Užsieniečių vaikų ugdymas – iššūkis ar galimybė?

Kasmet Ruklos Jono Stanislausko mokykloje-daugiafunkciame centre naujus mokslo metus pradeda ne tik vietos vaikai, bet ir Pabėgėlių priėmimo centro gyventojai. Nemaža dalis jų prisijungia bet kuriuo kitu metų laiku. Kaip pastebi Ruklos J. Stanislausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Darius Mockus, rasti mokytoją darbui su užsieniečiais – iššūkis: „Abi lietuvių kalbos mokytojos važinėja iš Kauno ir jau antrus metus dirba su atvykusiais mokiniais. Sunkumų sudaro ir išlyginamosios klasės formavimas. Mokinių skaičius per mokslo metus nuolat kinta. Ruklos pabėgėlių priėmimo centre atvykusieji gyvena apie 3 mėnesius, paskui turi išvykti gyventi į kitas Lietuvos savivaldybes. Šiuo metu taikome tokį užsieniečių ugdymo modelį, kai visiškai nemokantys lietuviškai ir iš tolimesnių bei kultūriškai nepažintų kraštų (Sirijos, Afganistano) vaikai ugdomi išlyginamojoje klasėje, o, pavyzdžiui, atvykę iš Ukrainos – nuo pat pradžių integruojami į bendrojo ugdymo klases, kur sudaromos galimybės papildomai intensyvinti lietuvių kalbos mokymąsi (skiriamos papildomos lietuvių kalbos konsultacijos).“

 

Pasak jo, ryšys su tėvais palaikomas per Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą ir jo darbuotojus: „Atvykus naujai grupei, per susitikimą (su vertėjo pagalba) tėvams paaiškiname bendras vaikų ugdymo Lietuvoje taisykles ir tradicijas. Informuojame, kokia atsakomybė Lietuvoje skirta tėvams vaikų ugdymo ir vaikų teisių srityse. Taip pat išklausome jų pastebėjimus, atsakome į iškilusius klausimus.“

Mokyklos vadovas pabrėžia, kad itin svarbu sutvarkyti užsieniečių ugdymo finansavimo mechanizmą. „Mūsų situacija tokia, kad mokiniai mokosi trumpą laiką (3–4 mėn.), todėl kartais mokykla negauna Mokinio krepšelio (MK) lėšų (pavyzdžiui, mokinys atvyko sausio viduryje, kai jau MK lėšos būna apskaičiuotos ir paskirstytos, o išvyksta iki rugsėjo 1-osios, kai mokinio vėlgi nebegalime priskirti apskaičiuojant MK lėšas). Mokykla, samdydama mokytojus, patiria nemaža išlaidų, o „kompensacijos“ negauna. Galbūt tokiais atvejais reikėtų taikyti panašų modelį kaip sanatorijų ar gydymo įstaigų mokykloms?“ – teigė R. Mockus.

 

Šiuo metu su dviem mokinių grupėmis dirba trys mokytojos: lietuvių kalbos mokytojos Alma STYRIENĖ (toliau A. S.) ir Rita JARUŠEVIČIENĖ (toliau R. J.) bei pradinių klasių mokytoja Valė GUSTIENĖ (toliau V. G.). Jos iš arti mato atvykusius vaikus, todėl sutiko su „Švietimo naujienų“ redakcija ir skaitytojais pasidalyti savo pastebėjimais.

 

Kaip Jums sekasi priimti mokinius užsieniečius klasėje?

A. S. Dirbu tik su išlyginamosios klasės mokiniais užsieniečiais. Klasėse mokosi vaikai iš Sirijos (sirai, kurdai ir kt.), Kirgizijos, Ukrainos, Rusijos (ingušai). Šiais mokslo metais mokėsi mokiniai iš Afganistano, Irako, Tadžikijos.

R. J. Mano klasėje taip pat mokosi tik mokiniai užsieniečiai. Mokiniai, kurie kelioms pamokoms eina į bendrojo lavinimo pamokas, nėra labai patenkinti, sako, kad neįdomu, nieko nesupranta, mokytojos liepia tik rašyti, todėl manau, kad integracija – sudėtinga.

V. G. Dirbdama su pradinukais, stengiuosi sudaryti sąlygas gerai jaustis klasėje. Nuolat žodžiu vertinu jų pastangas, nuoširdumą, paprastumą.

 

Kokie yra atvykę vaikai ir kaip jaučiasi mokykloje? Kokių lūkesčių jie turi?

A. S. Mokinių amžius nuo 7 iki 17 metų. Mokyklą lanko gerai, nes jiems čia patinka. Kaip ir visi vaikai, jie mėgsta paišdykauti. Kai kurie noriai mokosi, nes tėvai nori likti Lietuvoje. Kiti sako, kad Lietuvoje neliks, nes mažai pinigų, sunku susirasti darbą, todėl, jų nuomone, lietuvių kalba jiems nereikalinga.

R. J. Mokiniai užsieniečiai labai skirtingi (kaip ir bet kurios tautybės mokiniai), bet juos vienija bendras dalykas – gyvenimas toli nuo namų, baimė dėl ateities, neužtikrintumo jausmas. Nepaisant to, mokykloje šie mokinukai jaučiasi gerai, džiaugiasi, kad vyksta pamokos, kad gali žaisti. Jų lūkesčiai nevienodi – tam įtakos turi šeimos požiūris (ar planuoja kurtis Lietuvoje, ar tik laukia, kol susitvarkys pabėgėlio statusą ir keliaus kitur). Jei šeima planuoja pasilikti, vaikai motyvuotai mokosi lietuvių kalbos, stengiasi. Jei mokiniai žino, kad jų tėvai neplanuoja likti, nenori nieko daryti (motyvacija lygi nuliui). Tada mokytojui darosi labai sunku.

V. G. Mokykloje šie mokiniai jaučiasi gerai. Per pertraukas išnaudoja visas esamas erdves. Elgiasi drąsiai, laisvai. Pagrindinis jų lūkestis – pramokti lietuvių kalbą.

 

Su kokiais iššūkiais susiduriate Jūs? O su kokiais tenka susidurti mokiniams?

A. S. Didžiausias iššūkis – kalbos barjeras ir skirtingas mokinių amžius. Mokiniai iš Sirijos, Irako, Afganistano tarpusavyje susišneka arabų kalba, bet ne visi moka arabiškai skaityti, todėl ne visada galiu pasinaudoti „Google“ vertėju. Kartais tenka paaiškinti gestais, piešti ir pan. Kai kurios šeimos po kelerius metus praleido pabėgėlių stovyklose Turkijoje ar Graikijoje, kur mokiniai išmoko kalbėti ir rašyti turkiškai ar graikiškai. Kartais tenka mokyti pačių paprasčiausių dalykų: kaip elgtis valgykloje, klasėje, kaip susitvarkyti savo darbo vietą, surinkti šiukšles ir kt. Yra mokinių, kurie iki 15 metų nelankė mokyklos, todėl neturi pačių paprasčiausių įgūdžių.

R. J. Pritariu, didžiausia problema – kalbos nemokėjimas (nemoku nei arabų, nei turkų, nei kurdų, nei ingušų, nei afganų kalbų). Taigi iššūkis – susikalbėti. Tenka pasitelkti visus įmanomus ir neįmanomus būdus: kūno kalbą, gestus, paveikslėlius, piešinius ir pan. Taip pat man didelis iššūkis – mokinių amžiaus skirtumas. Mokosi vaikai nuo 7 iki 18 metų. Jų patirtis mokytis nevienoda – septynmečiai, nelankę mokyklos, nemoka skaityti, rašyti, skaičiuoti. Su jais reikia dirbti vadovaujantis pradinių klasių metodika. Yra mokinių, kuriems 13–16 metų, bet jie taip pat nelankę mokyklos savo šalyje… Su tais mokiniais, kurie yra lankę savo šalies mokyklas, dirbti daug lengviau: jie geba užsirašyti naujus žodžius, vertimą, moka skaičiuoti ir pan. Taigi vienoje pamokoje dirbama su kiekvienu vaiku atskirai, o tai nemažas iššūkis, nes klasėje būna ir 14 mokinių. Mokiniams tenka susidurti, manau, su labai panašiais iššūkiais – jie irgi nemoka kalbos, kartais tai būna jų pirmoji pažintis su mokymo įstaiga ir mokytis pradmenų tenka net ne savo gimtąja kalba.

 

Ar palaikote ryšius su tų mokinių tėvais? Jei taip, kaip Jums tai pavyksta?

A. S. Tėvai dažnai palydi vaikus į mokyklą ir kartais pasitinka po pamokų. Užsuka į klasę pažiūrėti, kaip sekasi, ką išmoko. Klasėje yra mokinių, kurie moka arabiškai ir rusiškai, tai padeda susikalbėti, kai kyla kokių nors klausimų.

R. J. Su mokinių tėvais tenka bendrauti labai mažai – paprastai pirmąją dieną ateina kartu su savo vaikais, pasižiūri klasę, susipažįsta su mokytoja. Jei problemų nekyla, būna, kad daugiau ir netenka susitikti. Yra buvę keletas atvejų, kai praėjusiais mokslo metais keli tėvai pasiprašė į pamokas ir mokėsi kartu su savo vaikais.

V. G. Kol kas jokių ryšių nepalaikome.

 

Kokį vaidmenį mokiniai užsieniečiai apskritai atlieka mokykloje?

A. S. Tai didžiulis rūpestis mokyklos vadovams, nes reikia sudaryti saugias sąlygas visiems mokytis. Mūsų mokyklos mokiniams – tai galimybė pažinti kitų tautų žmones, sužinoti apie jų šalį, papročius ir kt.

R. J. Mokiniai užsieniečiai mokykloje atlieka, manau, ypač svarbų vaidmenį – ir mokiniai, ir mokytojai, ir darbuotojai gali pasitikrinti savo tolerancijos lygį. Labai gaila, bet manau, kad tolerantiškumas dažnai deklaratyvus, o ne realus. Mokiniai užsieniečiai (ironizuoju) ir greičiau bėgioja, ir garsiau šūkauja, ir daugiau pritrupina. Gaila, kad daugelis suaugusiųjų „mato krislą kito aky, bet nemato rąsto savoje“. Taigi, užsieniečių vaikų mokymą mokyklos bendruomenė turėtų traktuoti kaip galimybę pasisemti patirties, o ne kaip iššūkį, su kuriuo reikia kažkaip susitvarkyti.

V. G. Mokiniai gerai lanko mokyklą, stengiasi įveikti sunkumus. Manau, kad jiems – visapusiškai sunku. Asmeniškai man – tai tikras savęs išbandymas.

 

Kaip mūsų mokiniai priima atvykusius vaikus?

A. S. Mūsų mokyklos mokiniai yra pripratę prie užsieniečių, todėl konfliktų šiais mokslo metais nebuvo. Vaikai greitai susidraugauja, kartu žaidžia, lanko futbolo treniruotes.

R. J. Aš taip pat manau, kad mokyklos mokiniai atvykusius vaikus priima gerai. Stebime, kaip gražiai bendrauja, ypač sportuodami arba eidami namo.

V. G. Galiu atsakyti kaip klasės vadovė. Su mokiniais vyksta pokalbiai, diskusijos apie kitataučius mokinius. Jie žino, kodėl šie žmonės atvyko į Lietuvą. Kaip jie čia jaučiasi… Mes turime būti tolerantiški. Suprasti, padėti jiems.

 

Kokiais principais vadovaujatės, kad mokiniai galėtų būti integruoti į mūsų bendrojo ugdymo programas?

A. S. Manau, kad visi mokiniai turi mokytis, todėl mano pareiga padėti jiems integruotis Lietuvoje, paaiškinti, patarti…

R. J. Mokinius užsieniečius integruoti į bendrojo ugdymo programas itin sudėtinga. Kad taip daryti būtų įmanoma, mokytojas turi išmanyti daug dalykų, ne tik kalbos mokymą. Reikia mokėti ir matematiką, ir fiziką, ir užsienio kalbą, ir dailę, ir t. t. Vadinasi, tenka prisiminti, ko patys mokėmės mokykloje, ir stengtis tas žinias perteikti mokiniams lietuviškai (jie turi mokėti įvairių dalykų terminus lietuvių kalba, kad galėtų bent minimaliai mokytis bendrojo ugdymo klasėje).

V. G. Svarbiausia – vadovautis mandagumo, pagarbos, supratimo, pasitikėjimo savimi principais…

 

Ar iškyla kultūrinių skirtumų iššūkių, kaip su tuo susitvarkote?

A. S. Kartais kyla konfliktų tarp pačių užsieniečių vaikų ir jų šeimų. Konfliktus sprendžiame pokalbiais su mokyklos vadovais, pabėgėlių centro darbuotojais.

R. J. Kultūrinių skirtumų iššūkių šiais mokslo metais beveik neiškilo – didžiausias kultūrinis šokas buvo tik pradėjus dirbti su musulmoniško tikėjimo vaikais. Šiais mokslo metais jau aišku, kad reikia paaiškinti gero elgesio taisykles: indus nusinešu pats, o ne sesė, pro duris praleidžiu mergaites, klasėje nešiukšlinu, nemetu nieko ant grindų ir pan. Mokiniai labai greitai įsisavina šiuos įgūdžius ir problemų nekyla. Pats didžiausias kultūrinis skirtumas, kurį drąsiai galiu vadinti iššūkiu, – musulmoniškose mokyklose mokiniai yra mušami, kai, mokytojo manymu, blogai elgiasi (garsiai kalba, negražiai rašo ir pan.), taigi, jų supratimu, „jei mokytoja nemuša, elgiuosi gerai“. Be galo sunku mokiniui išaiškinti, kad per pamokas reikia sėdėti tyliai, atlikti duotą užduotį, nekonfliktuoti su klasės draugais ir pan.

V. G. Žinant skirtingas kultūras, jų išvengti neįmanoma. Kad nesukelčiau įtampos, vengiu lyginti kultūras. Mokau, kad svarbu nebijoti prašyti pagalbos.

 

Kokie metodai, projektai ar kiti būdai padeda mokiniams užsieniečiams įsilieti į mokymo sistemą?

A. S. Mokiniai lanko keramikos užsiėmimus, o nuo vasario mėnesio, atžvelgiant į amžių ir gebėjimus, 12 mokinių kasdien po 1–2 pamokas integruojami į skirtingas klases ir skirtingus mokomuosius dalykus.

R. J. Į mokyklos sistemą greičiau įsilieti padėtų bendros veiklos: koncertai, renginiai, varžybos ir pan. Šie vaikai labai nori aktyviai dalyvauti mokyklos gyvenime, draugauti su vietiniais. Kuo daugiau bendrų projektų, švenčių, tuo lengviau užsieniečiams mokiniams.

V. G. Vienas geriausių būdų – tai kolektyviniai, grupiniai darbai (darbų pristatymas, aptarimas).

 

Ar Jūsų mokykloje / klasėje psichologinė pagalba mokiniams užsieniečiams svarbi?

A. S. Kai kuriems mokiniams yra reikalinga psichologinė pagalba, nes matė karo sugriautus namus, žuvusius žmones, paliko savo gimtinę, artimuosius (senelius, dėdes, tetas, brolius ar seseris) ir atvyko į nežinomą šalį. Vaikai jautriai reaguoja į konfliktus namuose (pavyzdžiui, kai ilgai nesutvarkomi dokumentai ir neleidžiama nuolat gyventi Lietuvoje).

R. J. Psichologinė pagalba vaikams pabėgėliams, atvykusiems iš karo zonos, manau, yra ne svarbi, o būtina. Šie mokiniai jaučiasi nesaugūs, sutrikę, nuolat besikraustantys iš vienos vietos į kitą. Daugelis jų yra matę tikrai žiaurių dalykų. Šiuo metu gyvena šalyje, kurioje viskas skiriasi – tikėjimas, maistas, socialinės normos. Suaugusiesiems sunku. Vaikams – dar sunkiau. Visi ilgisi savo šalies. Turintys elgesio, emocinių sutrikimų vaikai nemoka savo ilgesio išreikšti, todėl barasi, mušasi. Kita vertus, suteikti jiems psichologinę pagalbą beveik neįmanoma – kažin ar yra Lietuvoje arabiškai kalbantis psichologas. Teikiama psichologinė pagalba, manau, būtų dailės ar muzikos grupinė terapija (dalyvaujant vertėjui). Mokydama mokinius užsieniečius, pastebėjau, kad jiems labai reikia apkabinimų, padrąsinimų, pagyrimų.

V. G. Manau, kad ji, kaip ir įprasta, reikalinga mokiniams, turintiems elgesio problemų.

 

Kokios pagalbos mokyklai / mokytojui reikėtų, kad tokių vaikų integracija vyktų sklandžiai?

A. S. Reikėtų parengtų vadovėlių ir mokymo priemonių pagal amžiaus grupes, įvairių pratybų, spalvinimo ar kitų knygelių su paveikslėliais, raidėmis, mokomųjų žaidimų.

Manau, kad išlyginamojoje klasėje, kurioje mokosi 14–16 skirtingo amžiaus vaikų, reikalingas mokytojo pagalbininkas (1–2 pamokoms per dieną).

R. J. Mokyklai (ir mokytojui) pirmiausia reikalinga materialinė pagalba: reikia daug ugdymo priemonių, nes šie mokiniai nemoka saugoti – pameta pieštukus, pripaišo sąsiuvinius, išplėšo lapus. Daugelis nemoka naudotis žirklėmis, klijais. Reikia lavinamųjų žaidimų, vaikiškų knygelių ir pan. Žinoma, mokytojui reikalinga moralinė kitų mokytojų parama – ne pabėgėlių vaikus mokantis mokytojas kaltas, kad jie elgiasi ne visai tinkamai.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

 

Tai, kaip atvykusiųjų vaikai ugdomi ir jaučiasi mūsų bendrojo ugdymo mokykloje, daugeliu atvejų priklauso nuo jiems suteikiamų galimybių, gaunamos reikiamos pagalbos, bet ar šiandien mokyklų vadovai ir mokytojai yra įgalūs šių vaikų mokymą(si) paversti pilnaverčiu?