Mokslas ir studijos: Lietuvos universitetai europiniame kontekste

Naujausias Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos surengtas edukacijos forumas gvildeno ugdymo mokslų atstovams, tyrėjams, doktorantams, mokslo ir studijų institucijų darbuotojams, visiems, kuriems rūpi švietimo politikos ir aukštojo mokslo pokyčiai, tyrimų ir studijų kokybės klausimai, svarbias problemas ir galimus jų sprendimo būdus.

Pagrindinė problema – studijų kokybė

 

Šįkart forumo dalyviams buvo siūloma padiskutuoti tema „Mokslas ir studijos Lietuvoje europiniame kontekste – ar judame Humboldto link?“. Įžanginį žodį taręs profesorius Artūras Žukauskas, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, sakė norintis pasidžiaugti, kad esama kvalifikuotų žmonių, norinčių diskutuoti šia tema, ir kad ji rūpi akademinei bendruomenei.

 

„Seimo nariai gana sunkiai supranta tuos dalykus, bet – o tai gerai – labai pagarbiai balsuoja už visus pokyčius aukštojo mokslo srityje. Matyti pagarba ir viltis, kad šie dalykai pas mus pagerės. Turbūt visi sutiksite, kad pagrindinė mūsų aukštojo mokslo problema yra žema studijų kokybė. Tą iš esmės rodo tokie dalykai, kaip prastas absolventų įsidarbinimas pagal savo kvalifikacijos lygį. Tik apie 42 proc. baigusiųjų aukštąsias mokyklas įsidarbina darbo vietose, kuriose reikalaujama aukštojo išsilavinimo, ir tai, mano manymu, yra problema. Nesutikčiau su kai kuriais ekspertais, teigiančiais, kad problema – per didelis diplomų skaičius. Problema – per žema šitų diplomų kokybė ir jų vertė“, – sakė prof. A. Žukauskas.

 

Pasak jo, viena svarbiausių šios problemos priežasčių – tai, kad aukštosios mokyklos daugiausia užsiima studentų mokymu, užuot juos išmokslinusios. „Studijos iš tikrųjų turėtų būti grįstos mokslu. Man labai patinka jūsų konferencijos pavadinimas. Vis dėlto mes Lietuvoje turėtume amžinąją Wilhelmo Humboldto idėją realizuoti ir nepamiršti, kad studijos yra neatsiejamos nuo mokslo. Tai įtvirtinta ir Didžiojoje universitetų chartijoje“, – priminė profesorius.

 

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko teigimu, jei pasižiūrėtume, kaip dėl studijų kokybės pastaraisiais metais buvo tvarkomasi Seime, tikrai būtų galima pasidžiaugti, kad priimta labai gerų sprendimų. „Remiantis Bolonijos proceso dokumentais, išskiriami trys pagrindiniai studijų kokybės komponentai: priėmimo studijuoti į aukštąją mokyklą sąlygos, studijų finansavimas ir vadinamoji socialinė dimensija. Įvedėme sugriežtinimus dėl stojimo sąlygų, padarėme privalomus tris stojamuosius egzaminus, lietuvių kalbos ir matematikos egzaminai tapo būtini daugumoje studijų programų. Dėl to tikimės, kad į aukštąsias mokyklas ateis geriau pasirengę žmonės, kad tai skatins geriau pasiruošti studijoms, o ne kaip nors pabaigti mokyklą ir tėvelių pinigais kažkur pasimokyti, kad gautum tą, kaip aš vadinu, indulgenciją nuo fizinio darbo“, – pabrėžė prof. A. Žukauskas.

