Įtraukiajam ugdymui plisti trukdo ir nesutvarkyta įstatyminė bazė

Specialiųjų poreikių turintys vaikai privalo mokytis kartu su visais, nebūti atskirti nuo bendraamžių – tokia yra šiuolaikinės mokyklos siekiamybė. Deja, realybė kol kas kita. Mokyklos nepasirengusios priimti vaikų, turinčių skirtingas negalias, kaip rodo praktika, tokie mokiniai mėtomi iš vienos mokyklos į kitą, tėvai priversti patys ieškoti išeičių, kur ir kaip ugdyti savo vaikus.

 

Autorės nuotraukos

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus primena, kad Lietuva ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją ir įsipareigojo siekti, jog negalią turintys žmonės gyventų, mokytųsi kartu su visais. „Deja, mokyklų pažangą vertinti kol kas sunku. Kas šiuo metu jau padaryta Lietuvoje, padaryta dėl mokyklų, pedagogų iniciatyvumo“, – pabrėžia J. Ruškus.

Pasak Lietuvos neįgaliųjų organizacijų forumo (LNOF) prezidentės Dovilės Juodkaitės, tai, kad didelio proveržio diegiant įtraukųjį ugdymą nėra, rodo skaičiai ir faktai: „Kol kas aukštosiose mokyklose mokosi mažiau nei 1 proc. žmonių, turinčių negalią. Apie trečdalį negalią turinčių vaikų vis dar mokosi specialiosiose mokyklose. Europos Sąjungoje įtraukiojo švietimo srityje esame treti nuo galo.“

 

Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio (buvusios „Versmės“) gimnazijos direktorės Violetos Ališauskienės teigimu, įtraukusis ugdymas kelią skinasi pernelyg lėtai: „Kone kasdien sulaukiu tėvų, prašančių priimti į gimnaziją vaikus, kurių nepriėmė ar atsisakė kitos mokyklos. Tėvai ateina net su rekomendaciniais laiškais. Vis dėlto iš 600 gimnazijoje besimokančių vaikų 97 turi specialiųjų poreikių, visų prašymų patenkinti negalime.“

J. Ruškus pabrėžia, kad specialiųjų poreikių turinčius vaikus priimančios mokyklos neturi tapti naujosiomis specialiosiomis mokyklomis, tokių vaikų kiekis klasėse turi būti optimalus.

Pedagogų iniciatyvos

 

Viena pirmųjų mokyklų Lietuvoje, atvėrusių duris specialiųjų poreikių turintiems vaikams, – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija. V. Ališauskienė pasakoja, kad vaikai čia pradėjo mokytis prieš 26-erius metus. Direktorė džiaugiasi puikiu darbuotojų kolektyvu, iniciatyviais specialistais. „Mokykla visiems turi būti ne tik dokumentuose, bet ir realybėje. Pedagogai pasirengę priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, jie moka dirbti. Trūksta valstybės paramos“, – sako direktorė.

 

Su ja sutinka ir Klaipėdos r. Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis. Jis sako, kad Dovilų mokykloje priimami įvairias negalias turintys vaikai, vertinamas kiekvienas jų žingsnis į priekį. „Kai atsiranda iššūkių, esame įpratę ieškoti būdų, kaip išbristi iš balos. Stengiamės, kad mokykloje būtų gerai visiems“, – pabrėžia direktorius.

Pasak jo, Dovilų mokykla virto regiono centru, kur beldžiasi specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvai. Šiuo metu iš 124 mokykloje besimokančių vaikų 40 turi specialiųjų poreikių. „Prieš devynerius metus pas mus atėjo vaikas, išmestas iš daugybės mokyklų. Jam pernelyg vėlai nustatytas Aspergerio sindromas, elgesį, kurį turėjo koreguoti ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogai, teko koreguoti mums. Apie akademinius vaiko rezultatus negalėjome nė kalbėti, jie „netilpo“ į jokius testus“, – mena direktorius.

 

Mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė šypsosi, kad dabar už tai, kaip ji elgėsi su pirmuoju į mokyklą atėjusiu specialiųjų poreikių turinčiu vaiku, jai veikiausiai tektų sėsti į kalėjimą: „Vaikas šaukė, trankėsi, galėdavo užsiversti ant savęs suolą, susižeisti. Ramindavau tiesiog atsiguldama ant jo – pasunkintų antklodžių, gelbstinčių tokiais atvejais, tuo metu dar nebuvo. Dveji metai buvo labai sunkūs. Norėjosi skambinti į Šiaulių universitetą ir prašyti iš naujo dėstyti kai kuriuos dalykus. Tai, ko mokiausi, kasdieniame darbe visai netiko.“

Specialistė pasidžiaugia sėkmingu rezultatu. Vaikiną neseniai dirbti priėmė vienas Klaipėdos viešbutis, jis dirba, užsidirba, yra naudingas tiek šeimai, tiek valstybei.

 

S. Venckienė sako, kad ugdymo procesas Dovilų mokykloje – netradicinis: „Mūsų mokyklos vaikai nekreipia dėmesio į gulinčiuosius ant stalo, po stalu, po spinta. Problema – suaugusieji, kurie ima klausinėti: „Kas atsitiko, ko guli?“, tokiu būdu viską sugadindami.“

Specialiosios pedagogės teigimu, mokiniai kitokius vaikus priima paprasčiau, sudėtingiau prisitaikyti pedagogams. „Daug kas turi eiti iš pedagogo širdies. Gali dalyvauti daugybėje seminarų, bet jei nepriimsi žmogaus tokio, koks jis yra, rezultato nebus“, – dėsto S. Venckienė.

Pedagogams trūksta žinių

 

V. Ališauskienė sako, kad dirbti su klase, kur yra specialiųjų poreikių turinčių vaikų, pedagogams nėra lengva. Svarbu, kad darbas būtų komandinis. Kiekvienas specialistas turi vienokių ar kitokių žinių, svarbu jas suvienyti, problemą išnagrinėti iš visų pusių. Reikalingos nuolatinės atvejo analizės, diskusijos, darbas su tėvais. „Susodiname visus specialistus ir kalbame, kaip su kuriuo vaiku dirbti. Sudarome atmintinę, išsiuntinėjame mokytojams, kad visada turėtų po ranka, kaip vertinti būtent tą vaiką. Labai daug kalbamės – išsisako, išsikalba visi. Vienam specialiųjų poreikių vaikui veikia vienoks metodas, kitam – kitoks. Jei tai veikia, turime visi dirbti panašiai“, – kalba direktorė.

 

Judėjimo negalią turintis, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Matas Geležauskas sako, kad ne visi pedagogai nori pokyčių. Kai kuriais atvejais požiūris į specialiųjų poreikių turinčius vaikus užsilikęs iš sovietmečio: „Dar dažnai vaikams skiriamas mokymas namuose. Bet jis neatitinka to, kurį gauname dvylika metų mokydamiesi mokykloje. Besimokantiems namie siūloma nelaikyti egzaminų, o kur stoti jų neišlaikius? Be to, dauguma aukštųjų mokyklų vis dar nepritaikytos žmonėms, turintiems skirtingų negalių.“

Pasak A. Grimalio, bėda ta, kad pedagogai, psichologai vis dar nerengiami dirbti su kitokiais vaikais. Aukštosios mokyklos rengia dalykų dėstytojus, darbo su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais specifikai dėmesio skiriama pernelyg mažai.

Finansinės problemos

 

Mokyklų vadovų teigimu, įtraukiajam ugdymui plėtotis stinga valstybės paramos, lėšų. „Per du metų ketvirčius išnaudojame visus pagalbai specialiųjų poreikių turintiems mokiniams teikti skirtus pinigus. Nežinome, kaip reikės teikti pagalbą trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirtį. Mums nuolat sakoma – trūksta tiek ir tiek milijonų, pinigų daugiau nebus, jų yra tiek, kiek yra. Tai kas šiuo atveju kaltas – mokykla ar valstybė, kuri neužtikrina savo vaikams lygių galimybių mokytis?

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Bendrojo ugdymo departamento švietimo pagalbos specialistė Daiva Vaišnorienė sutinka, kad įtraukiojo ugdymo situacija kol kas Lietuvoje liūdna, nors esama ir gražių dalykų. „Mokyklos, priimančios mokytis specialiųjų poreikių turinčius vaikus, įrodo, kad dabartinė teisinė bazė suteikia galimybę kurti atviras mokyklas, kur mokytis būtų gera visiems. Žinoma, tai ne vien mokyklos, tai – visos valstybės, savivaldybių rūpestis“, – pabrėžia specialistė.

 

Pasak D. Vaišnorienės, ŠMSM siekia, kad teisinė bazė padėtų sukurti mokyklą visiems. „Darome nemažai, vis dėlto vien teisiniais dokumentais nepareikalausi keisti požiūrį į darbą. Nors vaikų mokyklose mažėja, švietimo pagalbos specialistų nemažėja nė kiek. Sudaromos specialistų komandos, mokytojai vieni nepaliekami spręsti vaiko problemų. Deja, mokyklų specialistai vis dar labai uždari, mokytojai vieni su kitais sunkiai bendrauja. Švietimo įstaigose ugdymas ne visada organizuojamas lanksčiai, specialistų pagalba teikiama visus metus, nors kartais pakaktų, pavyzdžiui, labai intensyvios mėnesį trunkančios logopedo pagalbos“, – sako ŠMSM specialistė.

 

Jos teigimu, nuo šių metų ministerija pabandė skirti diferencijuotas lėšas pagal vaikų poreikį – didelių poreikių vaikai gauna didesnį krepšelį negu vidutinių ar nedidelių. Metų pabaigoje bus skaičiuojama, kiek trūksta lėšų, kokių vaikų poreikiams trūksta labiausiai.

D. Vaišnorienė sako, kad švietimo pagalbos kompensavimas turėtų būti savivaldybių rūpestis, vis dėlto kol kas beveik 70 proc. jos kompensuojama valstybės biudžeto lėšomis. Savivaldybių indėlis skirtinguose regionuose skirtingas, kai kur – visai menkas.

 

Savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo klausimais Jonas Mickus nesutinka su tokia pozicija, pasak jo, netiesa, kad savivaldybės neprisideda. Jo teigimu, asociacija daro labai daug, kad pinigai, kurių trūksta specialiųjų poreikių turintiems vaikams, būtų skiriami. „Švietimo pagalba yra sudėtinė ugdymo dalis. Jei ateina lėšų ugdymui, valstybė turi skirti jų tiek, kiek vaikui reikia. Ministras savo įsakymais nustato normatyvus, kiek ir kokių švietimo pagalbos specialistų turi būti mokyklose, atsižvelgiant į vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, kiekį. Viską reglamentuoja ministerija, pagal tai turi būti skiriamos ir lėšos. Neturėtume „badytis“ tarpusavyje, turėtume ieškoti bendro kelio“, – teigia J. Mickus.

Pasak D. Vaišnorienės, ne visada lėšos yra pagrindinė problema. Pernai ministerija skyrė papildomų lėšų mokyklos psichologų atlyginimams, bet ne visur jos buvo panaudotos, nes savivaldybės neturėjo specialistų. „Dažnai problema yra ne tik finansinė, bet ir kompleksinė. Turėtume į švietimo pagalbą žiūrėti plačiau“, – sako specialistė.

Ateitis kol kas miglota

 

Pasak J. Mickaus, valstybinis požiūris į specialiųjų poreikių turinčius vaikus neturėtų apsiriboti tik teisės aktais – reikia matyti vaiką, kuriam reikia pagalbos, sistema turi būti bendra, grandys – nenutrūkstamos. „Vaikas, kuris mokosi, vėliau dirbs. Ar pasirengusi socialinė sistema jį priimti, ar jis gaus valstybės paramą?“ – retoriškai klausia J. Mickus.

S. Venckienės teigimu, ši problema rimta: „Galiu drąsiai teigti – mūsų vaikai ateities neturi. Jiems gera tik Doviluose. Lekiame semtis patirties į Švediją, Suomiją, bet pamirštame, kad tose šalyse viskas orientuota į savarankiškumą, ten žmogus vertingas tiek, kiek naudingas valstybei. Pas mus dievas kol kas yra pažymys. Daugelio mūsų specialiųjų poreikių vaikų laukia socialinės pagalbos centrai, kur jie karpys gėlytes ir siuvinės kryžiuku.“

 

Pasak specialistų, esminis proveržis diegiant mokyklose įtraukųjį ugdymą įvyks tik tada, kai bus sutvarkyta įstatyminė bazė. „Remiantis dabar šalyje galiojančiu Švietimo įstatymu, mokykloms leidžiama nepriimti negalią turinčių vaikų, jei jos neturi tam sąlygų. Šis teisės aktas skatina diskriminaciją, nes leidžia mokykloms atsirinkti jiems patogius vaikus. Deja, kol nėra švietimo politikos, ir toliau turėsime keletą gerų mokyklų, kurios balansuos ties riba, kad netaptų specialiosiomis mokyklomis, kur susitelkę negalią turintys vaikai“, – pabrėžia J. Ruškus.