Tobulas mokyklos vadovas – koks jis?!

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Mokyklų vadovai yra itin svarbūs kuriant mokyklą, kurioje mokiniai nori mokytis, o pedagogai – puikiai atlikti savo darbą. Kokie mokyklų vadovai labiausiai vertinami? Kaip išlikti geru mokyklos vadovu? Kaip atrodo tobulo mokyklos vadovo paveikslas? Apie visa tai parodoje „Mokykla 2018“ kalbėjo Lukas Benevičius – švietimo konsultantas, inovatorius, nesmurtinės komunikacijos praktikas. Jis susirinkusiuosius paskatino atrasti dalykus, kuriuos vertėtų sustiprinti, siekiant būti kiek įmanoma geresniais mokyklų vadovais.

Niekas nėra tobulas!

 

Susitikimą su parodos „Mokykla 2018“ lankytojais L. Benevičius pradėjo nuo to, kad iš tiesų niekas nėra tobulas, tačiau daugelis nori tokie būti. Anot jo, visi gerai žinome, ko mums mokyklose trūksta, kad ji būtų gera, bet dėl kažkokių priežasčių nepavyksta to pasiekti. Kažkas trukdo: išoriniai ar vidiniai ribojimai…

Realybė yra panaši visose šalyse. Iš tiesų, viskas, kas vyksta organizacijoje, dažniausiai priklauso nuo mūsų. Pavyzdžiui, mokykloje – nuolatinės paskalos, bet vadovai nusprendžia, kad ne jie dėl to kalti. O jeigu pagalvotų giliau, galbūt visgi jie tai paskatina?.. Mokyklų direktoriai, prisiimdami vadovo vaidmenį, dažnai pamiršta jį išjungti ir bent retkarčiais į viską pažvelgti tiesiog žmogaus akimis.

Švietimo konsultantas pristatė Suomijoje prieš kelerius metus atlikto tyrimo apie mokyklų vadovus rezultatus, kam jie skiria savo dėmesį. Atskleista įdomi statistika: 20 proc. jie skiria vadovavimui ugdymui ir vadovavimui žmonėms, t. y. strateginėms veikloms, o 80 proc., panašiai kaip ir mes, – visiems kitiems rutininiams dalykams: dokumentams, dienynams ir pan. „Suprasdami, kad suomių švietimo sistema viena geriausių pasaulyje, greičiausiai manėme, jog rutininiai darbai jų kasdienybėje neužima tiek daug vietos, kad jie turi daug daugiau laiko mokytojams, bendravimui ir t. t. Deja, taip nėra, todėl 3 iš 5 suomių mokyklų vadovų svarsto apie darbo keitimą. Atlyginimai jų išties dideli, bet, matyt, tai nėra svarbiausias rodiklis… Daugelis mokyklų vadovų yra apgynę disertacijas. Ir, atrodytų, žinojo, kur eina, tačiau vis tiek nuolat svarsto…“ – Suomijos patirtimi dalijosi L. Benevičius. Lektoriaus, kaip ir bene visų klausančiųjų, nuomone, tarp strateginių ir rutininių darbų turėtų būti bent jau 50 ir 50 proc. santykis – tai nerealu nei Lietuvoje, nei Suomijoje. Pasak jo, tikėtina, kad artimiausius 10 metų šios realybės nepakeisime, t. y. tobulumo nepasieksime, ir tai turime priimti.

 

Vos atėjus į mokyklą, vadovus užgriūna daugybė problemų, kurias reikia spręsti: tėvai, mokytojai, švietimo skyriai ir pan. Pasirodo, suomiai taip pat skundžiasi šiais dalykais, lygiai taip pat skundžiasi ir dėl atlyginimų, nes darbas sunkus ir atsakingas. Tik, anot L. Benevičiaus, iki mūsų ši informacija neateina.

„Realybė yra panaši visose šalyse. Iš tiesų, viskas, kas vyksta organizacijoje, dažniausiai priklauso nuo mūsų. Pavyzdžiui, mokykloje – nuolatinės paskalos, bet vadovai nusprendžia, kad ne jie dėl to kalti. O jeigu pagalvotų giliau, galbūt visgi jie tai paskatina?.. Mokyklų direktoriai, prisiimdami vadovo vaidmenį, dažnai pamiršta jį išjungti ir bent retkarčiais į viską pažvelgti tiesiog žmogaus akimis. Taip būtų lengviau suprasti, kad visa, kas vyksta mokykloje, yra arba jų, arba kolektyvo sukurta“, – klausančiuosius susimąstyti skatino L. Benevičius.

Žaidimo aikštelė – o kas centre?

 

„Jeigu vadovavimą įsivaizduotume tarsi žaidimo aikštelę – tai kokios būtų jos sudedamosios dalys? Į kokius žaidimo elementus atsižvelgus būtų lengviau vadovauti?“ – klausė lektorius. Anot jo, vienas iš elementų yra idėjos ir kūrybiškumas. Esama vadovų, kurie itin linkę į kūrybiškumą. Kaip juos atpažinti?.. Tokių vadovų darbo stalas paprastai apkrautas įvairiais daiktais, ten vyrauja netvarka ir chaosas, tačiau pačiam vadovui jis atrodo tvarkingas. Tokie vadovai pasaulį mato per idėjas. Jų vizijos plačios. Jie imasi daugybės projektų. Šiame žaidimo lauke, žinoma, esama ir grėsmių. Egzistuoja „žuvėdros sindromas“, kai prisiimama daugybė darbų, bet nespėjama jų visų sužiūrėti, sukontroliuoti. Toks vadovas prie projektų prisiliečia tik tiek, kad įvardija, kas juose blogai, bet spręsti problemų nesiima, nes jo laukia dar 5 projektai…

Antrasis elementas – tvarka. Tokių vadovų darbo stalas atrodo solidžiai ir tvarkingai. Atrodytų, tarsi viskas kontroliuojama.

Trečiasis elementas – santykis. Tokiems vadovams svarbiausia organizacijoje kurti gerą atmosferą. Jų darbo stalas atrodo suasmenintai: šeimos nuotrauka, gėlė ir pan. Pagal tai vadovas kuria savo organizaciją, tačiau jo vadovavimas taip pat turi minusų. Jis gali būti per geras kolektyvui, nes nemoka pasakyti „ne“, nepavyksta nusibrėžti ribų…

Ketvirtasis elementas – rezultatas. Tokie vadovai su žmonėmis bendrauja per išsikeltus tikslus. Jie brėžia ribas, kaip reikia daryti. Egzistuoja tokia vadovų grupė, kuri nuolat mąsto apie rezultatą ir veikia taip, kad artėtų prie jo. Jiems daug svarbiau, ką padarysime, o ne kaip jausimės. Tokio žmogaus stalas taip pat apkrautas, tačiau gana tvarkingas. Jis dažnai skuba, sveikinasi greitai, gali nepastebėti žmonių…

Rūpestis savimi įmanomas tik tada, kai esu: empatiškas sau, proaktyvus, sveikatinantis save. Čia nekalbama apie egoistišką požiūrį į save.

 

„Iš šių 4 elementų susidaro žaidimo aikštelė. Kai mąstome apie problemą, ją dedame į centrą ir tada keliame klausimą, ar sugebėjau atsižvelgti į visus šiuos aspektus? Jeigu neatsižvelgėme į juos visus, vadinasi, į organizaciją žiūrime per savo prizmę. Bet net jei vadovas apmąstys visus elementus, ar jis bus tobulas? Tai – žingsnis link tobulumo, tačiau pritrūkstama savęs, t. y. rūpesčio savimi“, – pabrėžė L. Benevičius.

Pasak jo, rūpestis savimi įmanomas tik tada, kai esu: empatiškas sau, proaktyvus, sveikatinantis save. Čia nekalbama apie egoistišką požiūrį į save.

 

Lektoriaus pasakojimu, empatiškas sau reiškia, kad priimi visa, kas vyksta su tavimi, kai kūno kalba sutampa su žodžiais. Jausmai gali būti teigiami ir neigiami. Teigiami jausmai būna tada, kai patenkinti poreikiai, neigiami jausmai atsiranda, kai kažko nerealizuojame. Galbūt reikėtų daugiau judėti, gal kolegai pasakyti gerą žodį, suteikti grįžtamąjį ryšį. Jeigu nepasakysime, kas mums svarbu, mūsų niekas ir neišgirs… Proaktyvumas – tai dalykai, kuriuos galima sukontroliuoti. Pavyzdžiui, save galime sukontroliuoti, bet lietaus, saulės ar kitų stichijų kontroliuoti esame nepajėgūs. Proaktyvumas yra tai, kas priklauso nuo manęs. Lektorius susirinkusiuosius ragino įsivardyti sau tam tikrą iššūkį. Pasak jo, problema yra problema tada, kai ji yra problema, bet problema nėra problema, kai žinau, ką su ja daryti. Būtina įsivardyti pirmąjį žingsnį, tai gali būti: išanalizuoti problemą, pasikviesti žmogų į pokalbį ir pan. Kai tik suprantame, nuo ko turime pradėti, problema tampa nebe problema, nes jau žinome, ką su ja daryti. Savęs sveikatinimas apima daugybę dalykų: sveika mityba, kasdienis sportas arba mankšta, pomėgiai ir pan. Kai atrandame, kur galime save pastiprinti, tai dažnai paliečia ir kitus žmones. Pavyzdžiui, pradėjus sportuoti, paliečiami šeimos nariai (jiems skiriamas laikas) arba kolektyvas, nes mes pasikrauname energijos ir į darbą ateiname su užsidegimu. Sistema tarsi ima prieštarauti jums. Todėl čia mums reikalingas palaikymas. „Esu tikras, jeigu nesportuosite, visada kažkas bus negerai. Dažnai tam tikrų dalykų nesusiejame, bet iš tiesų jie tiesiogiai koreliuoja. Atkreipkite dėmesį, kad nesportuojantiems žmonėms ir darbai sekasi prasčiau…“ – pastebėjimais dalijosi L. Benevičius.

 

Lektoriaus manymu, žaidimas be šių trijų elementų nevyksta, todėl rūpinimasis savimi ir yra esminis ir pats svarbiausias dalykas. Pasirūpinęs savimi, lengviau gali pasirūpinti kitais. Tada į organizaciją galima žiūrėti visiems kartu – kolektyviai.

„Vis mąstau, kad reikėtų parašyti knygą, nes knygos rašymas yra itin naudingas asmenybei – visa turima informacija susintetinama. Galvojau, kad knygos pavadinimas galėtų būti „Vieniši ir pavargę superherojai“ arba „Lietuva – tai vienišų ir pavargusių superherojų kraštas“. Atrodo juokinga, bet to mūsų šalyje vis dar nemažai esama“, – idėjomis dalijosi L. Benevičius.

Baigdamas pranešimą, lektorius ragino vadovus būti tiems, kurie vienas su kitu dalijasi, ieško palaikymo, priima tai, kas vyksta. „Tik tokiu atveju tapsite pavyzdžiais, vedliais. Būkite atramos taškais savo organizacijose, nes to iš jūsų tikisi kolektyvas. Taigi tobulas vadovas yra toks, kuris suderina žaidimo taisykles ir rūpinimąsi savimi“, – pabrėžė jis.

 

Pasibaigus susitikimui, buvo nesunku išgirsti lektoriui dėkojančius mokyklų vadovus už lengvą, bet itin taiklų pranešimą, nes būtent pasirūpinti savimi jie visi šiandien ir nesuspėja…

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *