Mažieji „užsieniečiai“: gąsdinantys ar laukiami? 

Lietuvoje suaktyvėję migracijos ir reemigracijos procesai į permainų verpetą įtraukia ir mokyklų gyvenimą. Matyt, neilgai trukus pamatysime naujas socialines reklamas: mokyklos duris pravėręs naujokas žvaliai pasisveikina „Labas!“ ir ispaniškai, turkiškai ar arabiškai išberia: „Aš nekalbu lietuviškai, bet noriu mokytis jūsų mokykloje!“

Reikalinga parama

 

Toks gyvenimo padiktuotas siužetas šiandien dažną mokyklos vadovą turbūt išmuštų iš vėžių, tačiau su grįžusių iš užsienio ar gyventi į Lietuvą su tėvais atvykusių vaikų ugdymo iššūkiu susiduria vis daugiau šalies mokyklų. Į Lietuvą grįžta emigrantų šeimos, žiniasklaida informuoja apie prieglobstį mūsų šalyje gavusius Afganistano gyventojus, mirga pranešimai apie pabėgėlių krizę, darbo jėgos trūkumą, kurį bandoma užpildyti iš trečiųjų šalių atvykstančiais specialistais, tačiau vargu ar dažnas susimąsto, kad tokie migraciniai pokyčiai ant Lietuvos švietimo įstaigų pečių užkrauna dar vieną nemenką rūpestį.

 

Būtent apie tai kalbėta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) surengtoje nuotolinėje vaizdo konferencijoje „Atvykusiųjų ir grįžtančiųjų asmenų ugdymo organizavimas“, kur dalytasi patirtimi ir ieškota veiksmingų sprendimo būdų. ŠMSM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus patarėja Audronė Šuminienė pabrėžė, kad ministerija gauna labai daug užklausų dėl grįžusių ir atvykusių mokinių ugdymo.

„Tėvai, kurie ketina atvykti į Lietuvą, teiraujasi, kaip pasirinkti mokyklą, kaip vyksta ugdymas. Kita dalis tėvų, kurie jau yra atvykę ir pasirinkę mokyklą, kurioje mokosi jų vaikai, nori išsiaiškinti, kaip ir ką galima būtų daryti geriau, jeigu jų kažkas netenkina. Dar kita grupė – užklausos iš mokyklų. Vienos turi didelį įdirbį organizuojant grįžusių ir atvykusių mokinių mokymą, o kitoms tai labai nauja patirtis. Čia reikalinga vienų mokyklų parama kitoms. Todėl tokios užklausos yra signalas, kad ši tema aktuali mokykloms“, – sakė A. Šuminienė.

Didelis iššūkis

 

Pasak ŠMSM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos Irenos Raudienės, per šiuos ir praėjusius metus į Lietuvą yra atvykę 1 924 mokiniai, bet šis skaičius neaprėpia kelių pastarųjų mėnesių aktualijų, kai prasidėjo nelegalių migrantų antplūdis ir į Lietuvą atvyko iš Afganistano perkelti asmenys.

 

„Vidutiniškai per metus mes turime daugiau nei tūkstantį vaikų, sugrįžtančių į Lietuvą. Kalbinė ir kultūrinė įvairovė Lietuvoje labai stipriai transformuojasi, anksčiau tokio atvykusiųjų masto tikrai nebuvo. Tą lemia ir politiniai įvykiai gretimose valstybėse, Baltarusijoje, Rusijoje, kitose posovietinėse šalyse, ir, aišku, grįžta vaikai su tėvais iš emigracijos, nori kurti savo ateitį čia. Tai labai smagu, bet iš tikrųjų ir didelis iššūkis švietimo sistemai, ypač mokytojams, kurie neturi patirties, nėra prisitaikę sklandžiai dirbti tokioje kalbinėje ir kultūrinėje įvairovėje. Visa tai suprantama. Galime vieni kitiems padėti, turime šiek tiek patirties, turime galimybę tą patirtį perimti iš kitų Europos šalių, kurios jau seniai susiduria su tokiomis problemomis, kai toje pačioje klasėje mokosi vaikai iš 5 ar 7 skirtingų valstybių, kalbantys skirtingomis kalbomis ir galbūt kartais nemokantys tos mokyklos mokomosios kalbos“, – sakė I. Raudienė.

 

Pasak jos, reikia ieškoti būdų, kaip padėti mokytojui, kaip mokyklai rasti galimybių atvykusius vaikus emociškai saugiai priimti ir ugdyti. Esą visi žinome, kokius sunkumus tie vaikai patiria, kokia yra emocinio klimato mokykloje svarba. Kreipdamasi į konferencijos dalyvius ir žiūrovus I. Raudienė pabrėžė, kad visos problemos, su kuriomis susiduriama ugdant iš užsienio atvykusius mokinius, yra išsprendžiamos. Priminusi, kad ŠMSM kartu su Vilniaus lietuvių namais organizuoja mokymus, ragino kreiptis į šios ugdymo įstaigos specialistus patarimų, konsultacijų.

Svarbiausi teisės aktai

 

Iš užsienio į Lietuvos mokyklas atvykusių mokinių ugdymo organizavimo sprendimų pagrindas yra šią švietimo paslaugų sritį reguliuojantys teisės aktai. Būtent į tai pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį „mažųjų užsieniečių“ sulaukusių mokyklų vadovai. ŠMSM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Andrius Šarmavičius siūlė pradėti nuo LR Švietimo įstatymo, kuris nustato, kad Lietuvoje asmenims yra privalomas mokymas pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas ir asmuo privalo būti priimtas mokytis tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje ar į kitą mokyklą tuo atveju, jei yra laisvų vietų. Tuo atveju, kai kitoje ugdymo įstaigoje yra vietų ir jis to pageidauja, turėtų būti sudaryta galimybė ugdytis ir kitoje įstaigoje.

 

Iš išvestinių teisės aktų A. Šarmavičius išskyrė 2003 m. birželio 4 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymą „Dėl užsieniečių, atvykusių gyventi ir dirbti į Lietuvos Respubliką, vaikų ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose įgyvendinimo“. Šiuo teisės aktu įgyvendinamos ES direktyvos, užtikrinant visų atvykusių nepilnamečių ugdymą, sudarant sąlygas mokytis valstybinės kalbos ir esant galimybei mokytis lietuvių kalba.

 

A. Šarmavičius atkreipė dėmesį, kad Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendruosiuose planuose nurodyta, kaip mokykla turėtų organizuoti atvykusiųjų ir grįžtančiųjų ugdymo procesą. Mokykla turėtų parengti individualų asmens ugdymo planą ir nustatyti adaptacinį laikotarpį, sudaryti galimybę nesimokyti dalies dalykų, jų valandas skiriant lietuvių kalbai.

 

Pagal Nuosekliojo mokymosi pagal bendrojo lavinimo programas tvarką Lietuvos piliečių ir užsieniečių, atvykusių ar grįžusių gyventi į Lietuvą, vaikai, baigę užsienio šalies pradinio, pagrindinio ugdymo programą arba tam tikrą jos dalį, vidurinio ugdymo programos dalį, mokytis pagal bendrojo lavinimo programas priimami kaip ir visi Lietuvos gyventojai pagal bendrą tvarką.

 

Tarp kitų svarbiausių teisės aktų A. Šarmavičius paminėjo ir Užsieniečių ir Lietuvos Respublikos piliečių, atvykusių ar grįžusių gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, vaikų ir suaugusiųjų ugdymo išlyginamosiose klasėse ir išlyginamosiose mobiliosiose grupėse tvarkos aprašą.

Nėra vietų!

 

Tačiau gyvenimo tikrovė kartais skiriasi nuo įstatymo raidės. Savo patirtimi konferencijoje pasidalijo Giedrė Kažukolovienė, kuri, šeimai apsisprendus iš Vokietijos grįžti į Lietuvą, ieškojo mokyklos savo dukrai.

 

„2018 m. spalį išvažiavome į Vokietiją, dukra tuo metu lankė 7 klasę. Užsiregistravome į Vilniaus Ozo gimnaziją, kad galėtume mokytis nuotoliniu būdu, Vokietijoje pradėjome lankyti mokyklą. Pusę metų dukra mokėsi tik vokiečių kalbos, kad pasivytų bendraamžius. 2019–2020 m. m. pradėjome ugdymą Vokietijos mokyklos bendrojoje klasėje. Tuo laikotarpiu buvo paskelbta ekstremali situacija dėl COVID-19, pastebėjome, kad dukros psichinė sveikata truputį pablogėjo, prasidėjo nuotaikų kaitos, tad 2021 m. nusprendėme sugrįžti į Lietuvą, kad galėtume sukurti dukrai saugesnę aplinką. 2021 m. sausį priėmėme tokį sprendimą ir nuo vasario pradėjome ieškoti mokyklų“, – pasakojo G. Kažukolovienė.

 

Ji sakė iš pradžių paskaičiusi įstatymus, ŠMSM rekomendacijas. Nudžiugo sužinojusi, kad reemigruojančių tėvų vaikai gali prioritetine tvarka patekti į mokyklą, mokyklos dėl to gauna didesnį finansavimą, tie vaikai yra laukiami, jiems sudaromos sąlygos papildomai pasimokyti, gali būti priskirtas mokytojas, kuris padės, ir t. t. „Apsidžiaugę pradėjome rašyti laiškus į Vilniaus mokyklas, esančias netoli gyvenamosios vietos. Tikėjomės, kad dar tais metais galėtume patekti į lietuvišką mokyklą ir joje užbaigti 9 klasę, bet iš visų mokyklų gavome atsakymus, kad vietų nėra. Tiesa, su viena mokykla lyg ir suderinome visas sąlygas, kad dukra galėtų pradėti lankyti ją gegužės mėnesį arba nuotoliniu būdu iš Vokietijos prisijungtų prie klasės, bet paskutinę akimirką sužinojome, kad vietos jai ir ten nėra. Atseit mokykloje nėra nei specialistų, nei tas papildomas 30 proc. priedas prie mokinio krepšelio imponuoja. Žodžiu, pati mokykla informavo, kad vaikui tiesiog bus blogai. Pasiūlė mums kreiptis į Vilniaus lietuvių namus. Kreipėmės ir gavome patvirtinimą, kad sutinka dukrą priimti. Taigi pusę metų blaškėmės, o pabaigoje buvo jau nebejuokinga, nes visos mokyklos atsisakė“, – patirtimi dalijosi G. Kažukolovienė.

 

Jos teigimu, sunkiausia buvo susivokus, kad mokyklos turi išankstinę nuostatą, neva iš užsienio atvykę vaikai yra atsilikę, nedidins mokyklos prestižo dėl rezultatų, reitingų ar dar kažko. „Man susidarė būtent toks įspūdis, pasidarė liūdna, kad nežiūrima, kaip būtų galima pagelbėti žmogui… Jau vien išvažiavimas ir grįžimas vaikui yra didžiulis stresas, nes reikia prisitaikyti ir prie vienos, ir prie kitos kultūros“, – svarstė mama. Ji palygino, kaip šia prasme skyrėsi mokyklos paieškos Lietuvoje ir Vokietijoje. „Vokietijoje parašiau kelioms mokykloms pagal gyvenamąją vietą, kad atvykome gyventi, vokiečių kalbos nemokame, norime pradėti lankyti mokyklą. Po susitikimo su arčiausiai namų esančios mokyklos vadovu pasirašėme sutartį, ir jau kitą dieną dukra pradėjo lankyti mokyklą. Sudarė visas sąlygas mokytis vokiečių kalbos, o po pusės metų dukra grįžo mokytis į bendrąją klasę. Nė viena mokykla neatsakė, kad jose nėra vietų. Kai grįžome, gegužės viduryje Lietuvių namai pranešė, kad būsime priimti, o rugpjūčio pabaigoje prisiminiau, kad į mano ankstesnius prašymus dėl kitų mokyklų net nebuvo atsakyta“, – sakė G. Kažukolovienė.

Geroji patirtis

 

Kitokia patirtimi konferencijoje dalijosi Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Mindaugas Malcevičius. „Bent jau Šiaulių miesto patirtis rodo, kad tuos vaikus mielai priimame. Priimame per vieną dieną, jeigu turime vietų“, – sakė jis.

 

Pasak M. Malcevičiaus, Šiaulių „Sandoros“ progimnazija turi patirties organizuojant nuotolinį mokymą užsienyje gyvenančių lietuvių vaikams, kurie mokosi 1–8 klasėse, didėja ir joje besimokančių vaikų, grįžusių iš užsienio, skaičius. „Priklausome mokyklų, kurios priima iš užsienio grįžtančius vaikus, tinklui. Pernai Šiaulių mieste mokėsi 43 iš užsienio grįžę mokiniai, o šių metų rugsėjo 1 d. – jau 75. Šiais mokslo metais mūsų progimnazijoje mokosi 11 tokių mokinių: 2 iš Norvegijos, 5 iš Didžiosios Britanijos, 1 iš Airijos, 3 iš Italijos. Nuotoliniu būdu dabar mokosi daugiau kaip 200 mokinių, laikinai gyvenančių užsienyje“, – sakė M. Malcevičius.

 

Šiemet „Sandoros“ progimnazija susidūrė su atveju, kuris turbūt išmuštų iš vėžių ne vienos mokyklos vadovą: atėjo mokytis ketvirtokas, nemokantis nė žodžio lietuviškai. Bet, pasak M. Malcevičiaus, nors tai pirmas toks atvejis, vis dėlto visos problemos yra įveikiamos.

 

„Patirtys tikrai yra įdomios. Niekada, jei tik turime vietų, neatsisakome tų vaikų priimti. Mūsų mokytojų komanda nuo 2011 m. užsienyje gyvenantiems lietuvių vaikams nuotoliniu būdu dėsto mokomuosius dalykus, ir iš esmės problemos gana panašios. Labai svarbu padėti prisitaikyti, įveikti kalbos barjerus, kad mokytojai žinotų, kaip padėti vaikui susikalbėti su bendraamžiais. Jei mokinys mokėsi anglų kalbos, problemų šiek tiek mažiau, bet jei atvyko iš Turkijos ar kitos egzotiškos šalies ir nė vienas kolektyvo narys nekalba ta kalba, tai iššūkių būna gerokai daugiau. Itin svarbu, kad mokykla būtų sukaupusi sisteminę bazę žinių, kokiais metodais tuos vaikus ugdyti“, – sakė „Sandoros“ progimnazijos direktoriaus pavaduotojas.

 

M. Malcevičiaus teigimu, pats svarbiausias veiksnys – ar tėvai nusiteikę bendradarbiauti su mokykla, dirbti kartu, ar tikisi, kad mokykla padarys viską už juos, ir vaikas be didelių pastangų integruosis. „Jei vaikas ateina į vyresnes klases, 5–8, tai jo lietuvių kalbos žinios dar prastesnės, nes sunkėja mokomieji dalykai, todėl atsiranda didesnis poreikis radikaliai juos perskirstyti. Yra galimybė ugdymo plane perskirstyti valandas arba visai atsisakyti kai kurių mokomųjų dalykų. Mes irgi tą darome, esame pastebėję, kad vyresnėse klasėse ta problema dar opesnė, reikia daugiau lankstumo, kūrybiškumo“, – patirtimi dalijosi pedagogas. Jo teigimu, vyresnėse klasėse, prasidėjus paauglystei, aktualesnės tampa smurto, patyčių, netolerancijos problemos, jeigu mokyklos bendruomenė nėra paruošta iš kitos kultūrinės aplinkos ateinantiems vaikams.

 

Tarp didžiausių iššūkių mokant iš užsienio atvykusius vaikus M. Malcevičius vardijo mokytojų kvalifikacijos kėlimą, tinkamą darbo krūvio paskirstymą ir atitinkamą atlyginimą. „Reikėtų pagalvoti, ar tas 30 proc. didesnis krepšelio finansavimas iš tikrųjų skatina mokyklas priimti iš užsienio grįžtančius vaikus, ar mokytojams tinkamai atlyginama už didesnį darbo krūvį“, – sakė direktoriaus pavaduotojas.

Siūlo metų pertrauką

 

Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazija priklauso su į Lietuvą grįžusių emigrantų vaikais dirbančių mokyklų tinklui ir jau yra sukaupusi jų ugdymo patirties. Pasak gimnazijos direktorės Ievos Mažulienės, didelių problemų mokant su tėvais grįžusius vaikučius, daugiausiai vietinius gyventojus, anksčiau nebuvo. „Praktiškai visi jie kalbėjo lietuviškai, adaptacijos problemos labiau buvo susijusios su pasikeitusia ugdymo forma ir procesais – pas mus jie vienokie, užsienyje, kur jie mokėsi, kitokie. O šiemet turime tris iš Ukrainos atvykusius vaikus, kurių tėvai čia apsigyveno nuolatinai. Vienas – devintokas, kitas – septintokas, yra ir mažylė priešmokyklinukė. Nė vienas nekalba lietuviškai“, – pasakojo direktorė.

 

Jos teigimu, problemos dėl priešmokyklinukės pačios mažiausios, nes vaikai labai greitai pradeda kalbėti, bendrauti. Visai kas kita – vyresnieji: „Pasikonsultavę su Vilniaus lietuvių namais priėmėme sprendimą – dabar tie du vaikai paimami iš skirtingų dalykų pamokų ir 16 kontaktinių valandų per savaitę su viena mokytoja mokosi lietuvių kalbos.“

 

Ar nenusvyra rankos, kai į mokyklą ateina visiškai nemokantys lietuviškai mokiniai? „Mokome juos lietuvių kalbos, bet specialiai paruošto žmogaus, kuris mokytų užsieniečius, neturime. Na, bet sukamės iš padėties, jau matome tam tikrą pažangą. Vaikai po truputį bando integruotis, bendrauti su klasės draugais. Žinoma, sunkiausia dalykų pamokose, nes jie tiesiog nesupranta. Stengiamės su jais rusiškai nekalbėti, kad greičiau išmoktų lietuviškai. Intensyvus lietuvių kalbos mokymas vyks iki spalio 29 d. Žiūrėsime, kaip bus lapkričio pradžioje. Ar dar reikės tęsti, ar jau galės dalyvauti bendrame ugdymo procese“, – sakė I. Mažulienė.

 

Direktorės manymu, reikėtų rimtų sprendimų, ką daryti tokiais atvejais, kai į mokyklas ateina lietuviškai nekalbantys vaikai. „Matau dvi išeitis: arba reikia ruošti specialistus, kurie mokytų tokius vaikus lietuvių kalbos, arba priimti sprendimą, kad tie vaikai vienerius mokslo metus mokytųsi tik lietuvių kalbos ir tik kitais metais grįžtų į normalų ugdymo procesą. Nes dabar iš 33 pamokų per savaitę „išimame“ 16, skirtų lietuvių kalbai mokyti. Po vieną kitą iš anglų, matematikos, daugelio kitų dalykų, ir tie vaikai negauna visaverčio ugdymo. Manyčiau, kad vienas geriausių sprendimų būtų toks: tikri užsieniečiai turėtų metus mokytis lietuvių kalbos“, – svarstė direktorė.

Po konferencijos

 

Po ŠMSM surengtos vaizdo konferencijos „Atvykusiųjų ir grįžtančiųjų asmenų ugdymo organizavimas“, kurioje buvo pristatyta ir Šiaulių „Sandoros“ progimnazijoje sukaupta geroji patirtis, jos direktoriaus pavaduotojas M. Malcevičius sakė sulaukęs daug skambučių iš kitų mokyklų vadovų. „Teiravosi dėl atvykusių mokinių ugdymo – nežino, kaip ir ką daryti. Labiausiai rūpėjo, nuo ko pradėti darbą su užsieniečiais, kaip paskirstome mokymo krūvius mokytojams, viena kolegė iš Plungės klausė, ką daryti su vaiku, kuris išvis nekalba lietuviškai, kokias metodikas taikyti. Kai kuriems mokyklų vadovams buvo labai aktualus ir finansavimo klausimas, nes nelabai supranta: mokinio krepšelis didesnis 30 proc., bet kaip tas lėšas teisingai paskirstyti? Domėjosi, kaip dirba mūsų specialistai, kokie žmonės įsitraukia į darbą su tais vaikais, klausinėjo, kaip apskritai juos integruojame į mokyklos gyvenimą, kaip tokius vaikus priima klasė, mokyklos bendruomenė“, – pasakojo M. Malcevičius.

 

Anot jo, skambino ir kolegos, kurie jau pradėjo dėliotis programas, ir iš tikrųjų, sprendžiant iš pasakojimo, eina teisinga linkme, bet norėjo pasitikslinti, ar gerai daro, nes kažkokios bendrajam ugdymui skirtos metodikos juk nėra. Mokyklų vadovai tiesiog tikslinasi, gal kas geriau žino, gal jau išbandė vienus ar kitus dalykus“, – „Švietimo naujienoms“ sakė „Sandoros“ progimnazijos direktoriaus pavaduotojas.

 

Visgi atvykstančiųjų iš užsienio ugdymo klausimas po truputį juda į priekį. Mokyklos, priklausančios juos priimančių švietimo įstaigų tinklui, tampa gerosios patirties sklaidos židiniais. „Ne aš vienas sulaukiu skambučių, vien Šiaulių mieste yra kelios tokios mokyklos, jos teikia metodinę pagalbą. Tokių vaikų ugdymo problemoms skirta ŠMSM vaizdo konferencija parodo ir pačios ministerijos požiūrį – problema matoma, dedamos pastangos, kad būtų atrasti patirties pavyzdžiai, kad ji plačiau pasklistų. Tokių diskusijų galėtų būti daugiau, bet yra ir kitas aspektas: matyt, daugelis mokyklų nesitiki, kad į jų duris pasibels iš užsienio grįžęs vaikas, ir tam nesiruošia“, – sakė pašnekovas.

 

Visą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vaizdo konferencijos „Atvykusiųjų ir grįžtančiųjų asmenų ugdymo organizavimas“ įrašą galima peržiūrėti čia.