Mokslo ir praktikos dialogas, arba kas išgirs švietimo bendruomenės balsą?

Tęsiame temą

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vykusio forumo dalyviai – mokslininkai iš Kauno technologijos, Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Generolo Jono Žemaičio universitetų, pedagogai iš mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų atstovai – analizavo švietimo situaciją Lietuvoje ir modeliavo švietimo raidos kryptis, pristatydami nacionalines ir pasaulio švietimo tendencijas, pastebėdami tai, kas bloga, pasidžiaugdami tuo, kas gera, dalydamiesi galimais iššūkių sprendimo būdais.

 

„UGDYMO REALYBĖ: KAS JĄ ĮKVEPIA IR KAS ŽLUGDO?“

Doc. dr. Ramutė Bruzgelevičienė

 

Mūsų komanda atlieka tyrimus Kupiškio r. mažose mokyklose. Nuomonė apie mažas mokyklas paprastai būna išankstinė ir aiški. Kaimo spaudoje liūdima dėl naikinamų mažų mokyklų, bet didžiojoje spaudoje jokio gailesčio nerastume. Ir štai pasigirsta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos balsas, kad esmė – ne skirtumai tarp didelių ir mažų, o tarp efektyvių ir neefektyvių mokyklų. Tik klausimas – ar mažas gali būti efektyvus?.. Mažas negali būti efektyvus, kai žvelgiama į ekonominį kriterijų. Pateiksiu vieno ministerijos valdininko citatą: „Mažose mokyklose sunku užtikrinti ugdymo kokybę, pritraukti mokytojus bei aprūpinti mokymo priemonėmis.“ Suprantama, į 50 vaikų turinčią mokyklą neatvešime STEAM laboratorijos. Teigiama, kad tokioje mokykloje mažai galimybių teikti švietimo pagalbą. Bet jeigu žiūrėtume ne ekonominiu, o kitokiu rakursu – ugdymo, regionų plėtros, mokyklų vaidmens, tikėtina, atrastume ir kitų efektų.

 

Projektas „Iniciatyva savivaldybėms“ ir jo kurtas, išbandytas intensyvaus ilgalaikio konsultavimo modelis. Tyrėme 5 Kupiškio r. mokyklas. Ir čia nederėtų akcentuoti to, kad vaikai yra iš mažų mokyklų, visai kas kita pastebėti, jog tai – vaikai iš žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio (SEK) konteksto. Pažvelkime į vienos mokyklos aštuntokų duomenis. Vos 41–65 proc. jų tėvų turi išsilavinimą, didelis nedarbo lygis. Tad iš kokio konteksto ateina vaikai į klasę? Kupiškio savivaldybė šį projektą laimėjo vien dėl to, kad ekspertai parinko pačią sudėtingiausią savivaldybę pagal SEK rodiklius.

 

Projektas truko 3 metus. Jam iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų buvo skirta 90 tūkst. eurų. Projekto tikslas – gerinti mokinių pažangą ir pasiekimus. Orientuotasi į pamokos kaitą, mokymo(si) strategijas, mokinio pažangos vertinimą(si), tarpusavio santykius, bendradarbiaujančią lyderystę, ryšius su tėvais ir bendruomene bei socialinį, emocinį ugdymą. Ypač pabrėžtina mokytojų nuostatų kaita.

Situacija keitėsi. Intensyvus darbas su mokytojais mokyklas išties kilstelėjo. Visose 5 mokyklose buvo matyti pakilimas, o kai kuriose tam tikrose srityse netgi prašoktas Lietuvos vidurkis.

Politikai norėtų iškart matyti mažų mokyklų maksimalius mokinių pasiekimus tarptautiniuose tyrimuose. Mokymo(si) procesus tyrinėjantys mokslininkai – santūresni, pavyzdžiui, John Kattie teigia: „Netvirtinu, kad pasiekimų lygmuo neturi reikšmės, tačiau svarbiausia yra tai, kad kiekvienas mokinys pajudėtų į priekį, palyginus su pradiniais pasiekimais.“ Taigi iškeliama nuolatinės pažangos svarba kaip kelias, kuriuo einant ir galimi aukštesni pasiekimai.

 

Dr. Pranas Gudynas kėlė klausimus, skirtus susiorientuoti, kokiomis kryptimis, gerindami mažų mokyklų mokinių pasiekimus, galėtume veikti:

  • Ar turime gerų dalykininkų?
  • Ar kompensuojame mokymosi aplinkos namuose trūkumus?
  • Ar gebame ir norime mokinius motyvuoti ir mokyti mokytis?
  • Ar teikiame tinkamą socialinę ir pedagoginę pagalbą?

Bet į dalį klausimų turėtų atsakyti ne mokykla… Lietuvoje ne daugiau kaip 400 vaikų skiriamas 1 psichologas ir 1 socialinis pedagogas. Ne daugiau kaip 50 specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų skiriamas 1 logopedas. Ar tokia valstybėje numatyta / apmokama socialinė, psichologinė pagalba yra tinkama? Kas, be ekonominio kriterijaus, tokios „pagalbos“ efektyvumą pagrindžia? Ir dar nurodoma, kad „esant galimybei teikiama ir mažesniam mokinių skaičiui“ – kur tokia galimybė Lietuvoje yra? Privačiame švietimo sektoriuje?

Taigi siūlyčiau gerai pagalvoti, ar išties dėl ugdymo kokybės kalta tik maža kaimo mokykla?..

 

***

Doc. dr. Agnė Brandišauskienė, pristatydama tyrimo rezultatus, pabrėžė pasiektą pokytį ir svarbiausia – mažose mokyklose sukuriamą santykį tarp vaikų, mokytojų ir tėvų bendruomenės. Docentė retoriškai klausė, ar tokį santykį galėtų užtikrinti didelės mokyklos, į kurias sugabenami aplinkinių miestelių, kaimų mokiniai.

 

„ASMENYBĖS UGDYMAS ŠIANDIEN RYTOJAUS VIZIJAI“

Doc. dr. Giedrius Česnakas, Generolo Jono Žemaičio karo akademija, Vytauto Didžiojo universitetas

Planuodami bet kokius švietimo pokyčius, privalome galvoti, kokios valstybės norėsime po 30 metų. Nors ateities pamatyti neįmanoma, tačiau galima įžvelgti tam tikras tendencijas, mėginti jas aplenkti ir susitelkti į kelis esminius švietimo tikslus.

 

Švietimo ir ugdymo esmė, mano įsitikinimu, yra kurti visuomenę ir valstybę, įgyvendinant ateities viziją. Švietimo suvokimo susiaurinimas iki šiandieninės ekonomikos ir verslo poreikius aptarnaujančio sektoriaus patenkina trumpalaikius interesus, aukojant ilgalaikes valstybės raidos ir gerovės perspektyvas. Švietimas – visuomenės sąmoningumo ir jos bendruomeniškumo, vertybių, jų raiškos, politinio režimo, saugumo, teisingumo ir tik tada ekonomikos formavimo veiksnys. Apgailestaudamas galiu teigti, kad Lietuvos ugdymo ir švietimo sistemai trūksta kūrybiško ir kritinio mąstymo, bet gausu biurokratijos. Susidaro įspūdis, kad nežinome, kokios ugdymo ir švietimo sistemos norime. Kad nereikėtų pernelyg sukti galvos, norime įtikti Europos Sąjungos ar kitų vertinimo sistemų vidurkiui. Bet kodėl mes taip siekiame „vidurkių“? Kažkas per 30 metų su mumis nutiko ne taip, nes vis dar nesuprantame, kad visi matavimai rodo tik mūsų įdirbį, finansavimo lygį, bet pozicijos juose neturi būti tikslu savaime. Galbūt tai klaidų, padarytų mus ugdant mokykloje, rezultatas, kai dauguma mokėsi dėl pažymio, o ne dėl žinių?..

 

Europos Sąjungos vidurkis yra 28 Europos valstybių su skirtingais tikslais vizija. Kyla klausimas: Lietuva yra 1/27-oji Graikijos, Ispanijos ar kitos šalies? Ar išties nesugebame suprasti, ko mums šiandien reikia iš valstybės? Vidurkių metodu remiantis yra lengviausia parašyti Vyriausybės veiklos programą ir nustatyti siekinius – daug kūrybiškumo tam neprireikia.

Ar galime formuoti savo visuomenę? Esu įsitikinęs, kad galime, bet mums reikia aiškios vizijos. Linksniuojame strategiją „Lietuva 2030“, bet akivaizdu, kad tai nėra tikrasis dokumentas. Man net kyla klausimas, kas joje yra lietuviška? Jeigu pakeistume žodį „Lietuva“ į bet kurią kitą valstybę, ar joms kažkas netiktų?

Protingas investuotojas akcijų rinkoje niekada neinvestuoja į esamą tendenciją, o mėgina ją aplenkti. Tad ar nejuokingas profesinis orientavimas, kai šiandien net nežinome, ko reikės po 15 metų, pavyzdžiui, net nenutuokiame, kiek bus pažengusios technologijos ir ar bus reikalingi programuotojai?..

 

Planuodami bet kokius švietimo pokyčius, privalome galvoti, kokios valstybės norėsime po 30 metų. Nors ateities pamatyti neįmanoma, tačiau galima įžvelgti tam tikras tendencijas, mėginti jas aplenkti ir susitelkti į kelis esminius švietimo tikslus. Kiekvienai visuomenei svarbiausi keli elementai – tai bendruomeniškumas, solidarumas, bendradarbiavimas, kritinis mąstymas ir kūrybingumas. Jeigu pažvelgtume į laimingiausių pasaulio visuomenių tyrimus, pamatytume, kad visuomenės akcentuoja būtent šias vertybes. Deja, sunkiai pastebiu, kaip šios vertybės reiškiasi mūsų ugdymo ir švietimo sistemoje. Prioritetas teikiamas konkurencijai, individualizmui, ekonominiam racionalumui, perdėtam biurokratizavimui ir kontrolei. Galvojant apie tai, kokios visuomenės norime ir kaip maksimaliai užtikrinti jaunuolių galimybes realizuoti save, derėtų atsisakyti profiliavimo ir profesinio orientavimo. Kalbame apie mokymąsi visą gyvenimą, bet jau 15–16 metų jaunuolius verčiame pasirinkti savo veiklos sritį. Tada galima teigti, kad vyresni nei 15 metų asmenys jau nebegali atrasti naujų gabumų… Aš tuo abejoju. Gyvenimas rodo, kad žmonės, būdami 40-ies ir vyresnio amžiaus, atranda sritis, kuriose itin sekasi. 15 metų jaunuolis savo veiklą gali įsivaizduoti tik labai abstrakčiai. Mano galva, jaunuoliams būtina suteikti galimą plačiausią „meniu“, tegul jie renkasi, o bręsdami – keičiasi. Taip pat siūlyčiau persvarstyti profesinio orientavimo, kuris remiasi šiuo metu egzistuojančiomis profesijomis ir poreikiais darbo rinkoje, o ne ateities galimybėmis, vertę. Protingas investuotojas akcijų rinkoje niekada neinvestuoja į esamą tendenciją, o mėgina ją aplenkti. Tad ar nejuokingas profesinis orientavimas, kai šiandien net nežinome, ko reikės po 15 metų, pavyzdžiui, net nenutuokiame, kiek bus pažengusios technologijos ir ar bus reikalingi programuotojai?.. Asmeniškai aš tuo abejoju, nes kompiuteriai jau dabar geba patys save programuoti. Galime tik nuspėti, kaip gyvenimą ir darbo rinką pakeis 4-oji pramonės revoliucija, bet tikslių pasekmių nežinome. Ar diskutuojame apie 4-osios pramonės revoliucijos poveikį švietimui, ekonomikos valstybei? Būtent tokių diskusijų pasigendu. Jau dabar galiu nuspėti, atsižvelgdamas į tarptautinių ekspertų pateiktus vertinimus, kad labai greitai nebereikės vairuotojų, statybininkų, žemės ūkio darbininkų, teisininkų, advokatų, vidutinės grandies vadybininkų, reporterių ir tam tikrų grandžių gydytojų. Manoma, kad šios profesijos per 20 metų išnyks. Galima sakyti, kad perkvalifikuosime žmones, bet problema ta, kad dėl technologinės pažangos spartos vieno įgūdžio pakeisti kitu nebeužteks laiko. Darbuotojai išties privalės mokytis visą gyvenimą, tai jie darys darbo vietoje, nebent tai bus trumpalaikiai kursai, kurie neatitrauks darbuotojų nuo darbo rinkos. Būtina dėl šių priežasčių švietimo sistemoje susitelkti prie mentalinio elastingumo. Tai reiškia – ugdyti gebėjimus greitai prisitaikyti prie kintančios aplinkos sąlygų ir spręsti kompleksines problemas. Esminiai gebėjimai, kuriuos reikia puoselėti ugdymo ir švietimo sistemoje, – tai kritinis mąstymas, kūrybingumas, žmogiškieji įgūdžiai, solidarumas, bendravimas, emocinis intelektas, tarpdisciplininės žinios (STEAM) ir gebėjimas mokyti(s).

 

Nors ugdymo ir švietimo sistemoje jau ilgai akcentuojamas kritinis mąstymas, tačiau, žvelgiant į lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, ten jo nematyti. Temos neatitinka šiandieninio pasaulio, o jaunimas skatinamas svarstyti prieškario realijas. Kodėl nediskutuojame apie asmenybės netikrumą, moterų ir vyrų vaidmenį šiandieniniame pasaulyje ar šeimoje, pasikeitusią šeimos sampratą ir pan.? Kūrybiškumo ugdymas iki šiol suprantamas kaip kompiuterių skaičiaus didinimas mokyklose ir jų įtraukimas į ugdymo programas. Kompiuteris savaime neskatina kūrybiškumo – jis tik instrumentas, leidžiantis vizualizuoti. Kūrybiškumas slypi žmogaus galvoje. Solidarumas ir bendrumas šiandieninėje mokykloje taip pat nukenčia. Šioms savybėms neskiriama pakankamai dėmesio. Lietuvoje turime nelygias mokyklas, jų veikimo sąlygos itin skirtingos. Pažiūrėkime į privačias mokyklas, prestižines gimnazijas, susirenkančias mokinio krepšelius ir atsirenkančias mokinius. Paprastai, tokių mokinių žinios remiasi korepetitorių, kuriuos sau leisti gali tik tam tikro sluoksnio tėvai, mokymu. O tai reiškia, kad mes savo visuomenę suskirstome į klases labai ilgam laikui. Ranguodami mokyklas, kuriame sistemą, kur nepasiturinčiųjų gabumai neabejotinai būna mažesni. Negana to, paprastai jų ir socialinis tinklas apsiriboja žemesniąja klase. Tokie vaikai dažnai negali pasiekti minimalių reikalavimų, todėl pasirenka žemesnį išsilavinimą, kas lemia ir jų pajamas ateityje, savo vaikams taip pat gali skirti mažiau pajamų. Manyčiau, kad viena iš galimybių būtų grįžti prie teritorinės mokyklos, kai į klases susirenka vaikai iš aplinkinių rajonų, kur susiduria įvairios socialinės klasės, mezgasi ryšiai.

 

Gebėjimas mokyti remiasi tuo, kad mokytojas privalo pats gebėti nuolat mokytis. Mokytojo reikšmė pasaulyje auga, JAV prognozuojama, kad mokytojų atlyginimai augs. Mano galva, būtina leisti laisvai mokyti, o ne kurti aprašus ir kontrolės mechanizmus. Ne veltui dažnai prisimenu kolegą ir mokytoją prof. Leonidą Donskį. Jam niekada nerūpėjo, kas yra jo dalyko apraše. Ateidamas į auditoriją, jis dažnai net nežinodavo, ką pasakys, apie ką kalbės, bet jo kiekviena paskaita suteikdavo neabejotinos pridėtinės vertės. Akivaizdu, kad visai nereikia tobulinti ir dailinti aprašų. Turėtume atsisakyti perdėto biurokratizmo.

Ir apie verslą… Jeigu kalbame apie švietimo ir verslo bendradarbiavimą, tada natūraliai kyla klausimas, kodėl verslas pats neremia mokyklų, auginančių jiems darbuotojus, pavyzdžiui, pritrūkę programuotojų galėtų paremti programavimo studijas besirenkančius jaunuolius iš jų atstovaujamo regiono. Neabejoju, kad kai kurios įmonės galėtų tai daryti ir atsižvelgti į bendrus valstybės poreikius.

 

„UGDYMO IR TIKROVĖS DIALOGAS: KOKIA KRYPTIMI NEJUDAME?“

Valentinas Stundys, Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos pirmininkas, Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius

 

Šiandien esminis klausimas lieka ne diskutuoti dėl gerovės valstybės, bet greičiau diskutuoti apie tai, kodėl mums nesiseka jos pasiekti tiek metų. Kodėl nepriartėjame prie vizijos. Negana to, visi SEK parametrai rodo, kad Lietuvoje vaizdas vis dramatiškesnis. Paskutinė Europos Komisijos ataskaita Lietuvai jau primygtinai sako, kad skurdas, nelygybė tampa šalies destrukciniu veiksniu.

Visai atsitiktinai varčiau archyvus ir atradau dr. Meilės Lukšienės 1997 m. „Dialoge“ straipsnį „Pasvarstymai apie mokyklos ir tikrovės dialogą“. Tuo metu buvo politinis įkarštis, kai vienos politinės jėgos keitė kitas. Nuolat kildavo diskusijų dėl pradėtos Švietimo reformos tęstinumo. Dr. M. Lukšienės pasvarstymai anuomet skambėjo kaip perspėjimas ir pasergėjimas, kad judama ne ta kryptimi. Ji nuogąstavo, kad švietimo sistemoje stiprėja tendencija viską griežtai reglamentuoti, formalizuoti, vertinti taškais ir balais, o politikoje menksta švietimo kaitos esmės suvokimas, iš akių išleidžiama visos švietimo sistemos darbo esmė – vaiko, žmogaus, visuomenės ugdymas, kūryba. Ji priminė, kad švietimas yra nedaloma kultūros proceso dalis, itin reikšminga žmogaus, visuomenės ir valstybės plėtotei. Ugdymas negali būti izoliuotas nuo to, kas vyksta gyvenime. Daktarė baiminosi, kad nuo švietimo mėginama atsieti visuomenės ir valstybės raidos viziją, taip paneigiant, kad mūsų švietimas orientuotas į humanizmu, dorove ir kultūra pagrįstą demokratiją. Ir dar ji priminė, kad kuriame permanentinę švietimo sistemą, kad kiekvienas žmogus nuo gimimo ne tik turėtų teisę, bet ir išsiugdytų pareigą nuolatos gilinti savo žmogiškumo sampratą ir įsipareigojimus.

Klausiu – ar tai netinka šiai dienai?..

 

Naują patirtį tiek švietimo plėtotei, tiek visuomenės savivokai ir valstybei žadėjo dar 2012 m. Seimo patvirtinta nacionalinė pažangos strategija „Lietuva 2030“ ir tais pačiais metais suskubta patvirtinti 2014–2020 m. Nacionalinė pažangos programa. Tai konceptualiai kitokie dokumentai negu buvusi ilgalaikė Valstybės raidos strategija. Pažangos strategija modeliavo esminę raidos vektorių transformaciją nuo institucijų į žmogų, nuo ekonomikos prioriteto į išsilavinimo ir kompetencijų svarbą. Strateginiu fundamentaliu pažangos veiksniu Strategija laiko asmens pasirengimą kaitai ir skelbia, kad pagrindinę įtaką valstybės raidai turės piliečių kultūros mąstymo pokyčiai ir visuomenėje glūdinčios vertybės. Dokumente formuluojama ambicija, kad Lietuva turi tapti modernia, drąsiai priimančia globalios konkurencijos iššūkius valstybe. Strategijos I etapo programoje taip pat tvirtai brėžiama aiški keitimo trajektorija, kylanti iš švietimo, žmogaus kompetencijų ir reiklios solidarios visuomenės ugdymo programinių žingsnių. Auganti ekonomika, klestintis konkurencingas verslas yra biudžeto augimo veiksniai, bet pirmiausia yra žmogus. Sparčių pokyčių amžius reikalauja, kad žmonės taptų kūrėjais, nuolat tobulėtų, mokytųsi ir kurtų aplinką. Kartu strategija atkreipia dėmesį į lemiamojo meto įtampas, keliančias daug grėsmių mūsų visuomenei ir tautai. Į kultūrinę ir ekonominę globalizaciją, stiprinančią bendruomeniškumą, niveliuojančią tradicinę tapatybę, silpninančią istorinę atmintį, todėl drąsiai kalbama apie Lietuvos tapatybės, pilietiškumo, lyderystės stiprinimą ir bendradarbiavimą, atsakomybę už save, tautą ir valstybę. Šie radikalūs technologiniai pokyčiai daro didžiulę įtaką ne tiek verslui, kiek žmonių elgsenai, santykiams ir mąstymui. Apskritai silpnina tradicinių žmogaus prasmės šaltinių – šeimos, bendruomenės, tapatybės – reikšmę. Globalizacijos ir modernių laikų formuojamas visuomenės būvis, kurį galima apibūdinti daugeliu sąvokų: nuo informacinio persisotinimo iki posttiesos kultūros. Visa tai kelia daug klausimų švietimo politikos formuotojams ir jos įgyvendintojams. Mokslininkai įspėja, kad perdėtas individualizmas, asmens materializacijos atsiejimas nuo moralinių dorybių ar tobulėjimo etikos bendrojo gėrio kategorijoje yra itin vienpusiškai suprantama modernios Europos dabartis.

 

Kas šiandien kelia nerimą nacionaliniu lygmeniu? Turbūt ne tik tai, kad stokojame diskusijų, bet ir kiti konkretūs dalykai. Buvau nustebęs ir suglumęs, kad Nacionalinės pažangos programos rengimo schemoje nurodoma, kad Nacionalinė pažangos programa ir Lietuvos bendrojo plano integralumo koncepcija padės užtikrinti darnų Lietuvos teritorijos vystymąsi, fizinės infrastruktūros plėtrą ir veiksmingą lėšų panaudojimą. Aiškiai skelbiama, kad tik šie du dokumentai taps pamatu, skirstant planuojamo valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos fondų finansinės perspektyvos lėšas. Šie du dokumentai taps esmine išeities pozicija. Švietimo vaidmens čia nematyti, mano įsitikinimu, tai yra esminis dalykas.

Akivaizdu, jog esame ištikti švietimo politikos artikuliavimo ir diskusijos formulavimo krizės politikų lygmeniu. Gerai, kad vyksta konferencijos, mokslininkai parodo savo tyrimų kryptis, bet argi jie reikalingi, jei pakanka pasiimti Pasaulio ekonomikos forumo ar kitos tarptautinės organizacijos apžvalgą, perkelti duomenis ir pagal tai kurti ugdymo kryptis?

 

Ugdymo plėtotės centro parengtas Bendrųjų programų atnaujinimo gairių projektas, kuris turėtų tapti viso bendrojo ugdymo turinio atnaujinimo pamatu, greičiau jau yra medžiaga diskusijai, o ne gairių projektas. Sąmoningai peržvelgiau Švietimo įstatymą, kaip jame suvokiamas ugdymo turinys, jo konstravimas ir korekcijos. Švietimo įstatyme itin tiksliai formuluojamas mechanizmas, kaip sudaromas ir koreguojamas ugdymo turinys, kuris visada yra skirtas švietimo tikslams įgyvendinti. Švietimo įstatymo 3-iajame straipsnyje, kuris formuluoja švietimo tikslus, randame tam tikrą „išsiskyrimą“. Kai kurie tikslai yra universalūs, dėl jų neverta ginčytis, kiti – visiškai kontekstualūs. Bet kontekstas – jau buvusio laiko, kur švietimo įstatymo viršūnė yra grindžiama žinių visuomenei būdinga retorika. O štai pasaulis jau gerokai pažengęs į priekį. Kalbėti apie komunikacinius dalykus, raštingumą – per maža. XXI a. perspektyvoje – tai apskritai senstelėję dalykai. Akivaizdu, kad švietimo tikslus šiandien būtina persvarstyti ir švietimo peržiūrą pradėti ne nuo gairių, o nuo susitarimo dėl švietimo tikslų turinio. Šito nepadarę, mes ir nežinosime, kur turime eiti. Formuluodami tikslus, tardamiesi dėl jų, ko gero, pamatytume švietimo vietą arba sugrąžintume švietimo vaidmenį į valstybės vizijos kūrimą.

 

Baigdamas sakau, kad akivaizdu, jog esame ištikti švietimo politikos artikuliavimo ir diskusijos formulavimo krizės politikų lygmeniu. Gerai, kad vyksta konferencijos, mokslininkai parodo savo tyrimų kryptis, bet argi jie reikalingi, jei pakanka pasiimti Pasaulio ekonomikos forumo ar kitos tarptautinės organizacijos apžvalgą, perkelti duomenis ir pagal tai kurti ugdymo kryptis? Švietimo diskursas nacionalinėje politikoje yra visiškai išblėsęs. Kelio pradžia būtų sukviesti šalies partijų lyderius į diskusiją apie švietimą.

 

„ŠVIETIMO ĮSTAIGOS LIETUVOS PERIFERINIUOSE RAJONUOSE: BŪTI AR NEBŪTI?“

Viktorija Baranauskienė, Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja, doktorantė

 

Ne paslaptis, kad tiek mokyklų, tiek darželių tinklas mūsų šalyje traukiasi. Darželių skaičius augo tik Vilniuje, Kaune ir dar tam tikruose didžiuosiuose miestuose. Ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius augo beveik visoje šalyje, išskyrus šiaurės rytinę šalies pusę ir tam tikras atskiras savivaldybes. Tai susiję su gyventojų amžiaus vidurkiu.

Visi suprantame, kad mokykla – tautos išlikimo pagrindas. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos mokykla patyrė daugybę įvairių reorganizacijų ir išgyveno itin sunkų laiką. Šalyje sumažėjo 50 proc. mokyklų. Didžiausias mokymo įstaigų netektis patyrė kaimiškos šalies teritorijos. Mokytojų skaičius taip pat mažėja, o kaimiškose teritorijose pasilikę tik vyresnio amžiaus pedagogai. Galime įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys po 10–15 metų. Bet kaip pritraukti jaunus mokytojus į atokias kaimo vietoves?..

Kadangi kaimo vietovėse mažėja mokinių, todėl mokytojai neturi visų darbo krūvių. Jų pajamos dėl etatinio darbo apmokėjimo sumažėjo, todėl prarado motyvaciją, nepaisant to, kad mažesniam skaičiui mokinių pedagogai gali skirti daugiau dėmesio, jų rezultatai, palyginti su didesniųjų miestų mokinių, yra prasti. Imame svarstyti – galbūt mokytojų kompetencija per menka, bet manyčiau, kad taip nėra. Greičiausiai priežastis yra ta, kad dažnai kaimuose gyvena žmonės iš žemesnio socialinio ir ekonominio sluoksnio. Pasitaiko ir taip, kad tokie vaikai neturi sąlygų mokytis namuose, o mokytojas, kad ir kokias pastangas dėtų, jo atvesti iki geriausių rezultatų negali.

 

Šiaurės rytinė Lietuvos dalis yra pati problemiškiausia mūsų šalyje visais – ekonominiais, socialiniais, demografiniais – rodikliais. Tai – retai apgyvendinta teritorija, kurioje nyksta sveikatos ir ugdymo įstaigos. Mokyklų tinklas koncentruojasi tik savivaldybių administraciniuose arba seniūnijų centruose. Per 2001–2016 m. laikotarpį toje teritorijoje buvo uždaryta beveik 200 mokyklų – dabar jų telikę 158. Žinoma, kai kur mokyklos susitraukė į daugiafunkcius centrus, kurie dažnai atlieka ir darželių, ir mokyklų, ir neformaliojo švietimo įstaigų vaidmenį. Tačiau pasitaikė ir tokių atvejų, kad daugiafunkcis centras veikia, bet jame jau nebelikę nė vieno vaiko, todėl jis egzistuoja tik kaip kultūros židinys. Ir, suprantama, kai kaime sunyksta mokykla, gyventojai keliasi arčiau tų vietų, kur veikia ugdymo centrai. Nykstant mokykloms ir gyventojams, niekas nebenori investuoti į tuščias teritorijas, todėl po kurio laiko jos tampa nebepatrauklios apskritai.

Taigi šiandieninė situacija: nyksta mokyklos, didėja socialinė atskirtis, nyksta kaimai, didėja atstumai iki švietimo įstaigų, blogėja įstaigų pasiekiamumo galimybės, kartu prastėja ir viešojo transporto prieinamumas visiems gyventojams, nes nekursuoja autobusai. Visa tai veikia teritorijos demografinę situaciją. Didėja emigracija. Teritorija praranda patrauklumą ne tik gyventi, bet ir investuoti. Manoma, kad artimiausiu metu situacija negerės. Ir toliau mažės gyventojų skaičius periferinėse Lietuvos teritorijose, kur ir toliau trauksis mokyklų tinklas. Ypač šios tendencijos jausis šiaurės rytų Lietuvos teritorijose.

 

Rekomenduotina renovuotinas mokyklas atrinkti pagal demografinius rodiklius, kad nenutiktų taip, jog vos tik sutvarkyta mokykla uždaroma. Galbūt vertėtų statyti modulines pradines mokyklas, kad jos būtų arčiau gyventojų. Reorganizuojant mokyklas, vertėtų labiau apgalvoti, ką, su kuo ir kaip sujungti. Rečiausiai apgyvendintų teritorijų mokykloms galėtų būti taikomi kitokie reikalavimai, pavyzdžiui, leidžiama formuoti gerokai mažesnes klases ir įteisinti mažesnį privalomojo darbo krūvį mokytojams. Manyčiau, kad derėtų mokėti pastebimo dydžio priedą mokytojams, dirbantiems probleminėse teritorijose, nes tik taip atsirastų galimybė pritraukti jaunesnių žmonių.

 

***

Pasak dr. Ramutės Bruzgelevičienės, manoma, jog nykstančios mokyklos yra sąmoninga regionų politika, kad kuo didesnės teritorijos liktų be žmonių. „Jau dabar esama savivaldybių, kur 1 kv. km yra 1 žmogus. Prognozuojama, kad kai kurios savivaldybės yra prie išnykimo ribos, pavyzdžiui, Zarasai. Manoma, kad Lietuva turės daigiau kaip 1000 ha parduodamų žemės plotų, kuriuos supirks olandai ir kinai. Tai yra jau viešai prieinama informacija, todėl kyla klausimas, ar kas ruošiasi gelbėti kaimo mokyklas ir bendruomenes?“ – retoriškai klausė ji.

Valentinas Stundys pastebėjo, kad Lietuvoje niekam nesisekė kurti regioninės politikos. Modelis yra sukurtas, bet jis neteikia jokio efekto. Anot jo, auga tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos zonos, o mažosios savivaldybės nyksta arba jungiasi prie didžiųjų miestų. Demografinis paveikslas po 5-erių metų bus gerokai dramatiškesnis, išskyrus tas savivaldybes, kurios bus integruotos į greta augančius didmiesčius. O štai pasienio regionai pamažėle žlunga, valstybė yra bejėgė juos prikelti.

„Procesų, vykstančių Lietuvoje, nelaikyčiau sąmokslu. Jeigu žvelgtume į Vokietiją, pamatytume panašius procesus. Regionai traukiasi, o didieji ekonominiai centrai auga. Juk žmonės paprastai yra ekonomiškai racionalūs – moka skaičiuoti. Be to, aukštasis išsilavinimas sutelktas taip pat didžiuosiuose miestuose. Mano galva, periferijų nykimas – natūralus procesas. Galbūt ir yra politikos elementų, bet esama ir visiškai objektyvių veiksnių“, – teigė dr. Giedrius Česnakas.

 

***

Apie tai, kaip turi keistis mokykla, kad užtikrintų kiekvieno vaiko sėkmę, ką turime daryti, kad Lietuva ne nyktų, o keltųsi, kviesime skaityti paskutinėje šio straipsnio dalyje.

 

„Švietimo naujienos“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Irena

    Esame gyvi liudininkai matydami kaip naikinamas kaimas: žemes superka stambieji, mokyklos greitu tempu uždarinejamos, ligoninių funkcijos siaurinamos( net nebėra budinčio chirurgo). Darosi baugu gyventi. O taip norėtųsi. Vaikų darželyje trūksta vietų.

    Mano manymu nereikėtų sunaikinti paskutinių kaimo mokyklų, kurios dar yra kaip kultūros ir gyvybės židinys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *