Pradėkime nuo savęs

Loreta Šernienė
,
Alytaus šv. Benedikto g-jos direktorė

Nerimsta karštos aistros, diskutuojant apie mokyklų vadovų kadencijas. Pritariu kolegų nuomonėms, kad jos įnešė nestabilumo, daugeliui neliko saugumo dėl savo ateities. Norėdami išlikti saugūs, bijome pokyčių. Tačiau nesusimąstome apie tai, kad rizikinga gyventi be kaitos. Gyvendami tuo pačiu ritmu nepasieksime naujo rezultato. Turime labai taiklų posakį: „Prastas paukštis, kuris savo lizdą teršia“. Manau, kad šioje situacijoje tinka jį prisiminti. Sakysite, kad ir nuo lizdo priklauso. Atsakau: „Mes mėgstame kraštutinumus“.

 

Paskutiniais metais apie mokyklą išgirsti ar perskaityti kažką gero yra didelė prabanga. Tai retenybė. Ir skaudžiausia yra tai, kad to negatyvo autoriai dažnai esame mes, pedagogai. Kaip galime tikėtis, kad visuomenė mus gerbs ir vertins, jei patys savo darbo nevertiname ir juo nesididžiuojame? Apsidairykime aplinkui: kiek puikių mokyklų, mokyklų vadovų ir mokytojų yra kiekviename mieste? Didžiuokimės savo pasiekimais, pasakokime apie pokyčius, kurie keičia mokyklų kultūrą ir padeda augti mūsų mokiniams. Juk žmonės apie tai nežino, o tiki tuo, kad mes visus 28 metus nesikeitėme, iki šiol nesimokome, netobulėjame. Man atrodo, kad visos dejonės, jog mums sunku, mums kažko trūksta, mumis nesirūpina, papildomų darbų pridėjo, yra nepriimtinos mokyklos vadovui lyderiui. Dejuodamas, teisindamasis, ieškodamas kaltų, o dar baisiau – juodindamas viską aplink, nebūsi baltesnis. Sukurtas menamas mūsų neįgalumas veikti bei keistis gąsdina visuomenę ir mums garbės neprideda. Žinokime patys ir transliuokime kitiems, kad mes viską galime. Ir viską galėsime.

 

Manau, reikia pradėti nuo savęs. Laikas prabilti apie tai, kaip gera būti svarbaus ir reikšmingo Lietuvos pokyčio dalyviais, kai ugdomas kitoks Žmogus, kuriantis šalies ateitį. Laikas pasakyti visuomenei, kad mokykla sparčiai keičiasi ir keičia ugdymo procesą, kuriame mokiniai mokosi, o ne tik mokomi. Laikas parodyti visas mokiniui mokykloje sukurtas sąlygas jaustis saugiai ir plėtoti savo talentus. Juk visa tai vyksta! Nebijau būti nepopuliari sakydama, kad:

  • jaučiuosi puikiai, būdama gimnazijos direktorė, nes kasdien susitinku su šimtais besišypsančių mokinių;
  • jaučiuosi pakylėta, nes dešimtys gimnazijos mokytojų susitelkė siekdami kaitos ugdymo procese įgyvendinimo, kad mūsų vaikai gautų šiuolaikišką, mąstymu pagrįstą ugdymą;
  • jaučiuosi išgirsta ir matoma, nes mūsų vaikų tėveliai buriasi į iniciatyvinę grupę, jiems rūpi, kur ir kaip ugdomi jų vaikai;
  • didžiuojuosi, kad galiu eiti priekyje link mūsų visų nusibrėžtos vizijos;
  • matau daug galimybių, kaip pagerinti vaiko gyvenimo kokybę mokykloje.

 

Būti mokytoju – pašaukimas. Daug apie tai kalbama. Būti mokyklos vadovu – dar svarbiau ir atsakingiau, nes esi mokytojas ir vedlys drauge. Visada primenu sau, kad mokykla vaikų, o ne mano. Aš čia esu tam, kad padėčiau mokiniams gauti geriausią ugdymą, o mokytojams – atlikti savo misiją. Žinau, kad per 5 metus turiu daug nuveikti, nes kitų penkerių metų gali ir nebūti. Jei galvočiau, kad nieko negaliu pakeisti, kad nuo manęs mažai kas priklauso, turėčiau sąžiningai atsakyti sau į klausimą: „Ką aš čia veikiu?“ Šiandien į darbą einu ne kovoti, ne dejuoti, o dirbti. Kovos ir dejonės atima daug laiko. O aš turiu tik 5 metus.

 

Penkeri metai – ne tiek mažai žmogaus gyvenime. Ir net mokyklos gyvenime tai gali būti reikšmingas laiko tarpas. Turiu asmeninę 4 metų patirtį Prienų r. Stakliškių gimnazijoje. Per šiuos metus mokykloje su komanda nuveikėme tikrai nemažai svarbių darbų: vietoj numatyto pagrindinės mokyklos statuso akredituota vidurinio ugdymo programa, todėl Stakliškių miestelis turi gimnaziją; po pamokų gimnazijoje veikia muzikos mokykla; gimnazija turi teatro studiją, kuriai vadovauja profesionali aktorė Brigita Arsobaitė (aktorė važinėja iš Vilniaus kas savaitę, o 140 km atstumas, vykstant į darbą ir iš jo, nebaisus ir Lietuvoje); Stakliškių mokiniai turi 3D spausdintuvą, tad mokyklą reprezentuojančius suvenyrus maketuoja ir spausdina patys. Svarbiausias pokytis – šiuolaikiškos pamokos, kuriose ugdymas integruojamas su informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis, tai pamokos, kurios dažnai išeina už klasės ribų. Tai lemia mokinių pasiekimus. Tikiu, kad ir per vieną kadenciją nuveikti darbai gali būti vertingi. Ir dar. Gal išmoksime ne griauti, o tęsti pradėtus darbus? Šiandien tai puikiai daro dabartinis Stakliškių gimnazijos direktorius Vygantas Kornejevas.

 

Taip, mes, vadovai, geriausiu atveju turime 10 metų. Tačiau manęs tai negąsdina. Gal po 5 metų turėsiu kitokių planų? Aplinkui viskas taip greitai keičiasi. Išeitis – keistis ir pačiai. Kaskart, kai susiduri su kaita, išeini iš komforto zonos. Vadinasi, augi. Kažkas turi subyrėti, kad būtų sukurta nauja arba atkurta geresnės formos. Taip buvo ir su vadovų kompetencijų vertinimu. Pradžioje – sumaištis, dabar – visiems suprantama tvarka, kuri jau suteikė galimybę daugybei puikių jaunų žmonių tapti švietimo įstaigų vadovais. Sumaištis išsikristalizuoja ir atsiranda aiškumas. Noriu tikėti, kad taip bus ir su vadovų kadencijomis. Nemanau, kad kažkas eis į konkursą norėdamas PABŪTI direktoriumi penkerius metus. Kaip tik turėtų ateiti žmonės, turintys idėjų ir ryžto veikti. O tai bus kuriamoji jėga.

 

Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas mūsų darbe puiku, kad viskas man tinka ir patinka. Matau švietimo sistemoje ir daug taisytinų dalykų. Visų pirma, nepadoriai mažas mokyklų vadovų darbo užmokestis (beje, ne tik mokytojų). Tai, manau, viena iš priežasčių, kodėl nesiryžta konkursuose dalyvauti jaunieji pedagogai lyderiai. Liūdina ir vadovo-kenkėjo įvaizdžio formavimas. Juk daugybė puikių vadovų dirba mokyklose, nors ir vadovauja kelintą dešimtį. Ne visi „miega“. Nerimą kelia jaunų mokytojų trūkumas mūsų mokyklose. Būtų puiku, kad jaunystė taptų atsvara patirčiai. Galima būtų dejuoti ir dėl kitų skaudulių, bet žinau, kad neįmanoma pastatyti gėrio ant dejonių ir pasiteisinimo pamatų. Todėl aš renkuosi tikėjimą, kad ši diena yra geresnė už vakarykščią. Tikiu, kad reikia pradėti nuo savęs.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Komentarai (8)

  • Danguolė

    Ačiū Loretai už pozityvias mintis! Visiškai joms pritariu. Jau daug laiko galvoju, kas atsitiko, kad tapo madinga dejuoti ir juodinti švietimą. Net visuomenės pasitikėjimas smuko! Tad labai dėkoju už šviesos spindulį.😉

  • Jurga Vidugirienė

    Gerbiu, stebiu, žaviuosi!

