Miškininkas – daugiau nei profesija
„Tai kuo gi būsi užaugęs?“ – tokį klausimą itin dažnai išgirsta vaikai. Iš tiesų, profesijos pasirinkimas neapsiriboja vien pamąstymais. Svarbu suvokti, kas tau iš tikrųjų patinka, kuo tu norėtum tapti. Minėdami tarptautinę miško dieną, LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos penktokai, lydimi mokytojų Ritos K. ir Agnės K., nuvyko į Kėdainių rajone, Akademijoje, esantį Žemdirbystės institutą susitikti su miškininkais ir artimiau susipažinti su šia profesija.
Atsakyti į visus rūpimus bei dominančius klausimus padėjo Miškininkystės paslaugų biuro specialistai. Miškininkas Benas Š. vaikus supažindino su medžio sandara. Penktokai galėjo apžiūrėti bei patyrinėti įvairių medžių pjūvius. Pasirodo, pagal skersinį pjūvį galima sužinoti, koks tai medis. Be to, vaikai sužinojo, kad suskaičiavę rieves gali nustatyti medžio amžių. Visiems buvo įdomu išsiaiškinti, kaip atsiranda miškas, kokių medžių Lietuvos miškuose auga daugiausia. Anot pašnekovo, gana sunkus ir atsakingas yra sėklų, iš kurių vėliau auginami sodinukai, rinkimo darbas. Sodinukus prižiūrėti irgi nėra lengva. Pasirodo, kad spygliuočių sodinukus mėgsta apgraužti kai kurie miško žvėreliai. Kad taip neatsitiktų, jų viršūnės tepamos specialia medžiaga-repelentu, kuri nepatinka gyvūnams. Visiems buvo įdomu pamatyti miškininkų naudojamus įrankius bei juos išbandyti praktiškai. Miškininkystės paslaugų biuro vadovas Justinas Zenevičius, amžiaus grąžtu paėmęs griežinėlį iš Konsultavimo tarnybos centrinės buveinės augančios eglės, nustatė, kad jai per 30 metų, o jos aukštį pamatuoti panoro ne vienas mokinys.
Klausydami įdomių pasakojimų ir patarimų, vaikai suprato, kad būti miškininku yra daugiau nei profesija. O kur dar miško saugojimas nuo gaisrų, poilsiaviečių įrengimas, tvarkos užtikrinimas, inkilų kėlimas…
Mūsų numatytos veiklos gamtos tema, prasidėjusios nuo pat kalendorinio pavasario pradžios, tęsėsi iki pat kovo mėnesio pabaigos. Mokykloje buvo paskelbta akcija „Pagamink namelį sparnuočiams“. Esame dėkingi mokinių tėveliams, kurie padėjo vaikučiams gaminti inkilėlius. Iš viso buvo pagaminti 59 nameliai paukščiams. Mokyklos vardu, AČIŪ tariame Žemdirbystės instituto šauniai komandai už mokyklai padovanotą pačių miškininkų sukaltą inkilėlį. Jis buvo šešiasdešimtasis. Dovanotasis inkilėlis jau įkeltas į liepą, augančią mokyklos teritorijoje, o kitus inkilėlius pradinių klasių mokinių nuvežė į Ąžuoloto ir Babėnų miškus. Nuoširdžiai dėkojame šių girininkijų girininkams: Romaldui B. ir Ignui P. Pradinukų susitikimas su girininkais dar labiau sustiprino vaikų ryšį su gamta.
Mokiniai suprato, kad tik nuoširdžiai mylintis gamtą žmogus gali dirbti tokį daug jėgų bei atsidavimo reikalaujantį darbą. Jei miškas prižiūrėtas ir tvarkingas, malonu jame būti. Žiemą galima vaikščioti miške ir jaustis kaip baltoje pasakoje, pavasarį smagu pasiskinti pirmųjų žibučių ir klausytis paukščių orkestro, vasarą gera poilsiauti ir pro medžių kamienus matyti besileidžiančią saulę, o rudenį – tiesiog vaikščioti po šiurenantį lapų kilimą ir ieškoti kyšančios baravyko kepurės. Miškininko, kaip ir pedagogo, darbas yra įskiepyti supratimą, jog gamtos gerovė yra tik mūsų visų rankose. Būkime atsakingi, mylėkime tai, kas mus supa.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.