Abiturientė pandemijos metu tapo savanore ligoninėje ir įsitraukė į insulto prevencijos programą

Pastarieji metai pažėrė iššūkių ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Staigus persikėlimas į nuotolinę erdvę privertė mokymosi įpročius pakeisti egzaminams besiruošiančius abiturientus. Visgi, padedami mokytojų ir vedini savidisciplinos, dauguma jų sėkmingai išlaikė egzaminus ir išmoko dar didesnio lankstumo. Šiandien kalbinu vieną tokių abiturienčių – Viltę Novikovaitę, kuri ne tik sėkmingai baigė prestižine laikomą Tarptautinio bakalaureato programą Šiaulių Didždvario gimnazijoje, bet ir visus metus buvo stipriai įsitraukusi į įvairiausias veiklas. Apie jas – savanoriavimą ligoninėje pačiame pandemijos įkarštyje, insulto prevencijos programą, Jaunimo Europos komandą, buvimą Šaulių sąjungos nare ir dar daugiau – šiandien ir kalbamės.

Miela Vilte, kaip jautiesi, baigusi tokią svarbią ir ilgą mokyklinę kelionę? Kokios mintys sukasi galvoje, apie ką šiuo metu galvoji, svajoji?

Iš tiesų mokykla – tai institucija, prisidedanti prie jauno žmogaus formavimosi nuo pat mažų dienų, todėl gana keista baigti mokyklą, rodosi, palieki ten ir dalelę savęs, to vaikiškumo. Tuo pačiu jaučiuosi ir pasiruošusi naujam etapui, manau, kad mokykla mane išmokė, ne tik kaip teoriškai atsakyti į klausimus, bet ir kaip praktiškai juos pritaikyti gyvenimo kelyje.

 

Pastarieji dveji metai nebuvo lengvi niekam iš mūsų, o tau tai buvo ir paskutinieji dveji metai gimnazijoje. Kaip pavyko susidoroti su naujai kilusiais iššūkiais?

Iš tiesų metai buvo nelengvi, bet jie ir labai daug ko išmokė. Ypač gerai atsimenu tą vakarą, kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas ir prasidėjo pirmosios užduotys virtualioje erdvėje. Gulėjau užvertus galvą į lubas ir galvojau, kaip reikės susitvarkyti su visu siaučiančiu chaosu ir mokslo sunkumais. Tą kartą sau prižadėjau, kad nesvarbu, kas atsitiks ir kaip reikės įveikti ateities barjerus, turiu nepasiduoti ir matyti toliau į ateitį. Šis pažadas mane ir lydėjo visos pandemijos laikotarpiu.

Visų pirma, laikiausi gana griežtos disciplinos: nesvarbu, ar tai namai, ar mokykla, yra skirtas laikas mokytis ir jį reikia išnaudoti kokybiškai. Antra, manau, jog mokytojai įdėjo visas pastangas, kad ir mes prisitaikytumėme prie nuotolinio mokymo ir kartu neprarastumėme mokymosi kokybės. Jie tikriausiai ir buvo vienas tų jėgų šaltinių, kuris skatino nepaprasti suteiktos galimybės – įgyti vieną geriausių išsilavinimų.

Taip pat turiu pasakyti, kad viską įveikti padėjo ir savanoriška / visuomeninė veikla, į kurią įsitraukiau pandemijos metu (Lietuvos šaulių sąjungos veikla, savanorystė „Maisto banke“, Joniškio ligoninėje ir įvairūs renginiai, diskusijos virtualioje erdvėje). Šios veiklos leido pajausti tą jungiančią vienybę, su kuria perėjome karantiną, ir skatino nepasiduoti, tobulėti.

 

Pakalbėkime apie mokyklą šiek tiek plačiau. Baigei dar daug kam Lietuvoje negirdėtą Tarptautinio bakalaureato (toliau – TB) programą. Kaip ir kodėl kilo noras mokytis būtent pagal ją?

Apie Tarptautinio bakalaureato programą išgirdau dar prieš pasirinkdama gimnaziją. Tai buvo lyg mišinys įvairiausių gandų ir atsiliepimų: kažkas anglų kalba, kažkas sunkaus ir kitoniško. Nusprendžiau atsikratyti palaidų minčių ir pasikalbėti su mokiniais, kurie mokosi (mokėsi) šioje programoje. Tai visiškai pakeitė mano nuomonę ir sukėlė didžiulę motyvaciją pamėginti patekti į šią programą, todėl pasirinkau parengiamąją TB klasę Šiaulių Didždvario gimnazijoje, kai buvau devintokė.

Tai nėra tiesiog programa, mokanti visų įprastų dalykų anglų kalba (kaip daugelis klaidingai galvoja). Kalba yra tik techninė detalė, kad šią programą būtų lengviau įgyvendinti tarptautiniu mastu. Esminis skirtumas – kaip ir kas yra mokoma, suteikiama ir reikalaujama iš mokinio.

Pirmiausiai visko yra siekiama išugdyti kritiškai mąstantį, atvirą pasauliui, domų ir įsitraukiantį į savo bendruomenes veiklą jaunuolį. Vietoje įprasto teorijos iškalimo ir „a, b, c“ testų žymėjimo mes savo išmoktas žinias parodome rašydami esė, analizuodami mokslinius tyrimus ir atlikdami praktikos darbus.

Taip pat ir santykis tarp mokytojo ir mokinio labiau primena studento ir dėstytojo pavyzdį. Mokytojas yra įrankis, leidžiantis pasiekti savo asmeninius ir užsibrėžtus tikslus: jis diskutuos, padės atrasti atsakymus į klausimus, patars ir pažymės vietas, kur reikia pasitaisyti, bet už tave niekada nedarys darbų ar nenustatys tavo tikslų. Taigi, ugdomos savarankiškos ir nebijančios klausti asmenybės.

Visa tai sužinojus jau iš vyresniųjų mokinių ir paskatino pasirinkti TB programą.

 

Ar buvo sunku prisitaikyti prie TB reikalavimų ir didelio mokymosi intensyvumo bei pamokų vien anglų kalba?

Žinoma, nebuvo lengva, nes krūvis visos programos metu tik intensyvėjo: iš kiekvieno mokomojo dalyko reikėjo paruošti asmeninius vidinio vertinimo darbus, kurie sudarė apie 20–40 proc. to dalyko baigiamojo įvertinimo, taip pat turėjome pasirinkti ir parengti dominančia tematika išplėstines esė (mini bakalauro darbus). Tačiau tai yra puikiai įveikiama išmokus planuoti savo laiką ir įpratus mokytis struktūriškai bei nuolatos. Daugumai darbų ir atsiskaitymų skiriamas netrumpas laiko tarpas (nuo savaičių iki mėnesių ilgumo), todėl svarbu tik tinkamai susidėlioti, kada pradėti paiešką, kada pasiruošti pirmąjį juodraštį, ir galiausiai viską užbaigti.

Kalbant apie anglų kalbą – tai tikrai nėra problema nė vienam mokiniui. Mokytojai tikrai daugumą dalykų gali geranoriškai paaiškinti ir lietuvių kalba, o mokslinius terminus, kurie mums būna nauji, mokomės tiek lietuviškai, tiek angliškai. Na, ir, žinoma, išlieka lietuvių kalbos pamokos, matematikoje skaičių daugiau nei žodžių, o anglų kalbos pamokose nuolat tobulėji.

Man asmeniškai pirminį kalbos barjerą padėjo įveikti tiesiog įvairiausių publikacijų, straipsnių skaitymas anglų kalba. Akys ir smegenys įpranta matyti bei interpretuoti tekstą, o tai ir yra esminis įgūdis, kurio prireikia TB programoje.

 

Ar susiradai daug bendraminčių, draugų, su kuriais, tavo nuomone, ryšys išliks ir baigus mokyklą?

Žinoma, kad atradau įdomių ir tikriausiai aktyviausių savo bendraamžių. Bendraklasiai ir jau TB programos absolventai yra aktyvūs įvairiose neformaliose veiklose, pavyzdžiui, dalyvauja debatų klube, savanoriauja, įsitraukia į įvairias menines veiklas. Man visada džiugu matyti kitoniškas draugų asmenybes, jų visuomet nustebinančius pasirinkimus, o dabar – ir iššūkių kupinus ateities planus.

Taip pat labai žaviuosi ir savo mokytojais, jų požiūriu į pasaulį, intelektualia išmone ir veiklumu – jie tapo tikraisiais pavyzdžiais. Tikiuosi, kad būtent pas mokytojus sugrįžti bus visuomet smagu, jauku ir įdomu.

 

Kaip manai, kodėl paaugliams yra svarbu būti tarp panašių interesų žmonių – ką tai duoda jaunam, besiformuojančiam, savo tapatybės ir kelio ieškančiam žmogui?

Iš vienos pusės, jaunam žmogui svarbu būti tarp panašių interesų žmonių, nes tai jį įkvepia tobulėti ir siekti aukštesnių tikslų. Kai matai, kad aplink tave sukasi kūrybingi, domūs ir išsilavinę mokiniai, tu ir pats mėgini tapti paties / pačios savęs geresne versija. Deja, ne visada jaunuoliai vienas kitą moka iš tiesų palaikyti, todėl kartais tų pačių interesų grupėse pradeda knibždėti konkurencija, pavydas ir atšiaurumas. Todėl, mano nuomone, jaunam žmogui labai sveika pabūti ir labai skirtingų žmonių grupėje, kurioje susimaišo įvairius pomėgius turintys, asmeninių tikslų siekiantys asmenys. Tada jaunas žmogus turi galimybę tikrai suvokti, kokie interesai apskritai jį labiausiai domina ir kokių įdomių nuomonių atneša skirtingos visuomenės grupės. Mano socialiniai burbulai nuo pat mažumės buvo labai skirtingi (nuo sportininkų, menininkų iki aktyvistų ir visuomenės veikėjų) ir tai leidžia anksčiau subręsti, suvokti, kad neturi lygiuotis į kitą panašų į save, bet esi labiau unikali savęs versija, savaip prisidedanti prie spalvingo žmonijos paveikslo.

Pokalbio pradžioje užsiminei, kad užsiėmei papildomomis veiklomis po pamokų. Gal galėtum apie jas trumpai papasakoti?

Buvau ir, manau, esu labai aktyvus žmogus ir veiklos man visada reikėjo. Stengiausi įgyti skirtingų vertybių ir įgūdžių, todėl ir mano popamokinė veikla buvo iš kelių dalių. Pirmiausia norėjau užpildyti savo kūrybišką sielą, todėl nuo pat mažumės lankiau dainavimo studiją, o vėliau prisidėjau ir prie kūrybinės grupės, kuri rengia įvairius spektaklius ir muzikinius pasirodymus vaikams. Tai man suteikė pirmąją scenos patirtį ir pasitikėjimo savimi. Iki šiol dainavimo studijos vadovui esu dėkinga už tai, kad galiu atsistoti prieš minią žmonių ir kalbėti valandų valandas neišsekdama ir šypsodamasi.

Taip pat stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą, todėl jau kelerius metus lankau bokso treniruotes ir namuose rytais darau įvairius pilateso pratimus. Tikiu, kad be geros fizinės sveikatos, ištvermės ir iškrovos smegenys negalėtų taip gerai funkcionuoti, mintys sunkiai susidėliotų į „stalčius“, o ir emocijos išsibalansuotų.

Na, o didžiąją dalį mano laisvo laiko užėmė aktyvi pilietinė / socialinė veikla: nuo įvairiausių nevyriausybinių organizacijų kaip Lietuvos moksleivių sąjunga ar Europos atstovybės tinklo veiklų kartu su Jaunimo Europos komanda iki savanoriavimo gyvūnų prieglaudose, „Maisto banko“ akcijose ir Šaulių sąjungos iniciatyvose. Aprėpti tai, ką man suteikė šios veiklos, neįmanoma nei vienu žodžiu, nei sakiniu… Atradau daugybę nuostabių žmonių, įgijau įvairiausių darbo įgūdžių: nuo organizacinės rinkodaros iki išorinės / vidinės komunikacijos, nuo projektų rašymo iki strategijų kūrimo, – galiausiai šios veiklos man padėjo atrasti pamatines vertybes, kuriomis aš iki šiol vadovaujuosi, ir ateities planus / tikslus, kurie mane kiekvieną rytą pakelia iš lovos ir neleidžia nustoti eiti pirmyn.

 

Žiūrint į tavo socialinių tinklų paskyras aiškiai matyti, kad, nors mėgsti keliauti, širdyje esi tikra Lietuvos patriotė, branginanti šalies istoriją ir iškovotą laisvę. Kas tau išugdė šią meilę – galbūt tavo šeima ar mokytojai?

Puikus manęs apibūdinimas! Nors esu visiška pasaulietė ir skirtingos kultūros, tautos man yra lyg kofeinas, kurio vis reikia įgauti, norint palaikyti vidinę ugnelę, meilė Lietuvai, mūsų tautai ir nuostabiai jos istorijai yra pamatinė, pagrindinė vertybė mano gyvenime. Labai sunku įvardyti vieną asmenį ar grupę žmonių, kurie užkūrė šią meilę, bet tikriausiai pradinis šaltinis buvo tėvai, kuriems Lietuvos laisvė buvo ir vis dar yra brangesnė už jų pačių gyvybę. Mano tėtis buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės dalis ir jo uniforma yra viena labiausiai saugomų šeimos relikvijų. Didelę dalį padėkos dėl meilės Lietuvai galėčiau skirti ir lietuvių kalbos mokytojoms, kurios su didžiule aistra ir užsidegimu kalbėdavo apie Lietuvos istoriją, kantriai padėdavo išanalizuoti lietuvių autorių kūrinius, o svarbiausia – parodė, kokia ypatinga ir unikali yra mūsų kalba, tik jos spalvingais būdvardžiais ir karštakošiškais ištiktukais galiu save taip emocingai išreikšti net ir šio pokalbio metu!

Na, ir, žinoma, prisijungus prie pilietinės veiklos supratau, kaip yra nuostabu būti mažos tautos dalimi, kada net ir mokinė (tokia kaip aš) gali keisti ir kurti Lietuvą kartu su aukščiausio lygio politikais ir kitais įtakingais žmonėmis. Šitokio tautos įsitraukimo nemačiau dar nė vienoje šalyje, kurioje lankiausi ar gyvenau.

 

Ar teisingai supratau, kad priklausai ir Šauliams? Kaip ja tapai ir ką reiškia būti Šaulių sąjungos nare?

Šaulių sąjunga domėjausi jau nuo mažų dienų, tačiau oficialiai prisidėti prie jos veiklų sugalvojau sulaukusi 18 metų (kai galėjau prisijungti prie suaugusiųjų kuopos). Galbūt todėl, kad tėtis buvo bent dalele prisidėjęs prie kariuomenės veiklos, o galbūt dėl to, kad aplinkoje sukosi nemažai patriotiškų žmonių, norėjau ir pati būti pasiruošusi saugoti, ginti Lietuvą ir skleisti pilietiškumo žinią tarp savo bendraamžių. Šaulių sąjunga pasirodė kaip puiki to terpė – tai ne tik sukarinta organizacija, kurioje mes savaitgaliais bėgiojame miškuose ar šaudome, tai ir pilietinio aktyvumo veikla, kurioje susirenka žmonės, norintys kurti Lietuvą ir, ištikus bet kokiai suirutei, padėti jos žmonėms. Man atrodo, tai puikiai atsiskleidė per COVID-19 pandemijos laikotarpį, kai Šaulių sąjungos nariai stovėjo pirmame fronte su medikais, policininkais bei kitais saugumo pareigūnais ir padėjo pakelti nežmonišką krūvį, užkritusį ant šių kelių profesijų atstovų pečių.

 

Mačiau, kad pandemijos metu buvai savanore Joniškio ligoninėje – labai kilnus ir įkvepiantis žingsnis! Gal galėtum apie tai papasakoti plačiau – kaip kilo tokia mintis, ką atsimeni iš šios patirties, kas labiausiai įstrigo?

Pasisiūlau prisidėti prie Joniškio ligoninės darbo per patį pandemijos piką – gruodžio pabaigoje. Tuo metu Šauliai pradėjo pirmieji skubėti Vilniuje į ligonines ir aš pagalvojau, kad ir mūsų kuopa Šiauliuose gali padėti Šiaulių regione esančioms ligoninėms. Dabartinis Joniškio ligoninės direktoriaus pavaduotojas Martynas Gedminas atsiliepė į mano pagalbos siūlymą su labai aiškiu atsakymu: „Mes degame ir mums labai reikia pagalbos.“ Tada parašiau Šaulių sąjungos broliams bei sesėms ir kartu subūrėme grupelę žmonių, kurie kiekvieną dieną važiuodavo į Joniškį padėti slaugytojoms ir gydytojoms, dirbančioms raudonojoje zonoje.

Atsiminti ir dar kartą išgyventi yra labai daug ką… Pirmoji diena buvo itin chaotiška: trūko žmonių, todėl slaugytojos neturėjo laiko tiksliai paaiškinti, kaip ir ką daryti, dauguma pacientų turėjo gretutinių ligų. Prisimenu, kai įvežė vieną vidutinio amžiaus moterį į mūsų skyrių ir slaugytoja jau bėgdama atsisuko į mane ir sako: „Prašau, nuvežk į palatą paguldyti.“ Stovėjau tada viduryje koridoriaus ir galvojau: kokią palatą, kur, kaip man elgtis, ką prijungti, ko atnešti? Viskas vyko tiesiog ekspromtu. Galiausiai lankydamasi ten kasdien pripratau ir prie pacientų, ir išmokau pasirūpinti sunkiausiais bei daug dėmesio reikalaujančiais ligoniais, bet tai sukėlė dar didesnius emocinius išgyvenimus. Ne kartą mane močiutės sumaišydavo su savo anūkėmis ir verkdamos prašydavo padėti išeiti iš ligoninės ar pasakodavo savo gyvenimo istorijas. Sunkiausia būdavo vakare prieš išvykstant namo apkamšyti ir suruošti miegui pacientus, o ryte atvykus pamatyti tuščias jų lovas. Būdama dar visai jaunutė pradėjau suvokti gyvenimo trapumą ir negailestingumą. Baisiausia būdavo ir tai, kad net ir sunkios būklės pacientui tu niekuo negalėjai padėti – prijungi kvėpavimo aparatą, padidini deguonies kiekį, patvarkai kaukę, kai ji nukrenta, ir viskas, ką tu mirštančiam žmogui gali suteikti. Todėl labai pikta, kai žmonės vis dar netiki, kokia iš tiesų klastinga yra ši pandemija – loterija, kuri nesirenka asmenybių, o tiesiog šluoja, kas po kojomis.

Patirtis ligoninėje leido suprasti, kad nenoriu švaistyti savo gyvenimo, privalau siekti ir išnaudoti tą trapų laiką kurdama, ieškodama įkvėpimo ir nenustodama šypsotis.

 

Kodėl, Tavo manymu, mokiniams yra naudinga savanoriauti? Kodėl kitus jaunus žmones paskatintum savanoriauti jiems priimtinoje organizacijoje?

Savanorystė yra lyg pirmoji darbo stotelė: tu įgauni pareigų, atsakomybių, reikalavimų, bet taip pat ir privilegijų, naujų įgūdžių ir patirties. Be viso to, savanorystė jaunam žmogui padeda suprasti, kad dirbti darbą, kuriame tu jautiesi įkvėptas veikti ir daryti, yra daug svarbiau, nei užimti tik komfortiškas, pelningas pareigas.

Asmeniškai man savanorystės patirtis ir sutikti žmonės padėjo ne viename gyvenimo pasirinkimo žingsnyje ir kelyje: net ir dabar, ieškodama darbo, praktikos galimybių, jau turiu didžiulį bagažą, kuris stebina net ir daug patirties turinčius darbdavius.

 

Kuo tau svarbus buvimas Jaunimo Europos komandos dalimi? Ką įsimintiniausio šioje organizacijoje teko patirti / organizuoti?

Jaunimo Europos komanda buvo irgi viena tų patirčių, atnešusi į mano gyvenimą daug naujų vėjų ir galimybių. Pirmiausia tai buvo visai naujo pobūdžio veikla – labiau informacinio ir edukacinio: kuriama įvairi mokomoji medžiaga, kurią galėtum pristatyti savo bendraamžiams, kad taip juos geriau supažindintum su Europos Sąjunga, organizuojami debatai, protų kovos. Pagrindinė idėja, kuri mane žavėjo, kai buvau Jaunimo Europos komandos nare, – idėjos, kurios yra apkalbamos ir aptariamos Briuselyje, atkeliauja į kiekvieno mūsų mokyklas bei auditoriją ir tu turi šansą visa tai iškomunikuoti. Būdama Jaunimo Europos komandoje turėjau galimybę suorganizuoti ir keletą tiesiogiai „Facebook“ transliuojamų diskusijų su ekspertais, kurios sudomino nemažai dalyvių.

 

Ar, tavo manymu, Jaunimo Europos komanda yra reikšminga Lietuvos jaunimui? Jei taip, ką, tavo požiūriu, ji duoda ir kokį pokytį kuria?

Manau, kad Jaunimo Europos komanda ir jos veikla yra labai reikšminga, ir ne tik jaunimui. Dažnai matome Europos Sąjungą kaip tolimą ir mūsų gyvenime mažai įtakos turinčią instituciją, bet tai yra visiškai netiesa! ES yra šalia mūsų kiekvieną dieną – nuo paprastų prekių parduotuvėse, kurios pervežamos laisvai ES ribose, iki mūsų darbo vietų išsaugojimo (ypač pandemijos laikotarpiu). O dar prisiminus ir susiradus daugiau informacijos apie naujų verslų plėtros ir jaunimo keliavimo (mainų) galimybes… Bet kol nesame apie tai informuoti, tol ir nežinome, patys neįtikime ES vienybe, nors iš tiesų Europos Sąjunga kaip pati institucija ir laikosi ant pamato, kurį sukuria žmonių tikėjimas, kad skirtingoms šalims reikia vienybės.

Jaunimo Europos komanda taip pat stengiasi padėti jaunuoliams išnaudoti visas turimas privilegijas, įkvepia keliauti ir nukreipia, kur ir kada kreiptis, kilus klausimų. Matau mūsų komandos narius kaip ambasadorius, kuriančius Europos piliečių ateitį.

 

Taip pat prisidedi prie vaikų švietimo apie pagalbos suteikimą seneliams, jei juos ištiktų insultas, organizacijoje „FAST Herojai“. Kaip vaikai priima šias interaktyvias pamokas? Ir kodėl apie tai, tavo nuomone, svarbu kalbėti kuo plačiau?

Prie „FAST Herojų“ prisijungiau visai neseniai, kai gydytoja rezidentė Miglė Gedminė, su kuria kartu dirbome Joniškio ligoninėje, pasiūlė tapti jos kolege ir prisidėti prie nacionalinių koordinatorių komandos. Kaip ir aš, taip ir pati programa – nauja, šviežia, vis dar tik išmėginama Lietuvos darželiuose ir mokyklose. Insulto prevencija yra vis dar mažai plėtojama tema informuojant visuomenę apie sveikatą. Daugelis žmonių, susidūrę su negaluojančiu artimuoju ar patys pastebėję pirmuosius insulto požymius, nemoka jų atpažinti, galvoja, kad tai tik laikini sutrikimai, todėl neskuba kreiptis į ligoninę, o tai sumažina medikų šansus padėti šiam žmogui atsistatyti po insulto (per vieną sekundę miršta apie du milijonus nervų ląstelių). Kuo mane sužavėjo ši programa? Visų pirma, mano senelis yra insulto auka ir jis nebuvo greitai nukreiptas į medikų rankas, todėl insulto pasekmės yra sudėtingos ir nepagydomos. Antra, mane žavi idėja, kad per vaikų edukaciją ir žaismingą metodiką įtraukiame ir kitus šeimos narius (mamas, tėčius ir senelius), kuriems informacija apie insultą dažnai būna taip pat mažai girdėta. Tikiu šia programa ir tikiuosi, kad ji taps viena pagrindinių vaikų formalųjį švietimą papildančių programų.

 

Kokie tavo artimiausi planai? Ar nori studijuoti, keliauti, užsiimti prasminga veikla, o galbūt derinsi viską iš karto?

Artimiausi planai yra vis dar nežinomi – nusprendžiau pasiimti laisvus akademinius metus (angl. gap year) ir per juos įgyti daugiau praktikos, darbo patirties ir, žinoma, pakeliauti! O kur ir kiek tiksliai – likimas parodys.

 

Kaip įsivaizduoji savo ateitį – Lietuvoje, gimtuosiuose Šiauliuose, o gal visai kitame pasaulio krašte?

Savo ateities neapriboju viena teritorija ar vieta – labai tikiuosi, kad galėsiu pagyventi įvairiuose kampeliuose ir pažinti skirtingas kultūras. Galiu pasakyti tik vieną, kad gyvenime jaučiausi gavusi nuostabią dovaną – sumanumą ir aktyvumą, tikiuosi, tai pavyks išnaudoti kuriant gražesnį pasaulį.