Kodėl kinestetiniai ugdymo metodai?

Keičiasi pasaulis, visuomenė, socialiniai santykiai. Pakitę poreikiai kelia naujus reikalavimus mokiniams ir švietimo sistemai. Šiandien mokiniai skirtingi turima patirtimi, pasiekimų lygiu, interesais, gebėjimais, motyvacija, mokymosi stiliumi ir daugybe kitų aspektų. Tai lemia nevienodus jų mokymo(si) poreikius. Švietimo įstatyme apibrėžtas ugdymo turinys („ko mokoma ir mokomasi, kaip mokoma ir mokomasi, kaip vertinama mokinių pažanga ir pasiekimai, kokios mokymo ir mokymosi priemonės naudojamos“) ir švietimo sistemos principai („lygios galimybės <…>, kontekstualumas <…>, veiksmingumas <…>, tęstinumas <…>, įtrauktis <…>“) užtikrina, kad skirtingi mokinių mokymosi poreikiai būtų patenkinti. Kad kiekvienas turi teisę į puikius akademinius pasiekimus, o svarbiausia – asmeninę sėkmę. Svarbu ugdyti žmogų, gebantį bendrauti, bendradarbiauti, pažinti kitą, adekvačiai vertinti save, pasirinkti problemos sprendimo būdą, pritaikyti turimas žinias praktikoje, mokytis savarankiškai. Todėl mokytojas turi surasti ir pritaikyti ugdymo procese tokius metodus, kurie ugdytų ne tik dalykinius, bet ir bendruosius gebėjimus, keltų mokinių motyvaciją. Vienas būdų – ugdymo procese naudoti netradicinius mokymosi metodus.

Tarptautiniai projektai suteikė galimybę susipažinti su kitokiu ugdymu – turiu mintyje kinestetinius, arba mokymo(si) per judesį metodus. Pastebėjau, kad Lietuvoje kinestetinių mokymosi metodų įtaka mokinių bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymui beveik nebuvo analizuojama. Radau vieną tyrimo aprašymą (Sporto mokslas / 2016, Nr. 3(85), ISSN 1392-1401 / eISSN 2424-3949). Ne lietuvių kalba straipsnių ir tyrimų apie kinestetinį mokymosi stilių, jo įtaką ugdymosi rezultatams radau nemažai (C. Malvik, 2020; Neil D. Fleming, M. Colleen, 1992; teach.com, Fleming & Baume, 2006, ir kt.).

 

Analizuodama įvairių šalių teorinę medžiagą, eksperimentų, tyrimų rezultatus, remdamasi praktine patirtimi siekiau nustatyti, kaip kinestetiniai mokymosi metodai lemia mokinių mokymosi ir žinių taikymo gebėjimus, asmenines savybes ir vertybines nuostatas.

 

„Mokymasis – tai individuali protinė veikla, savitas informacijos apdorojimo būdas“ (Sporto mokslas / 2016, Nr. 3(85), Kinestetika mokymesi, 2 psl.). Vieniems informaciją apie naujus dalykus lengviau įsiminti pamačius ar perskaičius, kiti naujus dalykus lengviau įsimena klausydamiesi apie juos garsiai. Treti įsimena naujus dalykus lytėdami daiktus, paviršius, darydami fizinius pratimus, gamindami savo rankomis įvairius daiktus – veikdami praktiškai. Žmonės naujiems dalykams išmokti naudoja savitus mokymosi stilius: vizualinį, audialinį ir kinestetinį. „Jie klasifikuojami pagal žmogaus pasirenkamus pamėgtus ir jutimais pagrįstus mąstymo, informacijos priėmimo ir apdorojimo bei supratimo būdus“ (Kinestetika mokymesi, 3 psl.).

 

Teorijas reikėjo patikrinti praktiškai. Tam buvo atlikti tyrimai – nustatyti mokinių mokymosi stiliai. Mokiniai atliko du testus: vieną pagal dr. Praną Gudyną ir antrąjį pagal C. Keimer. Testo pagal dr. P. Gudyną rezultatai parodė, kad tik vienas mokinys turi ryškiai išreikštą girdimąjį – vizualinį stilių (26 / 18 taškų). Viena mokinė mokydamasi naudoja visus tris stilius: kinestetinį – girdimąjį – vizualinį (14 / 14 / 14/ taškų). Dvidešimt mokinių mokydamiesi pirmenybę teikia dviem mokymosi stiliams. Keturi girdimajam – vizualiniam. Šešiolika kinestetiniam – vizualiniam arba kinestetiniam – girdimajam. C. Kreimer testo rezultatai tik patvirtino, kad didžioji dauguma mokinių (16 mokinių) linkę mokytis bendradarbiaudami, naudotis savo kūno pojūčiais (17 mokinių).

 

Kinestetinis mokymosi stilius vyrauja daugumoje mokymosi stilių kombinacijų. Remdamiesi tyrimo duomenimis galime teigti, kad tik vienetai mokinių pirmenybę teikia kažkuriam vienam mokymosi stiliui. Didesnį procentą sudaro mokiniai, kurie neišskiria kurio nors vieno mokymosi stiliaus kaip dominuojančio, o pirmenybę teikia dviem mokymosi stiliams ar net trims, pvz., audialiniam ir kinestetiniam, vizualiniam ir kinestetiniam, audialiniam, vizualiniam ir kinestetiniam. Tyrimas įrodė, kad mokiniai naujus dalykus linkę mokytis praktiniu būdu, judėdami, keisdami mokymosi vietą, padėtį.

 

Skaitydami įvairią literatūrą randame daugybės atliktų tyrimų rezultatų išvadas: judėjimas skatina mąstymą, pagerina budrumą, dėmesį ir motyvaciją. Nuo pat vaikystės darželyje ugdomas reguliarus ir sveikatai naudingas vaikų fizinis aktyvumas. Naujas kompetencijas vaikai įgyja žaisdami, judėdami, atrasdami. Atėję į mokyklą jie tarsi apribojami ir įspraudžiami į pamokos rėmus. Apribojamos jų laisvės, galimybės mokytis praktiniu būdu, judant, keičiant mokymosi vietą, padėtį. O poreikis fizinei veiklai niekur nedingsta. Atėjęs į mokyklą vaikas turi toliau smalsauti, domėtis aplinka ir savimi, ugdytis reguliarius ir sveikatai naudingus fiziškai aktyvios gyvensenos įpročius.

 

Vaikui atėjus į mokyklą mokytojas, planuodamas pamoką ir visą ugdymo procesą, turėtų ieškoti atsakymų į klausimus: ar mokinys bus aktyvus proceso dalyvis, ar bus skatinamas aktyvus mokymasis, kaip bus atsižvelgiama į mokinių poreikius ir galimybes? Todėl mokytojas turi sukurti tokią mokymąsi skatinančią aplinką, kuri tiktų įvairių mokymo(si) gebėjimų ir stilių mokiniams. O kinestetiniai mokymo(si) metodai, t. y. mokymasis per veiklą, judėjimą ir praktinį išbandymą, skatina mokinius būti aktyvius. Tai aktyvaus mokymo(si) metodai, sujungiantys keletą veiklų vienu metu.

 

Pirmokai kontaktiniu būdu mokėsi beveik keturis mėnesius (gana trumpai). Dvidešimt keturi 1b klasės pirmokai įžvelgė kinestetinio mokymo(si) privalumus – 8 sakė, kad patinka žaisti, 11 nurodė, kad „mokaisi ir žaidi“, 4 net konkrečiai įvardijo, ko išmoko: gėlių pavadinimus, klausimus, dvibalsius (nors dvibalsių atskirai pasitelkus kinestetinius metodus nesimokėme, bet juos įsiminė, kai aiškinomės kitus dalykus). Kinestetiniai metodai nepatiko dviem mokiniams, nes „susikaupti sunku“ ir „kortelės neranda“. Labai nustebino trijų vaikų teigiami pastebėjimai: „patinka, kad reikia paaiškinti“ (turi paaiškinti, apginti savo pasirinkimą kitoms grupėms), „pasimokai iš klaidų“, „dirbi komandoje“– tai ir yra mūsų darbo siekiamybė. Du vaikai nurodė, kad tai „protingi žaidimai“, kad „reikia pagalvoti“. Ypač nustebino hiperaktyvios mergaitės (kuri per pamokas „nuolat sukasi aplink savo ašį“, rašydama diktantą nukrenta nuo kėdės) atsakymas: „padeda mokytis“ ir „reikia susikaupti“. Žaidžiant jai susikaupti lengviau nei sėdint suole.

 

Naudodamas pamokoje kinestetinius mokymo(si) metodus mokytojas padaro mokymą(si) patrauklų vaikams – vaikai, jų supratimu, žaidžia. Klausydamiesi mokytojos aiškinimo, pasakojimo ar rašydami užduotis, vaikai sąmoningai turi nuteikti save darbui, o kinestetinio mokymosi metu mokymasis vyksta natūraliai, per judesį, be ypatingo nusiteikimo. Mokymosi procesas palengvinamas ir tampa natūralesnis, kai mokymo(si) metodai sutampa su mokinio galimybėmis ir asmeniniu mokymosi stiliumi.

 

Naudodami kinestetinius mokymo(si) metodus pritaikome, diferencijuojame ugdymo turinį, sugrupuojame mokinius ir leidžiame jiems mokytis pagal savo poreikius ir galimybes. Pavyzdžiui, galime paruošti skirtingas užduotis, skirtingas mokymosi korteles su skirtingais klausimais, kalbos dalimis, skirtingo sudėtingumo veiksmais ar skaitiniais reiškiniais… Diferencijuodamas užduotis, mokytojas kelia sau ir grupėms skirtingus tikslus. Mokiniams suteikiama pagalba pagal poreikius, gebėjimų lygį ir žinių spragas.

 

Dvi grupės mokinių turėjo surasti dvylika kortelių porų – žodžius, kurie atsako į klausimus kur? ir ką veikia? bei jų galūnes. Mokiniams, kurie įvykdė iškeltą uždavinį, užduotis buvo pasunkinta: žodžių poras reikėjo papildyti žodžiais, kurie atsako į klausimą kas?, ir sudaryti sakinį. Kiti toliau mokėsi skirti žodžių, kurie atsako į klausimus kur? ir ką veikia? galūnes. Tikslas, iškeltas vaikams, yra skirtingas: įgyti naujų gebėjimų ir gilinti neįsisavintas žinias, kad tolesnis mokymasis būtų prasmingas.

 

Įgyvendinant ir stebint veiklas nustatyta, kad kinestetiniai metodai leidžia iškelti vaikams tikslus pagal jų gebėjimus.

 

I klasėje mokėmės geometrines figūras. Išmokome rankomis parodyti ir skirti tiesę, atkarpą, spindulį. Žaisdami, neįdėdami itin daug pastangų, vaikai išmoko plokštuminių geometrinių figūrų pavadinimus: stačiakampis, kvadratas, trikampis, apskritimas, skritulys, ovalas. Kai dalis mokinių išmoko plokštumines figūras ir pradėjo nuobodžiauti, darbą jiems pasunkinau, užduotį papildžiau erdvinėmis figūromis. Vėl visi dirbo vienodomis sąlygomis – reikia kažką įsiminti, išmokti. Bet baigdami pirmąją klasę beveik visi galėjo įvardinti plokštumines ir erdvines figūras, kai kurie net įsiminė jų savybes.

 

Per judriuosius žaidimus ir fizines veiklas įgyvendiname šiuolaikinio ugdymo tikslus, principus, ugdome bendrąsias kompetencijas. Atėję į mokyklą vaikai, ypač nelankę darželio, dažnai turi nepatenkintą poreikį žaisti socialinius žaidimus, jiems sunkiau bendrauti su bendraamžiais. Judėdami ir žaisdami mokiniai nesąmoningai ugdosi bendravimo kompetenciją. Veiklos organizuojamos taip, kad mokinio nedalyvavimas veikloje praktiškai neįmanomas.

 

Tarptautinių projektų patirtis, anketiniai mokytojų ir mokinių apklausų duomenys įrodo, kad kinestetiniai mokymo(si) metodai patenkina įgimtą vaikų poreikį žaisti: vaikams „smagu žaisti su draugais“, „daug gali sužinoti“, „gali bėgioti“, „patinka, kad reikia paaiškinti kitiems“, „dirbi komandoje“. Ugdymasis vyksta natūraliai, be ypatingo nusiteikimo, nes žaidimas ir judėjimas yra natūralios vaikų būsenos. Žaisdami didaktinius ir grupinius žaidimus, mokydamiesi poromis ar mažomis grupelėmis vaikai išgyvena teigiamas emocijas, jaučiasi saugesni negu akademinėse veiklose, nebijo klysti, visada gali tikėtis draugų pagalbos ir palaikymo. Taip mokydamiesi iš savo klaidų įgyja pasitikėjimo. Peržiūrinėjant vaizdo įrašus ar nuotraukas galime išgirsti: „va čia aš suklydau“, „tuoj pamesiu kamuoliuką“, „čia paslydau, o tu mane pagavai“. Stebėjome skaičiuojančius vaikus pamokose ir žaidybinėse veiklose. Pamokose vaikai buvo draugiški, tolerantiški, dirbo, bet nebuvo tiek spindinčių akių, juoko ir džiaugsmo, judesio. O teigiamos emocijos, gera savijauta padeda kiekvienam pasiekti asmeninę pažangą.

 

Taip pasitelkus kinestetinį mokymąsi mokiniai ugdosi ne tik komunikavimo, bet ir socialinę, asmeninę kompetencijas. Kinestetinio mokymo(si) metodai atveria plačias galimybes ne tik mokytojo, bet ir vaikų kūrybiškumui. Kinestetinius mokymo(si) metodus ugdymo procese taikau daugiau nei dešimt metų, pastebėjau, kad rimtus dalykus žaisdami išmoksta net tie, kurie neturi didelės motyvacijos. Mokiniai įgunda dirbti komandoje ir kiekvienas patiria pažinimo džiaugsmą.