Kitokios literatūros pamokos

Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro lietuvių kalbos mokytojos ir grupė 10–12 klasių mokinių vykome į literatūrinę kelionę – aplankėme Justino Marcinkevičiaus (Važatkiemis), Vinco Mykolaičio-Putino (Pilotiškių k.) ir Vinco Krėvės (Subartonių k.) gimtines. Išvykos tikslas – praturtinti žinių bagažą, parsivežti naujų įspūdžių, prisiliesti prie mūsų tautos literatūros, kultūros, istorijos. Tokias edukacines ekskursijas mokymo centro lituanistai organizuoja kasmet, minėdami garsių rašytojų jubiliejus. Su vyresniųjų klasių mokiniais esame nemažai keliavę po Lietuvą.

 

Šiemet pirmiausia aplankėme Just. Marcinkevičiaus tėviškę. Atokiame Suvalkijos kaime yra išlikęs tik paminklinis akmuo, bylojantis, kad čia kažkada gyveno Lietuvos žmonių taip mylimas poetas, dramaturgas, prozininkas. Su mokiniais prisiminėme nelengvą rašytojo vaikystę, paženklintą ankstyvos motinos netekties, skaudžią sovietmečio patirtį ir begalinį norą kurti, puoselėti lietuvybę, prabilti į paprastą žmogų šiltu lietuvišku žodžiu… Ir nors pūtė žvarbokas vėjas, neskubėjome į autobusą, nes skambėjo poeto eilės, su kuriomis užaugo ne viena karta… O dvyliktokai prisiminė, kad netrukus per pamokas nagrinėsime Just. Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“… Taigi su rašytoju „susitiksime“ dar ne kartą…

 

Pasigrožėję rudeniškais Lietuvos vaizdais, keliavome toliau Prienų kryptimi. Nuvažiavę keliasdešimt kilometrų, atsidūrėme Pilotiškių kaime. Mus prie vartų pasitiko V. Mykolaičio-Putino gimtinės memorialinio muziejaus darbuotoja Julija Mykolaitienė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra V. Mykolaičio-Putino provaikaičio žmona. Išvaikščiojome visas kiemo kertes (mokiniams labai patiko svirnas), „atradome“ kelis ūkio padargus, aiškinomės, ką su jais veikė mūsų proseneliai… Darbuotoja noriai atsakinėjo į mūsų klausimus, ragino apsilankyti dar ne kartą. Prie namo pamatėme paminklinę lentą su bareljefu (skulptorius Leonas Žuklys). Sužinojome, kad memorialinis muziejus užima tik dalį išlikusio namo, kita namo pusė – gyvenamosios patalpos. Žiūrėdami į tolį matėme Aušrakalniu vadinamą kalną, kuris rašytojui buvo savotiškas gamtos prieglobstis nuo rutinos ir kuris taip įspūdingai aprašytas romane „Altorių šešėly“… Prisiminėme įvairias neseniai šio nagrinėto kūrinio ištraukas, analizavome situacijas…

Patekę į muziejaus vidų, pamatėme, kad viskas išlikę autentiška: baldai, paveikslai, po stiklu saugomos rašytojo išleistos knygos. Žinojome apie pašlijusius šeimos santykius, ypač V. Mykolaičiui-Putinui metus kunigystę. Galbūt sutapimas, tačiau tais metais, kai rašytojas oficialiai atsisakė kunigystės ir vedė (1935 m.), mirė jo tėvas. Greičiausiai toks vyriausiojo sūnaus pasirinkimas tėvui buvo nepakeliamas. Nors, kaip akcentavo muziejaus darbuotoja, Mykolaičių šeimoje tarpusavio santykiai niekada nebuvo šilti ir darnūs. O įdomiausia tai, kad, Putinui sukūrus šeimą, savo išrinktosios, Emilijos Kvedaraitės, jis taip ir neišdrįso parsivežti į tėviškę…

 

Netrukus atsisveikinome su Suvalkija ir keliavome Dzūkijos kryptimi. Žinojome, kad kelionės tikslas – Subartonių kaimas, kur gimė ir augo Vincas Krėvė-Mickevičius. Su šio literatūros grando kūriniais susipažįstame dar pradinėse klasėse… Muziejaus direktorės pakviesti į vidų, žvalgėmės po memorialinį muziejų, kuris pradėtas kurti 1959 m. Tikrasis Mickevičių gyvenamasis namas neišliko, tačiau jo vietoje atstatyta XIX a. dviejų galų dzūkiška pirkia su šiaudiniu stogu. Čia ir įrengtas lietuvių literatūros klasiko memorialinis muziejus. Vinco Krėvės tėvas buvo kaimo seniūnas, tad jo namas šiek tiek skyrėsi nuo kitų valstiečių pirkių. Muziejaus ekspozicija užima visą namą. Jame eksponuojami surinkti rašytojui ir jo tėvams priklausę daiktai: baldai, buities reikmenys, knygos, nuotraukos… Aplankėme ir Subartonių kapines, į kurias 1992 m. buvo perkelti Vinco Krėvės ir jo žmonos Onos Rebekos palaikai, atkeliavę iš tolimosios Amerikos. Turbūt simboliška, kad šiandien garsiojo Lietuvos pagonio kapą puošia tautodailininko Igno Užkurnio skulptūra „Dainavos šalies dainius“.

 

Taigi daug pamatėme, išgirdome, sužinojome. Tokios kelionės praturtina jauną žmogų, lavina vaizduotę, suteikia galimybę geriau pažinti mūsų istorinę praeitį, kultūrą ir literatūrą. Ne veltui liaudies išmintis sako: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti“.

 

Genovaitė NARKEVIČIŪTĖ, Enrika VĖTIENĖ

Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos