Kaip pasaulyje padedama mikčiojantiems: nuo mokslinių metodikų iki… šamanų patarimų

Mikčiojimas – tai sudėtingas sklandaus kalbėjimo sutrikimas, kuriam būdingi užsikirtimai, atskirų skiemenų ar garsų kartojimas, nerimas ir bendravimo vengimas. Su šia problema pasaulyje susiduria maždaug 5 proc. vaikų ir 1 proc. suaugusiųjų. Apie tai, kaip atpažinti mikčiojimą, kaip padėti mikčiojantiems ikimokyklinio ar vyresnio amžiaus vaikams, kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, Logopedinės pagalbos centro vadove, logopede ir psichologe dr. Vilma MAKAUSKIENE.

 

Kokios yra vaikų mikčiojimo priežastys? Ar jos – įgimtos, ar tiesa, kad vaikas gali pradėti mikčioti išsigandęs ar panašiai?

Mikčiojimas yra fenomenalus reiškinys, tai – ne psichologinis, bet neurofiziologinis sutrikimas. Mikčiojimo priežastys tyrinėjamos labai seniai. Iš tiesų vieno mikčiojimo geno nenustatyta, todėl mikčiojimas nėra tiesiogiai paveldimas iš kartos į kartą. Genetikai aptinka tam tikrus markerius keliuose genuose, kurie lemia žmogaus polinkį į kalbėjimo nesklandumus.

Mikčiojimą sukelia vidinių ir išorinių veiksnių sąveika. Kitaip tariant, mikčiojimui atsirasti reikalinga predispozicija, arba polinkis, o mikčiojimo atsiradimą paskatina įvairūs aplinkos veiksniai. Dažniausiai būna keletas priežasčių, kurios išprovokuoja mikčiojimą.

 

Vaikui augant, maždaug tarp trejų ir penkerių metų, kai intensyviai plėtojasi rišlioji kalba, mikčiojimo atsiradimą gali lemti įvairūs pokyčiai vaiko aplinkoje, teigiamos ar neigiamos emocijos, tarp jų – ir išgąstis. Bet jei tikėtume, kad mikčiojimą išprovokuoja vien tik neigiamos emocijos, išgąstis ar netinkamas bendravimas šeimoje, tai nebūtų tiesa – panašių emocijų patiria dauguma vaikų.

Dažnai mikčiojimas prasideda laipsniškai, tačiau pradžia gali būti netikėta ir staigi. Mikčiojimas unikalus sutrikimas ir dėl to, kad turi jokiam kitam sutrikimui nebūdingų savybių. Užsikirtimai dingsta žmogui dainuojant, skaitant eiles, vaidinant, kalbant tyliai arba vienam kambaryje be pašnekovo ar su gyvūnais. Mikčiojimas susijęs ir su kalbėjimo tempu – kuo greičiau, kuo ilgesniais sakiniais kalbama, tuo dažniau užsikertama.

 

Kokio amžiaus vaikai dažniausiai pradeda mikčioti? Kada tėvai, pastebėję užsikirtimus, turėtų susirūpinti ir nelaukti, kol vaikas problemą tiesiog išaugs?

Dažniausiai mikčiojimas pasireiškia ikimokykliniame amžiuje – net 80 proc. vaikų mikčioti pradeda tarp 3 ir 5 metų. Pirmuosius mikčiojimo požymius atskirti gana sudėtinga, nes tokio amžiaus vaikams būdingi natūralūs kalbėjimo nesklandumai – lengvi žodelių „na“, „na na va“ pakartojimai, dvejojimas, pauzės reiškiant savo mintis, skiemens, trumpų žodžių pakartojimai. Panašių nesklandumų pasitaiko visų žmonių, net ir suaugusių, kalboje.

Vienas svarbiausių požymių, padedančių atpažinti mikčiojimą ankstyvajame amžiuje, yra padidėjusi artikuliacinio aparato įtampa. Mikčiojimui būdinga ne tik pirmojo skiemens kartojimas, bet ir garsų tęsimas ar tylūs užsikirtimai, kurie nėra būdingi tipinei kalbos raidai. Atskirti, ar tai yra mikčiojimas, ar tiesiog kalbos raidai būdingi nesklandumai, tėvams galėtų padėti logopedas. Jei tėvai atkreipė dėmesį, kad vaiko kalba pasikeitė, geriau pasikonsultuoti su specialistu negu galvoti – nieko tokio, praeis.

 

Populiari nuomonė apie mikčiojimą „Nesirūpinkit, išaugs“ tikriausiai susiformavo dėl to, kad apie 75 proc. vaikų mikčiojimą įveikia ikimokykliniame amžiuje. Vis dėlto iki šiol pasaulyje nėra patikimo būdo, leidžiančio atsakyti, kuris vaikas problemą išaugs, o kuris turi ilgalaikę mikčiojimo riziką, todėl svarbu pagalbą šeimai ir vaikui suteikti kuo anksčiau – tada, kai mikčiojimas atsiranda. Tėvams svarbu žinoti, kaip gali padėti savo vaikui, kaip elgtis, kaip su juo bendrauti. Artimiesiems reikalingas specialisto palaikymas, paaiškinimas ir nuraminimas.

 

Kaip su mikčiojančiu vaiku turėtų elgtis tėvai?

Visų pirma, nereikėtų kaltinti savęs, kad vaikas pradėjo mikčioti. Dažnai tėvai būna labai sunerimę, kad jų vaikui taip nutiko, jie patiria stiprius emocinius išgyvenimus, apima kaltės jausmas – galbūt kažką padarėme ne taip. Tėvų nerimas dėl mikčiojimo gali paveikti ir paties vaiko požiūrį į tai, kas vyksta. Vaikai neretai jaučia diskomfortą, nerimą ar įtampą, kai nebegali laisvai ištarti žodžių, papasakoti. Dauguma vaikų jaučia užsikirtimus, todėl gali sustiprėti emocinė įtampa, kuri sustiprina mikčiojimą. Tokiu būdu susidaro ydingas ratas: užsikirtimas, emocinė reakcija į jį, sustiprėjusi fizinė įtampa ir t. t.

Beje, logopede dirbu jau apie 20 metų ir pastebėjau, kad tėvai labai tiksliai atpažįsta mikčiojimą ir laiku ieško pagalbos.

 

Kokią pagalbą mikčiojančiam vaikui turėtų suteikti pedagogai, kad jam ne pakenktų, o padėtų?

Ikimokyklinės įstaigos ar mokyklos pedagogai visų pirma su mikčiojančiu vaiku turėtų elgtis natūraliai. Vaikai, ypač darželinukai, yra smalsūs, todėl susidomi, jei kažkas sako tą patį garsą ar skiemenį daug kartų, jie gali tiesiai paklausti – kodėl taip kalbi? Tolerancija kitoniškumui vaikams susiformuoja gana vėlai, todėl jie, net nenorėdami nieko blogo, tik nustebę dėl to, ko anksčiau nematė, gali pasakyti įvairių pastabų ir replikų. Auklėtojo vaidmuo – paaiškinti kitiems vaikams jiems suprantama kalba, kodėl jų draugas ar draugė taip kalba. Vaikams reikėtų pasakyti, kad kartais kitiems žmonėms taip būna, bet visi turime būti draugiški, kantrūs, palaukti, kol draugas ar draugė pasakys tai, ką nori pasakyti. Labai tiktų trumpa pamokėlė apie tai, kad visi esame skirtingi – skirtingai atrodome, skirtingai kalbame.

 

Mokiniams nepadeda patarimai „Kalbėk lėčiau“ ar „Nusiramink“. Nedera užbaigti mokinio žodžių ar kalbėti už jį. Vis dėlto bendrų patarimų, kaip elgtis su mikčiojančiu vaiku, duoti sunku, nes kiekviena situacija labai individuali.

Visų pirma, pedagogas turėtų pasikalbėti su mokiniu. Žinoma, nereikėtų apie vaiko sunkumus kalbėti klasėje, visiems girdint. Pokalbis turi būti jautrus, asmeninis, pavyzdžiui: „Pastebiu, kad kartais tau sunku kalbėti, kaip galėčiau padėti, kad tau būtų lengviau?“ Mokinys pats turėtų pasirinkti – kalbėti jam viešai ar ne. Galima pasiūlyti: „Jei norėsi atsakyti į klausimą, kelk ranką, aš tave pastebėsiu ir pakviesiu.“ Svarbiausia, kad pedagogas parodytų savo palaikymą vaikui, atsižvelgtų į jo jausmus, nes sukeltos neigiamos emocijos gali sustiprinti užsikirtimus.

 

Kai kurie mokytojai siūlo vyresniems vaikams atsakinėti raštu – žinoma, tai yra tam tikra pagalba norint išvengti nemalonios būsenos, vis dėlto kiekvienam žmogui reikia patirties realiame gyvenime, jis turi mokytis bendrauti, kalbėti su grupe pašnekovų.

Į klausimą, ar su mikčiojančiu vaiku dirbantis pedagogas galėtų jam pakenkti, norėčiau atsakyti Rytų Vašingtono universiteto profesoriaus Dorvano Breitenfeldo žodžiais: „Jei nuoširdžiai rūpiniesi vaiku, jam nepadarysi nieko blogo.“

 

Kaip skiriasi logopedo pagalba skirtingų amžiaus tarpsnių žmonėms?

Pagalbos būdai ikimokyklinio amžiaus vaikams, mokiniams ir suaugusiesiems yra skirtingi. Ankstyvajame amžiuje mikčiojimo terapija dažniausiai grindžiama modeliavimo principu ir vyksta žaidimo forma. Svarbu sukurti gerą santykį su vaiku, tada jis pradeda imituoti, kopijuoti specialisto kalbėjimo pavyzdį, modelį. Kitaip tariant, logopedas ne tiesiogiai sako, kaip vaikas turi kalbėti, bet pats bendrauja taip, kaip norėtų, kad kalbėtų vaikas. Kalbėdamas specialistas daro daug pauzių, išlaiko ramų kalbėjimo tempą, moko vaiką nepertraukti pašnekovo, išklausyti.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams dažnai taikomi netiesioginės pagalbos būdai. Į pratybas kviečiami ir mažylių tėvai, jie gauna patarimų, kaip reikėtų elgtis su vaiku, kaip jam galima padėti.

 

Užsienio specialistai yra sukūrę veiksmingų mažų vaikų terapijos programų, kurios remiasi modeliavimo, kalbinės aplinkos keitimo principais. Pavyzdžiui, Michaelio Palino centre Londone sukurta Tėvų ir vaiko interakcijos programa, australų „Lidcombe“ programa, JAV taikoma frazės ilginimo programa ir daugelis kitų. Teko stažuotis Kanadoje, kur mokiniams taikoma kompleksinė mikčiojimo įveikimo programa. Taigi, kaip minėjau, gerai veikiančių programų yra daug.

 

Kitaip dirbama su 6–7 metų vaikais, kurių rišli kalba jau susiformavusi. Mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai, suaugę žmonės jau gali sąmoningai kontroliuoti savo kalbą, jie išmoksta valdyti užsikirtimus, gali kalbėti sklandžiai, nors turi mikčiojimo problemų.

Niujorke vykusiame renginyje teko susitikti su dabartiniu JAV prezidentu Džo Baidenu, taip pat garsiu aktoriumi Briusu Vilisu. Jie pasakojo savo vaikystės istorijas – kaip prasidėjo mikčiojimas, kaip keitėsi, kaip tai trukdė mokykloje, taip pat apie darbą su logopedu, kitais specialistais. Džo Baidenas sakė, kad jo kalba ir dabar užstringa, bet jis žino technikas, geba jas taikyti ir taip valdo savo mikčiojimą. Abu šie žmonės pasiekė puikių rezultatų karjeroje ir gyvenime.

 

Be abejo, išmokti mikčiojimo valdymo technikų nėra lengva, tam reikalinga intensyvi terapijos programa ir sklandaus kalbėjimo įgūdžių taikymas realiose situacijose. Logopedo kabinetas – saugi atmosfera, kur yra vienas pašnekovas, todėl užsikirtimai susilpnėja, žmogui lengviau sklandžiai kalbėti.

Su mokyklinio amžiaus vaikais ir suaugusiaisiais einame į gatvę, mokomės klausti praeivio, kiek valandų ar kaip nuvykti į miesto centrą. Būna ir sunkesnių užduočių: užkalbinti pašnekovą, paklausti, ką jis mano apie mikčiojimą. Pratybos realiose situacijose, su realiais pašnekovais mikčiojantiems žmonėms labai svarbios.

 

Ar mikčiojantys vaikai susiduria su psichologinėmis problemomis, bendraamžių patyčiomis, ar jiems dažniau reikia, pavyzdžiui, psichologo pagalbos?

Psichologinių sunkumų gali turėti ir mikčiojantys, ir nemikčiojantys vaikai. Be abejo, atsiradus mikčiojimui, padidėja vaiko jautrumas, nerimastingumas, gali pasikeisti elgesys. Jei mikčiojančiam vaikui kyla psichologinių sunkumų, natūralu, kad psichologas turėtų padėti juos spręsti. Laikomasi nuostatos, kad pagalba mikčiojantiems vaikams turėtų būti kompleksinė. Specialistų komanda formuojama pagal poreikį, pagal tai, su kokiais sunkumais susiduria vaikas. Mikčiojantys vaikai siunčiami pas neurologą, kuris įvertina būklę, skiria homeopatinį gydymą ar pateikia rekomendacijas tėvams.

 

Nuotraukos – iš pašnekovės archyvų

Patyčios – ne tik mikčiojančių vaikų problema, užkliūva, tarkime, nešiojantys akinius, per liesi ar stambesnio sudėjimo vaikai ir panašiai. Mikčiojimas nebūtinai turi tapti patyčių objektu, bet kai kurie vaikai su tuo susiduria. Jie bijo atsakinėti klasėje, sako mokytojui, kad neišmoko pamokos, varžosi savo kalbos, gėdijasi. Kai kurie mokiniai patiria emocinę įtampą ir nerimą prieš pradėdami kalbėti – visa tai priklauso nuo vaiko savęs vertinimo, požiūrio į mikčiojimą.

Mokytojo užduotis – neleisti, kad vaikas jaustų gėdą dėl savo mikčiojimo. Kalbėti apie mikčiojimą derėtų taip pat, kaip ir apie kitus reikalus. Savo ruožtu logopedas, dirbdamas su vaikais, turi stengtis ne tik ugdyti sklandų kalbėjimą, bet ir padėti įveikti kylančias negatyvias emocijas, keisti požiūrį į bendravimą, skatinti vaiką įgyti drąsos, kad jis galėtų lengviau pritaikyti įgytas technikas realiame gyvenime.

 

Kalbėjote apie skirtingų šalių programas ir patirtį, Jums teko lankytis daugelyje pasaulio šalių. Kurių patirtis sužavėjo ar nustebino labiausiai?

Per dvi dešimtis darbo metų teko apvažiuoti visus žemynus. Keletą kartų buvau stažuotėse JAV, Kanadoje, taip pat daugelyje Europos šalių, Afrikoje, Rusijoje. Labiausiai nustebino Afrikos šalių patirtis, kur mikčiojantiems žmonėms padeda… šamanai.

Kartą Burkina Fase teko konsultuoti 24-erių mikčiojantį ekonomikos studentą. Jis pasakojo, kad šamanas jam rekomendavo valgyti… gyvačių liekanas. Paklausiau – ar tai padėjo? Pasirodo, vaikinas po šios „terapijos“ nemikčiojo trejus metus. Stengiausi niekaip nereaguoti į tai, ką girdžiu – XXI amžius, o čia – šamanai, gydymas gyvatėmis… Antra vertus, vėliau pagalvojau: gyvatės gyvena gamtoje, maitinasi augalais, galbūt turinčiais B grupės vitaminų ar kitų naudingų mikroelementų, tai kodėl jų valgymas negalėtų padėti? Juk ir pas mus mikčiojantiems žmonėms skiriami B grupės vitaminai, magnis…

 

Daug patirties įgijau užmezgusi bendradarbiavimą su Amerikos mikčiojimo fondu, kurį įkūrė mikčiojantis Malkolmas Freizeris. Fondo veiklą dabar koordinuoja jo dukra Džeinė Freizer, su kuria ilgus metus bendraujame. Šis pelno nesiekiantis fondas leidžia daug knygų, vaizdo medžiagos mikčiojančių vaikų tėvams, logopedams, mokytojams, mikčiojantiems suaugusiesiems. Tiek tėvai, tiek mokytojai ar auklėtojai čia gali rasti labai daug naudingos informacijos – kaip bendrauti su vaiku, kaip padėti jam jaustis gerai.

 

Pasisėmusi skirtingų šalių patirties, taip pat remdamasi ilgamete savo darbo patirtimi, išleidau tris knygas logopedams: „Sklandaus kalbėjimo sutrikimai: teorija ir praktika“, „Tėvų ir vaiko interakcijos programa mikčiojimui įveikti“ ir „Logopedinė pagalba mikčiojantiems mokiniams“. Pastebiu, kad specialistų poreikis gauti kuo daugiau žinių, domėtis mikčiojimo problemomis vis didėja.

Nors ir turiu nemažai praktinio darbo su mikčiojančiais vaikais ir suaugusiaisiais patirties, jaučiu poreikį įgyti naujų žinių, kurias galėčiau perteikti savo studentams. Dalyvausiu Europos sklandaus kalbėjimo specialistų kursuose, į kuriuos kasmet patenka vos 25 žmonės iš viso pasaulio. Numatyta daug praktinio darbo valandų, atsiskaitymai, teorinės paskaitos. Taigi vis dar tebeieškau atsakymų į kylančius klausimus.

 

Mokyklų vadovai skundžiasi, kad logopedų labai trūksta, šiems specialistams tenka dirbti ne vienoje darbovietėje. Ar situacija dar labiau nepablogės 2024-aisiais, įsigaliojus Švietimo įstatymo pataisoms, kai visi vaikai galės lankyti arčiausiai namų esančias mokyklas?

Specialistų trūkumo klausimas šiuo metu labai aktualus. Ir tėvai, ir ugdymo įstaigų vadovai pastebi, kad logopedų poreikis – didžiulis. Girdime iš tėvų nusiskundimus – ieškome specialistų, bet negalime jų rasti, tenka ilgai laukti reikiamos pagalbos.

Galima pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau aukštųjų mokyklų, kurios rengia logopedus. Dabar logopedų grupes pradėjo rinkti Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Šiaulių universitetai, parengta jungtinė programa su Klaipėdos universitetu. Planuojama rengti logopedus sveikatos priežiūros įstaigoms, kur dirbdami jie teiktų pagalbą žmonėms, patyrusiems insultą, turintiems balso, rijimo sutrikimų, ar vaikams, turintiems neurologinės kilmės kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų.

 

Be to, rengiami mokymai jau turintiems aukštąjį išsilavinimą pedagogams, kad jie galėtų papildomai įgyti logopedo kvalifikaciją. Tikiuosi, kad specialistų (logopedų) bus parengta pakankamai ir lengviau gauti pagalbą galės kiekvienas vaikas ir jo šeimos nariai.

 

Dėkoju už pokalbį.