Drąsiau, Mokytojau, arba saviįgalinimo kelias
Greitu žingsniu nuėjo rugsėjis. Pamojavo spalvingų lapų puokšte spalis, primindamas Mokytojo dieną. Lapkričio pradžia pažėrė po kojom lapų jūrą. Medžiai liko stovėti nuogi, beveik be lapų. Atsukome laikrodžius viena valanda atgal, vadovaudamiesi Europos Sąjungos direktyva. Ir vėl pilka darbų kasdienybė. Netiesa. Pilkumos yra tiek, kiek patys sau leidžiame. Jei susigūžiame, užsidarome savo kiaute, neleidžiame niekam prieiti prie mūsų, nepriimame gerumo iš kitų žmonių rankų, nesidalijame savo gerumu, vidine šiluma, tada prarandame vidinę šviesą, tikėjimo šviesą. Nustojame šviesti net sau. Tamsoje yra galimybė pasiklysti net pačiam. Ir gerumo sparnai tada neauga. O juk norisi pakilti mintimis aukštai…
Vasarą rašiau apie tėvų ir vaikų bendravimą, santykių kūrimą. Supratau, kad atėjo laikas rašyti… sau, savo kolegoms – mokytojams, kurie yra mokymosi proceso sudėtinė dalis. Mokome, skubame padėti tėvams, bendruomenėms, kaimynams ir t. t., nes vadovaujamės senu kanonu, jog mokytojas – tai šviesulys, einantis priekyje visų, rodantis pavyzdį. Tik gaila, jog dažnai pamirštama, kad mokytojas yra tiesiog žmogus. Ko gero, patys leidžiame sau save pamiršti. Esu įsitikinusi, kad privalome galvoti apie save, nes už save, savo gyvenimą esame atsakingi patys. Garsus XX a. politikas, oratorius, Didžiosios Britanijos premjeras, Nobelio premijos laureatas seras Vinstonas Čerčilis yra sakęs, kad „mūsų gyvenimas – kaip kelias su vienpusiu judėjimu. Ir svarbu nepraleisti savo posūkio, nes kelio atgal jau nebus“.
Pradėkime kelionę savęs link, pradėkime ieškoti tų posūkių. Kelionėje, kad ji būtų saugi, prasminga, privalome žinoti tam tikras taisykles ir jų laikytis. Reikia prisiminti, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tai, mano manymu, taikytina ir savęs kaip žmogaus, asmenybės pažinimui. Savęs pažinimas, pagalba – tai savanorystė sau.
Savanorystę sau sutapatinau su saviįgalinimu, todėl, kad kiekvienas sveiko proto, mąstantis, kūrybiškas, atsakingas žmogus privalo rūpintis savimi, savo emocine gerove, kad patirtų sėkmę, pasiektų asmeninius tikslus, svajones. Nors daug visuomeninių reiškinių (pavyzdžiui, laiko sąvoka) nuo senų senovės nepakito, bet pakito požiūris į juos. Paroje tebėra 24 valandos, tačiau dažnai sakome, kad… neturime laiko. Kasdienis skubėjimas primena vaizdą iš fantastinių ar siaubo filmų, kuriuose mistinės būtybės akimirksniu praskrieja mums prieš akis ir dingsta. Turime įgalinti save rasti laiko sau, savo tobulėjimui, vidiniam augimui, pokyčiams, kurių iš mūsų kasdien reikalauja tos dvidešimt keturios valandos.
Savivertė. „Savivertė – tai matas, kiek asmuo save suvokia kaip kompetentingą tose srityse, kurias laiko svarbiomis“. Taip ją apibūdino William James dar 1890 metais. Nuo to laiko atlikta daug studijų, parašyta mokslinių darbų, sukurta savivertės testų bei įsivertinimo įrankių. Vertinga Harvardo verslo mokyklos profesorės Ammy Cuddy knyga „Išdrįsk pažadinti savo vidinę jėgą“, kurioje nusakomi savivertės formavimo žingsniai. Autorė skatina nebijoti nieko neveikti, kelti realius ir trumpalaikius tikslus, naudoti kūno kalbą, paraginti save veikti. Jos atlikti tyrimai suteikė pagrindą padaryti išvadą, kad net laikysenos pokyčiai turi įtakos savivertės kitimui, nes keičiant laikyseną, kinta ir mąstymas.
