Tėvų ir vaikų tarpusavio ryšio galia kuriant ir puoselėjant darnius santykius

Bet kokių santykių kūrimas susijęs su bendravimu ir bendradarbiavimu. Santykių tarp tėvų ir vaikų kūrimas – ne išimtis. Tai taisyklė. Taisyklė, kurios naudojimo reikia mokytis, nes tėvais ne gimstama, o tampama. Kiekvieno žmogaus tapimo tėvu (mamos ar tėčio) laikas, tempas, kokybė skirtinga ir priklauso nuo tokių veiksnių, kaip asmeninė patirtis augant savo šeimoje, išsilavinimas, asmeninės savybės, charakteris ir t. t. Nereikia užmiršti, kad tėvai – tik žmonės – ne visažiniai, ne burtininkai, – klystantys, bet… mylintys.

Niekam ne paslaptis, kad mokslininkai jau 2016-aisiais teigė, jog žmonija perėjo į naują epochą – antropoceną. Tokiu būdu atsirado nauja antropoceno eros vaikų karta, o ją lydi šie nauji tėvystės apibūdinimai – dėmesinga tėvystė (Gabrielė Germanavičienė. Dėmesinga tėvystė, 2020); atsakinga tėvystė (Jūratė Bortkevičienė. Atsakinga tėvystė. Kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius, 2017); pozityvioji tėvystė (pradininkė doc. dr. Sigita Burvytė). Jei gali būti toksiški tėvai (Susan Forward. Toksiški tėvai, 2015), tai tėvystė tada… toksiška. Teko skaityti straipsnių apie aktyviąją ir pasyviąją tėvystę.

Straipsnio autorės

Kitokį tėvystės suvokimą sąlygojo 2015 metais Pasauliniame Ekonomikos forume parengta strateginė studija, skirta švietimo vizijai ir socialiniam emociniam ugdymui naudojant technologijas (New Vision for Education: Fostering Social and Emotional Learning Through Technology), tai tiesiogiai susiję su XXI amžiaus svarbiausių gebėjimų mokymu(si).

Gebėjimų dešimtukas

Gebėjimų ir jų svarbos pokytis per penkerius metus – akivaizdus. Žinome, kad visi gebėjimai išmokstami. Vadinasi, tampa labai svarbi tėvų ir vaikų ryšio galia, tai yra, kuo ji didesnė, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas mokosi būtinų jo išgyvenimui gebėjimų. Šią atsakomybę pirmiausia turi suvokti tėvai ir įgalinti save… veikti. Tik po to gali prisidėti kiti švietimo organizavimo ir pagalbos teikimo atstovai.

Atsižvelgiant į vaikų ugdymui keliamus laikmečio reikalavimus, kilo mintis, kad tėvystė turi ir gali būti kūrybinga (autorė Jūratė Dubickė). Kūrybingumas – kitoks požiūris į reiškinius ir daiktus, problemų sprendimą ir motyvaciją. Kūrybingumo sąvoką vartojame, kai kūrybingumą apibūdiname kaip gebėjimą ar kompetenciją. Vadinasi, kūrybinga tėvystė – kūrybiškumo pagrindu tėvų kuriamos ir sudaromos sąlygos, kuriomis suteikiama galimybė atsiskleisti prigimtinėms vaiko (vaikų) galioms, tokiu būdu siekiant išsikelto ugdymo tikslo (tikslų) realizavimo.

Žmonės – mąstančios būtybės, tad kurdami santykius taip pat mąstome. Santykių kūrimui galima naudoti anglų profesoriaus Gajaus Klakstono (Guy Claxton) sukurtą terminą „mąstymo įprotis“ (habit of mind). Jis „nukaldintas“ mokymosi mokytis kontekste ir reiškia žinojimą, kaip protingai elgtis sudėtingose situacijose, pavyzdžiui susidūrus su problema. Gajus Klakstonas išskiria penkis kūrybiško mąstymo įpročius, o taip pat šių įpročių sudedamąsias dalis (sub-habits).

Tėvystė – ne tik teigiami vaikų auklėjimo, ugdymo momentai. Tai ir konfliktai, problemos, kurie kyla tada, kai nepatenkinami vienos ar kitos pusės poreikiai, kai nėra susitarimų, kai dingsta smalsumas vienas kito atžvilgiu, kai išsigąstama sunkumų, nesistengiama įvykių permąstyti, kai silpsta arba nutrūksta bendradarbiavimo gija.

Gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė savo knygoje „Dėmesinga tėvystė“ atkreipia dėmesį į tai, kad galima išvengti konfliktų, jei praktikuojame empatiškąjį bendravimą. Autorė rašo: „Tai įmanoma, jei išmokstame mažinti asmeninį konfliktiškumą vykdydami 5 žingsnių programą: 1) aktyviai pasirūpinti savo poreikiais (taip, būtent savais); 2) atpažinti savo jausmus ir, nežeidžiant savęs ir kitų, juos išreikšti; 3) pamatyti situaciją iš kito žmogaus perspektyvos; 4) suprasti kito žmogaus poreikius ir jausmus; 5) koreguoti savo probleminį elgesį (o ne ignoruoti jausmus).“

Jūratė Bortkevičienė, edukologijos ir psichologijos mokslų bakalaurė, vedanti mokymus ir konsultacijas tėveliams bei pedagogams vaikų auklėjimo ir ugdymo klausimais, savo knygoje „Atsakinga tėvystė. Kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius“ rašo, jog kelias link darnių tėvų ir vaikų santykių grindžiamas atsakinga tėvyste įveikiant pyktį, manipuliacijas – drausminant, padedant adaptuotis darželyje, lavinant emocinį intelektą, skatinant šeimos vaikų bendradarbiavimą. Knygoje pateikiamos ir analizuojamos kasdienės situacijos, papildytos patarimais.

Susana Forward, visame pasaulyje garsi psichologė, užsiimanti privačia gydytojos praktika, vedanti terapinius užsiėmimus, mokymus, konsultacijas individualiai ir grupėmis, savo knygoje „Toksiški tėvai“ įvardija neleistiną, kenkėjišką tėvų elgesį savo vaikų atžvilgiu ir vadina jį „toksišku“, t. y. apnuodijančiu vaiko asmenybę, neleidžiančiu formuotis tinkamai savivertei. Menka savivertė arba jos nebuvimas skatina netinkamą elgesį. Netinkamas elgesys provokuoja konfliktą, vidinį ar išorinį. Tai tinka ne tik vaikams. Pirmiausia, tai taikytina mums, suaugusiesiems, t. y. tėvams. Galima teigti, kad siekiant išvengti konfliktų, visų pirma tėvai privalo išsivalyti tai, kas juos teršia, menkina, ir, antra, suvokti vaiko poreikius, nesumenkinant vaiko savivertės, bandyti surasti bendrumą poreikių, tikslų lygmeniu ir neplėtoti situacijos iki konfliktinės, t. y. ieškoti „nukenksminimo“ būdų.

Pakitęs gyvenimo tempas, gausus informacijos srautas, sparčiai besivystančios informacinės technologijos, robotizacija, prekių ir galimybių gausa geba „išmušti“ emocinę pusiausvyrą net ir suaugusiesiems, o vaikams – tuo labiau. Tai sąlygoja ir konflikto galimybę. Joana Durrant, Manitobos universiteto (Winnipeg miestas, Kanada) šeimos ir socialinių mokslų profesorė, savo knygoje „Stiprių santykių tarp tėvų ir vaiko kūrimo vadovas: teigiamas, vaiko teisių nuostatomis pagrįstas požiūris“ akcentuoja, kad reikia mokytis stresinėse situacijose reaguoti konstruktyviau – trumpalaikius auklėjimo tikslus keičiant ilgalaikiais. Ji siūlo vadovautis taip vadinamu „lęšio“ metodu. Jo esmė išsakyta šiais profesorės žodžiais: „Įsivaizduokite, kad galite pažvelgti pro lęšį, kuris gali tiek priartinti, tiek nutolinti vaizdą. Kai vaizdą priartinate, jūs matote tik trumpalaikes situacijas, jaučiate stresą ir reaguojate į tai, kas vyksta šiuo konkrečiu momentu. Tačiau, kai vaizdą nutolinate, jau galite pažvelgti į situaciją platesniu aspektu. Tuomet matote faktorius, kurie prisidėjo prie tokių aplinkybių susidarymo, tada matote, kokia linkme tokia situacija veda. Jūs galbūt net galite suvokti, kokios įtakos dabarties sprendimai turės panašioms situacijoms ateityje. Pažvelgę į situaciją tarsi iš tolo, galite suprasti vaiko elgesio priežastis. Taip pat galite suvokti, ko mokosi vaikas matydamas jūsų reakciją į jo elgesį. Naudodami tokį „lęšį“ jūs galite pamatyti, kaip svarbu trumpalaikėse situacijose sutelkti dėmesį į ilgalaikius auklėjimo tikslus „Kiekvienas iš asmeninės patirties žinome, kad net menkiausias konfliktas gali išprovokuoti stresą, o stresas – netinkamą pasakymą, poelgį, įvertinimą, požiūrį. Ir tokiu būdu santykių lauke gali atsirasti smegduobė, praraja…

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė, socialinių mokslų daktarė Sigita Burvytė, duodama interviu interneto portalo „Diena.lt“ žurnalistei, atkreipė dėmesį į tai, kad „ne kontrolės vaikams reikia, o nuoširdaus bendravimo“. Ryšio su tėvais stoka modeliuoja ryšius su bendraamžiais. Bendraamžiai gali tapti vaiko gyvenimiškuoju mokytoju. Tokio mokymo pasekmės gali būti ir skaudžios – maištas, atsikalbinėjimas, vengimas mokytis, grubus elgesys, asmeninės tapatybės praradimas ir t. t. Doc. Sigita Burvytė akcentuoja, kad „tėvai praranda vidinį stuburą ir pasitikėjimą savimi bei nesugeba pareikalauti iš vaiko elgtis pagarbiaisavo pačių ir šalia esančiųjų atžvilgiu. Kažkur dingo tėvų galia padėti vaikui išmokti to, kas būtina, kad šis galėtų išgyventi ir sugyventi su kitais.“ Būdamos ne tik mokytojos, bet ir mamos, pritariame mokslininkei ir mamai doc. Sigitai Burvytei, kad „tėvai tiek daug daro klaidų“, tad darome išvadą, kad kiekviena klaida turi savo išraiškos formą – konfliktą ir jo turinį – ryšio su vaiku praradimą. Motyvuojančiais, skatinančiais permąstyti, peržiūrėti tėvų asmenines vertybes, požiūrius, gebėjimą valdyti emocijas, rasti laiko bendravimui su vaikais gali tapti Pozityviosios tėvystės pradininkės Lietuvoje žodžiai, kad „labiausiai padėsime vaikams padėdami sau“. Vadinasi, pradėkime, suaugusieji, nuo savęs. Būkime kūrybingi, o kurdami santykius – svajokime, kurkime, bendraukime, modeliuokime, ieškokime – ir neskatinkime konfliktų! Sėkmės mums visiems šiame sudėtingame, kupiname pokyčių, paieškų, kūrybos kelyje!

Asmeninio archyvo nuotr.

Šaltiniai

Jūratė Bortkevičienė. Atsakinga tėvystė. Kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius. Kaunas, 2017.

Sigita Burvytė. Straipsnis „Ne kontrolės vaikams reikia, o supratimo ir nuoširdaus bendravimo“ // Tinklalapis „diena.lt“, 2020 m. lapkričio 13 d.

Joan Durrant. Stiprių santykių tarp tėvų ir vaiko kūrimo vadovas: teigiamas, vaiko teisių nuostatomis pagrįstas požiūris, 2012.

Susan Forward. Toksiški tėvai. Kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti savo gyvenimą. Vilnius, 2015.

Gabrielė Germanavičienė. Dėmesinga tėvystė. Vilnius, 2020

E. Trepulė. 21 amžiaus gebėjimai, 2019.

Ugdymo plėtotės centras. Kūrybinės partnerystės

Interneto portalas „lrt.lt“. Straipsnis „Kūrybiškumas – svarbiausia XXI amžiau kompetencija“

+6

0