Mokymo ir mokslinių tyrimų sąsajos

 

Pranešimą forume perskaitė Dortmundo technologijos universiteto (Vokietija) profesorė ir Aukštojo mokslo ir studijų centro vicedirektorė prof. dr. Liudvika Leišytė. Jos tyrimų laukas apima mokslinio ir pedagoginio darbo pokyčius bei organizacines transformacijas universitetuose aukštojo mokslo ir studijų reformų kontekste. Savo tyrimus prof. L. Leišytė publikuoja daugelyje prestižinių aukštojo mokslo studijų ir viešojo administravimo žurnalų, yra išleidusi penkias mokslo darbų knygas (monografijas ir recenzuotas mokslo studijas). Mokslininkė koordinuoja Lietuvos atvejo studiją APIKS (Academic Profession in Knoweldge Based Societies) dvidešimties šalių 2016–2020 m. vykdyto mokslinio tyrimo projekte apie akademinės profesijos kaitą.

 

Dalydamasi su forumo dalyviais šio tyrimo rezultatais, pranešėja pabrėžė, kad ankstesniuose tyrimuose buvo nustatyta, jog aukštojo mokslo reformos paskutiniaisiais dešimtmečiais skatina konkurenciją ir orientuojasi į mokslinių tyrimų rezultatus visose aukštojo mokslo sistemose. Anot jos, tyrimai parodė, kad šios reformos padarė didelį poveikį mokymo ir mokslinių tyrimų sąsajoms. Nors dėstymas įgyja vis didesnę reikšmę įdarbinimo ir paaukštinimo procedūrose, neginčijama, kad akademinė reputacija ir prestižas itin priklauso nuo mokslinių tyrimų pasiekimų.

 

„Atrodo, šiose lenktynėse mažos ir periferinės šalys itin sunkiai kovoja, kad dalyvautų toje konkurencijoje, ypač globalizacijos kontekste. Galime daryti prielaidą, kad reformos skatina dėstytojus ir savo institucijas daugiau dėmesio skirti moksliniams tyrimams nei dėstymui. Tai ypač aktualu pradedantiesiems dėstytojams ir mokslininkams. Be abejo, tai turi įtakos ir dėstymo kokybei, kaip jau anksčiau buvo paminėjęs profesorius A. Žukauskas, taip pat ir karjeros galimybėms“, – sakė prof. L. Leišytė. Ji pabrėžė norinti konkrečiau aptarti du klausimus: kaip paskirstomas dėstytojų darbo laikas, būtinas dėstymui ir moksliniams tyrimams, ir kaip dėstytojai suvokia mokymo ir mokslinių tyrimų sąsają Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje? Kaip šių dviejų darbo funkcijų pasiskirstymas Lietuvos universitetuose skiriasi nuo kitų Europos aukštojo mokslo sistemų?

Klasikinis modelis

 

Prieš atsakydama pranešėja glaustai pristatė universitetų modelius bei dėstymo ir mokslinių tyrimų sąsajas, daug dėmesio skirdama Humboldto universiteto modeliui. „Humboldto modelis atsirado XIX a. pradžioje Vokietijoje, remiantis filosofo ir vyriausybės pareigūno Wilhelmo von Humboldto idėjomis. Šiam modeliui būdinga didelė akademinė laisvė ir laisvas mokslinių tyrimų vykdymas. Humboldto universitetas finansuojamas valstybės lėšomis, o valstybė užtikrina minėtąsias laisves. Humboldto modelyje išskiriamos stiprios institucinės sąsajos tarp mokymo ir mokslinių tyrimų. Nors holistinis mokymo ir mokslinių tyrimų derinys yra vienas pagrindinių idealaus aukštojo mokslo tipo bruožų, literatūra rodo, kad dėl selektyvaus finansavimo mechanizmų Humboldto universitete mokslinių tyrimų misijai teikiama vis didesnė pirmenybė nei mokymo misijai“, – sakė pranešėja.

 

Prof. L. Leišytė atkreipė dėmesį, kad literatūroje nesutariama dėl mokymo ir mokslinių tyrimų sąsajos. Anot jos, vieni autoriai mano, kad glaudus, simbiotinis šių dviejų veiklų ryšys atitinka Humboldto universiteto modelio idealą, ir tvirtina, kad mokymas ir moksliniai tyrimai yra neatsiejamai susiję. Kiti autoriai teigia, kad tarp šių dviejų pagrindinių universiteto funkcijų nėra jokio ryšio ir kad į mokslinius tyrimus orientuoti universitetai nebūtinai užtikrina geresnį mokymą. „Didėjant konkurencijai ne tik individualiu, bet ir organizaciniu lygmeniu kai kurios šalys įvedė diferencijuotus akademinės karjeros kelius su tik dėstymo arba tik mokslinių tyrimų pareigybėmis, jie diferencijuoja akademinio personalo karjeros galimybes ir rodo laipsnišką atsitraukimą nuo klasikinio Humboldto modelio“, – teigė pranešėja.

Pokyčiai Lietuvoje

 

Apžvelgusi tyrimo, apėmusio 6 aukštojo mokslo sistemas Europoje, metodiką, prof. L. Leišytė dėmesį sutelkė į Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų sistemoje per kelis dešimtmečius įvykusius pokyčius. Ji priminė, kad Norvegijos mokslo taryba 1996 m. pabrėžė egzistuojantį suskirstymą į dvi skirtingas institucijas: sovietmečio paveldą – mokslinių tyrimų institutus – ir universitetus. Norvegijos mokslo tarybos ekspertai pažymėjo, kad galbūt dėl sovietinio laikotarpio paveldo akademiniai darbuotojai universitetuose susidūrė su per dideliu dėstymo krūviu, dėl kurio trūko laiko moksliniams tyrimams atlikti. Ekspertai padarė išvadą, kad dėstytojai, turintys pakankamai laiko moksliniams tyrimams, yra išimtis.

 

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2002 m. ataskaitoje nurodoma, kad dėstymui akademiniai darbuotojai Lietuvoje vidutiniškai sugaišta 600 val. per metus, o tai yra gerokai daugiau nei Europos vidurkis. Savo rekomendacijose EBPO ekspertai siūlė sumažinti dėstymo krūvį, kad atsirastų daugiau vietos mokslinių tyrimų veiklai. Be to, Lietuvos autoriai atskleidė akivaizdų moksliniams tyrimams skiriamo darbo krūvio neatitikimą.

 

„Įstojimas į ES ir galimybė naudotis Europos fondais pakeitė dėstymo ir mokslinių tyrimų pasiskirstymą dėstytojų darbo krūviuose. Vilniaus universitete akademiniam personalui nustatytas 1 584 val. metinis darbo krūvis, iš kurių 528 val. (trečdalis viso darbo krūvio) skiriama moksliniams tyrimams. Panašios proporcijos dabar laikomasi ir kituose Lietuvos universitetuose. Be to, pagal darbuotojų paaukštinimo reikalavimus šiandien tikimasi ne tik rezultatų ir kvalifikacijos dėstymo srityje, bet ir mokslinių tyrimų rezultatų, pavyzdžiui, konkretaus publikacijų skaičiaus“, – sakė pranešėja.

Pateikė rekomendacijas

 

Pristatydama tyrimo rezultatus prof. L. Leišytė, be kita ko, sakė, kad Lietuvoje vyresnieji dėstytojai siekia labiau orientuotis į mokslinius tyrimus. Tik Švedijoje ir Vokietijoje jaunesni dėstytojai greta dėstymo atlieka mokslinius tyrimus, o kitose šalyse semestro metu jie tam neturi laiko. Tai esą rodo hierarchinę asimetriją Lietuvoje, Estijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, kur vyresnieji akademiniai darbuotojai daugiau užsiima moksliniais tyrimais semestro metu, palyginti su jaunesniaisiais mokslininkais ir dėstytojais.
„Galima teigti, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema priartėjo prie daugiau ar mažiau subalansuotos mokymo ir mokslinių tyrimų sąsajos – panašiai kaip Estijoje, Kroatijoje ir Portugalijoje, nors pastebimi užimtumo pasiskirstymo skirtumai pagal rangą“, – apibendrino pranešėja.

 

Pristatydama tyrimo išvadas ji pabrėžė, kad Lietuvos respondentų suvokimas apie savo veiklą ir jų įsitikinimai sutampa ir, atrodo, atitinka subalansuotą mokymo ir mokslinių tyrimų šalies profilį, o tai reikšmingas poslinkis nuo daug mokymo reikalaujančio sovietinio aukštojo mokslo modelio. „Atrodo, kad mažos, periferinės posovietinės sistemos, tokios kaip Lietuva, Estija, Kroatija, stengiasi labiau orientuotis į mokslinius tyrimus nei anksčiau ir žengė žingsnį link labiau subalansuotos mokymo ir mokslinių tyrimų sąsajos pagal Humboldto idealą“, – sakė profesorė.

 

Anot jos, šis tyrimas rodo, kad, nepaisant pasauliniu mastu stiprėjančio mokslinių tyrimų dominavimo, daugelyje Europos aukštojo mokslo sistemų vyrauja glaudus mokymo ir mokslinių tyrimų ryšys. Nors, pasak profesorės, ji nėra linkusi teikti rekomendacijas, bet šis forumas yra inicijuotas ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, tad pridūrė norinti pateikti tris rekomendacijas. „Svarbu suteikti daugiau laiko moksliniams tyrimams jauniems dėstytojams. Reikia skatinti visų rangų dėstytojus laisvu nuo dėstymo laikotarpiu daugiau užsiimti moksliniais tyrimais. Dėstymo ir mokslinių tyrimų ryšys yra svarbus dėstymo kokybei, todėl jis turėtų būti svarbus akademinių darbuotojų vertinimo kriterijų aspektas“, – vardijo pranešėja.

Per dideli krūviai

 

Diskusijoje po pranešimo kalbėjusi prof. dr. Ineta Dabašinskienė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Europos universitetų aljanso „Transform4EU“ institucinė koordinatorė, teigė, kad diskusija apie mokslo ir studijų dermę labai aktuali. „Tyrimas parodė, kad daugelis respondentų Lietuvoje ir kitose šalyse akcentuoja šią dermę bei mokslo tyrimus kaip prielaidą geram, įdomiam dėstymui. Kita vertus, reikia kalbėti apie dėstytojų, tyrėjų emocinę, psichologinę ir kitokią būseną, apie neatitikimus dėl per didelio dėstymo krūvio, per mažą mokslui skiriamą laiką. Ši istorija tęsiasi nuo 1996 m. Norvegijos mokslo tarybos ekspertų įvertinimo iki mūsų dienų. Jei galvotume apie išorinius tarptautinius institucinius vertinimus ar programų savianalizę, turbūt nebūtų nė vieno atvejo, nė vieno susitikimo, kad dėstytojai, paklausti apie tai, vienareikšmiškai neatsakytų, kad jų darbo krūviai per dideli. Todėl akivaizdu, kad mokslo tyrimams arba dalyvavimui toje didelėje konkurencinėje kovoje dėl mokslo dotacijų lieka labai mažai laiko. Tie dalykai žinomi dešimtmečiais, esu taip pat ir mokslo atstovė, tad tyrėjų, dėstytojų, ypač jaunesniųjų, situacija man gerai žinoma“, – sakė prof. dr. Ineta Dabašinskienė.

Įrėminta laisvė

 

Nors Lietuvoje mokslinių tyrimų ir dėstymo situacija atrodo subalansuota, reikėtų galvoti apie tai, ar mes artėjame, ar tolstame nuo Humboldto universiteto modelio, – svarstė kita diskusijos dalyvė prof. habil. dr. Palmira Jucevičienė, Kauno technologijos universiteto profesorė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos valdybos narė. „Matome, koks universitetų tipas yra paplitęs Lietuvoje, beje, šia prasme mes nesame unikalūs, manau, kad šis tipas plinta ir Europoje, ir visame pasaulyje, įvardinčiau jį taip: tai antreprenerinis – biurokratinis universitetas. Kaip būtų galima apibūdinti tai, kas Humboldtui buvo labai svarbu, – universitetų autonomiją ir akademinę laisvę? Universitetų autonomiją laikyčiau labai sąlygine, ir čia ne tik Lietuvos problema. Universitetai yra pažaboti finansavimo ir reguliavimo. Kai pasikeitė jau trys Mokslo ir studijų įstatymai, mes paskaičiavome, kaip kinta žodžių skaičius tuose įstatymuose. Neradome geometrinės progresijos, bet aritmetinė tikrai buvo. Vadinasi, tas reguliavimas vis didėja ir didėja, ir universitetų autonomija iš esmės tampa prašytojų autonomija. Duos išgyvenimui ar ne?“ – retoriškai klausė prelegentė.

 

O jei, pasak profesorės, metamės į nežaboto verslumo universiteto modelį su biurokratinio universiteto priemaiša, nors tai atrodo labai tarpusavyje nederantys dalykai, tai tada dėstytojai tikrai stumiami kurti universitetui konkurencingumo. „Visokeriopai. Ne būti ramiais mokslininkais, o žiūrėti, iš kur vėjai pučia, kokie projektai skelbiami. O jų, palyginti su tuo, kiek yra norinčiųjų gauti finansavimą, skelbiama labai mažai. Tada mokslininkas pradeda siūbuoti sulig projektų temomis, jau nebegalvoja apie tai, kaip, pavyzdžiui, stiprinti dėstymą, kad atitiktų tyrimų ir dėstymo tematiką, bet suka galvą, kaip laimėti projektą. Viso to rezultatas, pavadinsiu mandagiai, – įrėminta akademinė laisvė“, – sakė prof. habil. dr. P. Jucevičienė.

Reikia politinės valios

 

Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys sakė, kad būtų įdomu panagrinėti, kiek Lietuvoje turime Humboldto tipo universitetų ir kiek – studijų universitetų. Jo teigimu, tyrimas aiškiai rodo, kad ta abejonė, jog nereikėtų pereiti prie sistemos, kur dėstytojas pusę laiko skiria moksliniams tyrimams, o kitą pusę – dėstymui, visgi yra nepagrįsta, reikia tik politinės valios. „Suprantu politinį niuansą, kad tokiu būdu bus skriaudžiami mokslinių tyrimų institutai. Matyt, dėl to dar diskutuosime, man tikrai įdomu, kiek apklausoje dalyvavo žmonių iš mokslinių tyrimų institutų ir turinčiųjų mokslinį laipsnį. Reaguodamas į profesorės P. Jucevičienės pateiktą verslo – biurokratinio universiteto apibūdinimą, negaliu nepanaudoti nemokslinio termino. Sakyčiau, kad mes nuo 2012 m. reformos buvome stumiami į „terbelinį“ universitetą, kai studijų krepšeliai tapo ubago terbele. Džiaugiuosi, kad pamažu tos terbelės imame atsisakyti. Suvokimas, kad verslo modelis išspręs visas akademines problemas, yra iliuzinis įsivaizdavimas“, – sakė dr. E. Stumbrys.

 

„Buvo įdomu šio tyrimo rezultatus palyginti su tais vertinimų rezultatais, kuriuos mes matome institucinio vertinimo metu ir vertindami studijas. Šiame cikle mokslo ir studijų sąsajai yra skiriamas padidintas dėmesys. Tai nereiškia, kad ankstesniuose vertinimo cikluose nebuvo žiūrima į mokslo ir studijų sąsają, bet tada ji nebuvo dėmesio centre. Dabar turime atskirą vertinimo sritį, ir ekspertai vertindami į tai įsižiūri detaliau“, – teigė diskusijoje dalyvavęs Studijų kokybės vertinimo centro direktorius Almantas Šerpatauskas. Jo teigimu, tyrimo rezultatai nenustebino: tiek studijų, tiek institucinio vertinimo atvejais mokslo ir studijų sąsajų vertinamoji sritis turbūt dažniausiai sulaukia kritinių pastabų ir yra silpniausiai vertinama. „Išskiriamos dvi pagrindinės sritys: universitetuose atliekami moksliniai tyrimai yra labiau vietinio, tai yra nacionalinio lygmens, per mažai tokių, kurie apimtų platesnį tarptautinį kontekstą, būtų atliekami bendradarbiaujant su pasaulinio lygmens tyrėjais. Kitas dalykas, apie kurį čia daug buvo kalbėta, – didelis dėstymo krūvis. Iš tiesų tą galima rasti vos ne kiekvienose vertinimų išvadose, nesvarbu, ar būtų vertinamos inžinerijos, ar humanitarinių mokslų studijos. Praėjo 20 metų nuo EBPO mums pateiktos rekomendacijos, o situacija nepasikeitė“, – sakė A. Šerpatauskas.

 

Diskusijoje dalyvavusi dr. Laima Taparauskienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorė, pastebėjo, kad Mokslo ir studijų įstatymas labai aiškiai sako, kad mokslo ir studijų vienovė turi būti užtikrinama. „Tą suprantame taip – kiekvienas dėstytojas turi vykdyti mokslinius tyrimus. Jeigu tai universitetas, vadinasi, dėstytojas turi vykdyti mokslinę veiklą, atlikti daugiausia fundamentinius ar kitokius tyrimus, jeigu tai kolegija, ten turi būti taikomieji tyrimai ir į praktiką orientuotas žinojimas. Taigi, šiuo atveju pats įstatymas įrėmina tą veiklą, kita vertus, įstatymas iš esmės nieko daugiau ir nepasako. Jis pasako tik tai, kad aukštoji mokykla pati sprendžia, pati dėlioja mokslo ir studijų sąsajas remdamasi jai suteikta autonomija. Tiek įstatymas, tiek poįstatytiminiai aktai verčia atsigręžti į pačią aukštąją mokyklą: mielieji, darbo laiko struktūros sandara yra jūsų autonomijos klausimas, jums reikia apie tai diskutuoti ir visa tai susidėlioti“, – pabrėžė dr. L. Taparauskienė.

Turiningos diskusijos pavyzdys

 

Baigiamąjį žodį forumo dalyviams tarusi prof. dr. Liudmila Rupšienė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė, sakė norinti pabrėžti, kad edukacijos forumai tampa vis populiaresni tarp mokslininkų, kurie nori pristatyti naujausius savo tyrimų rezultatus. „Prisipažinsiu, kad net iki kitų metų pabaigos turime norinčių pristatyti savo tyrimų rezultatus ir diskutuoti apie juos su švietimo politikos vykdytojais, kolegomis, praktikais, visais suinteresuotais asmenimis. Šiandienis forumas buvo puikus labai turiningos diskusijos pavyzdys. Neapleidžia vidinis jausmas, kad šiandien iškėlėme tiek klausimų, tiek problemų, kad norėtųsi visos atskiros konferencijos labai išsamiai jiems aptarti“, – pridūrė prof. dr. L. Rupšienė.

 

„Norėčiau pasakyti, kad šio forumo idėja kilo beveik prieš metus. Kadangi auginame mintį taip, kad ji plėtotųsi, birželio mėnesį šiuo formatu kalbėjome apie nacionalinių ir tarptautinių kontekstų sankirtas stiprinant edukacijos tyrimus. Šiandien profesorės Liudvikos paliesta tema irgi tokius aspektus kelia. Mūsų siekis – kokybė, bet ją lemia įvairūs veiksniai. Manau, kad šis forumas buvo mums ir apie mus. Geras dėstytojas visada bus ir tyrėjas, manau, kad ir šitas forumas kažkam bus tyrimų pagrindas idėjų paieškai“, – kreipdamasi į forumo dalyvius baigiamuoju žodžiu kalbėjo prof. dr. Loreta Žadeikaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja.

 

Visą edukacijos forumo „Mokslas ir studijos Lietuvoje europiniame kontekste – ar judame Humboldto link?“ įrašą galima peržiūrėti čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.