Ar mokytojas turi būti supermenu?

„Kartais atrodo, kad šiandieninis mokytojas turi būti mažų mažiausiai supermenu. Gebėti suvaldyti grupę ir ją sudominti, spręsti konfliktus, būti kūrybiškas, empatiškas ir atsakingas, turėti gerus didaktikos įgūdžius ir teigiamą požiūrį į nuolatinį mokymąsi – ir ne, sąrašas nėra baigtinis. Tai tik keli įgūdžiai, kurie yra keliami specialistui, pasirinkusiam šį kelią, – pasakoja bendruomeninės „Tėkmės“ mokyklos ugdymo vadovė ir pirmosios programos „Renkuosi mokyti!“ kartos alumnė Indrė Stakėnienė.

Sužavėjo kitoks žvilgsnis į švietimo sistemą

 

Apie tai, kad Lietuvoje pradeda veikti dar nematyta programa „Renkuosi mokyti!“, pirmą kartą Indrė išgirdo 2008 m. per LRT televiziją. Vaizdo siužetas taip prikaustė dėmesį, kad ji ne vieną dieną negalėjo jo išmesti iš galvos ir kone kiekvienam sutiktam pasakojo apie pirmuosius žingsnius žengiančią iniciatyvą.

„Labai apsidžiaugiau, kad mūsų šalyje kuriasi programa, skirta į mokyklas pritraukti kūrybiškiems, energingiems ir atsidavusiems mokytojams. Tarsi šviežio oro gūsis visai švietimo sistemai. Pamenu, kad pasakodama sakiau, jog štai, kažkam pasiseks pasinaudoti kvietimu priimti neeilinę gyvenimo patirtį. Ir staiga draugai mestelėjo pastebėjimą – galbūt man pačiai vertėtų pamėginti.“

 

Tuo metu I. Stakėnienė Vilniaus universitete studijavo paskutiniame kurse ir vis dažniau pagalvodavo, su kokia sritimi norėtų sieti savo gyvenimą. Svarstydama apie tolesnį profesinį kelią, norėjo užsiimti kūrybinga ir prasminga veikla, kurioje galėtų augti ir nebūtų mažu sraigteliu, atliekančiu pasikartojančias funkcijas.

„Kai pradėjau prisileisti mintį apie mokytojo profesijos išbandymą, ji man atrodė vis patrauklesnė. Atrankoje dalyvavau su dideliu užsidegimu ir tai davė vaisių. Leidausi į šią kelionę nesvarstydama ir nežinodama, kur mane tai nuves. Nėriau į programą dvejiems metams negalvodama apie tolesnę ateitį ir tikėdama, kad paskui galėsiu priimti naujus sprendimus, jei nuspręsiu grįžti prie darbų, susijusių su mano išsilavinimu, – taip ir padarysiu. Buvau tikra, kad ir kuo užsiimsiu vėliau, ši mokytojavimo patirtis ir viskas, ko išmoksiu dalyvaudama programoje, bus tik pridėtinė vertė mano profesiniame kelyje.“

 

Pasak Indrės, laikas programoje davė labai daug. Atėjusi kaip pirmosios kartos dalyvė, vėliau tapo visos programos mokymų vadove. Labiausiai įsiminė žmonės – jie išties buvo kitokie.

„Kiekvienas į programą atrinktas dalyvis ne kartą įrodė, kaip jautriai ir nuoširdžiai jiems iš tiesų rūpi vaikai. Tai labai įkvėpė! Be to, „Renkuosi mokyti!“ iš esmės suformavo mano vertybes švietimo sistemoje, požiūrį į vaiką, pagarbą jam, kad kiekvienas galėtų jaustis oriai ir pasitikėti savimi. Prisimenu, kaip į savo pačios, dar tada kaip dalyvės, vasaros mokyklą atvažiavau su mintimis, kad mokytojas – tai žmogus, sugebantis mokiniams veiksmingai sudėti į galvas dėstomo dalyko žinias. Šis vaizdinys programos bendruomenėje labai greitai pasikeitė. Mokykla yra kur kas plačiau. Galbūt taip galėtume apibūdinti korepetitoriaus darbą bandant per trumpą laiko tarpą padėti mokiniui pasiruošti egzaminams, bet ne mokytojo darbą, ne mokyklą. Kartais net pati stebiuosi, kaip giliai tai gyvena manyje ir kiek stipriai lemia mano kasdienius profesinius sprendimus.“

„Renkuosi mokyti!“ programa įkvėpė įkurti ir savo mokyklą

 

Prieš šešerius metus, po daugiau nei dešimtmečio praleisto kuriant „Renkuosi mokyti!“ programą, Indrė su bendraminčiais nusprendė įkurti bendruomenės mokyklą, kuri šiuo metu įsikūrusi nedideliame, šalia Ukmergės esančiame Pabaisko miestelyje.

„Programoje dažnai kalbėdavome apie savo „Renkuosi mokyti!“ vertybėmis gristą mokyklą. Visi kartu mokėmės, diskutavome ir svajojome. Todėl susiklosčius aplinkybėms atrodė, kad tai tiesiog natūrali šių svajonių tąsa. Dabar galvoju, jog didžiausia jos vertė yra ta, kad ji yra regione. Šie 75 kilometrai nuo sostinės įneša savų spalvų, savų iššūkių ir savos prasmės.“

 

Pasak specialistės, ši mokykla yra šiek tiek kitokia nei įprastos. Pavyzdžiui, vaikai kasdien daug laiko praleidžia gryname ore – jame rytus pradeda mankšta, popiet turi laisvą valandą lauke ir, žinoma, tai daro bet kokiu oru.

„Mokykloje daug individualizuoto, patyriminio mokymosi, vaikai namo keliauja be namų darbų. Visgi tai tik išorinės detalės, kurios nebūtinai duos tą patį efektą, jei bus apgyvendintos kitoje organizacijoje, nes iš esmės svarbiausių sėkmę lemiančių aspektų nesudėsi į tvarkaraščius ir aprašymus, – apie tai, kokiais principais vadovaujasi, pasakoja Indrė Stakėnienė. – Vienas tokių, veikiančių mūsų mokykloje, liečia jausmus – kiekvienas nuo darželinuko iki suaugusiojo žino, kad čia priimame visas emocijas. Tai leidžia jiems jaustis saugiems ir atsipalaidavusiems. Kai mokykloje gali patirti visokias emocijas ir jų neslėpti, kai gali pasakyti, kad dabar esi piktas ar liūdnas, kai gali pasidalyti su mokytoju, kad jis tave įskaudino ar nepastebėjo, vakare nebereikia per dieną susikaupusių nemalonių emocijų iškrauti namuose. Tai pirmasis ir, greičiausiai, iš tradicinės švietimo sistemos atėjusių tėvų pastebimas vaikų pasikeitimas – vakarais namuose mažiau nesusikalbėjimo.“

 

Taigi, emocinis klimatas mokyklose yra itin svarbus ir turėtų tapti kiekvienos įstaigos prioritetu. Nė vienas vaikas ir, beje, mokytojas ar kitas ugdymo specialistas negali būti produktyvus slegiančioje, nepagarbos ir įtampos pilnoje aplinkoje.

„Mokykloje turime posakį, kuris kiekvienam iš mūsų yra lyg vidinis barometras, leidžiantis įsivertinti, kada peržengiamos pagarbaus bendravimo su vaikais ribos. Keletas pavyzdžių. Savęs klausiame, ar leisčiau sau taip kalbėti su vaiku, jei jo tėvai būtų šalia? Ar leisčiau sau taip bendrauti su savo geriausiu draugu? Labai gaila, kad bendraudami su vaikais neretai vis dar sau leidžiame daugiau nei bendraudami su suaugusiaisiais, – pasakoja Indrė. – Manau, kad pagarba vaikams yra vienas svarbiausių šiandienos mokytojo bruožų. Kad ši nuostata įgautų tinkamą kūną mokykloje, pamokose labai svarbu gerai išmanyti skirtingų vaiko amžiaus tarpsnių specifiką. Jei šių dviejų dalykų (nuostatų ir žinių apie vaiko amžiaus tarpsnius) nesuderinsime tinkamai, turėsime situacijas, kurias dažnai esame linkę apibūdinti kaip „šiuolaikiniams vaikams viskas leidžiama“, „jie su niekuo nesiskaito“, „jie negerbia suaugusiųjų“ ir pan. Visa kita pasiekiama noru mokytis, tobulėti ir apmąstyti savo paties veiklą.“

Kokia turėtų būti Lietuvos mokykla?

 

Anot Indrės, dabartinė mūsų švietimo sistema stokoja pasitikėjimo. Kas jo galėtų daugiau suteikti? Žmonės, sąmoningai pasirenkantys ateiti į mokyklas ir jose matantys prasmę kurti.

„Labai tikiu pavyzdžio galia ugdymo procese, todėl, kai „Renkuosi mokyti!“ programos dalyvis stovi prieš klasę, vaikai mato stiprios, sąmoningos, drąsios, nuolat besimokančios, nebijančios iššūkių ir pokyčių asmenybės pavyzdį. Taip visi drauge per tą pavyzdį ir užauginsime sąmoningesnę, stipresnę Lietuvą.“

 

Indrė Stakėnienė įsitikinusi, kad vertėtų pasistengti ir kiekvienam mokiniui padėti atskleisti geriausią savo versiją, kabintis už savo stiprybių ir pasitikėti savimi.

„Mokytojams norisi palinkėti drąsos dirbti ne dėl geriausių rajone standartizuotų testų rezultatų, o taip, kaip manote, kad labiausiai reikia jūsų mokiniams. Juk kiekvieno vaiko pažanga yra vertybė. Tik jūs žinote, kur kiekvienas jūsų mokinys buvo ir kur yra dabar. Aš linkiu drąsos. Mums visiems reikia daugiau drąsos.“

Prasidėjo paskutinis „Renkuosi mokyti!“ atrankos etapas

 

Šiemet penkiolikos metų veiklos švietimo lauke sukaktį mininti „Renkuosi mokyti!“ programa artėja prie jau keturioliktos kartos dalyvių atrankos pabaigos. Iki vasario 19 d. dar galite pildyti kandidato anketą.

Programos organizatoriai atkreipia dėmesį, kad kandidatai turi būti įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą arba būti paskutinio kurso studentais. Atrankoje gali dalyvauti ir kolegijų absolventai (-ės), jei studijų metu įgijo ir pedagogo kvalifikaciją. Pedagoginio darbo patirtis nėra būtina arba turi būti ne ilgesnė nei vieneri darbo mokykloje metai. Kandidatams pedagogo kvalifikacija taip pat nėra būtina, tačiau ją įgiję atrankoje dalyvauti gali.

 

„Renkuosi mokyti!“ inf.