Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ir saviraiškos skatinimas per projektinę veiklą

Vaikų kūrybiškumu ir saviraiška domėjosi įvairių sričių mokslininkai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Mokslininkai atskleidė aktualią ir opią problemą: kur dingsta ūgtelėję gabūs, klausinėjantys, originalūs, savo nuomonę turintys vaikai? Dažnai jie, sulaukę tam tikro amžiaus, tarsi išnyksta, tampa panašūs vieni į kitus.

Ikimokyklinio ugdymo pedagogas turėtų mokėti ne tik vadovauti nepriklausomiems, mąstantiems, pasitikintiems savimi ir mokantiems apginti savo nuomonę vaikams, bet ir organizuoti ugdymo procesą taip, kad atsiskleistų ugdytinių saviraiška ir kūrybiškumas.

 

Daugybė tyrinėjimų atvedė prie išvados (I. Becker-Textor, 2001; A. Petrulytė, 2001; D. T Dodge, L. J. Colker, C. Džeroman, 2007), kad vaikystėje protinis vystymasis daug aktyvesnis ir greitesnis nei jaunystėje ar suaugus. Pasak A. Juodaitytės (2013), ikimokyklinukas turi savitą ir ypatingą mąstymo logiką, paklūstančią regimųjų vaizdinių dinamikai. Šiuo periodu ryškėja ir kūrybinė vaiko vaizduotė. Be to, šios galimybės laikui bėgant negrįžtamai prarandamos, jei neišnaudojamas jų potencialas. Todėl ikimokykliniame amžiuje reikia ypatingą dėmesį skirti kūrybiškumui, vaiko saviraiškai skatinti ugdymo procese. Ikimokyklinio ugdymo pedagogas turėtų mokėti ne tik vadovauti nepriklausomiems, mąstantiems, pasitikintiems savimi ir mokantiems apginti savo nuomonę vaikams, bet ir organizuoti ugdymo procesą taip, kad atsiskleistų ugdytinių saviraiška ir kūrybiškumas.

 

Išanalizavus mokslinę literatūrą šia tema, galima daryti prielaidą, kad palankiausias amžiaus tarpsnis ugdyti kūrybiškumą yra ankstyvasis ir ikimokyklinis amžius, ypač nuo 2 iki 5 metų, kai vaikai yra imlūs viskam. Taigi ugdymo procesas, turtinga, įvairi aplinka, kūrybingi, demokratiški pedagogai ir tam tikra autonomija, savarankiškumas, pasak daugelio mokslininkų, ugdo kūrybišką asmenybę.

„Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymo“ programoje pabrėžiama, kad svarbu „sukurti galimybes vaikams rinktis; suteikti jiems plačias įvairiausios kūrybiškos raiškos galimybes; duoti laisvę tyrinėti aplinką; leisti susitepti žaidžiant; skatinti dirbti savarankiškai; vertinti vaikų idėjas; skatinti problemų sprendimą“ (D. T. Dodge, L. J. Colker, C. Džeroman, 2007, p. 4). Galime daryti išvadas, kad svarbiausi veiksniai, lemiantys vaiko saviraišką ir kūrybiškumą, yra turtinga aplinka ir kūrybingi pedagogai. Todėl pedagogas turi būti kūrybinga asmenybė – turinti visus bruožus, nulemiančius kūrybiškumą (t. y. atvirumą, smalsumą, darbštumą, stiprų kūrybos ir saviraiškos poreikį, kritiškumą, asmenybės originalumą, pasitikėjimą savo jėgomis, teigiamą savęs vertinimą), įvaldęs įvairias technikas ir darbo metodus.

Projektinės veiklos, ugdančios vaikų kūrybiškumą, pavyzdys

Spalvos – bene svarbiausia priemonė išreikšti emocijoms, ypač toms, kurias labai sunku nusakyti. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad su spalvomis mažuosius reikėtų supažindinti pamažu.

 

Grupėje vykdėme projektą „Spalvoti žirniukai“. Šio projekto reikšmę lėmė ir vaikų noras tyrinėti, pažinti, paliesti, paragauti.

Spalvos – bene svarbiausia priemonė išreikšti emocijoms, ypač toms, kurias labai sunku nusakyti. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad su spalvomis mažuosius reikėtų supažindinti pamažu. Pradžioje maži vaikai įsisavina pagrindines spalvas ir tik palaipsniui pradeda suvokti jų išvestines bei atspalvius. Spalvos ir jų pažinimas yra šviesiausia vaikystės dalis.

Daugelis tėvų nerimauja, kai jų vaikas, sulaukęs 3–4 metų, negali įvardyti spalvų pavadinimų ir bando spėlioti. Tai nebūtinai reiškia, kad jų neskiria. Žinoti ir mokėti pasakyti – visiškai skirtingi dalykai. Neretai vaikai spalvas įvardyti geba tik sulaukę penkerių ar dar vyresnio amžiaus.

Moksliškai įrodyta, kad aplinka mus veikia ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Muzika, kvapai, įvairių paviršių lytėjimas gali maloniai nuteikti, sujaudinti ar nuliūdinti. Ne išimtis ir spalvos. Įrodyta, kad spalvos organizme sukelia biochemines reakcijas ir taip paveikia emociškai. Vaikų jautrumas spalvoms yra didesnis nei suaugusiųjų, nes jie dar labai atviri aplinkai, neturi išankstinio žinojimo ir nusiteikimo.

 

Daugelis tėvų nerimauja, kai jų vaikas, sulaukęs 3–4 metų, negali įvardyti spalvų pavadinimų ir bando spėlioti. Tai nebūtinai reiškia, kad jų neskiria. Žinoti ir mokėti pasakyti – visiškai skirtingi dalykai. Neretai vaikai spalvas įvardyti geba tik sulaukę penkerių ar dar vyresnio amžiaus. Pačioje pažinimo pradžioje vaikai pagrindines spalvas sieja su tam tikrais daiktais. Pažinti spalvas – ne mažiau sudėtingas ir kantrybės reikalaujantis darbas, nei mokytis skaityti ar rašyti.

Reikia nepamiršti, kad su spalvomis vaikas susiduria ne tik vartydamas knygas ar imdamas į rankas spalvotus pieštukus. Kasdienėje aplinkoje jų apstu. Įvardijant drabužių, kuriais vaikas aprengtas, maisto, kurį jis valgo, supančių daiktų spalvas, mokytis bus kur kas linksmiau.

 

Atsižvelgdami į tai, kad didžioji dalis vaikų dar nekalba, o kiti pradeda kalbėti tik atskirais žodeliais, per įvairią veiklą siekėme aktyvinti vaikų šnekamąją kalbą: juos drąsinome, žaidėme kalbinius žaidimus.

Projektu siekėme ankstyvojo amžiaus vaikus supažindinti su pagrindinėmis spalvomis, jas atskirti ir įvardyti. Atsižvelgiant į vaikų amžių, jų turimas žinias ir patirtį, projekto įgyvendinimo metu buvo naudojami įvairūs metodai: žodiniai (pasakojimas, žaidinimai, pasakų sekimas, eilėraščių klausymas ir mokymasis); vaizdiniai (piešimas, knygelių vartymas, stebėjimas); aktyvinamieji (žaidimai, improvizacija, tyrinėjimas, eksperimentai, mankštos žaidimai, namų užduotys).

 

Vykdytos įvairios integruotos veiklos: „Žirniukai bendrauja“, „Lietaus mėlyni batukai“, „Raudonų lapų šokis“, „Mes nulipdėm baltą sniego senį“, „Geltona kaip saulutė“, „Žalia pasakaitė – ilga uodegaitė“, „Spalvotų žirniukų kelionė“.

Į šį projektą buvo įtraukti ir tėvai, siekiant tęstinumo ir tėvų įtraukties į vaikų ugdymąsi. Į kiekvieną šeimą keliavo „Žirniuko“ kuprinė su spalvingais žirneliais, kurie padėjo ne tik įtvirtinti pagrindines spalvas, įvardyti žirniukų emocijas, veido išraiškas, bet ir skatino vaikus drauge su šeima sukurti pasakojimą, ką savaitgalį vaikas su jais veikė. Taip buvo sukurta grupės knyga „Spalvotų žirniukų kelionė pas vaikus“.

 

Ugdymo procesas per projektinę veiklą tapo įdomus, žaismingas, kūrybiškas, kai jį paįvairinome veiklomis „Surask – įvardyk – įdėk“. Vaikai kartu su spalvingais žirneliais ieškojo atitinkamos spalvos daiktų, juos įvardijo ir dėjo į tam skirtą dėžutę arba ant popierinio stiklainio. Žaidimas „Rask tokią pat spalvą ir sudėk“ skatino ne tik vaikų mąstymą, bet ir padėjo įtvirtinti spalvų pažinimą. Žavieji žirneliai motyvavo vaikus dar aktyviau reikšti mintis ir bendrauti. Smagusis „Kamuoliukų lietus“ suteikė ne tik daug gerų emocijų, bet ir skatino atpažinti pagrindines spalvas bei lavino vaikų vikrumą, orientaciją. Džiugu veiklą paįvairinti ir „Spalvingais kamuoliukais“. O kiek daug reikia darbo jiems atskirti, surūšiuoti ir įvardyti spalvas!

 

Dar viena puiki idėja, kuri nudžiugino visus vaikus – piešimas ant sniego spalvotu vandeniu. Buvo smagu matyti, kaip baltas sniegas pakeitė spalvą. Vaikai ne tik sužinojo sniego savybes, bet ir lavėjo jų šnekamoji kalba.

 

Ankstyvojo amžiaus vaikams lipdyba ir piešimas yra vienos smagiausių veiklų, skatinančių ne tik kūrybiškumą, bet ir saviraišką. Kiek daug reikia kruopštumo ir susikaupimo susukti kamuoliuką ar pagaliuką iš plastilino…

 

Teigiamų rezultatų sulaukti padėjo ir aktyviai į projektą įsitraukę tėveliai, kurie kartu su vaikais vykdavo į edukacines veiklas netradicinėje aplinkoje arba atlikdavo jiems skirtas namų užduotis. Projektas „Spalvoti žirniukai“ padėjo ugdytiniams susipažinti su pagrindinėmis spalvomis, sieti jas su aplinkos daiktais ir įvardyti. Dauguma vaikų pradėjo kalbėti, praturtėjo žodynas, suaktyvėjo šnekamoji kalba.

 

„Kiekvienas vaikas yra nepakartojama kūrybinė laboratorija su nežabota fantazija, kurios skrydis beribis ir nesuvaldomas“ (Kornejus Čiukovskis). Linkime džiugų akimirkų ir smagių projektinių veiklų su vaikais!

 

Literatūra:

1. Becker-Textor I. (2001). Kūrybiškumas vaikų darželyje. Vilnius: Presvika.
2. Dodge D. T., Colker L. J., Džeroman C. (2007). Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymas. Vilnius: Presvika.
3. Dumčienė A. (2001). Kūrybingumo ugdymo aspektai: mokomoji priemonė. Kaunas: LKKA.
4. Gage N. L., Berliner D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera.
5. Grakauskaitė-Karkockienė D. (2002). Kūrybos psichologija. Vilnius: Logotipas.
6. Petrulytė A. (2001). Kūrybiškumo ugdymas mokant. Vilnius: Presvika.
7. Jonynienė V. (1984). Jaunesnių moksleivių mąstymo raidos ypatumai (metodinė priemonė). Vilnius.
8. Juodaitytė A. (2003). Vaikystės fenomenas: socialinis-edukacinis aspektas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.