraziejų Pabrėžą.
Spalio 28 dieną Kalviuose pylė lietus, todėl laukuose tyvuliavo bevardžių ežeriūkščių akys. Žliugsinčia pieva apėjome Simono Daukanto pažintinį taką, kurį pristatė Lenkimų bendruomenės pirmininkas Kazys Viršilas, šio tako sukūrimo iniciatorius, ir Lenkimų filialo vyresnioji bibliotekininkė Gražina Daukantienė (koks sutapimas). Nebedaug žmonių, kuriems taip rūpėtų Simonas Daukantas. Klėtelę prižiūrintys lenkimiečiai suklūsta, pamatę atvykstančius smalsuolius: ką bepasakysi apie Jį, viskas juk žinoma. Žodis po žodžio, ir atsivėrė naujas supratimas: iš kokios gūdumos pakilo ir išėjo… Pėsčiomis per žodį į valstybę, į tautą. Išėjo iš grumstu kvepiančios, lietumi permirkusios žemės, o atgulė amžino poilsio piliakalnio viršūnėje mūsų Papilėje. Tas vieno žmogaus kelias – toks gilus įrėžis tautos istorijoje – po grūdą, po grumstą sudėtas lietuvio būdas.
Mus sutiko svetingai atverta Lenkimų bažnyčia. Aplankėme. Nuskambėjo klausimas, kodėl Daukanto motina palaidota šventoriuje? Iškilo dvi hipotezės. O priežastis neišsiaiškinta. Įdomu. Vadinasi, tyrinėsime. Jei kyla klausimų, tuomet ugdymo procesas vyksta. Dar daugiau klausimų pasipylė, kuomet užėjome į bažnyčios vidų: ką reiškia akis, o ką – tie žodžiai… Tai dar yra apie daug ką pasikalbėti – kiek daug nepažintų dalykų.
Rudens diena nepašykštėjo saulės. Todėl užsukome pažiūrėti Žemaitijos pasididžiavimo – Barstyčių akmens. Prasukome pro Sedą, menančią poetą Mačernį, išnykusią žydų bendruomenę, įvykusį šaulių pasipriešinimo mūšį… Bet čia jau kitos meilės Lietuvai brandinimo kelionės planas.
Norėjome patirti, iš kokios aplinkos kilęs Simonas Daukantas. Ugdymo procesas dabar vis dažniau perkeliamas į kitokias erdves, skatinančias vizualizuoti, tyrinėti. Gimnazistai nedžiūgavo kitokiu ugdymu Skuodo rajono Kalvių kaime, bet… matavosi klumpes – patyrė, kad į gegužinę nueiti reikėjo ne tik drąsos, bet ir kantrybės. Kiti įspūdžiai irgi subręs. Vieniems gal po savaitės, kitiems – gal po gyvenimo svečioje šalyje. Patirtis lieka. Mokymasis kitaip – naudingas laikas.
Kadangi jaučiamės tarsi giminės, drįstame tarti: su gimimo diena, Daukantai, aplankėme gimtinę…
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.