Gimnazijos dailės galerija padeda mokiniams pažinti save ir pasaulį

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija per beveik šimtmetį sukaupė daugiau nei 370 meno kūrinių kolekciją – Dailės galeriją. Lietuvos menininkų darbai, eksponuojami nuolat veikiančioje parodoje, sukuria ypatingą atmosferą, anot poeto Mykolo Karčiausko, unikalią „socialinę formą“, kuri veikia mokinių grožio ir žmogiškumo suvokimą, padeda ugdyti harmoningą asmenybę. Ypatinga meno kūrinių energetika suformuoja tokį jautrumo ir pagarbos lauką, kuriame dvasia negali būti kasdieniška. Ji tarsi pakylėjama. Dailės galerija yra geriausias emocinis ugdytojas – gėrio, grožio ir tiesos skleidėjas.

 

Meno kolekcijos pradžia – 1931-aisiais metais mokyklos įsigytas Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas „Nemunas ties Jurbarku“. Šis ir kiti garsūs prieškario meno kūriniai mokytojų dėka išsaugoti sudėtingais istoriniais laikotarpiais, apsaugoti nuo nepalankių „politikos vėjų“. Per visą mokyklos gyvavimą mokinių tėvų, pačių autorių bei mecenatų dovanotais kūriniais pamažu gausėjanti kolekcija, mokytojo Romualdo Paškevičiaus ir poeto Mykolo Karčiausko iniciatyva, 1975 metais spalio 18 d. pavadinta Mažąja paveikslų galerija, o nuo 2004 m. vadinama gimnazijos Dailės galerija.

 

Tiksliausiai gimnazijos meno vertybes ir jų svarbą yra apibūdinęs dailėtyrininkas Romualdas Alekna: „Turbūt unikalus fenomenas visoje Lietuvoje, kai mokykloje veikia profesionalios tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, vitražų kolekcija.“ Turėdama tokį meno turtą, gimnazija stengiasi jį panaudoti ugdymo procese. Ugdymas menu – tai įvairių mokomųjų dalykų integruoti projektai: „Meninė viešuma pilietiniame ugdyme“, „Gamta. Žmogus. Menas“, „Gimnazistų meninės veiklos iniciatyvos“, socialinio meno projektas „45DGM“, dailės plenerai, meno dienos ir šventės, kasmetės vasaros stovyklos „Kūrybos džiaugsmas“.

 

Šiais metais minint Dailės galerijos 45-metį spalio 5–9 dienomis gimnazijoje surengta menų savaitė, kurios metu bendruomenei ir svečiams pristatyta pertvarkyta galerija, paveikslai „prabilo“ įvairiomis meno formomis. Meno dienų organizatoriai ieškojo būdų, kaip vaizduojamąjį meną (jaunam žmogui nuobodų ir neįdomų) padaryti patrauklų, intriguojantį, šiuolaikišką.

Menų savaitė prasidėjo Mokinių atstovybės performansu, kai visi galerijos paveikslai „pasislėpė“ po juodomis skraistėmis. Daugelį tai išgąsdino, vertė mąstyti, ieškoti atsakymų, interpretuoti tokį netikėtą ir šokiruojantį meninį sprendimą. Ant kai kurių paveikslų užrašyti žodžiai skatino ieškoti atsakymų, kas gi slepiasi po jais: „Valgom kultūrą“, „Lietuvos mokslų motina“ ir kt.

 

Integruotose lietuvių literatūros ir menų pamokose „Paveikslų kalba“ gimnazistai kūrė tekstus pagal išsirinktą paveikslą, mokydamiesi pažinti ir išbandyti sonetą, literatūrinę pasaką, novelę ir pan. Dailės galerijos paveikslų interpretacijos tapo literatūriniais kūriniais. Mokiniams, gebantiems meniniu vaizdu perteikti kilusį įspūdį, atėjusią mintį, krustelėjusį jausmą, blykstelėjusią emociją, klausantis paslaptingos paveikslo kalbos, surandantiems įvairiausių formų savo kūrybai, gimė miniatiūros, impresijos, novelės, pasakos, eilėraščiai. Štai literatė Rūta žvelgia į Jono Navako, buvusio gimnazijos mokinio ir mokytojo, paveikslą „Baltijos kopose“: „Jūra tokia pati – nesikeičia, o aš vis augu ir augu. Ir akys kaskart viską mato kitaip. Smėlis tas pats, takai tie patys, bet žmonės keičiasi. Vieni ateina, kiti išeina. Vieni gimsta, kiti miršta. Ir aš pasensiu. Numirsiu. O jūra vis bus gyva…“

Kornelija, Petro Kalpoko paveikslo „Vakaras“ interpretacijoje, rašo: „Nuo seno žinoma, kad lietuviai – darbštūs, bet kuklūs žmonės. Toks ir Gailutis – be darbo nieko aplink save nematė. Nors ir pats nuo nesibaigiančių darbų, gobšų bajorų nuvargdavo, visada didesnėje bėdoje esančiam pagelbėdavo: jei panašios dalios žmogelis sunegaluodavo ir negalėdavo savųjų darbų nudirbti, Gailutis ardavo už du. Visada jam atrodydavo, kad kitus likimas apdovanojo mažiau, tad vis stengdavosi kitiems padėti ir dažnai užmiršdavo save…“

 

Dorinio ugdymo ir menų integruotose pamokose „Kuriantis žmogus spinduliuoja šviesą“ etikos mokytoja Jurgita Valuntonienė mokiniams pristatė Dailės galeriją skaitmeniniu formatu (žr. http://gimnazija.pasvalys.lt/). Tai – jaunimui patraukli mokymo priemonė, skatinanti išsamiau susipažinti su galerijos eksponatais, jų autoriais, domėtis menu, nes moderniųjų technologijų eroje vaizdinės šiukšlės iš didelių ir mažų ekranų užgožia tikrus, gerus, vertingus dalykus. Pamokose gimnazistai mokėsi pauzės, sustojimo, tylos, įdėmaus žvilgsnio ir apmąstymo, ieškojo atsakymų, kas jiems yra Dailės galerija, menas, koks jo poveikis. Diskutuodami mokiniai sakė, kad „paveikslai – tai lyg žmonių sielų veidrodžiai. Net jei kūriniuose nėra tiesiogiai nupiešto žmogaus, jis tikrai ten yra. Kiekviename paveiksle galime pamatyti žmogaus gyvenimo dalelę“, „paveikslai sukuria jaukumo įspūdį, suteikia ramybę, sukuria rimtį“, „kartais jie – gera pokalbio pradžia“, „jaučiuosi gerai, kai matau paveikslus“, „čia atsiveria naujas, viliojantis, kitoks, nesuprantamas, provokuojantis, įtraukiantis pasaulis“, „paveikslai atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį, jo būseną, moko suprasti, grožėtis. Kartais pažvelgus į paveikslą galima pagalvoti, kad jis juda, šnabžda, kvepia…“

 

Dailės mokytoja Leonora Stravinskienė vedė pamokas „Kuriame animaciją“, fotografijos mokytoja Aida Garastaitė – susitikimą su menininku Albertu Bartašiumi. Vileišiečių organizacijos vadovės Birutės Palijanskienės organizuotame projekte „Gyvenu meno pasaulyje“ mokiniai kūrė laikraščius, kuriuose publikuojami straipsniai, eilėraščiai, piešiniai. Apie gimnazistų kūrybiškumą byloja atidarytos parodos: dailės ir keramikos darbų ekspozicija, Mokinių atstovybės kūrybinių darbų paroda „MAnininkai iš širdies“, abiturientės Rugilės Kiežaitės fotografijų paroda „Akimirkos grožis“. Kūrybinių darbų konkursui „Paveikslai atgyja vaizdais“ klasės pateikė labai įdomias, išradingas ir išraiškingas paveikslų videointerpretacijas (žr. čia).

Meno terapijos studijoje taip pat panaudoti Dailės galerijos kūriniai. Čia susipynus vaizdui, kvapui ir muzikos garsams mokiniai ir mokytojai galėjo pabūti su savimi, savo mintimis, atsipalaiduoti, nusiraminti, pamąstyti apie svarbius dalykus.

 

Į šventę „Meno turtai – iš dosnios širdies“ atvyko alumnai: juvelyrė Kristina Dulevičiūtė ir keramikas Valdas Pukevičius. Abu svečiai bei tapytojas Boleslovas Tuskėnas su gimnazistais diskutavo meno tema, paskatino ieškoti atsakymų, ką menas duoda žmogui. Dailės galerijos 45-mečio proga atidaryta poeto, mecenato Mykolo Karčiausko auditorija. Atidaryme dalyvavo poeto šeima: žmona Narutė Kunigunda Karčiauskienė, dukra Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė ir sūnus Raimondas Karčiauskas su šeimomis ir kiti giminaičiai. Prisiminimais dalijosi dukra, buvusi Dailės galerijos globėja Janina Miežianskienė, Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas, lietuvių kalbos mokytoja, gimnazijos muziejaus vadovė Regina Grubinskienė.

 

Meno savaitę užbaigė šventinis koncertas „Paveikslai skamba vaizdais“. Jo metu paveikslų interpretacijas vaizdais, šokiu, daina, eilėmis atliko gimnazistai, vadovaujami teatro mokytojos Astos Simonaitės, šokių mokytojų Ritos Ebienės ir Nidos Sakalauskienės bei muzikos mokytojos Dalios Baniulienės. Sveikindamas su švente Raimondas Karčiauskas padėkojo už saugomą tėvelio atminimą bei tęsiamus darbus, pabrėžė, kad ypač malonu matyti tokius kūrybingus ir laisvus vaikus ir įteikė dovaną – savo paveikslą. Renginio pabaigoje prisiminti Mykolo Karčiausko žodžiai: „Noriu, kad mano mokykla būtų apsaugota. Kad meno galerija būtų ne tik Pasvaliui, bet ir visam kraštui ir visame krašte. Plaktų kaip širdis. Taip galima pasipriešinti visiems iššūkiams.“ Tai tarsi gimnazijos bendruomenės įsipareigojimas: saugoti, puoselėti ir skleisti. Didžiuojamės gimnazijos Dailės galerija, kurioje jauni žmonės, keletą metų „augdami“ šalia meno kūrinių, vedami meną mylinčių mokytojų, atvykstančių menininkų, stebi, analizuoja, bręsta estetiškai ir emociškai bei pajunta, kad, rodos, visai nepastebimai mokyklos aplinka praturtino jų dvasinį pasaulį.