Aktualioji edukologija: vaikų iš Ukrainos ugdymas Lietuvoje

Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija ir Ukrainos edukacinių tyrimų asociacija surengė XV edukacijos forumą „Ukrainos vaikų ugdymas Lietuvoje: ieškome tyrimais grįstų sprendimų“. Šis švietimo politikos formuotojams, ugdymo įstaigų vadovams, pedagogams, kitiems abiejų šalių švietimo bendruomenių atstovams skirtas renginys patvirtino ir forumo organizatorių, ir švietimo bei ugdymo problemas nagrinėjančių mokslininkų gebėjimą greitai reaguoti į svarbiausias Lietuvos švietimo aktualijas ir iššūkius – o būtent tokiu iššūkiu tapo nuo karo Ukrainoje į Lietuvą pasitraukusių vaikų ugdymo organizavimas.

Diena, kuri viską pakeitė

 

Įžangos žodį forumo dalyviams tarusi prof. dr. Oksana Zabolotna, Ukrainos švietimo tyrėjų asociacijos prezidentė, glaustai pristatė, koks buvo švietimas Ukrainoje iki šių metų vasario 24 d., kai prasidėjo Rusijos agresija, ir kas pasikeitė po tos dienos.

„Iki karo Ukrainoje buvo vykdoma švietimo reforma, pavadinta „Naujoji Ukrainos mokykla“. Ja buvo siekiama vaikus ugdyti taip, kad abiturientai taptų tikromis asmenybėmis, patriotais, inovatoriais. Ši reforma buvo pradėta 2016 m., ji buvo skirta ir mokiniams, ir mokytojams, kuriems rengti kvalifikacijos kėlimo kursai. Siekta, kad jų ugdytiniai būtų tie naujieji Ukrainos žmonės, kurie užtikrintai kurtų savo šalies ateitį“, – pabrėžė profesorė.

 

Anot jos, viską pakeitė karas. Nuo tos dienos iki dabar beveik 7 mln. Ukrainos vaikų, 1 071 švietimo įstaiga nukentėjo nuo bombardavimų, 95 iš jų buvo visiškai sunaikintos. Tėvynę paliko daugiau kaip 5,3 mln. ukrainiečių, tačiau jau po poros mėnesių į ją sugrįžo daugiau kaip 1,2 mln. „Dauguma išvykusiųjų trokšta grįžti į tėvynę, nes žino, kad ji jų laukia ir lauks. Ką mes dabar galime padaryti? Pirmiausia padėkoti jums už tai, ką jūs darote mūsų šaliai, mūsų vaikams. Jūs rodote tokį širdingumą, dėmesingumą, jūs iš tiesų norite duoti tai, ko jiems reikia. Esame dėkingi, kad vykdote tyrimus, kurie tikrai padeda įvertinti mūsų vaikų poreikius, prisitaikyti prie skirtingo amžiaus ugdymo ypatumų. Dėkoju jums už tai“, – sakė O. Zabolotna.

 

Savo įžangos žodį Aistė Kairienė, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėja švietimo, mokslo, inovacijų ir nevyriausybinių organizacijų klausimais, pradėjo nuo padėkos forumo rengėjams ir pranešimų autoriams. „Pirmiausia iš tiesų norėčiau pasakyti „ačiū“, kad nereikia skatinti, prašyti, klausti, kad patys inicijuojate labai svarbų klausimą – kuo galėtų tyrėjai prisidėti, kokias temas analizuoti, kur galėtų pagelbėti mokslo žinios sprendžiant šią labai skaudžią problemą“, – teigė A. Kairienė.

 

Ji atkreipė dėmesį, kad tai nebe pirma krizė, su kuria švietimo sistema susidūrė per praėjusį laikotarpį, ir sakė besitikinti, kad daugiau nebebus kokių nors siurprizų. Tam tikros pamokos esą jau išmoktos. „Reakcijos priimant bėgančius nuo karo ukrainiečius, sakyčiau, buvo daug greitesnės. Krizė nebebuvo nauja, nors ir visaip sukrėtė ir paralyžiavo mus pirmąją savaitę. Bet neįtikėtinai greitai įsijungė visos biurokratinės sistemos, kad veiktų, padėtų, priimtų. Pirmiausia buvo galvojama, kur apgyvendinti žmones, kaip pamaitinti, suteikti psichologinę pagalbą. Ir kaip sudaryti vaikams galimybę ateiti į ugdymo įstaigą, kurioje jie neturėtų pulti mokytis, bet pirmiausia galėtų atrasti erdvę, vietą, kuri padėtų jiems nuraminti emocijas. Po tokio kelių mėnesių sprinto ateina ilgesnis laikotarpis, kurį vadintume maratonu, kai reikia galvoti, kaip padėti žmonėms, patyrusiems labai didelius sukrėtimus, arba integruotis, arba grįžti į savo tėvynę, ir tą patirtą destrukciją transformuoti į konstrukciją“, – pridūrė A. Kairienė.

Tarptautiniai integravimo modeliai

 

Forume buvo perskaityti net penki pranešimai, kurie buvo sinchroniškai verčiami į ukrainiečių kalbą. Pirmąjį pranešimą „Mokinių iš migrantų šeimų integracijos į mokyklas modeliai: Europos šalių patirtis ir sprendimai“ perskaitė dr. Barbara Stankevič, VšĮ Švietimo tyrimų ir inovacijų instituto analitikė, ir prof. dr. Jolanta Urbanovič, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos viceprezidentė, Mykolo Romerio universiteto profesorė.

 

„Ukrainiečių pabėgėlių krizė – iš tiesų didžiausia Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Vis dėlto pabėgėlių, migrantų švietimas ES nėra nauja tema, šioje srityje sukaupta ir daug empirinių duomenų, ir daug gerosios praktikos. Šiandien pabėgėlių iš Ukrainos skaičius ES viršijo 5 mln., didžiausias pabėgėlių srautas, beveik 3 mln., atiteko Lenkijai, Lietuvoje turime apie 50 tūkst. ukrainiečių, apie 20 tūkst. iš jų – vaikai ir jaunuoliai. Svarbu pabrėžti, kad pagal priimtų ukrainiečių skaičių, tenkantį 100 tūkst. gyventojų, Lietuva patenka į pirmąjį pabėgėlius iš Ukrainos priėmusių šalių trejetuką. Tai reiškia, kad pabėgėlių ukrainiečių skaičius pas mus sudaro 1,7 proc. visų gyventojų. Vokietijoje jis siekia 1,5 proc. Reikėtų pasakyti, kad Vyriausybės nutarimu visiems Ukrainos karo pabėgėliams nuo kovo 4 d. buvo vieneriems metams suteikta kolektyvinė laikinoji apsauga. Tai reiškia, kad jie įgijo teisę dirbti Lietuvoje, gauti socialines pašalpas, o jų vaikai turi teisę dalyvauti formaliajame švietime. Reikia pasakyti, kad tokią praktiką taiko ne visos ukrainiečius priimančios valstybės“, – sakė dr. B. Stankevič.

Pranešėja pristatė mokslinėje literatūroje išskiriamus migrantų ir pabėgėlių vaikų integravimo į mokyklas modelius: tai atskirų mokyklų, tiesioginio įtraukimo arba panardinimo, ir atskirų klasių modeliai, kylantys iš trijų – monokultūrinės, daugiakultūrės ir tarpkultūrinės – integracijos variantų. Pasak jos, daugelis valstybių pabėgėlių ir migrantų vaikų ugdymo modelio pasirinkimą palieka savivaldos institucijų ar mokyklų vadovų nuožiūrai.

Džiaugiasi stipria motyvacija

 

Antrąjį pranešimą „Lietuvos savivaldybėse taikomi Ukrainos vaikų ugdymo organizavimo modeliai“ perskaitė prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Europos Komisijos Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė, Kristina Paulikė, Nacionalinės švietimo agentūros metodininkė, ir Renata Bernotienė, Vytauto Didžiojo universiteto lektorė.

 

Prof. dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė forumo dalyvius supažindino su šių metų balandžio 4–21 d. atliktu tyrimu apie vaikų iš Ukrainos ugdymo organizavimą Lietuvos savivaldybėse. Pasak pranešėjos, apie tai buvo kalbamasi su beveik visų šalies savivaldybių atstovais, iš viso susitikimuose dalyvavo 218 atstovų iš 57 savivaldybių. Į tyrėjų klausimus atsakė savivaldybių švietimo skyrių darbuotojai, švietimo centrų administracijos atstovai, mokyklų vadovai. Tyrimas, be kita ko, atskleidė, kad vaikų, atvykusių mokytis iš Ukrainos, skaičius Lietuvos savivaldybės labai skiriasi: kai kuriose tebuvo tik 4 ar 10, o atskiruose miestuose jų buvo nuo 1 iki 4 tūkst. ar net daugiau. Pranešėja pažymėjo, kad kai kuriose nedidelėse mokyklose mokiniai iš Ukrainos sudaro iki 40 proc. visų mokinių. Savivaldybių atstovai atkreipė dėmesį į nuolat besikeičiantį atvykusių mokinių skaičių: pavyzdžiui, vienoje savivaldybėje iš pradžių buvo 90 vaikų iš Ukrainos, bet po trijų savaičių liko 50, nes jie arba grįžta į tėvynę, arba keliasi į kitus Lietuvos miestus.

 

Priimant mokytis mažuosius ukrainiečius pirmiausia buvo pasirūpinta fizinių poreikių tenkinimu: apgyvendinimu, nemokamu maitinimu, būtinomis mokymosi priemonėmis – uniformomis, fizinio lavinimo apranga, kuprinėmis, kanceliarinėmis prekėmis, planšetiniais kompiuteriais. Itin prisidėjo mokyklų bendruomenės. Pasak prof. dr. D. Jakavonytės-Staškuvienės, dauguma savivaldybių atstovų džiaugiasi labai stipria mokinių iš Ukrainos motyvacija: jie noriai mokosi, dalyvauja įvairiose veiklose, yra aktyvūs.

Priverčia pasitempti ir lietuvius

 

Vytauto Didžiojo universiteto lektorė R. Bernotienė forumo dalyviams pristatė per tyrimą gautus duomenis apie savivaldybėse taikomus ukrainiečių vaikų ugdymo modelius. Pirmasis iš jų paremtas Ukrainos ugdymo programos įgyvendinimu: 30 Lietuvos savivaldybių mažieji ukrainiečiai mokosi nuotoliniu būdu pagal ukrainietišką programą, taip pat mokykloje lanko lietuvių kalbos pamokas ir neformalius būrelius.

Pagal kitą modelį mokiniai iš Ukrainos integruojami į lietuviškas bendrojo ugdymo klases: jie mokosi kartu su bendraamžiais, turi individualias (arba mažose grupėse) lietuvių kalbos bendrojo ugdymo pamokas ir konsultacijas. Toks integracijos modelis naudojamas 40 savivaldybių.

7 savivaldybėse, pasak pranešėjos, įsteigtos išlyginamosios klasės, pavyzdžiui, viena – 1–5 klasių mokiniams, kita — 6–10 klasių. Kai kur veikia 7 išlyginamosios klasės ukrainiečių vaikams, juos ukrainietiškai moko mokytojai iš Ukrainos, mokiniai per savaitę turi 5 lietuvių kalbos pamokas, lanko lietuviškas pailgintas grupes.

 

Be kita ko, pranešėja pabrėžė, kad savivaldybių atstovus nudžiugino mažųjų ukrainiečių pasiekimai tiksliųjų mokslų srityje: kad daugumos mokinių žinios labai geros, teigė 20 savivaldybių atstovai. Pasak jų, ukrainiečiai šia prasme priverčia pasitempti ir lietuvius.

„Kalbant apie iššūkius, su kuriais susiduriama, būtų galima išskirti susisiekimo problemas – mokinių pavėžėjimą, karo pasekmes ir su tuo susijusių psichologinės pagalbos paslaugų prieinamumą, pastangas kiek įmanoma padėti įvairiose situacijose, taip pat stiprintinus anglų kalbos gebėjimus. Tarp iššūkių buvo minimas ir dokumentacijos tvarkymas – labai daug popierizmo dėl nemokamo vaikų maitinimo, daug klausimų kyla dėl mokytojų pareigybės aprašo, diplomų įskaitymo. Sudėtinga situacija dėl mokinių, turinčių didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, integracijos. Dalis jaunų mokytojų nekalba rusiškai, apie tai minėjo 6 savivaldybių atstovai. Šios iššūkių problemos sprendžiamos sutelktai, stengiamasi padėti tuo, kuo gali kiekvienas bendruomenės narys“, – sakė R. Bernotienė.

Pamoka, skirta tik man

 

Trečiasis pranešimas „Mes įkūrėme klasę ukrainiečių vaikams: kai švietimo politikos sprendimai vejasi pilietines iniciatyvas“ buvo skirtas pilietinių iniciatyvų organizuoti nuo karo į Lietuvą pasitraukusių Ukrainos mokinių ugdymą patirčiai. Jį parengė sesuo Viktorija Voidogaitė, katalikiško inkliuzinio darželio „Mažutėliams“ direktorė, Vilniaus universiteto doktorantė, ir Agnė Klimčauskaitė-Janavičienė, Lietuvos ir Ukrainos švietimo darbuotojų iniciatyvos atstovė. V. Voidogaitė išsamiai pristatė viešąjį diskursą – tai, ką apie pabėgėlių vaikų iš Ukrainos priėmimo Lietuvoje problemą viešojoje erdvėje nuo vasario 24 d. iki kovo 3 d. kalbėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, ir šio diskurso analizę palygino su pilietinių iniciatyvų diskursu.

 

Klaipėdos universiteto docentės dr. Aleksandros Batuchinos ir Klaipėdos universiteto bei Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotojos dr. Mildos Ratkevičienės pranešimas „Pirmasis mėnuo Lietuvos mokyklose: bėgančių nuo karo ukrainiečių vaikų išgyvenimai“ buvo skirtas netikėtai Lietuvos mokyklose atsidūrusių vaikų iš Ukrainos įspūdžiams ir išgyvenimams nagrinėti.

„Šis tyrimas vyko žaibišku greičiu, per kelias savaites. Socialiniuose tinkluose paskelbėme, kad ieškome tėvų, kurių vaikai sutiktų su mumis pasikalbėti. Tyrimo pagrindas – nestruktūruotas fenomenologinis interviu, o metodologinė prieiga – praktikos fenomenologija. Renkant duomenis buvo susitelkta į konkrečius vaikų momentinių išgyvenimų aprašymus, pagal kuriuos buvo sukurtos atitinkamos istorijos. Interviu atliktas su 8 vaikais, dalyvaujant jų tėvams. Pasikalbėjome ir su vaikais, ir su tėvais. Svarbiausias mūsų tyrimo rezultatas yra būtent tos istorijos, jose slypi išgyvenimų esmė“, – sakė doc. dr. A. Batuchina.

 

Pranešime pateiktos vaikų iš Ukrainos istorijos, ko gero, perteikia daugelio mažųjų ukrainiečių patirtį. Lera, 13 metų: „Mane pasitiko mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir atvedė į klasę. Ji kažką pasakė klasės mokytojai ir vaikams. Aš nieko nesupratau. Viena mergina parodė, kur galiu atsisėsti. Vos tik atsisėdau, man pradėjo mesti įvairius raštelius, popieriaus gabalėlius su užrašais. Kažkas rašė angliškai, kažkas rusiškai, kažkas lietuviškai. Buvo net ir ukrainietiškų bandymų. Klausė, kaip sekasi, iš kur aš? Aš jiems atsakydavau irgi tokia pat kalba, kokia manęs klausė. Jaučiausi labai šauniai. Tai buvo lietuvių kalbos pamoka. Tą dieną jų buvo dvi. Per antrą pamoką mokytoja pasiūlė, kad papasakočiau ką nors apie save. Aš pasakojau rusiškai, o ji vertė visiems į lietuvių. Klasiokai uždavinėjo klausimus. O aš atsakinėjau. Visa pamoka buvo skirta tik man.“

 

„Kai prieš 7 metus rašiau disertaciją apie mūsų lietuvaičius, išvykusius į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, taip pat pastebėjau, kad ši kategorija labai ryški. Bet buvo priešingai: vaikai jautėsi „nematomi“. Į juos niekas nekreipė dėmesio. O štai šiose istorijose matome priešingą vaizdą: tie vaikai „matomi“. Matome daug dėmesio jiems. Tai padeda greičiau tapti bendruomenės dalimi. Kiekvienas svarbus“, – pabrėžė pranešėja.

Ir Lietuvos, ir Ukrainos vaikai – su meile

 

Penktasis pranešimas „Ukrainiečiai vaikai Lietuvos mokyklose: kaip atliepti jų poreikius?“, kurį skaitė Lietuvių kalbos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Nida Poderienė ir mokslo darbuotoja Aurelija Tamulionienė, rėmėsi dar prieš kelerius metus iki karo Ukrainoje atlikto tyrimo duomenimis.

„Kokie didžiausi iš Ukrainos atvykusių vaikų poreikiai, kuriuos jie išskyrė interviu metu, savo rašiniuose ir kuriuos taip pat minėjo mokytojai, atsakydami į anketos klausimus? Mokinių manymu, tai lietuvių kalbos nemokėjimas ir tai, kad sunku susidraugauti, kasdienės situacijos parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje. Mokytojų nuomone, didžiausi iššūkiai – lietuvių kalbos nemokėjimas ir kultūrų skirtumai. Šiuo požiūriu mokytojai išskyrė kelis dalykus: kitokios ugdymo programos, kitoks ugdymo proceso režimas, kitokios pertraukos. Dar vienas aspektas, apie kurį kalba ir profesorius Gintaras Mažeikis, – atvykusiems vaikams sunku perkelti mokymosi patirtį iš vienos ugdymo sistemos į kitą, kad jie čia galėtų pritaikyti žinias, kurias įgijo mokydamiesi savo gimtojoje šalyje“, – sakė N. Poderienė.

 

Diskusijoje po pranešimų dalyvavo Aidas Aldakauskas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius, Laura Juozaitytė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos vyriausioji patarėja, Nina Movčan, Dmitruškivskio licėjaus (Čerkasų sritis, Ukraina) direktorė, dr. Karolis Žibas, integracijos ekspertas, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) atstovas.

 

Baigiamąjį žodį forumo dalyviams tarusi Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė prof. dr. Liudmila Rupšienė padėkojo Ukrainos edukacinių tyrimų asociacijai, prezidentei prof. Oksanai Zabolotnai ir kolegoms iš asociacijos už tai, kad sutiko kartu surengti šį renginį. „Į pabaigą pasijutau nejaukiai, kad jūs iš tikrųjų mažai kalbėjote, matyt, dėl to, kad mes labai norėjome jums papasakoti, ką čia darome dėl jūsų vaikų. Gal ir negerai sakyti – dėl jūsų vaikų, nes jūsų vaikai tapo ir mūsų vaikais, kai jie yra Lietuvoje“, – sakė prof. dr. L. Rupšienė.

 

Prof. dr. Loreta Žadeikaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja, savo baigiamajame žodyje priminė Lietuvos švietimo darbuotojams svarbią sukaktį. „Šiandien yra švietimo reformos trisdešimtmečio metai. 1992 m. Lietuvos pirmokėliai pradėjo mokytis pagal atnaujintas bendrąsias programas“, – sakė L. Žadeikaitė, pridūrusi, kad tai gera proga pagalvoti, kaip pasikeitė mūsų mokykla, koks yra jos brandumas, ir įvertinti, koks katalizatorius Lietuvos mokyklai buvo karo įvykiai.

 

„Holistinę švietimo sistemą projektavo Meilė Lukšienė. Su Meile – mes taip sakome apie tuos metus. Holistinę švietimo sistemą kuriame kartu su Ukrainos vaikais. Čia iš tiesų yra didelis turtas, kad galime dalytis visi kartu tuo gėriu, dovanoti jį kitiems. Tampame geresni, kai dovanojame kažką kitiems. Gal šitas forumas irgi sustiprino mūsų pasitikėjimą vieni kitais, gal atsirado daugiau to pasitikėjimo, o kai vyrauja pasitikėjimas, galime būti lyderiais“, – apibendrino prelegentė.

 

Forumą „Ukrainos vaikų ugdymas Lietuvoje: ieškome tyrimais grįstų sprendimų“ vedė dokt. Vaiva Juškienė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos valdybos narė, ir Audronė Šuminienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus patarėja.

 

Forumo vaizdo įrašą galima peržiūrėti „Youtube“ kanale čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.