Mokytojas – profesija, kuria galima pasitikėti?..

Neseniai paskelbta viena iš trijų idėjų Lietuvai: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Šia proga švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė švietimo bendruomenę ir žiniasklaidos atstovus dar kartą kvietė susitikti, išklausyti, diskutuoti tema „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025“ ir pateikti konstruktyvių siūlymų, kaip keisis pedagogų rengimo sistema, kvalifikacijos tobulinimas, darbo sąlygos, mokytojus išlaisvinant nuo biurokratijos ir leidžiant jiems būti laisviems ir kūrybiškiems.

 

Viceministro dr. Giedriaus Viliūno teigimu, kad ir kaip bebūtų gaila, nėra vieno administracinio proceso, kuris mokytojo profesiją padarytų prestižinę. „Vos pradėję dirbti su šia Vyriausybe, supratome, kad mokytojas yra visos sistemos centrinė grandis. Galima keisti ugdymo turinį, sunkinti ar lengvinti egzaminus, tvarkyti mokyklų tinklą ir pan., bet nieko nepasieksime, jeigu neatsižvelgsime į mokytoją. Tik sustiprinę mokytojo profesiją, galime tikėtis, kad švietimas pasiseks. Šiandien turime pasitikrinti, ar viskas, kas daugiau kaip metus projektuota, atitinka ir jūsų mąstymą. Galbūt mūsų darbuose nerasite to, apie ką turėtume dar pagalvoti“, – klausytis ir diskutuoti kvietė viceministras.

 

Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.

 

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė

Kas yra mokytojo prestižas ir kaip jį pamatuoti? Tai – itin sudėtingas klausimas… Šiandien norime pristatyti priemones ir planus, kurie gali padėti jam augti. Itin svarbu viešai aptarti visus galimus siūlymus, todėl ir sukvietėme labai įvairią auditoriją.

Mokytojo profesijos prestižas glaudžiai susijęs su pagarba jam. Mokytojas nėra tik žmogus, kuris praleidžia labai daug laiko su mūsų vaikais. Jis – savo dalyko profesionalas. Kaip sustiprinti visuomenės požiūrį į mokytoją kaip profesionalą – vienas svarbiausių tikslų, kurį kelia daugelis šalių. Apie tai kalbėta ir visai neseniai vykusiame Pasaulio švietimo forume.

Mokytojas turėtų jausti, kad jis:

• profesionalas, gerbiamas mokinių, autoritetas bendruomenei;
• gauna tinkamą atlyginimą;
• aprūpintas šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis;
• saugus, dirba draugiškoje aplinkoje.

 

Pagrindinės veiklų kryptys, prie kurių šiandien dirbama, orientuotos į mokytojų rengimo ir profesinio augimo peržiūrą, darbo apmokėjimo sistemą ir į išlaisvintą, kūrybišką mokytoją.

Tam yra rengiamas naujas pedagogų rengimo ir profesinio augimo modelis, naujas mokytojų etatinio apmokėjimo modelis, keičiama mokyklos finansavimo sistema, pradėtas ugdymo turinio peržiūros procesas.

 

Siekdami pertvarkyti mokytojų rengimo sistemą, kovo pradžioje ketiname pristatyti tyrimo rezultatus, kiek mokytojų dirba Lietuvoje apskritai, kokių mokytojų trūksta, o kokių yra rengiama per daug. Pavyzdžiui, pastebėta, kad trūksta pradinių klasių, tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojų, o kūno kultūros mokytojų matomas perteklius.

Pertvarkydami mokytojų rengimo sistemą, kasmet atliksime analizes, mokytojai bus ruošiami pagal poreikį. Lietuvoje susiklosčiusi tokia situacija, kad nemaža dalis pedagogų netrukus išeis į pensiją, tad turime pagalvoti, kaip užpildysime jų darbo vietas. Privalome užtikrinti kaitą ir atvesti jaunus žmones į mokyklas.

