Jaunųjų ateitininkų vasaros stovyklos vadovai Andrius ir Kamilė: Berčiūnų grožis yra paprastumas

Panevėžio rajone esančioje Berčiūnų ateitininkų stovyklavietėje, apsuptoje pušų ir upių, jau daugiau nei 30 metų vyksta jaunųjų ateitininkų vasaros stovyklos vaikams. Nemaža dalis čia pirmąkart atvykusių stovykloje pasirodo darsyk, galiausiai tapdami vadovais ir (arba) tėvais, į stovyklą atvežančiais vaikus. Apie tai, kas šią ilgametes tradicijas turinčią stovyklą daro ypatingą, kodėl į ją norisi sugrįžti ir kokių gyvenimiškų pamokų ji išmoko, kalbuosi su šių metų stovyklos programos vadove Kamile Ziberkaite ir komendantu Andriumi Gudausku.

 

Stovyklavietės pavadinimas – Berčiūnai – turi daug prasmių ir prisiminimų, stovyklautojams ir vadovams aiškinti jo turbūt nereikia. Tačiau kaip trumpai nusakytumėte, kas tai yra, Berčiūnuose nebuvusiam žmogui?

Andrius: Vakar, kaip tyčia, mačiau vienos merginos, kuri važinėdavo į Berčiūnus, istoriją instagrame – joje buvo įkelta nuotrauka iš Berčiūnų ir parašyta „antri namai“. Iš tiesų, žmonėms, kurie važiuoja į ateitininkų stovyklas Berčiūnuose, tai tampa antraisiais namais.

Kamilė: O aš neseniai bandžiau aiškinti, kas yra Berčiūnai, savo bendrakursei, kurią irgi kalbinau vykti į stovyklą. Jai aiškinau taip: tai yra vieta, kurioje labai gražu, labai saugu, labai smagu, kad ir kiek ten būtų vaikų, vis tiek gali išgyventi ramybę.

Vadovas Andrius

Kokia buvo jūsų pirmoji ateitininkų stovykla Berčiūnuose, ką ryškiausiai atsimenate?

Kamilė: Pirmą kartą į Berčiūnų ateitininkų stovyklą atvažiavau prieš penkerius metus, tai buvo ir mano pirmoji pažintis su ateitininkais. Į stovyklą tada atvažiavau su draugėmis. Kol stovėjau registracijos eilėje, draugės vaikščiojo po stovyklą ir su visais sveikinosi, bendravo, tiek su vaikais, tiek su vadovais. Atrodė, kad jos visus pažįsta, viskas joms yra sava. Man tai paliko labai didelį įspūdį, nes tada supratau, kodėl jos taip norėdavo čia sugrįžti, ši vieta priminė giminės susitikimą. Tikrai nesitikėjau, kad irgi tapsiu kaip jos, kad ir man ši vieta taps sava, tačiau vėliau tai pasikeitė. Dabar turiu ne vieną draugą iš tų pirmųjų Berčiūnų, iki šiol bendraujame.

Andrius: Pirmąkart čia atvykau prieš aštuonerius metus. Buvau pabaigęs penkias klases, nelabai ką atsimenu, bet ryškiausiai man įsiminė gamta. Aš, kaip miesto vaikas, tokias pušis buvau matęs tik prie jūros. Man tai buvo tikra ramybės oazė.

 

Vasarą vyksta daugybė stovyklų vaikams. Kam skirta ši stovykla, kuo ji išsiskiria iš kitų?

Kamilė: Ji gali būti skirta visiems. Nes čia atvažiuoja ne tik tie vaikai, kurių tėvai ir broliai, sesės čia važiuodavo, kurie jaučia sentimentus šiai vietai, kuri jiems rūpi, yra pažįstama. Bet ir tie, kurie šios vietos nepažįsta ir nori tiesiog susipažinti su ateitininkais ar tikėjimu.

Andrius: Čia susirenka labai skirtingų vaikų, iš įvairių socialinių sluoksnių, iš skirtingų šalių, čia susirenka visokie. Nepaisant to, visi stovykloje sugeba rasti bendrą dermę.

Manau, kad į šią stovyklą atvažiuoja vaikai, kurių tėvai ar globėjai jaučia tam tikrą atsakomybę už savo vaikų ugdymą ir nori juos ugdyti pagal tam tikras vertybes, nori ugdyti jų sąmoningumą įvairiais klausimais. Čia galima išskirti visus ateitininkų principus, kuriais vadovaujamės stovykloje: tai – katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir šeimyniškumas. Šiais principais ir išsiskiria stovykla. Visgi, jei kalbant paprasčiau, labiausiai išskirčiau tikėjimą. Jis labiausiai vienija visus stovyklautojus ir vadovus. Tačiau ne tik tikėjimas Dievu, bet ir vienas kitu ir savimi. Pavyzdžiui, tavo komanda gauna kažkokią užduotį, kuri atrodo labai sudėtinga, kyla baimė, kad jos įveikti nepavyks. Bet komandoje vis tiek atsiranda žmonių, kurie galbūt labiau už kitus tiki, kad ją įveikti pavyks, ir taip motyvuoja kitus. Tai „veža“ ir taip susikuria tarsi nenutrūkstama tikėjimo grandinė. Žinoma, dažniausiai ją užveda vadovai, paskatindami vaikus veikti, nepasiduoti, tačiau labai greitai ją perima ir patys vaikai. Aišku, čia reikėtų išskirti ir pačius vadovus – tai yra neeiliniai žmonės, kurie aukoja savo laiką neatlygintinai ir stovykloje visą save atiduoda.

Kamilė: Aš irgi sakyčiau, kad šios stovyklos pamatas yra tikėjimas. Bet kartu ir pasitikėjimas. Nes stovykloje labai svarbus yra pasitikėjimas tarp vaiko ir vadovo bei tarp vadovo ir tėvų. Man atrodo, kad būtent tas išaugęs pasitikėjimas ir skatina grįžti į stovyklą dar kartą.

Kamilė su grupele

Nors esate dar studentai, kelerius metus iš eilės į Berčiūnų ateitininkų stovyklą važiuojate jau ne kaip stovyklautojai, bet kaip vadovai. Kodėl ryžotės tapti vadovais ir neatlygintinai aukoti savo laiką, jėgas šiai stovyklai?

Andrius: Per tuos metus, kai į Berčiūnus jau nebegalėjau vykti kaip vaikas, bet dar buvau per jaunas būti vadovu, jaučiau tuštumą, tad sulaukęs amžiaus, kai jau galėjau vykti į Berčiūnus kaip vadovas, nedvejodamas užsiregistravau. Tiesiog jaučiau atsakomybę, pareigą, kad turiu atiduoti duoklę stovyklai, kuri man labai daug gero davė.

Kamilė: Kai dar buvau vaikas, tie vadovai man atrodė nerealūs, atrodė, kad jie labai daug visko moka ir žino, jie galėjo eiti į vadovų štabą – ten, kur joks stovyklautojas įeiti negali, juos supo tam tikra paslaptis. Tad man visų pirma buvo labai įdomu išbandyti tą vaidmenį. Taip pat jau tada galvojau, kad norėčiau studijuoti pedagogiką. Tad man vadovavimas buvo ir šios profesijos pasibandymas. O vienąkart nuvažiavus jau nebegalėjau nevažiuoti, tad tai tapo įpročiu.

 

Kaip pasikeitė šios stovyklos matymas, tapus vadovais?

Andrius: Kai dar buvau vaikas, daug ko išmokau Berčiūnuose, tačiau niekada negalvojau, kad ir vadovai ten ko nors išmoksta. Būdamas vadovu išmoksti daug daugiau nei vaikas. Tu pereini gyvenimo mokyklą. Per praktiką išmoksti, kaip elgtis kritinėse situacijose, kaip reikia „išjudinti“ žmogų, paskatinti jį imtis veiklos, kaip save suvaldyti, kai esi labai piktas, kaip išklausyti kitus, o ir apskritai – išmoksti mylėti. Vietą, kurioje esi, vaikus, už kuriuos esi atsakingas, ir vadovus, su kuriais kartu dirbi.

Kamilė: Kai buvau vaikas, Berčiūnuose stovyklą mačiau tarsi pasaką ar spektaklį, buvau jo žiūrovė, o tapusi vadove pati turėjau tą spektaklį kurti, viską labai gerai apgalvoti, prieš imantis veiksmų. Tačiau tuo pačiu tu ir negali viskam pasiruošti, turi mokėti situacijose reaguoti čia ir dabar. Pavyzdžiui, turi mokėti norimą dalyką pasakyti dešimčiai vaikų dešimčia skirtingų būdų, patraukti jų dėmesį taip, kad visi tave išgirstų.

 

O kaip tampama vadovu? Kaip pasiruošti, kad galėtum vadovauti šioje stovykloje?

Kamilė: Visų pirma visi vadovai turi dalyvauti pedagoginių ir psichologinių žinių kursuose, kurie trunka maždaug penkias dienas ir yra sudaryti iš trijų dalių: „Psichologiniai iššūkiai vadovo darbe“, „Vadovas – lyderis“ ir „Komandinis darbas“. Per juos būsimas vadovas įgauna teorinių žinių ir praktinių patarimų. Taip pat vadovai praktikuojasi kurti programą: dirbdami komandoje turi sukurti ir įgyvendinti kokią nors Berčiūnų vakaro programą. Taip dar iki stovyklos patikriname, kas sukurtoje veikloje pasiteisina, o kas – ne, ką reikėtų pakeisti. Galiausiai atvykstame dviem dienomis anksčiau, nei prasideda stovykla, ir pradedame darbą su savo pamainos vadovų komanda, pasiruošiame stovyklai: pabaigiame kurti programą, jei ji dar nebūna baigta, gaminame dekoracijas, susitvarkome namelius ir t. t.

Andrius: Žinoma, daugiausiai išmokstame pačioje stovykloje, per praktiką. Todėl mokomės nuolat – kiekvienais metais išmoksti vis ką nors naujo.

Kokios tos pamokos, ko išmokote, būdami stovyklos vadovais?

Andrius: Mano pokytis labiausiai susijęs su atsakomybe. Prieš kitus ir prieš patį save. Kai atvažiuoji į Berčiūnus, supranti, kad pats dar būdamas vaikas esi atsakingas už kitus. Jei kažkas nutiktų, tau ir kitiems kiltų nemalonumų ar net pavojų. Žinoma, visi kažkuriuo metu greičiausiai tampame už kažką atsakingi. Tačiau kai tu išmoksti prisiimti atsakomybę anksti, jauname amžiuje, tuomet kitose gyvenimo srityse prisiimti atsakomybę gali būti daug lengviau. Pavyzdžiui, kai kursi savo santykius, šeimą ar kai pradėsi dirbti.

Kamilė: Išmokau, kad vaikams patinka paprastumas. Nebūtina stovykloje kurti šou su galybe dekoracijų, investuoti daug savo laiko ir jėgų į stovyklos programos išorę. Paprasti dalykai vaikams gali daug labiau įsiminti. Pavyzdžiui, tu kaip vadovas sumanai prieš miegą sukviesti visus savo grupelės vaikus valytis dantų, įjungi muziką ir padarai „dantų valymosi vakarėlį“. Taip nedidelėmis pastangomis prisidedi prie smagios bendruomeniškumo patirties, kurią vaikai atsimins ilgai. Tad grožis – paprastumas.

Andrius: Patys vaikai yra paprasti, paprastesni. Tad norėdamas užmegzti ryšį su vaiku turi nusileisti iki jo supratimo lygio ir kalbėtis su juo apie tai, kas jam svarbu ir įdomu: kompiuteriniai žaidimai, lankomi būreliai, mėgstama sporto šaka ar lankoma mokykla. Pokalbį dažniausiai veda vadovas, tad jam svarbu žinoti, kas rūpi, įdomu vaikui, juk pats vaikas neprieis prie tavęs ir nepradės pasakoti apie save. Užmegzti ryšį su vaiku – vienas didžiausių vadovo iššūkių, nes negalėsi pasiekti sklandaus grupelės veikimo, jeigu nepažinsi savo grupelės vaikų. Pamenu, kaip praėjusią vasarą kokią valandą kalbėjausi su keliais vaikais. Atrodo, apie nieką, bet jie taip noriai kalbėjo, taip atsivėrė!

 

Kalbate apie tai, kad vaikams reikia paprastų, esminių dalykų, tokių kaip bendrystės patirtis. Ką dar jūs, kaip vadovai, norite vaikams perduoti, juos išmokyti, išugdyti?

Kamilė: Toliau kalbant apie bendruomeniškumą, man atrodo yra labai svarbu vaikus išmokyti pagarbos ir meilės. Kelerius metus buvau mažiausių mergaičių būrelio vadovė ir pastebėjau, kad jos yra labai linkusios kelti dramą, kas gali baigtis peštynėmis, konfliktais. Todėl labai svarbu vaikus mokyti priimti kitą tokį, koks jis yra, nepaisant skirtumų. Taip pat man labai svarbu ugdyti vaikų savarankiškumą. Ypač mažiausių vaikų. Jiems dažnai tai būna pirmas toks ilgas išvažiavimas iš namų ir itin sunkus, dažnas čia išmoksta paprastų, bet svarbių dalykų, įpročių, tokių kaip lovos pasiklojimas, drabužių susilankstymas, lagamino susitvarkymas ar kojinių išsiskalbimas. Pamenu, kai su savo mergaitėmis drauge rankomis plovėme kojines – kai kurios pirmąkart sužinojo, kad taip galima.

 

Pereikime prie šios vasaros stovyklos. Kokia šių metų tema ir kas laukia stovyklautojų?

Kamilė: Šių metų tema „Būkite drąsūs meile gyventi“, ji bus kaip tik skirta kalbėti apie atsakomybę: už save, už kitą ir už aplinką, kurioje esi. Stovyklautojų lauks labai įvairaus pobūdžio vakaro programos šia tema (orientacinis žaidimas, protmūšis), tačiau per dieną pasikartos ir tam tikros rutinos: ryto rikiuotė su vėliavos pakėlimu, dienos pristatymu ir malda, pusryčiai, mokymas apie tam tikras tikėjimo tiesas, būrratis (bendrystės laikas būrelyje), darbuotės, pietūs, šv. Mišios, maudynės, vakarienė, vakaro rikiuotė su vėliavos nuleidimu, šūkiais ir vakaro malda ir pagaliau naktipiečiai būreliuose.

 

Kad galėtume geriau įsivaizduoti Berčiūnų nuotaiką, pokalbį užbaigti pakviesiu nostalgiškai – pasidalinkite vienu atsiminimu iš stovyklų, kuris jums kelia šypseną.

Kamilė: Praėjusią vasarą buvau mažiausių mergaičių vadove, su jomis mokėmės paprastų dalykų, vienas jų – lovos pasiklojimas. Tačiau stovyklos pabaigoje ir man pačiai kilo sunkumų – vieną rytą pavėlavau atsikelti laiku ir nepasiklojusi lovos išskubėjau į vadovų rytinį pasitarimą štabe. Grįžusi į kambarį radau paklotą lovą ir sutvarkytus daiktus šalia, ant lovos buvo paliktas ir raštelis nuo mano mergaičių: „Vadove, mes sutvarkėme jūsų lovą, šiandien labai norėjome gauti vaivorykštę“ (aukščiausias įvertinimas už tvarkymąsi – red. pastaba). Man labai brangu, kad ne tik mes, vadovai, mokomės pasirūpinti vaikais, bet ir jie mumis.

Andrius: Kai vaikai naktį nemiega ir triukšmauja, labai geras metodas būna išeiti į lauką ir su jais pabėgioti. Iš pradžių visi būna entuziastingai nusiteikę, bet išėję į lauką nurimsta, kartais jiems pasidaro ir baugu, visi iškrauna savo jėgas ir nurimę nueina miegoti. Paskui ryte iš to smagiai pasijuokiame. O kitas atsiminimas – irgi susijęs su rūpesčiu. Man labai svarbu, kad mano grupelės vaikai mokėtų švariai nuvalyti stalą po valgio ir tvarkingai nunešti indus. Su jaunesniais tai įgyvendinti būna sunku, jie nenori tvarkytis, kartais tiesiog pabėga. Tačiau kai kurie vaikai ne tik patys švariai nuvalo stalus, bet ir pamatę, kad kitiems sunkiau sekasi, prieina ir parodo, pamoko, kaip geriau nuvalyti. Nors pirmomis dienomis valgykloje būna chaosas, paskutinėmis man beveik nieko nereikia daryti, nes jie puikiai susitvarko patys.

 

Daugiau informacijos apie jaunųjų ateitininkų stovyklas Berčiūnuose rasite berciunai.lt.

Šių metų pirmoje ir antroje pamainose dar liko laisvų vietų.