Jau 30 metų, kai esame laisvi. Kas man yra laisvė?

Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos bendruomenė minėjo kruvinųjų sausio įvykių trisdešimtmetį, kai 1991 metų sausį SSRS valdžios įsakymu sovietų armija pradėjo terorą prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Žmonės žinojo, kad prie tuometinės Aukščiausios Tarybos, televizijos bokšto, kitų svarbių objektų jie gina savo ir savo vaikų laisvę bei ateitį. Manyta, kad minios beginklių žmonių, apsupusios minėtus objektus, galbūt privers kariuomenę atsisakyti pulti. Deja, įniršio apakintas priešas nepaisė jokių moralinių vertybių – kruvina ataka pareikalavo 14 Laisvės gynėjų gyvybių, žmonės žuvo pakirsti kulkų, traiškomi tankų ir šarvuočių. Dar apie 700 buvo sužeisti, kai kurie iš jų liko luošais visam gyvenimui. Galingas priešas žvangino ginklais, bet kartu atskleidė savo baimę ir neįgalumą prieš taikiai susirinkusius žmones pasitelkdamas  koviniais šoviniais užtaisytus ginklus, sprogstamuosius paketus bei sunkiąją karinę techniką.

 

Priešas dalį tikslų įgyvendino, tačiau pagrindinis sumanymas – užgrobti parlamentą ir nuversti teisėtai išrinktą valdžią – žlugo. Taip pat nepavyko ir išprovokuoti ginkluoto mūsų piliečių pasipriešinimo. Nors ir aplaistyta krauju, tačiau Tėvynės Lietuvos laisvė buvo apginta. Nuo šiol ši diena mūsų valstybėje minima kaip Laisvės gynėjų diena.

 

Tuo sunkiu laikotarpiu mūsų šalyje buvo juntama nepalaužiama vienybė ir susitelkimas bendram tikslui – kovai už Lietuvos Laisvę. Žmonės, suvažiavę iš viso krašto, susikibę rankomis, drąsindami vieni kitus, stojo prieš geležinį sovietų agresorių. Pasirinkome nesmurtinį kelią ir pasauliui dar kartą įrodėme, kad ateitį galima grįsti ne jėgos kultu ir neapykantos dvasia, o aukščiausiomis žmogiškosiomis vertybėmis. Ji parodė tautos dvasios galią, prieš kurią bejėgis net stipriausias smurtautojas. Galia, kuri mumyse dega jau daugybę amžių nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo.

 

„…Tą naktį tūkstančiai žmonių stovėjo susikibę rankomis prieš ugnimi spjaudančią galybę ir nesitraukė. Žuvo, krito sužeisti, bet nesitraukė. O kai žudikai su raudonomis žvaigždėmis juos vis dėlto išsklaidė ir užėmė puolamus pastatus, pasaulis jau spėjo sužinoti ir stoti Lietuvos pusėn. Ir beginklė Lietuva laimėjo nepaprastą laisvės mūšį“ – rašė tų įvykių liudininkas, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, nepriklausomybės akto signataras, profesorius Vytautas Landsbergis.

 

Nors  visuotinis karantinas neleido surengti Laisvės gynėjų dienos pagerbimo tradiciniais būdais, sausio 11–15 dienomis paminėjome iškilią sukaktį virtualioje erdvėje. Istorijos mokytojai Antanas Meištas, Irena Pokutneva, klasių auklėtojai ir pradinių klasių mokytojai vedė pamokas, skirtas Laisvės gynėjų dienai, mokiniai rengė darbelius ir projektus, taip pat visa mokyklos bendruomenė prisijungė prie respublikinės pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“.

Progimnazijos trečiokai lietuvių kalbos, dailės ir informacinių technologijų pamokas skyrė šiai dienai atminti. Klausėsi rašytojo V. V. Landsbergio pasakojimo „Sausio sniegenos” ir jį aptarė, kiekvienas išsakė savo nuomonę, ką jam reiškia žodis „laisvė”. Pasaulyje, siaučiant pandemijai, šiandien žodis „laisvė” tampa suprantamesnis ir šios kartos vaikams. Daugelis paminėjo, kad  laisvė – tai, kai gali susitikti su draugais, eiti su šeima į kavinę, keliauti į kitas šalis, nuvažiuoti pas močiutę į kitą miestą, eiti į mokyklą. Dailės ir informacinių technologijų pamokoje mokiniai atliko kūrybines užduotis: piešė tema „Piešiu laisvę”, iliustravo to meto įvykius taip, kaip supranta jie. Įdomu tai, kad dauguma piešė televizijos bokštą, nors tuo metu žmonės gynė ir kitus svarbius pastatus. Paskatinti savo mokytojos Deimantės Navakienės, naudodamiesi piešimo programa kompiuteryje kūrė Laisvės gynėjų dienos pavadinimą. Taip pat nebuvo pamirštas ir neužmirštuolės žiedas, Laisvės gynėjų dienos simbolis, kurį kiekvienas nupiešė savaip. Na, o sausio 13-osios rytas prasidėjo nuo žvakių šviesos, skirtos žuvusių už Lietuvos laisvę atminimui. Kviečiame pasižiūrėti mokinių darbus čia.

 

Vyresnieji progimnazijos mokiniai per pirmąją pamoką, prisimindami 1991 metų sausio 13-osios įvykius, savo namuose uždegė žvakutes ir įamžino tai savo nuotraukose. Mokytojo Antano Meišto paskatinti mokiniai rengė projektus, piešė plakatus, o taip pat klausinėjo ir užrašė savo artimųjų prisiminimus bei liudijimus apie lemtingąją naktį, kurie neabejotinai taps vertingu istorijos šaltiniu ateities kartoms. Štai fragmentas iš 5N klasės mokinės Aistės S. senelio prisiminimų apie budėjimą prie parlamento: „Susirinko daug tūkstančių žmonių vieni meldėsi, kiti dainavo, kiti vaikščiojo aplinkui, kiti šildėsi prie laužų, gėrė gyventojų atneštą arbatą. Visi buvome pasiryžę nesitraukti, netgi jeigu puls. Bet kariai išsigando, jog bus per daug aukų ir nepuolė. Taip, kartu su tūkstančiais žmonių, budėjome ne vieną naktį“. 8b klasės mokinė Viktorija St. rašo, jog „Būdama namuose močiutė nuolat klausėsi radijo ir televizijos žinių, negalėjo užmigti. Per porą naktų numezgė megztinį, kad tik nugintų negeras žinias, mintis ir nuojautą. Mano mamai tada buvo septyneri metai. Ji bijojo, nes matė tėvų akyse nerimą, jaudulį, baimę dėl Lietuvos ateities. Tą naktį mamos šeima buvo pas tetą Karoliniškių gatvėje. Matė, kaip dėdė su tėčiu norėjo eiti, bet mažų vaikų verksmas juos sustabdė. Mama sako, kad tai buvo jos baisiausia naktis, ji pro langą matė kaip važiavo tankai, girdėjosi šūviai, žmonių klyksmai…“

 

Lėjos S. (8m) senelis pasakoja: „Mes visi buvom prie Seimo (tuometinės Aukščiausiosios tarybos) rūmų. Nuotaikos buvo pakilios, bet visi galvojome apie viena – kad tik nešturmuotų. Ne veltui buvo pasakyta, kad vaikams ir moterims reikia pasišalinti iš aikštės. Vaikai pasišalino, bet moterys liko. Štai čia ir buvo visa tautos valia. <…> Žmonės stovėjo kaip siena.<…> Tikėjimas tuo metu buvo aukščiau visko. Aš tikrai galvojau, kad mes iškovosime  ir, kad mano vaikai, Tu, kaip anūkė, gyvensite geriau….<…> Tuo metu buvo baisu, velniškai baisu, o gyventi norėjosi… Tai tik keletas iš daugybės atsiųstų vertingų liudijmų ir prisiminimų.

 

Mokytoja Irena Pokutneva per pamoką su šeštokais aptarė, kad mūsų Laisvei jau 30 metų! Kiekvienas susimąstėme: „O kas man yra laisvė?” Savo pamokos mintis mokiniai perteikė piešiniuose, fotografijose ir trumpuose esė.

 

Jau trisdešimt metų, kai esam laisvi, dėka tų, kurie pasiaukojo 1991 m. sausio 13 d. Jų dėka turime laisvą šalį. (Martynas N.)

 

Laisvė, tai kai tu gali daryti, ką nori. Kai gali lengvai įkvėpti oro išėjęs iš savo namo. Laisvai, be jokių priežasčių nebijoti, kad kažkas ateis ir suims jus. (Adomas)

 

Jau 30 metų, kaip esame laisvi. Kas man yra laisvė? Man laisvė yra tada, kai gali pats priimti sprendimus, o kalbant apie šią laisvę, tai, kai žinai, kad tavo šeimai, draugams niekas negresia. (Berta)

 

Laisvė man yra toks jausmas, kai, trumpai tariant, tu esi nepriklausomas nuo kitų, o ilgai tariant, tu esi kaip visi kiti – visi yra lygiai pasiskirstę savo laisvę ir elgiasi kaip jie nori, tu gali reikštis visa savo kūryba, tobulėti, o jau vien jausmas, kad, va, ateisiu, pasakysiu ir kažkas mane vis tiek išgirs, niekas negalės ateiti pasakyti „negalima taip kalbėt! Aš, asmeniškai, labai džiaugiuosi, kad man nereikėjo patirti, kas yra nelaisvė. (Jonas)

 

Laisvė man reiškia nesuvaržytą gyvenimą, galimybę laisvai reikšti savo nuomonę, privatumą, būti savimi, pasirinkti savo tikėjimą, nebijoti būti išskirtiniu, laisvai keliauti…  (Augustas)

 

Laisvė – tai galimybė keliauti, galimybė augti ir tobulėti, laisvai išreikšti savo nuomonę. (Goda)

 

Laisvė žmogui yra labai svarbus dalykas. Be laivės mes jaustume tokį jausmą, kokį jaučia liūtas, uždarytas zoologijos sodo aptvare. (Augustas)

 

Laisvė yra tada, kai žmogui neprikiša minčių, kai nieko neverčia, kai jis pats gali nuspręsti. Laisvė yra tada, kai nesi priklausomas nuo kito sprendimų. Laisvė man reiškia pasirinkimą, ką valgyti pusryčiams. Laisvė – tai pasirinkimas, ko mokytis ir ko siekti. Laisvė – tai apsisprendimas, kokia spalva mėgstamiausia. Laisvė, kai gali pats rinktis savo draugus. Laisvė per matematiką rinktis tokį uždavinio sprendimo kelią, kuris labiausiai patinka. Laisvė – tai galimybė be baimės pasisakyti, kaip jautiesi. Laisvė – tai galimybė rinktis būrelius, atrasti tai, ką patinka veikti. Laisvė – tai galimybė pasirinkti: tikėti tuo, kas sakoma, ar ne. Laisvė rinktis rūbus, kuriuos nori nešioti ir plaukų spalvą. (Jokūbas)“

 

Antanas Meištas, Vilniaus Antano Vienuolio prog-jos istorijos mokytojas ekspertas

Irena Pokutneva, istorijos vyr. mokytoja

Deimantė Navakienė, pradinių klasių mokytoja ekspertė