Nuotolinis mokymas ar mokymo organizavimas nuotoliniu būdu?

Tęsiame straipsnių ciklą apie parodą „Mokykla 2020“ ir vieną iš jos temų – nuotolinį mokymą – kuri šiuo metu mokyklų bendruomenėms kaip niekad aktuali. Šįkart kviečiame susipažinti su mintimis, išsakytomis Nacionalinės švietimo agentūros Stebėsenos ir vertinimo departamento Švietimo politikos analizės skyriaus vedėjo Evaldo Bakonio pirmąją parodos dieną skaitytame pranešime „Nuotolinis mokymas ar mokymo organizavimas nuotoliniu būdu?“. Svarbiausias pranešėjo svarstytas klausimas – įvykusi nuotolinio ugdymo sampratos kaita organizuojant bendrąjį ugdymą, dėl Covid-19 pandemijos nulemtų pokyčių.

Kasdienėje kalboje vartojame sąvoką „nuotolinis mokymas“, bet visuose dokumentuose, kurie reguliuoja šį procesą, ji įvardyta truputėlį kitaip – „mokymas nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu“. E. Bakonis samprotavo, ar tarp šių sąvokų yra skirtumas, ar galima jas sutapatinti, ir apskritai – kaip reikėtų vertinti tai, kas vyksta: „Galima pafantazuoti, kaip būtų gerai, jei vos paspaudę kompiuterio mygtuką pereitume į nuotolinį mokymą, bet nei kompiuteris, nei virtuali mokymo erdvė savaime nemoko, tam reikalingas mokytojas. Net ir sukėlus į virtualią erdvę mokymo medžiagą, vis tiek reikia organizuoti procesus, atlikti mokymo vedlio, organizatoriaus funkciją, todėl mokytojo vaidmuo neišmatuojamas. Matydamas, kas vyko pavasarį ir vyksta dabar, manau, kad Lietuvos mokytojai karantino „egzaminą“ išlaikė. Kalbant apie nuotolinį mokymą, reikėtų galvoti apie jį kaip apie kokybišką procesą, bet kokybę lemia situacija.

Iki šio pavasario nuotolinis mokymas Lietuvoje nebuvo nepažįstamas reiškinys – jis vyko ne tik universitetuose, bet ir kai kuriose bendrojo ugdymo mokyklose, penkios iš jų – oficialiai sertifikuotos kaip nuotolinio mokymo mokyklos, dar beveik penkiasdešimt ugdymo įstaigų tai darė fragmentiškai, daugiau savivaldybių lygmeniu. Bet tai buvo skirta mokiniams, kurie, dėl įvairių priežasčių, negali mokytis kartu su visais – dėl išvykimo į užsienį, ligos, pasirengimo aukšto lygio meno ar sporto renginiams. Pavasarį nuotolinis mokymas tapo visuotiniu reiškiniu, todėl daugumai Lietuvos mokytojų pavyko įgyti naują kompetenciją, naujų įgūdžių, išbandyti naują mokymo organizavimo praktiką, kai kuriems reikėjo beveik pakeisti išsilavinimą. Be to, susiaurėjo nuotolinio mokymo samprata – nebekalbame apie reiškinį, kuris suteikia daug daugiau galimybių nei matome praktikoje.“

 

Pedagogai susidūrė su daugybe problemų, tai liudija įvairūs skaičiai, yra ir duomenų Lietuvos mastu, bet daugiausia E. Bakonis rėmėsi Europos mokytojų apklausomis. Tik 5–6 proc. visų mokytojų turėjo realią tokio darbo praktiką, dar maždaug ketvirtadalis buvo šiek tiek su juo susiję, bet du trečdaliai neturėjo jokios patirties organizuojant mokymą nuotoliniu būdu. Tai sukėlė tam tikrų nesklandumų karantino pradžioje, kai mokytojai jautė didelį stresą dėl padidėjusio darbo krūvio, tam tikrų specifinių laiko valdymo dalykų, daug kas turėjo verstis per galvą, norėdami įtraukti mokinius į veiklą, kad tai būtų įdomu, nes jautė tam tikrą nepasitikėjimą dėl vienokių ar kitokių savo gebėjimų. Bet tai išsisprendė, buvo teikiama formali ir neformali pagalba, mokytojams padėjo ir mokiniai, palaipsniui – vieni greičiau, kiti lėčiau – mokytojai ėmė dirbti profesionaliai. Tik, pasak pranešėjo, ta pagalba atrodo „įdomiai“, nes žinoma, kad įvairiuose mokytojų kompetenciją aprašančiuose dokumentuose ir iki šių metų buvo aprašyti įgūdžiai, kurie reikalingi mokytojams informacinių komunikacijos technologijų srityje – absoliučią daugumą šių gebėjimų pedagogai turėjo, pamokose naudojo pateiktis, internetą, kitomis formomis naudojosi kompiuteriu ugdymo proceso metu ir pan., tačiau mokymas nuotoliniu būdu reikalauja daugiau gebėjimų: bendravimo su auditorija formato, tikslų nustatymo, įvairių būdų, mokymo veiklų organizavimo, o dirbant kontaktiniu būdu to nebuvo.

Sąvokų įvairovė ir jų skirtumai

 

Kokiais profesionaliais tapo pedagogai? Pranešėjas grįžo prie dokumentuose įrašytos sąvokos „mokymas nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu“ – taip ji pateikta ir iki šių metų, ir po pirmojo karantino – skelbiama švietimo ministro Algirdo Monkevičiaus pasirašytuose įsakymuose. Nedidelis skirtumas vis dėlto yra. Galbūt reikėtų geriau paanalizuoti nuotolinio mokymo sąvoką. Jei pažvelgtume į tarptautinę praktiką, anglų kalboje egzistuoja sąvokų įvairovė – nuotolinis mokymas, mokymas prisijungus arba mokymas internetu, virtualus mokymas, lankstus mokymas ir pan. (angl. remote learning, online learning, distance learning, virtual learning, flexible learning ir pan.). Ruošiantis šiam pranešimui E. Bakonis rado interneto svetainę, kurioje pateiktas 141 nuotolinio mokymo apibūdinimas. Peržvelgus didesniąją jų dalį, galima sakyti, kad nuotoliniam mokymui kaip procesui būdingi du esminiai požymiai – mokytojas ir mokinys yra atsiskyrę (atskirtis, nuotolis yra vienas iš pagrindinių, privalomų nuotolinio mokymo pažymių), naudoja bendravimo, komunikavimo priemones, kurios leistų įgyvendinti mokymo, ugdymo tikslus.

Galima pasamprotauti, ar tai, ko buvo siekiama, t. y. kad pamokos vyktų tiesiogiai, mokinys vienoje ekrano pusėje, mokytojas – kitoje, kiekvienas savo namuose dalyvautų ugdymo procese vienu metu. Tokio privalomo požymio, tarp visų nuotolinio mokymo apibūdinimų, tarsi ir nėra, nes mokymas lygiai taip pat sėkmingai gali vykti ir asinchroniniu būdu (kai mokinys gali jam patogiu laiku ir tempu mokytis, atsiskaityti ir pan.), tiesą sakant, pasaulyje, bent iki šių dienų, jis paplitęs labiau. Kitas svarbus dalykas – skaitmeninis ugdymo turinys. Aišku, gražiai atrodo, kai nuotolinis mokymas vyksta naudojant skaitmeninius vadovėlius ar kitas skaitmenines priemones, tačiau šie dalykai naudojami ir kontaktinio mokymo metu, kai siekiama sudominti, motyvuoti mokinius. Kartais dinaminės mokymo priemonės leidžia daug lengviau paaiškinti kokio nors reiškinio esmę, tačiau tai nuotoliniame mokyme neprivaloma. Prisiminkime, kad karantino pradžioje mokiniai paliko mokyklas turėdami vadovėlius, pratybas, todėl galima naudoti ir juos, juk skaitmeninis ugdymo turinys nėra privalomas ugdant nuotoliniu būdu.

 

Kalbant apie šiuos du dalykus – nuotolinį mokymą ir mokymąsi nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu – svarbiausia vienas dalykas – kokių tikslų siekiama, kaip juos vertinti? Vienoks rezultatas planuojamas ir gaunamas, kai šis procesas organizuojamas vardan ugdymo kokybės gerinimo, kai planuojama iš anksto, žinoma, kas bus, tikimasi, kad nors ir nedidelei daliai, dėl vienų ar kitų priežasčių negalinčiai tiesiogiai dalyvauti ugdymo procese, ugdymo kokybę reikėtų pagerinti ir turbūt visai kiti rezultatai planuotini ir gautini tada, kai tikslas yra tik išlaikyti esamą ugdymo kokybę, tik prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, t. y. tai, kas vyko ir vyksta šiemet.

 

Todėl šioks toks skirtumas tarp šių dviejų sąvokų yra. „Kai žiūrime į literatūroje formuluojamus nuotolinio mokymo tikslus, matome, kad jų gana daug, jei pabandytume įvertinti, kiek jų apima mūsų vykęs ir vykstantis nuotolinis mokymas, pamatytume, kad toli gražu ne visus. Sunku pasakyti, kad siekiame ugdymo masiškumo – vienu metu įtraukti kaip įmanoma daugiau besimokančiųjų – ne, toliau mokėme savo mokinius, savo klases. Taip pat sunku būtų pasakyti, kad realizuotas vienas iš tokių nuotolinio mokymo tikslų, kaip kokybiškas ugdymas tose įstaigose, kuriose apskritai trūksta specialistų, nėra vieno ar kito dalyko mokytojo ir pan. Be abejo, daug nuotolinio mokymo tikslų realizuota, mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu, bet toli gražu – ne visi“, – apibendrino E. Bakonis.

 

Bet tai neleidžia sakyti, kad abi šios sąvokos labai skiriasi. Nuotolinis mokymas gali būti suvokiamas nebūtinai kaip mokymosi strategija, kuri reikalauja visai kitokio požiūrio, kruopštaus, kitokio planavimo, tikslų kėlimo. Nuotolinis mokymas gali būti tik mokymo forma – tai labai sėkmingai vyko, vyksta ir, matyt, dar kurį laiką vyks. O apie strategiją, pasak E. Bakonio, galėsime pamąstyti šiek tiek vėliau, nes pandemijos prasideda ir baigiasi, o įgūdžiai, kurie atsirado, išlieka. Turėdami nuotolinio mokymo įgūdžių galėsime galvoti, kad nebūtina sergantį vaiką atskirti nuo mokymo proceso iki jo ligos pabaigos, arba kaip kompensuoti mokytojų trūkumą, kuris kasmet mūsų šalyje tampa vis didesne problema ir pan.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos