Pedagogams trukdo noras būti maksimalistais

Vaidas Bacys vadovauja trims Šiaulių rajone įsikūrusioms mokykloms – Aukštelkės mokyklai-daugiafunkciam centrui, Kurtuvėnų mokyklai-daugiafunkciam centrui ir Bubių mokyklai. Į Aukštelkės ugdymo įstaigą dar 2016 m. rugsėjį įgyvendinant inovatyvų projektą „Šiuolaikinės mokymo(si) aplinkos“ atkeliavo interaktyvi lenta bei 18 planšetinių kompiuterių, mokytojai mokėsi naudotis skaitmeniniais įrankiais. Tad, turbūt, daugeliui pedagogų būtų įdomu sužinoti, kaip nuotolinio mokymosi pradžia atrodė šiose mokyklose. Apie tai „Švietimo naujienų“ skaitytojams papasakoti paprašėme minėtų įstaigų direktoriaus V. Bacio.

Kaip sekasi mokyti(-is) nuotoliniu būdu? Kokie jūsų, mokytojų ir mokinių įspūdžiai? Koks svarbiausias šios dienos atradimas?

Įspūdžiai įvairūs – yra ir sėkmių, ir nesėkmių, apibendrinant – judame į priekį. Man atrodo, kaip visoje Lietuvoje, taip ir pas mus. Visi bando būti maksimalistais, ir tai kartais pakiša koją. Iš esmės – viskas gerai.

 

Kas sekasi geriausiai?

Mokytojai pradėjo glaudžiau bendradarbiauti su tėvais. Nedažnu atveju tai nutinka, todėl, matyt, šį aspektą galėčiau įvardyti kaip didžiausią sėkmę. Vaikai kitaip įsitraukia, nes taip pat pajuto didžiulę atsakomybę. Manau, didžiausia sėkmė ta, kad visi pasiilgo mokyklos – ir tėvai, ir mokiniai, ir mokytojai. Man atrodo, po ilgo nesimatymo susitiksime smagiau negu eilinę rugsėjo pirmąją.

 

Su kokiomis problemomis susiduriate ir kaip jas sprendžiate?

Nesėkmės labai tradicinės – vis dėlto informacinių technologijų raštingumas ne toks didelis, kaip manėme. Dabar pamatėme, kad ir mokytojams, ir mokiniams visgi iškyla tam tikrų problemų. Mūsų atveju gal ir pavyko, nes buvome apsitarę, kaip organizuojame darbą vienoje platformoje, tad nesiblaškėme. Į nuotolinį mokymą ėjome palaipsniui: nebandėme visko atlikti iš karto. Pirmąją savaitę skyrėme, kad išmoktume prisijungti, dalyvauti. Dabar dirbame toliau, atsižvelgiame ir į individualaus kontakto pageidavimą, vaiko konsultavimą, nes atsirado toks poreikis iš vaikų, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių (ir ne tik).

 

Ar jūsų mokyklos mokytojai jau įgiję nuotolinio darbo patirties anksčiau?

Turime labai aiškią IT raštingumo kryptį – esme įvaldę „Office 365“ įrankius, kartais juokaujame – metiniame veiklos plane įrašėme: „įvaldyti „Teams“ įrankį“, ir įgyvendinome šią programą per dvi savaites, nes uždarius mokyklas prireikė skaitmenines priemones pritaikyti praktiškai. Mums padėjo tai, kad nuosekliai didinome IT raštingumą, gal todėl nešiojamųjų kompiuterių mums ne tik, kad užteko savo vaikams, bet ir kitoms mokykloms galėjome paskolinti. Man atrodo, kad šiuo metu – itin svarbu dalytis.

 

Kaip organizuojamas klasės, mokyklų darbas? Kaip suplanuotas tvarkaraštis?

Tvarkaraštį „dvigubinome“, kad iš esmės vyktų trys užsiėmimai, rekomendavome neskirti namų darbų, viską bandyti atlikti pamokų metu. Skatiname, kad tai nebūtų vien sėdėjimas prie kompiuterio, kad mokiniai atliktų įvairių kūrybinių užduočių, bendrautų tarpusavyje. Žiūrėjome įvairiai, manau, kad visi pasiilgsime ir to klasikinio paprasto vadovėlio. Prie kompiuterio vaikas negali praleisti visos dienos – mąstėme ir apie kūno kultūrą, skatinimą judėti. Keitėme tvarkaraštį nuo pat pradžių, bet išliko ir klasės valandėles, ir kiti dalykai.

 

Ar pakako laiko pasiruošti kitokiam ugdymo procesui?

