Savanorystė bibliotekoje: galimybė ne tik duoti, bet ir gauti

Savanorystė šiais laikais nebetraktuojama kaip „laiko švaistymas“, atvirkščiai – žmonės drąsiai renkasi iššūkį savo laiku ir žiniomis pasidalyti su kitais, o inovatyvūs darbdaviai gyvenimo aprašyme eilutę „Savanoriauju…“ mato kaip pridėtinę vertę, rinkdamiesi darbuotojus. Pasidomėkime, kokios yra savanorystės galimybės bibliotekoje.

Mokymasis gali būti smagus

 

Anglų filologė ir pedagogė Brigita Dorčaitė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje jau kurį laiką kviečia vaikus į nemokamus užsiėmimus – kiekvieną pirmadienį 18 valandą skaito vaikams knygas anglų kalba, o visai neseniai pasisiūlė daryti ir anglų kalbos konsultacijas. Brigita mielai sutiko pasidalyti patirtimi, kaip jai kilo idėja ateiti savanoriauti: „Priešingai nei užsienio šalyse, Lietuvoje garsiniai skaitymai nėra populiarūs. Aktyviai paieškojus, galima surasti poezijos skaitymo vakarų, galbūt netgi pasakų skaitymo mažiesiems renginių, ypač per šventes, tačiau paieškojus skaitymų anglų kalba, man nepavyko rasti nė vieno panašaus renginio. Netgi būrelio. Myliu anglų kalbą kaip antrą gimtąją ir vaikystėje būčiau buvusi labai laiminga, galėdama sudalyvauti tokiuose skaitymuose, kad ir kokia knyga būtų skaitoma. Suderindama du savo mylimiausius dalykus – knygas ir anglų kalbą – noriu vaikams perteikti jų abiejų magiją, kuri perduodama tiek per užrašytus, tiek per balsu ištartus žodžius“.

Savanoris ne tik duoda, bet ir gauna

 

Brigita Dorčaitė pritaria teiginiui, kad savanorystės nauda yra abipusė – ji suteikia daug džiaugsmo ir pačiam žmogui, kuris skiria savo laiką ir žinias kitiems. „Vaikai yra mūsų visų ateitis. Anglų kalba, bent jau šiuo metu, yra pripažinta tarptautine. Nesunku pamatyti, kaip siejasi šie du dalykai, bet švietimo sistema nėra tokia lanksti ir išsami, kad galėtų pamokų metu skirti pakankamai laiko kiekvienam anglų kalbos vartojimo įgūdžiui lavinti. Klausymas (listening) bei supratimas (comprehension) yra ganėtinai apleisti dalykai, kuriems pamokos metu ne visada pakanka laiko, tačiau realiose situacijose bendravimui yra daug svarbesni nei taisyklinga gramatika ar esė rašymas. Džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie ateities kartos akiračio plėtimo, galbūt netgi padėti jiems atverti daugiau durų į kitas šalis, o tuo pačiu ir parodyti, kad kalbos mokymasis gali būti smagus, nuotaikingas ir visai ne nuobodus!“

Jei ne dabar, tai kada?

 

Į klausimą, kaip pašnekovė padrąsintų kitus žmones, kurie skaito šį straipsnį ir, galbūt, norėtų pabandyti, bet nedrįsta žengti pirmojo žingsnio, atsako taip: „Pastaruoju metu aplink visur tik ir girdime frazes „Išdrįsk pradėti“, „Kada, jei ne dabar?“ etc., tačiau dažnai be kito žmogaus padrąsinimo ar palaikymo nėra taip lengva surasti pakankamai drąsos. Vienas iš variantų, kaip pradėti – pakvieskite kartu draugą ar draugę, jei nepatiks, bent jau kartu praleisite laiką, o jei patiks – galbūt tai taps širdžiai miela tradicija, kuri dar labiau suartins ar duos progą susitikti. Kitas variantas – surasti sau saugią aplinką. Žmonės nuolat raginami žengti iš savo komforto zonos, tačiau nebūtina to daryti vienu šuoliu. Galima pradėti nuo mažų žingsnelių, tokių, kaip būti vienu iš dalyviu ar padėjėju kito žmogaus vedamame renginyje. Taip pat galima pasiteirauti pažįstamų ir draugų, ar jie sutiktų pabūti klausytojais/žiūrovais, kol priprasite prie buvimo dėmesio centre ir vedėjo vaidmens. Galiausiai tiesiog susiekite su manimi, mielai pasidalysiu savo patirtimi su viltimi, kad tai jus padrąsins ir suteiks pasitikėjimo. Idėjų man stinga retai, o kartu jų bus dar daugiau!“

Į biblioteką – praleisti laiko su šeima

 

Savanorių Lietuvos bibliotekose yra, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi arba kiek tenka matyti Skandinavijoje ar kitose Europos šalyse. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Odeta Maziliauskienė pastebi, kad svetur įprasta, jog studijuojantys arba vyresnio amžiaus žmonės ateina į bibliotekas ir pasisiūlo joms pagelbėti. Į vaikų skyrius savanoriauti ateina vaikų susilaukusios šeimos, kurios suburia bibliotekoje kitas šeimas, diskutuoja tarpusavyje, žaidžia stalo žaidimus, aptaria perskaitytas knygas. Pas mus kiek kitaip – bibliotekose savanoriai mieliau renkasi padėti konkrečiuose renginiuose ar festivaliuose.

 

„Džiaugiuosi, kad savanorystę Lietuvoje atranda vis daugiau žmonių, kurie mato prasmę savanoriauti senelių ar vaikų namuose, gyvūnų prieglaudose. Taip, ten iš tiesų labai reikia pagalbos. Tačiau noriu pastebėti, kad ir bibliotekose galima save realizuoti ir išbandyti įvairias veiklas. Skatinu ir kviečiu tuos, kurie nori vesti vaikams kūrybinius užsiėmimus, kam būtų įdomu surengti paskaitą apie vaikų auklėjimą, ateiti pas mus į biblioteką. Itin mėgstami šeimų yra šeštadieniais bibliotekoje vykstantys „Šeimadieniai“. Jų metu ikimokyklinio amžiaus vaikams bibliotekininkės garsiai skaito knygas, po to vyksta kūrybiniai užsiėmimai. Jeigu atsirastų norinčių paįvairinti šias veiklas, labai laukiame. Nebūtina įsipareigoti savanoriauti ilgam, tai gali būti keli užsiėmimai. Veiklos nebūtinai turi būti susijusios su knygomis ir skaitymu, tai gali būti rankų darbo kūrybiniai arba muzikiniai užsiėmimai. Esame atviri įvairioms iniciatyvoms“, – pasakoja pašnekovė.

 

Brigitos Dorčaitės iniciatyvą ir pavyzdį vyriausioji bibliotekininkė vadina gerąja patirtimi ir tikisi, kad jos pavyzdžiu paseks kiti jauni iniciatyvūs žmonės. Pasak Odetos Maziliauskienės, į bibliotekas vis dažniau šeimos ateina ne tik pasiskolinti knygų, bet ir tiesiog praleisti laisvalaikio – pažaisti stalo žaidimų, pasibūti. Juk ne visi mažieji lanko vaikų darželius, todėl vaikams tokie apsilankymai suteikia tarpusavio bendravimo galimybę.

 

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos inf.