Autistiški vaikai: kokios paramos reikia mokykloms, kad jų įtrauktis būtų sėkminga

Konferenciją šia tema surengė Nacionalinė švietimo agentūra, įgyvendinanti projektą „Įtraukiojo ugdymo galimybių plėtra, I etapas“. Renginys pasižymėjo temų ir pranešėjų įvairove: savo įžvalgas pateikė tiek švietimo ekspertai, tiek mokslininkai, tiek psichiatrai, tiek mokyklų vadovai ir patys autizmo sutrikimą turintys asmenys bei jų šeimos nariai.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas įtraukties klausimais Ignas Gaižiūnas, sveikindamas konferencijos dalyvius, pasidžiaugė, kad organizuojama konferencija darbui su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais: „Kiekvienas vaikas yra labai svarbus, kiekvieną turime mokėti gerbti, mylėti, tikėti jo jėgomis ir siekti, kad tobulėtų. Autistiški vaikai nėra išimtis. Tikiuosi, kad mokytojai ir kiti švietimo bendruomenės nariai, klausydami pranešimų, pasisems entuziazmo, užsidegimo ir praktinių patarimų. Mokytojo darbas nėra lengvas, kartais reikia prasklaidyti baimes, kurios kyla dirbant su kitokiais vaikais. Tikiuosi, kad šis renginys padės tas baimes prasklaidyti, sukaupti ryžto, motyvacijos ateinantiems darbams.“

 

Nacionalinės švietimo agentūros direktorė Rūta Krasauskienė pabrėžė, kad galimybės dalintis, girdėti kompetentingus pranešimus, užduoti klausimus vieni kitiems ir jausti vieni kitų paramą yra labai svarbu: „Kalbėdama su mokytojais, kurie svarsto, kaip bus įgyvendinamas įtraukties planas Lietuvos mokyklose, girdžiu daug nuogąstavimų, klausimų, ko reikėtų sėkmingai įtraukčiai, – lyg vieno mygtuko paspaudimo, lyg algoritmų ar sėkmingos veiklos principų, bet kiekvieno mūsų, ypač mokytojo, darbe išlieka vietos improvizacijai, padžiazavimui ir, be abejo, nuojautos paieškoms. Kuo daugiau turime informacijos, tuo lengviau judėti į priekį. Linkiu papildyti žinias, kaip įtraukti į ugdymo procesus autistiškus vaikus, kad jie patirtų sėkmę.“

Planai ir priemonės – sėkmingai įtraukčiai

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė pristatė praėjusiais metais priimtą Įtraukties planą, kurio tikslas – pašalinti fizines, emocines, socialines kliūtis ir užtikrinti kokybišką švietimą kiekvienam vaikui mokantis drauge su savo bendraamžiais jam artimiausioje švietimo įstaigoje, suteikiant reikalingą, jo ugdymosi poreikius atliepiančią pagalbą.

 

Pranešėja kalbėjo apie numatytas darbų kryptis, siekiant sėkmingos įtraukties. Viena jų – stiprinti teigiamas visuomenės ir švietimo bendruomenės nuostatas į įtrauktį švietimo sistemoje, taip pat – didinti švietimo pagalbos prieinamumą, kad mokyklos nebūtų paliktos be paramos. „Ne mažiau svarbu gerinti pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų pasirengimą įtraukčiai švietimo sistemoje, kad pedagogai įgytų kompetencijų dirbti su įvairove“, – sakė G. Šeibokienė.

 

Taip pat svarbu pritaikyti mokyklų aplinkas ir ugdymo procesus įvairių ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, kad vaikai nepatirtų diskriminacijos, nebūtų apribotos jų galimybės dalyvauti ugdymo veiklose. „Kiekvienas žmogus – vertybė, turime jį priimti tokį, koks yra. Kiekvienas gali, tik turime atrasti jo galias. Esame parengę ir arsenalą priemonių, kurios galėtų prisidėti prie visuomenės požiūrio keitimo. Taip pat būtina kurti švietimo įsivertinimo ir stebėsenos sistemą, stebėti, ar pavyksta pasiekti numatytų tikslų, kur reikia kažką planuoti iš naujo“, – teigė G. Šeibokienė.

 

Pranešėja kalbėjo apie lėšas, numatytas skirtingiems įtraukties procesams, daugiausia jų žadama skirti žmogiškiesiems ištekliams, taip pat – aplinkos pritaikymui ir įtraukties švietimo sistemoje stebėsenai, pristatė laukiamus rezultatus 2024 m., kai įsigalios įstatymas dėl įtraukties.

 

G. Šeibokienė pabrėžė, kad specialiosios mokyklos liks ir toliau, vis dėlto bus stiprinamos bendrojo ugdymo mokyklos, kad jos būtų pasirengusios priimti įvairių poreikių vaikus: „Kai tėvai patikės, kad jų vaikai gali eiti į bendrosios paskirties mokyklas, specialiųjų mokyklų mažės natūraliai. Galbūt jų statusas pasikeis ir jos įsilies į bendrosios paskirties mokyklas ar virs regioninės metodinės pagalbos centrais.“

 

Pranešėja kalbėjo apie tai, kas jau nuveikta 2021-aisiais, svarbiausi darbai – padidintas švietimo pagalbos specialistų darbo užmokestis, savivaldybėms skirtos papildomos lėšos mokytojų padėjėjų ir švietimo pagalbos specialistų etatams mokyklose ir Pedagoginėse psichologinėse tarnybose, taip pat pradėta teikti mobili metodinė konsultacinė švietimo pagalba mokykloms, esant sudėtingiems įtraukties atvejams. Įsigyta priemonių specialiųjų poreikių vaikų mokymuisi, peržiūrėta švietimo pagalbos sistema, švietimo pagalbos specialistų funkcijos, vertintas pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo modelio veiksmingumas.

 

G. Šeibokienė taip pat pristatė švietimo pagalbos mokykloje kaitos kryptis: „Mokiniai iš specialiųjų erdvių turi eiti į bendras, specialistai – dirbti komandiniu principu, su kiekvienu mokiniu, ne tik turinčiu specialiųjų ugdymosi poreikių. Turime eiti nuo individualaus darbo link kolegialaus veiklos koordinavimo. Itin svarbi tampa ankstyvoji prevencija – kuo anksčiau atpažinsime vaikus, turinčius problemų, tuo jas greičiau galėsime spręsti, kol jos neperaugo į specialiuosius poreikius ar kitus sunkius atvejus. Ne mažiau įtraukiajame procese svarbi ir lyderystė, įtraukties kultūros bendruomenėje kūrimas.“

 

Pranešėja pristatė, kokia pagalba numatoma teikti mokytojams, parengtas priemones, teisės aktus bei praktinius ir metodinius patarimus mokykloms, pagrindinius 2022–2023 m. numatomus darbus. „Darbų yra daug, numatytos jų datos, vykdytojai. Tai suteiks galimybę sėkmingai įtraukčiai, galimybėms pabrėžti vaikų galias, numatyti, kaip jas atskleisti, o ne fiksuoti vaiko negalią ar sutrikimą“, – teigė G. Šeibokienė.

 

Nacionalinės švietimo agentūros Vaiko emocinės gerovės skyriaus psichologė, projekto „Įtraukiojo ugdymo galimybių plėtra, I etapas“ vadovė Kristina Ignatavičienė skaitė pranešimą „Veiklos ir priemonės į pagalbą mokyklai“. Ji pristatė ES struktūrinių fondų projektus, skirtus įtraukčiai įgyvendinti, numatomą švietimo pagalbos plėtrą, rengiamas ar parengtas vaiko pedagoginio psichologinio vertinimo metodikas. „Pernai 285 mokykloms išdalijome 1 579 specialiąsias mokymo ir techninės pagalbos priemones. Tarp jų – įvairių tipų komunikatoriai, begalybės tunelio skydai, interaktyvios grindys, interaktyvūs ekranai ir stalai, širmos, pasunkintos liemenės ir antklodės, alternatyvios klaviatūros, specialios kompiuterio pelės ir pan.“, – sakė K. Ignatavičienė.

 

Ji taip pat pristatė parengtas metodines priemones tėvams, ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams, mokiniams ir mokyklos bendruomenei, kalbėjo apie surengtus ir planuojamus specialistų kvalifikacijos tobulinimo renginius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Mokslininkų ir specialistų įžvalgos

 

Konferencijos dalyvius ypač sudomino neuromokslininkės dr. Urtės Neniškytės pranešimas „Autizmo sutrikimas neuromokslininko akimis“. Pasak U. Neniškytės, autizmo spektro sutrikimas pasižymi ypač didele įvairove, todėl sėkminga autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų įtrauktis padės lengviau įtraukti ir vaikus su kitomis negaliomis.

 

Mokslininkė paneigė mitą, kad šiuo metu pasaulyje esama „autizmo epidemijos“, nors skaičiai, atrodytų, sako kitką: 1975-aisiais autizmas diagnozuotas vienam iš 5 000, o dabar – vienam iš 60 vaikų. „Žiūrint į skaičius gali atrodyti, kad vyksta kažkas labai blogo. Vis dėlto esmė – skirtingi diagnostikos kriterijai, iš esmės augimas nėra eksponentinis, sudaro maždaug 3–5 proc. Jis gali būti siejamas su tuo, kad vyresnės mamos gimdo vaikus, tai rizikos veiksnys, didesnė tikimybė, kad vaikui bus diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Be to, pagerėjo naujagimių priežiūra, išgyvena vis labiau neišnešioti naujagimiai, tai taip pat didesnė rizika, kad išsivystys autizmo spektro sutrikimas. Vis dėlto gerai, kad atpažįstame ne tik vaikus, kurie turi labai stipriai išreikštų sutrikimų, bet ir tuos, kuriems reikia mažiau pagalbos“, – pabrėžė U. Neniškytė.

 

Jos teigimu, ilgą laiką autizmo spektro sutrikimas buvo suprantamas kaip sutrikimas, pasireiškiantis antraisiais ar trečiaisiais vaiko gyvenimo metais, iš čia atsirado ir galimos sutrikimo sąsajos su vakcinomis. Vis dėlto atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad smegenų pakitimai fiksuojami naujagimiams ar net dar negimusiems kūdikiams.

Mokslininkė sako, kad autizmo spektro sutrikimą turinčiųjų smegenyse yra daugiau jungčių tarp neuronų, todėl išsivysto didesnis konektyvumas, jungčių tinklas tankesnis: „Kai kurioms funkcijoms šis tinklas yra probleminis, kitais atvejais – teigiamas. Tankesnis tinklas nėra nei gerai, nei blogai, tai priklauso nuo funkcijų, apie kurias kalbame.“

 

Pasak dr. U. Neniškytės, viena iš neuromokslo sričių, kurios pastaruoju metu itin aktyviai vystosi, yra neuropedagogika. Ieškoma sankirtų, kaip padėti specialiųjų poreikių turintiems ir įprastos raidos vaikams, kol kas didžiausi pasiekimai – disleksijos ir diskalkulijos srityse. „Žinome, kokia sparta vystosi smegenys per pirmuosius šešerius vaiko metus, kuo anksčiau pradėsime teikti pagalbą, kad padėtume įveikti sunkumus, sustiprinti socialinius įgūdžius, tuo ji bus efektyvesnė. Įtrauktis gali mažinti stigmą, tada tėvai jaus mažesnį nerimą kreiptis pagalbos“, – sakė pranešėja.

 

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras prof. dr. Dainius Pūras kalbėjo apie autistiškų vaikų įtraukties galimybes į bendrojo ugdymo mokyklas. Jis pabrėžė, kad autizmas yra neuroraidos sutrikimas, o ne liga, todėl jo nereikia gydyti. „Autizmo spektro sutrikimą turi daugiau kaip 1 proc. populiacijos, požiūris į jį išplėstas per lengvus ir lengviausius autizmo požymius. Tai, ką laikėme norma, dabar nebėra norma, kai kurie mokslininkai tokį požiūrį, kai įvairovė laikoma ne įvairove, o patologija, kritikuoja. Vis dėlto autizmo reiškinys yra ypatingas iššūkis visoms sistemoms – tiek švietimo, tiek sveikatos, tiek socialinės apsaugos ir kt.“, – pabrėžė prof. dr. D. Pūras.

 

Jis kalbėjo apie autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ir suaugusiųjų teises, suformuotas JT neįgaliųjų teisių konvencijoje, pagrindiniai jų principai – nediskriminavimas, įtrauktis, dalyvumas, autonomija. Šie principai turi būti įgyvendinti praktikoje. Pranešėjas taip pat pristatė skirtingus požiūrius į autizmo spektro sutrikimą pasaulyje, kalbėjo apie pagalbą specialiųjų poreikių turintiems vaikams skirtingose šalyse, darbo su tėvais ir šeima ypatumus, tėvų ir tėvų organizacijų vaidmenį ugdymo procese.

 

„Vieną etapą link įtraukiojo ugdymo jau įveikėme – žinomumą, reikia pradėti pereiti prie kompleksinės pagalbos, vaikams reikėtų teikti pagalbą kitaip, atverti kelią inovacijoms ir nedemonstruoti bejėgystės. Reikia pagerinti specialistų kompetencijas ir žinoti, kaip dirbti. Daug sėkmės prielaidų yra mūsų rankose, turime užsiprogramuoti sėkmei dėl autistiškų vaikų įtraukties“, – dėstė D. Pūras.

 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus vedėja, projekto „Įtraukiojo ugdymo galimybių plėtra, I etapas“ socialinė pedagogė Gintarė Šatė pristatė skyriaus, kurio tikslas – didinti vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymosi veiksmingumą, teikiant konsultacinę ir metodinę pagalbą šalies pedagogams, švietimo pagalbos ir kitiems specialistams, tėvams, veiklą.

 

Konsultuodami mokyklų pedagogus skyriaus specialistai pastebėjo, kad ugdymo įstaigos neturi bendros sistemos, įrankių darbui su netinkamu elgesiu, jose nėra tinkamo elgesio mokymo, skatinimo sistemos, pedagogams trūksta kompetencijų dirbant su netinkamu mokinių elgesiu, taip pat trūksta pagalbos strategijų mokiniams, turintiems autizmo spektro sutrikimą. Nuspręsta dėl šių priežasčių Lietuvoje pradėti diegti moksliškai pagrįstą Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistemą.

 

„Siekiame sukurti pozityvią ir saugią mokyklos bendruomenės atmosferą visiems mokyklos bendruomenės nariams, padėti mokiniams pasiekti geresnių socialinių ir akademinių rezultatų, mažinti atskirtį ir didinti mokyklos personalo efektyvumą. Šiuo metu šešiose Lietuvos mokyklose dirbame taikydami moksliniais tyrimais pagrįstus metodus, sprendžiant mokinių elgesio problemas“, – teigė G. Šatė.

 

Pasak jos, nepaisant to, kokią sistemą pasirinks viena ar kita mokykla, kokius pagalbos būdus nusimatys, įtrauktis – tai požiūris į vaiką: „Esminis klausimas – ko norime pasiekti, kaip matome situaciją, nes švietimo pagalbos specialistų kiekis, atlyginimai, įvairūs metodai tik maža dalis to, ką vadiname sėkminga įtrauktimi. Specialistams turi nuoširdžiai rūpėti tai, kas vyksta mokykloje.“

Sėkmingos įtraukties pavyzdžiai mokyklose

 

Klaipėdos r. Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis pasidalijo mokyklos patirtimi diegiant įtraukųjį ugdymą. „Visada turėjome „kitokių vaikų“, kad ir kaip juos vadinome, kad ir kokios buvo jų ugdymo programos. Gaila, bet požiūris į „kitokius vaikus“ dar ne visada teigiamas mokyklose, darželiuose, tarp mokytojų, medicinos darbuotojų, socialinėje sferoje, bendruomenėje. Itin skaudžiai autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams atsiliepė nuotolinis mokymas. Tikiuosi, kad atnaujintos bendrosios programos nukreips teigiama linkme, nuo akademinės mokyklos žengsime į priekį“, – sakė A. Grimalis.

 

Jis pasidžiaugė, kad parengtas Įtraukties veiksmų planas, tik baiminosi, kad jis nepasibaigtų 2024 m., vylėsi, kad procesas bus tęstinis. Mokyklos direktorius kalbėjo apie svarbiausius žingsnius įtraukiojo ugdymo link, pateikė receptus, ką daryti, kad jis būtų sėkmingas. „Labai svarbu ankstyva sutrikimų diagnostika, taip pat kokybiška komunikacija, atsakingi, motyvuoti, tinkamai parengti mokytojai ir pagalbos specialistai. Taip pat reikšminga savanorystė, lyderystė, laiku suteikiama kompleksinė pagalba, komandinis darbas ir panašiai. Siekiamybė – ugdymas turi būti įtraukus, lygiateisis, taip pat kokybiškas ir individualizuotas.“

 

Plungės akademiko Adolfo Jucio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ilona Gasauskienė pasidalijo mokyklos patirtimi, įtraukiojo ugdymo galimybėmis ir iššūkiais. „Pastebime didėjantį mokinių, turinčių kompleksinių sutrikimų, įvairiapusių raidos sutrikimų, skaičių. Tai – didelis iššūkis ir mokytojams, ir tėvams, ir patiems vaikams. Mūsų mokykla atvira visiems, kiekvienam skiriame dėmesio, kad vaikai jaustųsi saugiai.“

Pranešėja kalbėjo apie mokykloje įgyvendintus projektus, darbą su šeimomis, ugdymo turinio pritaikymą specialiųjų poreikių turintiems vaikams, taikomą kolegialaus grįžtamojo ryšio metodą, taip pat pristatė už Kokybės krepšelio lėšas įsigytą naują įrangą, atnaujintus kabinetus, kuriuose teikiama pagalba ir specialiųjų ugdymo poreikių turintiems mokiniams.

Tėvų ir autizmo spektrą turinčių asmenų įžvalgos

 

Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė Diana Šiekštelytė-Valkerienė skaitė pranešimą „Įtrauktis 2024 m. – priemonės, metodai, galimybės“. Ji pasidžiaugė, kad net ir karantino akivaizdoje įtrauktis nepamirštama, kad kalbama apie vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimą.

 

„Įtrauktis leidžia mokiniams mokytis, augti kartu, tai naudinga visiems. Tai vienas būdų, kuris gali suteikti sąžiningą galimybę lankyti mokyklą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, mokytis ir lavinti įgūdžius tam, kad atskleistų savo gebėjimus ir potencialą“, – sakė D. Šiekštelytė-Valkerienė.

 

Pasak jos, autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus įtraukti į ugdymo procesą sunku, tam, kad įtrauktis būtų sėkminga, vien pritaikyti aplinkos neužtenka, reikia daugiau įtraukties priemonių. Pranešėja pristatė įtraukties principus Jungtinėje Karalystėje, kur įtraukusis švietimas nelaikomas vertybe, jei atitinkamai nėra patenkinami vaiko poreikiai. Ji kalbėjo apie tai, kuo svarbi vaiko elgesio analizė, kokios būtinos sąlygos ir priemonės, sudarant galimybes vaikams mokytis kartu. Vienas svarbiausių dalykų – ankstyvoji diagnostika, ankstyvasis ugdymas ir terapijos, taikant mokslu grįstas metodikas ir pan.

 

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil skaitė pranešimą „Autizmas ugdymo įstaigoje: tėvų perspektyva“, kalbėjo apie tai, ko tėvai tikisi iš mokyklos ar kuo galėtų pedagogams padėti. Ji papasakojo savo sūnaus, lankančio bendrojo ugdymo mokyklą, istoriją, pristatė, kokią pagalba mokykloje jam teikia pedagogai ir tėvai. „Mano vaikas – vienas iš daugelio autistiškų asmenų Lietuvoje. Visi jie skirtingi, kiekvienas turi skirtingų sunkumų ir stiprybių. Tai reikia žinoti, kai ruošiamės autizmo spektro sutrikimų turinčio vaiko atėjimui į mokyklą ir ugdymui“, – pabrėžė K. Košel-Patil.

 

Pasak jos, įtrauktis neturėtų būti mechaninė, kaip nutiko kai kuriose užsienio šalyse, kur specialiojo ugdymo mokyklos buvo uždarytos vienu metu. Danijoje šiuo metu 35 proc. autistiškų vaikų nelanko mokyklos, kai kurie iš jų – ilgiau nei penkerius metus. „Džiaugiuosi, kad pas mus uždaryti specialiųjų mokyklų neplanuojama. Mes esame už pasirinkimą. Tėvai turėtų spręsti, kur jų vaikui geriau“, – kalbėjo pranešėja.

 

Savo patirtį lankant skirtingas ugdymo įstaigas pristatė Aspergerio sindromą turintis asociacijos „Lietaus vaikai“ narys Povilas Staniulis. Šiuo metu vaikinui – 34-eri, jis supažindino konferencijos dalyvius su autistiško žmogaus kasdienybės iššūkiais, pasakojo apie savo kūdikystę, ankstyvą vaikystę, kada buvo pastebėti pirmieji sutrikimo požymiai, prisiminė, su kokiais sunkumais susidūrė darželyje, mokykloje, universitete, pabrėžė, koks svarbus autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui pedagogo vaidmuo.

 

„Prašau auklėtojų, mokytojų, dėstytojų ir visų mus supančių žmonių – nenuvertinkite mūsų, suraskite ryšį, skatinkite ir pastebėkite mūsų privalumus, trūkumai patys pamažu mažėja. Mes taip pat norime būti pastebėti, norime, kad būtų pastebėti ir įvertinti mūsų talentai. Labai norėčiau, kad visuomenė būtų tolerantiška mūsų kitoniškumui ir priimtų mus tokius, kokie esame“, – pranešimą baigė P. Staniulis.

 

Autorės nuotraukos