Mokome pradinukus skaityti

Garsus švedų rašytojas ir gydytojas Akselis Miuntė yra pasakęs: ,,Pagal tai, ar vaikas moka dalintis žaislais su draugais, galima spręsti, koks iš jo užaugs žmogus“. Ne vienerius metus dirbdama su pradinukais, išdrįsiu prie A. Miuntės teiginio kai ką pridurti. Manau, kad pagal tai, kaip vaikas išmoksta skaityti, kaip jaučia žodį, galima spręsti, kaip jis susidoros su visais kitais jam kilsiančiais uždaviniais. Nes kalbos ir žodžio galia yra didelė mūsų visų gyvenimo moderuotoja. Todėl ir ryžausi pasidalinti savo mažais pastebėjimais. Kadangi taisyklingai ir raiškiai skaityti labai svarbu, skaitymo sutrikimus reikėtų nustatyti kuo anksčiau, pradiniuose mokymo skaityti etapuose, nes šis sutrikimas pasireiškia kartu su kitų psichologinių funkcijų sutrikimais, o nepakankamas skaitymo įgūdžio susiformavimas trukdo įsisavinti kitus mokymosi dalykus, daro neigiamą įtaką rašymui ir bendrai vaiko raidai. Šiame tekste pamėginsiu aptarti lengvai ir sunkiai skaitančių vaikų skaitymo skirtumus.

 

Mokydamiesi pradinėje mokykloje vaikai patiria nemažai sunkumų, nes mokymasis reikalauja daug ir nuolatinių pastangų, o skaitymas mokymosi procese užima ypatingą vietą. Todėl pradinėje mokykloje skiriamas didelis dėmesys skaitymo kokybei: mokinys turi ne tik rišliai ir sklandžiai perskaityti tekstą, bet ir suprasti pagrindinę mintį, temą, veikėjų charakterius, gebėti daryti išvadas, įvertinti naujas žinias ir sieti jas su jau turimomis. Tačiau svarbiausias skaitymo tikslas – kad vaikas pamiltų knygą, norėtų skaityti, išsiugdytų estetinį skonį bei praturtintų savo dvasinį pasaulį. Vaikams paprastai nėra sunku skaitant sekti teksto įvykius, tačiau visos kitos teksto spalvos dažnai praleidžiamos. Todėl tampa sunku ar net neįmanoma suprasti pagrindinę teksto mintį, nes tik suprasdamas, ką skaito, vaikas jaučia skaitymo teikiamą džiaugsmą. Skaitymo džiaugsmas yra itin svarbus  dalykas. Ar vaikai tai pajus, didele dalimi priklauso ir nuo mokytojo didaktinių gebėjimų bei asmeninių savybių (ar jis myli knygą, ar moka sudominti vaikus).

 

Skaitomo teksto pažinimo, jo turinio suvokimo negalime atskirti nuo jausmų srities. Mokinio jausmus veikia ir aplinka, kurioje mokomasi. Bet labiausiai vaikui gali padėti (arba pakenkti) mokytojas, jo noras ir gebėjimas pažinti ir jausti kiekvieną jam patikėtą mokinį. Gera matyti, kaip vaikas ima skleistis, kaip keičiasi ir auga jo asmenybė. Gerai skaityti gali trukdyti baimė suklysti, baimė būti draugų išjuoktam. Todėl turbūt neverta prašyti garsiai skaityti, kol vaikas skaito sunkiai. Skaitymo būdų yra įvairių: tylusis ir garsinis skaitymas, individualusis, skaitymas vaidmenimis. Gali būti ir įvairios skaitymo taktikos: paprastas skaitymas – kai skaitoma vidutiniu tempu, tempas nepriklauso nuo to, kokio pobūdžio  informacija tekste pateikiama. Lėtas skaitymas – skaitymo tempas sulėtinamas, kad išskirtume tam tikrą informaciją arba kad geriau sutelktume dėmesį. Pakartotinas parinktų vietų teksto skaitymas – grįžimas prie anksčiau skaitytų svarbių teksto temų. Todėl norėčiau pamėginti apžvelgti teksto skaitymo klaidas pradinėje mokykloje – juk gyvenimo kismas verčia mus, mokytojus, naujai pažvelgti į ugdymo procesą.

 

Suprantama, kad gerai skaitantys vaikai labiau supranta skaitomą tekstą. Šie vaikai išsamiau atsako į pateiktus klausimus. Sunkiai skaitantiems vaikams nelengva atsakyti į klausimus. Dažnai jie nesupranta klausimo esmės ir atsako netiksliai. Į klausimus „Kodėl duktė negalėjo akmeniui kailio nulupti?“, „Kodėl nebuvo įvykdytas sumanymas?“, „Kokius darbus turėjo padaryti mergaitė, kad pasveiktų mama?“, sunkiai skaitantys vaikai ilgai galvodavo, nežinodavo, ką atsakyti arba atsakydavo klaidingai. Gerai skaitantys vaikai dažnai norėdavo išsiplėsti, daugiau papasakoti, bet jų atsakymuose trūko glaustumo. Nugalint šitą bėdą, labai padeda apgalvotas metodų taikymas. Teksto paaiškinimas, pasakojimas, iliustracijų demonstravimas leidžia mokiniui geriau ir tiksliau suprasti tekstą, o supratus – gerai skaityti ir pasakoti. Bet didžiausią efektą leidžia pasiekti mokymosi iš draugo metodo taikymas. Abiejų grupių vaikai sunkiau atsako į klausimus, reikalaujančius daugiau abstraktaus mąstymo.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Įsitikinau, kad gerai skaitančių vaikų skaitymo įgūdis pradinėse klasėse yra jau pakankamai susiformavęs. Akivaizdu, kad tie vaikai, kurie geriau supranta tekstą, daro mažiau klaidų skaitydami. Buvo ir tokių vaikų, kurie skaitydami klydo, tačiau tekstą suprato, nors sunkiai skaitantys vaikai dažniausiai skaitė skiemenuodami. Skiemenavo tuos žodžius, kurie rečiau sutinkami kasdienėje kalboje. Pvz. tekste „Gudri merga ir vaikas“ buvo tokie žodžiai: ganiavą, meitelį, išperia, karčiu.

 

Dažnai sunkesni žodžiai tik nuspėjami. Perskaitoma pradžia, o likusi dalis spėjama. Čia mokiniui į pagalbą atskuba antrosios žodžio pusės skaitymo metodas, kai skaitoma tik antroji žodžio pusė. Deja, skaitymas skiemenimis pereina ir į aukštesnę klasę. Skiemenimis perskaitoma  dažniausiai pirmoji žodžio pusė, o likusią žodžio dalį ištaria neskiemenuodami, iš karto. Toks skaitymas ydingas, nes taip pat spėjama antroji žodžio dalis. Sunkiai skaitantys vaikai nesutelkia dėmesio, dažnai įstringa ties vienu žodžiu. Taip nutrūksta ryšys su sakinio turiniu. Perskaitytas žodis nedera savo galūne su kitais sakinio žodžiais. Pakeičiami laikai ir formos, (pvz. vietoje „juokaudama pasakiau“ skaitoma: ,,juokaudama pasakė“. Vietoje ,,eina“ – eis), dalyviai pakeičiami veiksmažodžiais ir atvirkščiai, daiktavardžiai ir būdvardžiai linksniu, skaičiumi nederinami su kitais sakinio žodžiais, pvz. vietoje „Tą senę kai palaidojo, sako tas ponas“ skaito: „Ta senė kai palaidojo, sako tas ponas“). Todėl labai svarbu pastebėti tokias klaidas, jas aptarti ir stengtis ištaisyti. Pasitaiko ir tokių skaitymo klaidų, kai neteisingai perskaitytas žodis neprieštarauja sakinio, viso teksto logikai. Tai klaidos, kai būdvardžio laipsnis pakeičiamas kitu (pvz: vietoje „turtingiausias“ skaitoma: „turtingas“. Tokiu atveju verta taikyti pasakų skaitymo metodą. Ir kaip visada – mokytojo noro padėti, kantraus aiškinimo, vaiko padrąsinimo „metodas“.

 

Suprantama, kad sunkiai skaitantys vaikai daro žymiai daugiau klaidų nei gerai skaitantys. Sunkiai skaitantys vaikai dažnai nepastebi savo klaidų. Jų skaitymo klaidos daugiausiai yra žodžio garsinės – skiemeninės struktūros iškraipymai. Jas galima laikyti fonetinio pobūdžio sutrikimų išraiška. Sunkiai skaitantiems vaikams būdingas žodžių pakartojimas, dažniausiai vėl perskaitomas skiemenuojant. Žodžių pakartojimas būdingas ir gerai skaitantiems vaikams. Kartais pakartojamas ne tik žodis, bet ir keleto žodžių junginys, visas sakinys. Gali būti, kad tokie pakartojimai – tai vaikų siekimas pasiremti šnekamąja kalba, suvokiant skaitomo teksto prasmę. Kai kada sunkiai skaitančių vaikų pakartojimai buvo nukreipti klaidai ištaisyti.

 

Baigdama galiu pasakyti, kad gerai skaitantys pradinukai lenkia sunkiai skaitančius skaitymo kokybe. Skaitymas glaudžiai siejasi su mąstymu. Be pakankamo mąstymo išsivystymo lygio neįmanomas perskaitytos medžiagos supratimas, teksto analizė. Gerai skaitančių vaikų pažangumas visada aukštesnis nei sunkiai skaitančių. Dirbdama su vaikais patyriau, kad trečioje klasėje, tobulėjant skaitymo įgūdžiui, skaitymas gerėja, klaidų mažėja, tekstas geriau suvokiamas. Reikšmingų skirtumų tarp antros ir trečios klasės mokinių gebėjimo atlikti skaitymo užduotis nepastebėta. Beje, nepastebėjau ir reikšmingesnio skirtumo tarp berniukų ir mergaičių skaitymo kokybės, nors tvirtinimai, kad mergaitės stropesnės, nėra tik pramanas… Kaip ir tai, kad prie kompiuterio ekrano jau lopšyje auginami vaikai nėra godūs knygos… Bet mes, mokytojai, esame kantrūs. Kiekvieną rugsėjį vis kitiems vaikams atveriame raidžių, žodžių, knygos pasaulį, kad vieni – greičiau, kiti – lėčiau atrastų skaitymo džiaugsmą. Ir dalintųsi juo su kitais…