Savigarba. „Savigarba – pagarba sau pačiam, teigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi. Savigarba – tai psichinės sveikatos prielaida. Ji priklauso nuo to, kaip asmuo pats save vertina ir kaip jį vertina kiti“ (Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993). Savigarbos formavimuisi įtakos turi genetika bei asmeninės patirtys. Lietuvoje lig šiol nėra suformuluoto vieningo savigarbos apibrėžimo, todėl dažnai ji tapatinama su saviverte. Amerikiečių psichologas W. James yra sukūręs savigarbos formulę:
Pažiūrėjus į ją tampa aišku, kad jei mūsų siekiai yra įvertinti teisingai, turime šansą patirti sėkmę, o ši garantuos pasitikėjimą savimi ir savigarbą. Humanistinės psichologijos atstovai pateikia sisteminį požiūrį į savigarbos supratimą, kuris yra susijęs su asmenybės struktūros samprata. C. Rogersas savo asmenybės teorijoje savigarbą, teigiamą savęs priėmimą įvardija vienu iš dviejų pagrindinių kiekvienam žmogui būdingų poreikių, labai svarbių efektyviam asmenybės formavimuisi, funkcionavimui bei vystymuisi. Pagarbos ir savigarbos poreikių patenkinimas, anot C. Rogerso, yra pagrindinė prielaida asmenybės tapimui pilnaverčiu žmogumi. Apie savigarbos formavimąsi verta pasidomėti skaitant F. Parrot knygą „Savigarba. Kelias į sėkmę ir meilę“ (Kaunas, 1991).
Saviugda. Saviugda – savęs ugdymas. Manau, kad tai sunkiau, nei mokyti kitus. Dar prieš 2000 metų graikų filosofas Epiktetas pasakė: „Žmones neramina ne tie dalykai, kurie atsitinka jų gyvenime, o jų susikurtas požiūris ir nuomonė apie tai”. Saviugda skirta tam, kad nuramintume save, savo protą, jausmus, kūną ir gebėtume priimti teisingus sprendimus. Šis procesas apima visas žmogaus gyvenimo sritis. Kiekvienas žmogus individualiai renkasi, kokius saviugdos įrankius naudoti. Saviugda grįsta savęs pažinimu iš praeities, dabarties ir ateities perspektyvos. Labai svarbus yra teisingas savęs, savo kultūrinio lygio, savimonės, charakterio bruožų įsivertinimas, kuris padeda formuoti teisingus saviugdos principus, žingsnius, kurie tiesiogiai susiję su saviugdos rūšimis.
Šie trys žodžiai formuoja saviugdos trikampį, kuris bus taisyklingas tuomet, kai teisingai, proporcingai įsivertinsime savo vidines galimybes, norus ir gebėjimus. Šiame darbe padėti gali teisingų įpročių formavimas, valia, savikontrolė. Rekomenduoju perskaityti J. Clear knygą „Atominiai įpročiai“, kurioje pateikiami motyvacijos stiprinimo metodai, parodoma įpročių keitimo asmeninė nauda bei mokoma iš naujo atrasti įpročius ir jų pagalba patirti sėkmę.
Savitaiga. Savitaiga – yra procesas, kurio metu asmuo, treniruodamas ir veikdamas pasąmonę, siekia įteigti sau tam tikrus teiginius, mintis tam, kad šie įsitvirtintų pasąmonėje ir po to nesąmoningai veiktų sąmonę. Savitaiga žinoma nuo žmonijos atsiradimo pradžios. Žodžių galią naudojo Platonas, Hipokratas, Aristotelis. Tuo metu tik labai maža dalis žmonių turėjo žinių apie įvairius visuomeninius, asmeninius, gamtos reiškinius, todėl jiems į pagalbą ateidavo žiniuoniai ir valdantys žodį, gebantys įteigti. Šis procesas ypač buvo reikalingas trokštantiems valdžios. Norint suvokti gyvenimiškuosius reiškinius, reikia šviesti save. „Tas, kuris nešviečia savęs, yra kaip asilas, einantis ten, kur jį veja“ (Feliks Kirsanov). Savitaigos teoriją XIX a. pagrindė prancūzų vaistininkas Emilis Cuoė. Jis pastebėjo, kad medikamentų, kuriuos jis duodavo savo klientams, poveikis priklausydavo nuo žodžių, kuriuos jis pasakydavo perduodamas vaistus. XX a. pradžioje rusų mokslininkas V. M. Bechterevas ištyrė, kad labiausiai tinkamas laikas savitaigai yra periodas prieš miegą ir ką tik atsibudus. Asmeniškai džiaugiuosi, kad į darbą vykstu visuomeniniu transportu. Tokiu būdu turiu laiko vidiniam savęs „užprogramavimui“ dienai. Su savitaigos metodais galima susipažinti J. Murphy knygoje „Jūsų pasąmonės galia“.
Savimotyvacija. Tai psichikos procesas, apimantis veiklos procesų kontrolę, kurio reikšmė yra individo vystymasis. Savimotyvacija remiasi vidinėmis paskatomis, tokiomis kaip užmojai, savęs reklama, supratimas apie vykdomos veiklos svarbą ir tiesioginę vykstančio proceso reikšmę. Kadangi šis procesas susijęs ir su mąstymu, man savimotyvacija asocijuojasi su kūrybiškumu, kuris tampa jos kuru. Kūrybiškumas susijęs su mąstymo įpročiais. Kūrybiškumo suvokimas apima tokias sritis kaip bendradarbiavimą, atkaklumą, smalsumą, vaizduotę, nuoseklią praktiką.