 

Iki šiol mokytojus rengė 16 aukštųjų mokyklų, dabar jų rengimas koncentruosis į tris centrus Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Studentams turime pasiūlyti pačias geriausias mokymo programas, grįstas naujausiomis mokslo žiniomis. Numatyta lėšų tam, kad pertvarkydami pedagogų rengimo procesą galėtume atnaujinti studijų programas, pasitelkdami geriausią tarptautinę patirtį.

Taip pat yra numatyta galimybė tiems, kurie pasirinks ugdymo krypties studijų programas, bent pusei metų išvykti pasisemti patirties į tas šalis, kurios turi stiprias pedagogų rengimo tradicijas.

Numatytos tarptautinės mokslo dotacijos, kurios suteikia galimybę trims pedagogus rengsiantiems centrams kviestis užsienio tyrėjus, dėstytojus, padėsiančius atkurti ir sustiprinti pedagogų rengimo sistemą.

Pabaigus studijas ir gavus diplomą ateiti dirbti į mokyklą – labai sunku. Numatyta, kad gavus diplomą vienerius metus bus atliekama pedagoginė stažuotė mokykloje.

Kuriantis naujiems mokytojų rengimo centrams, atsiras galimybė ne tik įprastu keliu, bet ir renkantis studijuoti tam tikrą dalyką šalia įgyti mokytojo kvalifikaciją. Įgyti dviejų mokomųjų arba vieno dalyko ir specialiosios pedagogikos kompetencijas.

Lietuvoje jau ilgą laiką veikia iniciatyva „Renkuosi mokyti“ – tai taip pat vienas iš kelių, kuris atveda motyvuotus jaunus žmones į mūsų mokyklas.

Siekdami užtikrinti, kad visi šie keliai veiktų, skiriame papildomą finansavimą pedagogų rengimo, studijų programų atnaujinimo, mokslinio potencialo stiprinimo darbams. Siekiant mokytojams įgyti papildomą specializaciją, pradėtas naujas projektas, kuriam numatyta 4,5 mln. eurų. Tai sudarys sąlygas 900 pedagogų gauti finansavimą ir įgyti papildomą kvalifikaciją.

 

Pabaigus studijas ir gavus diplomą ateiti dirbti į mokyklą – labai sunku. Numatyta, kad gavus diplomą vienerius metus bus atliekama pedagoginė stažuotė mokykloje. Stažuotojui bus priskirtas mentorius (t. y. patyręs mokytojas, mokytojas ekspertas ir pan.), kuris padės jaunam mokytojui susipažinti su darbu, formuluos užduotis. Tai bus tarsi savotiška pedagogų rezidentūra ir kartu galimybė sklandžiau pradėti mokytojo karjerą.

Vyriausybės nutarimu jau šiemet yra numatyta skirti Signatarų stipendijas – daugiausia jų skiriama ugdymo krypčių grupei. Geriausieji gaus 190 eurų kasmėnesinę stipendiją.

Siekiant išlaisvinti mokytoją ir sudaryti galimybes jo profesinei saviraiškai, numatyta keisti pedagogų veiklos vertinimą, atsisakant formaliosios atestacijos.

Dirbantiems mokytojams ne tik numatytas etatinis darbo apmokėjimo modelis, bet ir papildomos lėšos, siekiant užtikrinti nuoseklų mokytojų atlyginimų didėjimą. Vyriausybės programoje numatyta, kad iki 2020 m. mokytojo atlyginimas turėtų siekti 1000 eurų. Dabartinėje sistemoje mokytojo atlyginimas priklauso nuo darbo krūvio, stažo ir kvalifikacijos. Tai tampa trūkumu į mokyklas pritraukiant jaunus pedagogus, nes jų atlyginimai būna žemiausioje pozicijoje. Naujajame modelyje pradedančiųjų mokytojų atlyginimų koeficientas yra prilygintas mokytojo koeficientui. Pradedančiajam mokytojui bus daugiau laiko skiriama mokymuisi, pasirengimui pamokoms ir pan., o patyręs mokytojas turės daugiau tiesioginio darbo su klase.

 

Etatinio apmokėjimo modelį numatyta pradėti taikyti nuo šių metų rugsėjo 1 d. Mokytojo etatą sudaro 36 darbo valandos per savaitę. Taip pat bus skirtos apmokamos profesinio tobulėjimo, pasirengimo pamokoms, veiklos su mokyklos bendruomene ir panašiai darbo valandos. Mokytojo darbo užmokesčiui didinti nuo rugsėjo numatyta 17,4 mln. eurų.

Siekiame užtikrinti tvarų mokytojų kolektyvą. Dabar dažnai pasitaikanti situacija, kai mokykla negali išleisti mokytojo į pensiją, nes nėra kuo jį pakeisti. Praplečiamos galimybės fonde, kuris numato norinčiam išeiti iš darbo pedagogui išeitinių kompensacijų tvarką.

 

Siekiant išlaisvinti mokytoją ir sudaryti galimybes jo profesinei saviraiškai, numatyta keisti pedagogų veiklos vertinimą, atsisakant formaliosios atestacijos. Suteikiamas didesnis svoris mokytojų kompetencijų įsivertinimui ir veiklos rezultatams. Esama kvalifikacijos sistema menkai koreliuoja su mokinių pasiekimais – tai rodo PISA ir kiti atliekami tyrimai.

 

Ugdymo programos yra be galo teatrališkos, bet turbūt dar ne visi suprantame, kad vadovėlis yra tik pagalbinė medžiaga mokytojui. Šiandien, gyvendami informacinėje erdvėje, turėdami kompetentingą mokytoją, kuris informaciją gali pasirinkti iš įvairiausių resursų, galėtume pasiekti puikių rezultatų, tačiau patys biurokratiškai suvaržėme šį procesą. Labai svarbu, kad mokytojai būtų išlaisvinti: atsisakoma veiklų, nekuriančių pridėtinės vertės. Kaip vieną iš veiklų įvardyčiau įvairių planų rengimą. Kiek teko bendrauti su mokytojais praktikais, planų vertė kėlė abejonių.

 

Skatinama novatoriška veikla. Jau esama mokytojų, dirbančių inovatyviai. Šiandien pamoka gali vykti ne tik mokykloje, bet tai nėra paplitę… Mokytojai vis dar sukaustyti įvairių baimių. Labai svarbu, kad tokią veiklą skatintų mokyklos vadovai ir palaikytų visas mokytojų kolektyvas.

 

Lietuvoje turime apie 37 tūkst. mokytojų. Peržiūrėdami mokyklų finansavimo modelį, siekdami užtikrinti jų didesnį savarankiškumą, ieškome būdų, metodų, kaip paskatinti mokytojus ir mokyklas keistis gerąja praktika.

 

Idėjos ir pasiūlymai konstruktyviai kaitai

 

Šiaulių Salduvės progimnazijos biologijos mokytoja Neringa Juškevičiūtė sakė, kad švietimo ir mokslo ministrės pranešime išgirdo itin gražių užmojų. „Tik besiklausant man kilo keletas klausimų. Pirmasis – kur mokytojai turės stažuotis? Nes turbūt visi žinome, kad dažnai praktikos būna tik formaliai užpildyti dokumentai. O juk stažuotė be galo svarbi – ji padeda mokytojui pasirengti, sužadinti kūrybines idėjas. Kitas klausimas – ar bus sukurtas atskiras auklėtojo etatas, ar galės ir mokytojas dalykininkas turėti auklėjamąją klasę?“ – teiravosi jaunoji mokytoja.

 

Vilniaus kolegijos dėstytoja Lina Pečiulienė akcentavo bendradarbiavimo svarbą. Pasak jos, bendradarbiavimas ir keitimasis patirtimi sukuria geriausią pridėtinę vertę, kur mokiniai pasiekia geriausių rezultatų. „Mokytojas vienas lauke – ne karys. Visi tyrimai rodo, kad tik dalyvaujantis mokytojas geba kurti pridėtinę vertę visai bendruomenei. Dažna situacija, kai kitoje klasėje dirba puikus pedagogas, bet dėl negebėjimo bendrauti to net nežinome“, – pastebėjo ji.

 

„Jeigu norime parengti mokytoją profesionalą, nebijokime jam skirti dėstytojų profesionalų. Galbūt prie mokytojų rengimo galėtų prisidėti Regioniniai švietimo centrai, galbūt jie galėtų kuruoti mentorius… Taip pat labai įdomu, kaip bus įskaitomos neformaliai įgytos kompetencijos?“ – savo pastebėjimus išsakė Vilkaviškio r. Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro ir Gražiškių gimnazijos mokytojas Evaldas Plečkaitis.

 

Švietimo ir mokslo ministrė, reaguodama į kalbėjusiųjų pastabas, sakė: „Praktika studijų metu negali būti tik formalus dalykas. Ji itin reikšminga kiekvieno būsimo mokytojo tolesniam darbui. Podiplominė stažuotė taip pat labai svarbi. Ji suteikia galimybę jau turinčiam diplomą mokytojui ateiti metams į mokyklą ir tobulinti savo kompetencijas, padedant mentoriui ir tutoriui iš aukštosios mokyklos.“

„Aukštosios mokyklos ir toliau sudarys sutartis su bendrojo ugdymo mokyklomis, kuriose bus atliekama praktika. Pedagoginė stažuotė bus atliekama toje mokykloje, kurią pradedantysis mokytojas pasirinks kaip savo darbo vietą. Tai bus tam tikras palengvinimas pradedančiajam mokytojui, nes jis jaus nuolatinį ryšį tarp tutoriaus ir mentoriaus, kurie visada bus pasirengę jam padėti. Mentoriumi gali būti tik tam tikrą kvalifikaciją turintis mokytojas, todėl bus galima pasitikėti jo teikiamomis žiniomis ir gebėjimais. Jeigu mokykloje nėra specialistų, galinčių būti mentoriais, mokyklos steigėjas (paprastai savivaldybė) gali juos pasikviesti iš kitų mokyklų“, – ministrės pastebėjimus papildė jos patarėjas Arminas Varanauskas.

Jis taip pat pridūrė, kad auklėjamąją klasę turėti galės ir mokytojas dalykininkas, ir atskirai būtent šiam darbui priimtas asmuo – klasės kuratorius. Tai bus kiekvienos mokyklos pasirinkimas.

 

Auditorijoje keltas klausimas dėl aukštųjų mokyklų dėstytojų, kurie, nors ir paradoksalu, šiandien negali dirbti mokytojais. Ministrės teirautasi, ar priėmus naujas tvarkas dėstytojai galės dirbti pedagoginį darbą ir koks būtų jų statusas mokykloje: jaunesnysis mokytojas ar mokytojas ekspertas?

Ministrė teigė, kad turintis pedagoginę patirtį žmogus, šiuo atveju universiteto dėstytojas, sukaupęs bagažą tam tikros srities žinių, turi gauti galimybę dirbti mokykloje.

Patarėjas A. Varanauskas sakė: „Kvalifikacija matuojama turimomis kompetencijomis, o ne už mokykloje praleistą laiką. Žinoma, stažas yra svarbus, bet bus atsižvelgiama ir į tai, ar žmogus geba atlikti tas veiklas, kurios priskiriamos eksperto kategorijai.“

 

Kauno technologijos universiteto atstovas Ainius Lašas ragino Švietimo ir mokslo ministeriją aktyviau duoti toną ir pateikti aiškią pedagogų rengimo centrų viziją. „Kai visi universitetai gyvena pusbadžiu, susitarti yra sunku, nes nuolat vyksta teritorinės kovos. Labai mažai kalbama apie kompetencijų sutelkimą ir jų išnaudojimą. Lūkestis, kad kažkas kažkur susitars, yra šiek tiek utopinis. Norisi, jog būtų duotas tonas nacionaline prasme, kad būtų aiškiai sudėlioti prioritetai. Tai nereiškia, kad turi vykti diktatas, bet aiškaus koordinavimo mes pasigendame“, – pabrėžė jis.

 

Vilniaus universiteto profesorė Vilija Targamadzė akcentavo, kad reikia išlaisvinti mokytoją, nes kol kas švietimo administravimas grindžiamas kontrole: „Jau 2016 m. buvo patvirtinta mokytojo prestižo kėlimo programa, bet kaip padaryti, kad tai iš tiesų būtų nacionalinis susitarimas, o mes nedirbtume nuo rinkimų iki rinkimų?.. Sutinku su gerbiamu Ainiumi, vis dar nėra sinergijos… Kiek sukurta puikių projektų… O kur mes galime pasinaudoti jų medžiaga? Tai, kas jau sukurta, turi būti naudojama. Šiandien turėtume būti sukaupę lobynus – kur visa tai? Turbūt derėtų kalbėti apie mokyklos kultūrą. Kol nepasikeis mokyklos ir kiekvieno asmeninė kultūra, nelabai ką pasieksime. Turime patvirtintą Geros mokyklos koncepciją, grįstą bendrais susitarimais. Vadinasi, turime išlaisvinti mokytoją…“

 

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos fizikos mokytojas Ignas Gaižiūnas pastebėjo: „Šiandien tai, ką ugdome mokykloje, mažai susisieja su tuo, ką ugdome aukštojo mokslo institucijose, todėl dažnai girdime universitetuose kalbant, kad mokytojai nieko neišmokė… Tai – taip pat tam tikras prestižo klausimas. Reikėtų daugiau kalbėti ir apie integruotą mokymą, nes, mano nuomone, fizika be matematikos vykti negali. Kalbant apie saugią aplinką mokykloje, man tikrai tenka susidurti su itin problemiškais vaikais ar vaikais iš problemiškų šeimų, o mokykloje teturime 0,5 psichologo etato. Norėtųsi, kad būtų daugiau dėmesio skiriama darbui su tokiais vaikais – tai gali daryti ir mokytojas, bet jam turi būti suteiktos galios, arba su tokiais vaikais turi dirbti specialistai.“

Be to, mokytojas atkreipė dėmesį, kad jaunas žmogus, ateidamas į mokyklą, visada atsineša tam tikrą ambiciją kažką pasiekti, tobulėti, taip pat pasiteiravo: „ Koks gali būti mokytojo profesinis tobulėjimas, kokių tikslų jaunas mokytojas gali siekti? Kokios jo karjeros galimybės, kad nepamestų savo motyvacijos?“

 

„Ministrė užsiminė apie laisvę ugdymo procese, manyčiau, kad tai labai svarbu, bet aš, kaip gamtos mokslų atstovė, matau, jog bendrosiose ugdymo programose yra labai daug tobulintinų dalykų, ir nepaliaujamai vis save raginu sugrįžti nuo savo kūrybiškumo prie bendrųjų programų, nes suprantu, kad mokslo metų pabaigoje laukia standartizuoti testai ir egzaminai. Mes, mokytojai, nerimaujame ir slopiname kūrybiškumą, suprantame, kad tai mokinių patikrinimas, bet savotiškai esame tikrinami, vertinami ir mes. Ar ketinama kažką daryti su metiniais patikrinimais?“ – teiravosi N. Juškevičiūtė.

 

„Didelis iššūkis, bet kartu ir didelė galimybė sukurti tiltus – tai aptarti siūlymus visiems kartu… Pradėti taikyti integruotą mokymą, kai turime ryškią dalykinę sistemą, reikia pertvarkant mokytojų rengimo sistemą, nes iki šiol jie buvo ruošiami būti tam tikro dalyko mokytojais. Mokytojai turi būti pasirengę perteikti, ugdyti integruotą turinį. Tai labai kompleksinis pokytis, į kurį ketiname įtraukti daug mokytojų profesionalų…“ – pastebėjimais dalijosi ministrė.

Atsakydama į klausimą apie vertinimą, ministrė J. Petrauskienė teigė: „Vertinimas – viena skausmingesnių sričių, nes, kaip jau ir buvo minėta, pažymiu įvertinamas ne tik mokinys, bet tam tikra prasme ir mokytojas. Turime gebėti rasti atsakymą, ką turi mokėti žmogus, baigęs pradinę mokyklą ir kitus etapus. Egzaminai yra vienas iš instrumentų tai pamatuoti, bet jis negali būti pagrindinis, juolab vienintelis… Šiandien turime bendrojo ugdymo programas ir atskirai egzaminų programas, todėl suprantama, kad gimnazijos klasėse kyla „šizofrenijos priepuolių“. Mokytojai sutrinka, ką mokyti ir kaip rengti. Tai sukuria didžiulį krūvį visai visuomenei: vaikams, mokytojams ir tėvams.“

Ministrė taip pat pridūrė, kad kalbėti apie mokytojo karjeros viziją yra gana sudėtinga: „Kiekvienas žmogus, ateidamas dirbti į mokyklą, turi savo viziją, kodėl aš pasirinkau būti mokytoju ir kokius sau keliu tikslus. Yra numatyta galimybių turėti mokytojo karjeros kelią nuo pradedančiojo mokytojo iki mokytojo eksperto, o būnant ekspertu atsiveria visos galimybės dirbti mokslinį darbą, dalyvauti kuriant ugdymo turinį ar metodikas. Taip pat labai svarbu atverti įvairovę mokykloje, todėl šiandien ir kalbame apie tai, kad apskritai įmanoma dirbti kitą darbą ir šalia to mokyti. Pavyzdžiui, informatikai gali dirbti informacinių technologijų srityse, bet kartu dalytis turimomis žiniomis su mokiniais.“

 

Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Alvyra Galkienė pabrėžė, kad mokytojo profesijos prestižas turėtų būti matuojamas vaiko sėkme. „Šiandien vis dar dažnai girdime, kad žinios – tikslas, tačiau iš tiesų tikslas yra vaiko asmeninė pažanga. Visi vaikai mokykloje turi patirti sėkmę“, – sakė ji.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovas Andrius Navickas teigė, kad dabar, jo manymu, einama teisingu keliu, bet kartu akcentavo: „Svarbu, kad jauni žmonės iš tiesų norėtų ateiti į mokyklas, nes dabar bendraudami su mokiniais negirdime mokytojo profesijos kaip siekio jais tapti. Mokinių sėkmė yra pasekmė… Jeigu pritrauksime gerus mokytojus, kokybės procesas iš karto pajudės. Dabar viltys ir lūkesčiai yra itin dideli, tad norisi, kad mes nenusiviltume.“

 

Švietimo ir mokslo ministrė J. Petrauskienė atkreipė dėmesį, kad ministerijos interneto svetainėje bus sudaryta galimybė skelbti kilusias mintis ir idėjas, kaip dar galėtume prisidėti prie mokytojo prestižo kėlimo. „Geros mokyklos koncepcija turi taip mus vesti, kad tai būtų ne tik dokumentas, o šiuolaikinė tikroji mokykla, į kurią gebame sukviesti pačius geriausius, joje dirbtų patys geriausi ir iš jos išeitų patys geriausi. Ambicija didelė, bet mes neturime kito pasirinkimo. Juk neturėdami ambicijos neturime kur eiti…“ – susitikimą užbaigė ministrė.