Manau, kad visai Lietuvai jo nepakako. Tokiems dalykams laiko tikrai nepakanka, tik klausimas, kaip mes tuos iššūkius priimame: ar koreguojame, ar bandome biurokratizuoti. Pastebiu Lietuvos problemą, kad viską bandome aprašyti procedūras – gal tai nusistovėjusi tradicija. Popierius, žinoma, viską iškenčia (juokiasi – aut. past.). Bet manau, kad turėtume būti ženkliai mobilesni, jautresni ir greičiau reaguoti, nes pasitaiko akivaizdžių atvejų, kai nuotolinės pamokos metu jauti, kad tam vaikui reikia skambučio, kad su juo reikia pasikalbėti, elementariausiai, kaip ir pamokoje mokytojas matytų, kad reikėtų vaiką pasilikti pertraukos metu, pašnekinti, kokios jo nuotaikos, ką jis išgyvena ir visa kita. Turėtume suprasti, kad kontekstas kinta – yra tėvų, kurie netenka darbo, atmosfera namuose greitai keičiasi…

Mes su mokytojais taip ir kalbėjomės, kad pirmą savaitę bus entuziazmo, kitas etapas bus tam tikras nusivylimas, vėliau – apatija, požiūris „kaip yra, taip gerai“. Tokioms aplinkybėms privalėjome ruoštis. Nusivylimo etapas dabar turbūt visoje Lietuvoje jaučiamas, nes žmonės pavargę, tėvai turi savo darbų namuose, daugelis tai išgyvename, bet svarbiausia, kaip į šią situaciją reaguojame…

 

Ką patartumėte kitiems kolegoms?

Nebūkite maksimalistais, nesitikėkite, kad pavyks išspręsti visas problemas. Aš visiems mokytojams sakau paprastai: „Prisiminkite pamokas mokykloje – ar visi mokiniai šimtu procentu dalyvaudavo, visi paruošdavo namų darbus, ar jūs sugebėdavote kiekvienai pamokai idealiai pasiruošti?“. Žinoma, kad ne, būdavo tokių „darbinių“ pamokų, kai turėdavome aiškų tikslą, turėdavome tam tikrus darbus atlikti. Todėl ir šiuo atveju siūlau, pabandykite modeliuoti ir galvoti, kaip tai atrodytų įprastoje klasėje? Gal tada ne viskas taip sudėtinga atrodys. Svarbu komunikacija, bendravimas, gali paaiškėti, kad daugelį dalykų išspręsti pavyks paprasčiausiai bendraujant. O IT technologijos dabar mums leidžia bendrauti ne tik su visa klase, bet ir individualiai. Dar svarbu – nepamirškite, kad vaikai – skirtingi, skiriasi jų pasirengimo lygis, emocinė būsena. Kalbantis su tėvais paaiškėjo, kad kai kuriems (kartais ir vienoje šeimoje augantiems) vaikams, kuriems geriau sekdavosi mokykloje, dabar mokytis sudėtingiau, kitiems – atvirkščiai, lengviau mokytis namuose. Tai tik įrodo tam tikrus psichologinius dalykus: kad vieni mokomės klausydamiesi, kiti – rašydami ir pan. Tiesiog natūraliai pasikeitė mokymosi sąlygos.

 

Mokytojus skatinčiau reflektuoti, prisiminti, kaip tai atrodydavo klasėje, nes šie pokyčiai, nors ir ženklūs, bet ne radikalūs. Tereikia įgūdžių naudojantis technologijomis, palaipsniui prie to priprantama.

Mokytojai taip pat turėtų atsiminti, kad į klases sugrįšime. Dabartinė situacija laikina, nesirengiame mokymo(si) perkelti ir dirbti nuotoliniu būdu. Tik būtinai pagalvokime, kokių pamokų suteikė šis laikotarpis. Kaip galime panaudoti technologijas ir kitą įgytą patirtį. Kita vertus, mažai kas keičiasi: tie mokytojai, kurių santykiai su mokiniais buvo geri, juos išlaiko, o tų, su kuriais tokie geri nebuvo – išliko nepakitę.

 

Plačiau papasakokite apie naudojamas priemones ir tai, kaip mokytojai mokėsi jomis naudotis.

Mūsų mokyklos naudoja „Microsoft Teams“, „Office365“ įrankius. Jau kelis metus nebenaudojame popierinių pratybų, vietoj jų rinkomės EMA, nebeturėjome popierinių anglų kalbos vadovėlių, tik elektroninius. Dėl to, su problemomis nesusidūrėme. Esame sudarę sąlygas mokytojams, jei reikia, naudoti tam tikrą informaciją ir medžiagą, bet iš esmės stengiamės naudotis elektroniniais variantais.

 

Dvejus metus kryptingai mokėmės, dalyvavome ilgalaikiuose kursuose, ir namų užduotis atlikome, ir mažomis komandomis, ir po tris dirbome, ir pamokas vedėme… Vadovavomės pasirinkta strategija. Kiekvienas mokytojas naudojo virtualius įrankius pamokose. Pajuokaudavome, kad pamokas, naudodamiesi „Skype“ programa, mokytojai vesdavo kaimyninėse klasėse esantiems mokiniams, skatindami mokytis tokiu būdu. Dvi klasės jau anksčiau bendraudavo „Skype“, todėl mūsų bendruomenėms tai ne stebuklai.

 

Ar kiekvienas mokytojas savo mokiniams užduotis ir medžiagą ruošia individualiai, ar to paties dalyko pedagogai tarpusavyje bendradarbiauja (jei dirba su to paties amžiaus mokiniais)?

Visų trijų mokyklų mokytojai bendradarbiauja tarpusavyje – ir pradinių klasių, ir muzikos ir kt., pedagogams sakiau, kad tikrai nereikia pervargti, raginau dalytis medžiaga, pamokų planais, jei reikia – koreguoti pagal situaciją ir mokinių gebėjimus. Skatiname bendradarbiavimą.

 

Ačiū už pokalbį.