Sparčiai besikeičiantis pasaulis reikalauja iš mūsų greitų pokyčių, sprendimų priėmimų. Tai išorinis veiksnys, skatinantis mūsų savimotyvaciją. Yra ir vidinis, kurio veiklos lauku galima įvardinti asmenybės vidinius poreikius, domėjimąsi tam tikrais reiškiniais, pastangas įsitvirtinti bendruomenėje. Savimotyvaciją galima apibūdinti kaip savęs stiprinimą turint tikslą negatyvią situaciją paversti teigiama nors vienu aspektu, t. y. ieškoti sprendimo būdo ar būdų. Jei patiems sprendimus rasti sunku, ieškokime pagalbos. Tam tiks susitikimas su mediatoriumi, pokalbis su kolega, draugu.
Saviatpalaidavimas. Tai visapusiškas – emocinis ir fizinis – asmeninis poilsis. Jis būtinas, kad netektų patirti savęs kaip asmenybės ir darbinio perdegimo, kurį galima prilyginti muzikos instrumento išsiderinimui. Pokyčiai, kurie dabar yra pats stabiliausias reiškinys, spiečia mus į kampą tarsi taip atskirdami mus nuo kitų žmonių. O žmogui reikia žmogaus. Skubame net būdami ratuoti, lekiame, skęstame popierizmo jūroje, nors kiekviename savo žingsnyje naudojame informacines technologijas. Nemokame sustoti, nemokame… nieko neveikti, išvaduoti savęs iš minčių lietaus, atpalaiduoti, pailsinti kūno. Saviatpalaidavimą, t. y. poilsį, galima priskirti prie A. Maslow poreikių piramidės saugumo poreikio. Atsipalaidavęs žmogus jaučia vidinę emocinę ir kūno ramybę. Norint tai pasiekti, reikia pasistengti dėl savęs ir sau padėti. Būdų yra daug. Tai autogeninė treniruotė, kvėpavimo ir fiziniai pratimai, juoko, dailės ir muzikos terapija, knygų skaitymas, filmų peržiūra, kelionės, savitaiga, meditacija ir t. t.
Visiems rekomenduoju pasižiūrėti 2016 m. sukurtą animacinę komediją „Troliai“ (autorius – Mike Mitchell). Pagrindiniai veikėjai mus moko tikėti savimi, ieškoti išeities iš bet kokios padėties, vertinti greta esančius. Tikėjimo ir pasitikėjimo žodžiai, sakomi iš širdies į širdį, ištiestos vienas kitam pagalbos rankos, švelnūs apsikabinimai, padėkos sau ir tiems, kurie yra šalia – štai ko reikia kiekvienam, kad įgalintume ir augintumėme save. Išdrįskime pripažinti tai. Tuo pačiu pastiprinsime save emociškai, t. y. suteiksime stiprybės ir kūnui. W. Čerčilis rašė, kad „gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame“. Drįstu teigti, kad žymus politikas turėjo omenyje ir davimą sau, t. y. asmeninį įsigalinimą, tobulinimąsi ir auginimą, kad galėtumėme jaustis nepakartojamais.
Mano pasiūlymai saviįgalinimui, savanorystės sau taikymui:
Kodėl mano žema savivertė? Kaip ją padidinti?
Moters savivertė ir meilė sau. Kas išduoda, kad Tavo savivertė žema?
https://psichika.eu/blog/saviverte-kaip-auksas/
Patarimai ir metodai, didinantys pasitikėjimą savimi.
Savigarba. https://psichika.eu/blog/pasitikejimas-savimi-ir-savigarba/
„Psichologo komentaras“: Apie savigarbą
„Savivertė, savigarba, pasitikėjimas savimi“ – kurso pristatymas
https://lt.reoveme.com/kas-yra-savigarba/
Testas. Rosenbergo savigarbos skalė – Psichologijos namai
Saviugda. 2.V.Spurga „Saviugdos metodai”, Vilnius : LEKD "Ethos", 1998
https://psichika.eu/blog/saviugdos-skaitiniai/
James Clear. „Atominiai įpročiai: lengvas ir patikrintas būdas išsiugdyti gerus įpročius ir nugalėti blogus“
Anthony Robbins.Pažadinkite savyje milžiną.
https://gamtosgrozioformule.lt/asmenybes-testas-issirinkite-savo-duris-laime/
Savitaiga. Asmeninis tobulėjimas ir pasirūpinimas savimi remiantis savitaiga grįstomis metodikomis.
А. Ракицкий. Установка на успех. Утренние аффирмации.
Savimotyvacija. https://gamtosgrozioformule.lt/5-paprasti-budai-pazadinti-kurybiskuma/
https://ovc.lt/naujienos/savimotyvacija-supergalia-kaip-save-motyvuoti/
Saviatpalaidavimas. 5 2 Atpalaiduojamosios priemonės
Andy Puddicombe Pakanka tik 10 minučių susitelkimo
Profesinio perdegimo prevencija
Literatūra
Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993
https://lt.wikipedia.org/wiki/Savitaiga
Maslowo poreikių hierarchija: penki lygiai (reoveme.com)
http://lt.housepsych.com/samomotivatsiya_default.htm
https://www.c1.lt/zyme/epiktetas/
Уинстон Черчилль – Цитаты, которые Поражают Своей Мудростью. | Цитаты, афоризмы, мудрые мысли.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.