  • Jolita

    Jūs tikrai mokate uždegti ir paskatinti. Po jūsų seminarų jaučiuosi uždegta. Šiek tiek pavydžiu jūsų gimnazijai, gavo gerą direktorę.

  • xxx

    Sveikinu. Tai rajone kitų mokyklų nebereikia… Norėtųsi tikėti, kad šis optimizmas ne tik neišblės. O gal čia reklama.

  • Loreta

    Ačiū už pamąstymus. Džiaugiuosi, kad esu suprasta. O dėl Jūsų pastebėjimo, kad buvo galima ir kitaip, dalinai sutinku. Bet kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Turime rezultatą, reikia su juo … gyventi. Ir stengtis gyventi kokybiškai. O ne ieškoti kaltų. Bet tai tik mano nuomonė.

  • Istorikas Bitautas

    Smagu skaityti tokį pozityvų ir džiaugsmingą m-klos direktorės straipsnį. Tai vienas ir nedaugelio tekstų, kuris kažką palieką po savęs. Viliuosi, kad kiekvienas imsis dirbti savo tiesioginio darbo, t.y. pradėti nuo savęs. Gal ir pasieksikje tą 2025 m. lygį, bet tą jau reikai pradėti daryti šiandien. Ko;l kas tai kalbos, jos turi peraugti prie darbų. Kaip ten sakoma pagal Maslow poreikių piramidę patenkinsime ir paprastesnius poreikius… skrandį… pirkinių krepšelį ir aišku dvasią 🙂

    • Loreta

      Ačiū už palaikymą. Kuo daugiau bus mumyse tikėjimo, tuo greičiau pajudėsime. O judėti reikėjo jau… vakar.

  • Evaldas

    Tikrai smagus straipsnis. Svarbiausia – daug minčių sukeliantis. Didelis gėris yra ir tai, kad Direktorė, kviesdama skelbti pozityvą, aiškiai jį transliuoja ir pati. Gal ta buvusi jos vadovauta Stakliškių mokykla ir nepakilo tarp lyderiaujančių gimnazijų pagal akademinius rezultatus, bet pagal gerumą „gyventi“ mokykloje – tikriausiai. Tikėkimės, kad ir šv. Benedikto gimnazijoje yra/bus taip pat.
    Nenorėčiau sutikti tik su viena straipsnio siužetine gija. Privalomo terminuoto mokyklų vadovų darbo įvedimas dabar gerb. Loretos pateiktas tik iš vienos pusės – tik kaip kaitos galimybių sudarymas. Tai yra tiesa. Bet ar ne tokias pačias galimybes sudaro/sudarė jau egzistuojantis instrumentas – metinis veiklos vertinimas? Arba ką tik panaikinta vadovų atestacija? Aišku, gerai, kad ji DABAR panaikinta, bet juk galima buvo paversti ją realia, užuot ieškojus tariamo išsigelbėjimo kuriant naują instrumentą – kadencijas.
    Ir žaviuosi gerb. Loretos optimizmu („Juk žmonės apie tai nežino, o tiki tuo, kad mes visus 28 metus nesikeitėme, iki šiol nesimokome, netobulėjame“) tuo metu, kai pats šio naujo mechanizmo įvedimas prikišamai demonstruoja, jog valdžia galvoja lygiai taip pat, kaip tie minimi „nežinantys“ žmonės. Dar daugiau – tiesiog perša mintį, kad be prievartos direktoriai pasikeisti negali…
    Norėtųsi tikėti, kad šis optimizmas ne tik neišblės, bet juo bus užkrėsti dar bent keli mokyklų vadovai 🙂