Psichologinė parama šeimai – dalijamės patirtimi!

Balandį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko 9-oji mokslinė konferencija „Psichologinė parama šeimai: geroji patirtis“. Konferencijoje pranešimus skaitė savo sričių profesionalai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos, Latvijos. Pagrindinė konferencijos teorinių ir praktinių užsiėmimų tematika – pagalba šeimai, sprendžiant įvairias vaikų problemas, bendravimas su vaikais, tėvais ir pedagogais, tėvų konsultavimas esant specifinėms problemoms (vaikų smurtas šeimoje ir kt.).

 

Lietuvos psichologų sąjungos Valdybos narė ir Edukacinės psichologijos komiteto pirmininkė, VDU Švietimo akademijos prof. dr. Ala Petrulytė priminė, kad konferencijos pradėtos rengti nuo 2010 m. ir tradiciškai tai daroma kasmet, stengiantis pabrėžti vis kitą veiklų dalį. Šiemet, anot profesorės, akcentas – parama šeimai.

Vilniaus miesto mero patarėjas švietimo klausimais Albertas Lakštauskas teigė, kad mato mokyklų psichologus kaip rimtus talkininkus įgyvendinant miesto švietimo politikos uždavinius ir sprendžiant iškylančias problemas. „Jeigu prieš kelerius metus suvokimas, kad mokinių problemas reikia spręsti drauge su tėvais, buvo tik pavienėse mokyklose, tai dabar didžioji dalis jų kitaip nė neįsivaizduoja. Kaip galima padėti mokiniui, jeigu mokykloje kalbama vienaip, o namuose kitaip?.. Esame išsikėlę uždavinį, kad siekiame mokyklose auginti laisvas, atsakingas, savarankiškas asmenybes. Tad tikiu, kad jūsų visų misija padėti suprasti mokyklų bendruomenėms, kaip eiti teisingu keliu, – be galo svarbi“, – pabrėžė jis.

 

LR Seimo narė Dovilė Šakalienė į konferenciją atvyko su visiškai šviežiomis naujienomis, nes tik konferencijos išvakarėse Seime buvo priimti Vaiko teisių apsaugos įstatymo tam tikri pakeitimai. Seimo narės nuomone, šis reglamentas svarbus visoms šalies šeimoms.

„Kalbant apie smurto prieš vaiką formas, buvo priimta pakeitimų. Vienas iš jų: „Psichologiniu smurtu nelaikomas tinkamas ir pagrįstas vaikų žinių ir gebėjimų vertinimas“. Nesu tikra, ar reikalingas šis papildymas“, – pastebėjo Seimo narė ir pridūrė, kad dar buvo papildytas nepriežiūros apibrėžimas, pridėta eilutė: „Skurdas dėl objektyvių priežasčių nelaikomas nepriežiūra“. Anot D. Šakalienės, taip dar kartą užtikrinama, kad, jeigu nenupirksite vaikui telefono ar kitų daiktų, jūsų tikrai neaplankys Vaiko teisių tarnyba.

 

„Mums be galo svarbu padėti toms šeimoms, kurios vis dar ginčijasi apie „pliaukštelėjimo“ prasmę. Kartais jos tai vadina „beržine koše“, taip mėgindamos pridengti savo negebėjimą išspręsti konfliktinių situacijų su vaiku. Privalome padėti jiems susivokti! Visi tėvai myli savo vaikus. Net ir tie, kurie kartais jiems pasiūlo „beržinės košės“. Dažniausiai jie siekia savo vaikams gero, tačiau dėl žinių ir supratimo stokos taiko netinkamus metodus“, – svarstė Seimo narė D. Šakalienė. Ji pasidžiaugė, kad 2018 m., priėmus naują Vaiko teisių apsaugos įstatymą, nebuvo nužudytas nė vienas vaikas. Iki 2018-ųjų vidutiniškai buvo nužudomi 8 vaikai per metus. Pasak jos, galima daryti išvadą, kad naujasis įstatymas jau davė rezultatą.

 

Prof. Marcusas Stueckas iš Vokietijos skaitė pranešimą „Psichoneuroimunologinis naujos įrodymais grįstos intervencijos su Biodanza elementais poveikis suaugusiųjų ir vaikų savijautai“, kuriuo atskleidė Biodanza metodo poveikį.

Biodanza – tai naujas požiūris į sveikatą ir gerą savijautą. Jos tikslas – jungiant šokio ir grupines patirtis, sustiprinti vidinius ir išorinius individualius resursus, sumažinti stresą ir pagerinti vaikų bei suaugusiųjų savijautą. Iki 2018 m. išleista apie 20 studijų ir viena sisteminė apžvalga apie Biodanzą. Psichoneuroimunologinių studijų apžvalga kitų psichologinių ir fiziologinių studijų kontekste parodo Biodanzos potencialą psichobiologiniame lygmenyje sustiprinti gerą savijautą ir sumažinti stresą. Visa tai leidžia geriau atskleisti šio naujo metodo veiksmingumą, palyginti su kitais intervencijos metodais.

Tikslo siekti kartu

 

Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja Daina Kremensienė rodė filmuką apie tris Kenijos masajus, ieškančius ženklų, t. y. liūtų pėdsakų, nes taip tikisi susirasti maisto. Jie itin budrūs, tiksliai nežino, kas yra tikrasis pavojus. Dėstytoja visa tai, ką matėme, susiejo su psichologų darbu, pristatydama istoriją iš realios patirties: „Vienoje iš pradinių klasių susiklostė tokia situacija, kai du berniukai nesutarė tarpusavyje. Viskas prieidavo iki muštynių. Nuskriaustojo berniuko tėvai apkaltino skriaudiką ir jo tėvus patyčiomis. Pedagogai išsigando, tėvai taip pat. Vyko grasinimai teismais. Situacija buvo pažengusi taip toli, kad mokytojai nuolat saugodavo skriaudžiamą berniuką, neatsitraukdavo net per pertraukas. Buvo nutarta pasikviesti tėvus, mokytojus, prie jų prisijungiau ir aš, psichologė. Tėvai atėjo įsitempę ir nusprendę pulti, mokytojai – apsisprendę gintis, o aš, kaip trečias asmuo, mėginau išsiaiškinti, kas čia iš tikrųjų vyksta. Per pokalbį ėmė aiškėti įvairūs ženklai. Kilo įtarimų, kad skriaudžiamas berniukas pats provokuoja vadinamąsias patyčias. Jam tiesiog nesiseka draugauti. Tada tėvų paklausiau, kaip jų vaikui sekasi už mokyklos ribų: kiek jų sūnus turi draugų, kaip jam sekasi bendrauti, ar iškyla panašių konfliktų ne mokykloje ir pan.? Tėvai nutilo, susimąstė, o vėliau teigė, kad jų sūnus ne itin linkęs draugauti ir kad jie apskritai gyvena atsiskyrę. Bendrystės mezgamos tik su giminėmis arba draugų vaikais. Čia buvo esminis lūžis, kai viskas pasisuko kita linkme. Tėvai susigraudino, nes jie suprato, kad jų sūnui reikia draugų, o visais savo veiksmais jie jį tik dar labiau atskiria nuo bendraamžių. Pasirodo, jų sūnus tiesiog norėjo susidraugauti, bet, nemokėdamas to daryti, pasirinko netinkamą metodą. Situacija tapo nepaprasta. Žingsnelis po žingsnelio buvo stengiamasi ją keisti. Po kiek laiko aš pasitraukiau, o vietoje manęs prie trijulės prisijungė vaikas. Tėvai susitarė su mokytojais ir su sūnumi ėmė bendrauti kitaip. Jie nustojo kaltinti vaiką, kuris jį skriaudė, o daugiau dėmesio kreipė į nuskriaustąjį, sakydami, kaip liūdna, kad tau vėl nepasisekė.“

Dėstytoja pasidžiaugė, kad galiausiai ši problema išsisprendė puikiai, o šiuo metu berniukas jau užaugęs ir geba bendrauti.

 

PAGALBA VAIKUI: TĖVŲ ĮSITRAUKIMAS Į UGDYMO PROCESĄ

Žydrė Arlauskaitė, mokyklos psichologė, individualiosios psichodinaminės krypties psichoterapeutė

 

Savo tema tarsi pratęsiu prieš tai buvusiąją. Apie tėvų santykį su mokykla norisi kalbėti kaip apie tam tikrą rūpestį. Tėvai buvo vaikai, jie taip pat turėjo tėvus ir su savimi nešasi savo istoriją. Be galo svarbu ir mums, psichologams, įsivardyti, tartis su kolegomis mokytojais, kiek mums tėvai reikalingi. Ir, žinoma, pasidalyti iššūkiais, su kuriais susiduriame, dirbdami su tėvais.

Atrodo, kad mokyklai atstovauja pedagogai, tačiau tėvai ir mokiniai yra neatskiriamos jos dalys. Nors tebevyksta stumdymasis, kas ir ką turi daryti, bet po truputį jau pradedame suvokti, kad visi esame lygiavertės sudedamosios dalys. Problema ta, kad tėvai sunkiai bendrauja, traktuodami, jei jie atėjo į mokyklą, vadinasi, jau bendrauja. Bet tai nebūtinai tiesa…

 

Skirtingos institucijos. Pradėkime nuo to, kad tėvai ir mokykla yra skirtingos institucijos su skirtingais reikalavimais. Mokyklos uždaviniai gali skirtis nuo šeimos. Juolab kad nežinome, kokios šeimos vertybės. Pavyzdžiui, gimnazijoje, kurioje dirbu, mokosi motyvuoti vaikai. Galima teigti, kad jie turi gerą psichinių procesų paketą, bet apie jų šeimą mes nežinome nieko. Visai nebūtinai šeima traktuoja, kad ugdymas, mokslas yra itin svarbūs dalykai. Važinėdami po mokyklas, jūs, kaip psichologai, turite žinoti mokyklos tikslą, t. y. į ką ji orientuota. Ar mokyklos tikslas užauginti asmenybę, žmogų, o gal tik sklandžiai praleisti vaikus per savo sistemą?..

Suprantama, mano tikslas būtų, kad mokykla siektų užauginti žmogų, kad jie prireikus nebijotų viešumo – dėl kiekvieno vaiko gerovės. Bet, turbūt, daugelis iš mūsų žinome, kad mokyklos slepia problemas, daugelis nenoriai kelia jas į viešumą, tai parodo, kokios yra mokyklų vertybės. Joms svarbiausia išsaugoti reputaciją.

Jeigu mokyklos tikslas yra vaiko ugdymas bendrąja prasme, tai koks tėvų tikslas, mes nežinome. Puiku, jei šeimoje sprendimus priima vienas žmogus, tačiau turime nepamiršti senelių, kurie dažnai turi daug įtakos. Turime suprasti ir tai, kad šiandien į mokyklas ateina skirtingų kultūrų, tikėjimų vaikai. Kartais net tėvai nesuvokia, kiek įtakos turi kultūriniai skirtumai.

 

Pirmenybės / autoriteto klausimas. Nuo seniausių laikų neapsisprendžiama, kas pirmesnis: mokykla turi išmokyti vaiką ar tėvai?.. Mano galva, tinkamiausias atsakymas, kad abu vienodai atsakingi. Tačiau, nepriklausomai nuo šio atsakymo, greičiausiai visi mokyklose sutinkame tėvų, kurie kelia klausimą: „kodėl mokykla neišmoko?..“ Mes, kaip ir visi, sutinkame tėvų, sakančių: „čia ne mokyklos reikalas“.

Aš, kaip mokyklos psichologė, norėčiau, kad tėvai suprastų, jog vaikas yra šeimos narys ir jie turi stengtis į jį „investuoti“ kaip galima daugiau, tačiau, jeigu kalbame apie rizikos grupės šeimas, tada natūraliai kyla noras, kad tokiems vaikams daugiau duotų mokykla. Kad tie vaikai mokykloje atrastų geruosius pavyzdžius: auklėtojus, socialinius pedagogus, mokytojus ar psichologus… Manyčiau, kad psichologas turi žinoti padėtį, koks yra tėvų supratimas ir gyvenimo būdas ir į kur kreipti vaiką. To padaryti neįmanoma, jei nėra draugystės tarp tėvų ir mokyklos.

 

Asmeninė patirtis. Tėvai, atvedę savo vaikus į mokyklas, turi ir savo asmenines patirtis. Dažnai su savo vaikais elgiamės taip, kaip buvo elgiamasi su mumis, arba įsivaizduojame, kad mūsų vaikai yra tokie, kokie buvome mes. Tėvai gali perkelti jiems matytą savo tėvų modelį arba elgtis priešingai, nei elgėsi jų tėvai.

Svarbiausia, kad atėję į psichologo kabinetą tėvai kalbėtų. Jeigu pavyksta užmegzti konstruktyvų pokalbį, galima daug greičiau sudaryti intervencijos planą. Jeigu tylima, labai sunku, nes pirmiausia būtina atrasti kelius į mamą arba tėtį, o tik tada tartis dėl vaiko. Taigi tėvų asmeninė patirtis yra vienas iš psichologo darbo barų.

 

Pavyzdys iš asmeninės patirties. Į mano konsultacijas ateidavo mergaitė, patirianti patyčias mokykloje. Vos tik su mergaite atradau ryšį (maždaug po 5–6 kartų), mama pasiėmė ją iš mokyklos. Mamai pasirodė, kad jos vaikui psichologas daro pernelyg daug įtakos. Prieš tai mergaitė jau buvo pakeitusi bene 4 mokyklas. Teko išsiaiškinti, kokia buvo asmeninė mamos patirtis. Ji išties sudėtinga. Jos tėvai buvo išsiskyrę. Tėvas – kariškis. Jie vis keldavosi iš vienos vietos į kitą. Mergaitė tėvo beveik nematydavo, bet mama vis nusiųsdavo aplankyti. Santykis su mama taip pat buvo prastas. Dabar, jai pačiai esant mama, ji visiškai neįsivaizduoja, kaip galima gauti pagalbą. Ji bijo, kad jos dukrai aš nepakeisčiau mamos.

Mes, psichologai, turime suprasti, kad tėvai neturi pamatinio psichologinio išsilavinimo, todėl kalbėdamiesi su jais turime parinkti atitinkamus žodžius.

 

Darbas su tėvais. Turime įtikinti tėvus, kad jie dirbtų su mumis vaiko labui. Nepaisant to, kokius sprendimus tėvai priima, jie visada neša krūvį dėl savo vaiko. Nesvarbu, ar tėtis dirba užsienyje, ar mama yra pernelyg įsitempusi ir įsibaiminusi, jie vis tiek turi tikslą užauginti gerą vaiką. Jūs, psichologai, turite pasidalyti tėvų našta. Kai tėvai supras, kad jie gali su jumis dalytis savo sunkumais, bus daug geriau. Abipusė nauda.

Kartais net ir iš išsilavinusių tėvų išgirstame: „aš nenoriu, kad mano vaikas eitų pas jus“. Pasirodo, tėvai vis dar įsivaizduoja, kad tai atsispindės vaiko byloje, jis gaus kažkokį įrašą, galbūt, bus kažkaip netinkamai vadinamas ir pan. Tėvai turi begalę baimių. Net jeigu aš kalbuosi su vaiku apie santykius klasėje, mama įsivaizduoja, kad jų šeima jau įtraukiama į padidintos rizikos grupę ir vaikas gali būti atimtas iš šeimos. Be galo svarbu mokytis bendradarbiauti, deja, kaip tik to mes daryti nemokame.

Psichologas visada privalo atstovauti savo pozicijai. Kartais nutinka taip arba taip gali atrodyti, kad psichologas atsistoja į vaiko poziciją. Siūlau tai kontroliuoti, nes jūs galite atstovauti tik sau. Tarnaujame dėl vaiko, bet pamatyti privalome visas pozicijas (mokytojo, tėvų ir, žinoma, vaiko).

 

Pranešti ar nepranešti? Vienas didžiausių klausimų psichologų darbe, kai išsiaiškinamas smurto atvejis, – „ar iškart tarnyboms?..“

***

Pasak psichologo Evaldo Karmazos, jam yra tekę dirbti su smurto bylomis. „Iš esmės, jeigu nepranešime, galime nukentėti patys, nes nuslepiame daromą nusikaltimą. Tačiau galima surasti tam tikrų alternatyvių sprendimų – tai ambivalencijos kryžius, t. y. atidėtas pranešimas. Pirmiausia turime gauti vaiko sutikimą, kad bus pranešta, nes tik tokiu atveju įgysime vaiko partnerystę, kai reikės atlikti ekspertizę ir pan. Visą situaciją turime gerai išaiškinti vaikui. Kas bus, jeigu pranešime, kas bus, jeigu nepranešime arba pranešime vėliau. Ir ne tik tai – turime nupasakoti kiekvieną žingsnį, kaip tai vyks, ką konkrečiai jūs darysite ir t. t. Tik apsisprendę vaikai tampa itin stipriais partneriais. Bet jeigu nusikaltimas sunkus, stiprūs sumušimai, praneškite nelaukdami“, – patirtimi dalijosi E. Karmaza.

***

Šiandieniniams tėvams – labai sunku. Jie yra pasimetę tarp savo galių, turi savo įsivaizdavimus, kas yra gerai ir kaip turėtų būti, todėl dažnai kelia klausimą, kodėl nėra viena ar kita. Dažnai ir tėvams pabrėžiu: jokiu būdu neskaitykite straipsnių interneto erdvėje, jeigu nežinote, kas tą straipsnį parašė.

 

Lūkesčiai. Mokyklų ir tėvų lūkesčiai paprastai irgi skiriasi. Tėvai įsivaizduoja, kad mokykla turėtų užpildyti visas erdves, kurių nepajėgūs užpildyti jie patys. Tėvams be galo svarbūs vaikų akademiniai pasiekimai. Žinoma, jie svarbūs ir mokytojams. Tik, manyčiau, nereikia prie to prisirišti. Kita vertus, jau net tyrimais patvirtinta, kad tėvų įsitraukimas į mokyklos veiklas kelia vaikų pasiekimų lygį. Savaime suprantama, kodėl. Jeigu tėvai dalyvauja mokyklos gyvenime, daugiau žino apie vaiką. Vaiko priežiūra yra geresnė. Jie kalbasi apie viską. Taip vaikai įgyja dalijimosi, pasitikėjimo kompetencijų, išmoksta išreikšti žodžiais savo klausimus, problemas. Negalima vadinti pokalbiu paklausimo „kaip sekėsi mokykloje?“. Juolab jei į šį klausimą sulaukiama atsakymo „normaliai“ arba „gerai“ ir viskas tuo pasibaigia. Visa tai vadintųsi, kad pokalbis neįvyko.

 

Mūsų veikloje – be galo svarbi prevencija, t. y. tėvų švietimas, individualus konsultavimas, šeimos konsultavimas ir ilgalaikė psichoterapija. Blogiausia, kad mes turime pernelyg daug darbo ir kartais tiesiog pamirštame duoti grįžtamąjį ryšį, o tai daryti – būtina.

Tėvus turime išmokyti nebijoti mokyklos, pasitikėti teikiama pagalba. Ne tik vaikai, bet ir tėvai turi pamilti mokyklą.

 

„Švietimo naujienų“ inf.

Viršelyje Pixabay.com nuotrauka

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *