Mokslininkas turi nuolat kelti klausimus

Kovo pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje prof. Rimvydui Petrauskui įteikta Lietuvos mokslo premija, o balandžio 1-ąją jis perskaitė ir pasirašė priesaiką Vilniaus universitetui (VU) bei pradėjo eiti VU rektoriaus pareigas (dėl visiems suprantamų priežasčių inauguracijos iškilmės atidedamos vėlesniam laikui). Mokslininkas apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi ir Lenkijos Respublikos ordino Riterio kryžiumi, yra Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas, Tarptautinės Vokiečių ordino tyrimų istorinės komisijos narys, buvęs Lietuvos mokslo tarybos valdybos pirmininkas, Valstybinės lituanistinių tyrimų sklaidos programos pirmininkas, Aukštojo mokslo tarybos narys. Paprašėme pašnekovo atsakyti į keletą klausimų apie mokslą, laimėjimą ir naująsias pareigas.

Ar tikėjotės šios premijos? Ką šis apdovanojimas jums reiškia?

Apdovanojimas man pirmiausia reiškia svarbaus akademinio gyvenimo etapo pabaigą. 2001 m. apgynęs disertaciją, pradėjau dirbti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Per tą laiką pavyko derinti pedagoginę, mokslinę, vėliau (2012 m. tapus Istorijos fakulteto dekanu) ir administracinę veiklą. Kartu su kolegomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją pristatome, kaip svarbią Europos istorijos dalį, ir mėginame šią istoriją populiariai papasakoti Lietuvos visuomenei. Visa tai sugulė į keletą knygų, straipsnius įvairiomis kalbomis, paskaitas universiteto ir kitose auditorijose. Kiekvienas žmogus siekia pripažinimo, todėl, žinoma, smagu, kad kolegos mokslininkai (o būtent jie sudaro atrankos komisiją), iš daugelio vertų, šį kartą atrinko mano darbus.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Premiją gavote už darbų ciklą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija vėlyvaisiais Viduramžiais (2004–2018)“. Kodėl pasirinkote tyrinėti Lietuvos istoriją ir būtent šį laikotarpį?

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją pasirinkau jau pirmaisiais studijų metais, 1990 m. Įkvėpimo sėmiausi iš mano akademinio Mokytojo prof. Edvardo Gudavičiaus, pas jį pasirinkau rašyti kursinį darbą, tuomet nieko man nesakančiu pavadinimu „Vidurinysis Lietuvos metraščių sąvadas“. Viduramžių istorija mane patraukė, nes, viena vertus, tai – visiškai kitokia epocha, kurią pažinti galima tik prasiskverbus pro sudėtingą ženklų pasaulį – senosios kalbos, paleografijos, antspaudų. Priartėti prie tos epochos žmonių gyvenimo, jų pasaulėžiūros, kai išlikę ne tiek jau daug šaltinių, įmanoma derinant itin detalų metodologinį pažinimą ir kontroliuojamą vaizduotę, kuri padeda užpildyti žinojimo spragas. Viduramžiai – ne tik seniai pasibaigusi epocha, bet iš dalies ir modernybės priešistorė, kadangi daug svarbių europinės civilizacijos reiškinių atsirado būtent tuomet – parlamentas, miestų savivalda, universitetas, nemaža dalimi net dabartinis Europos politinis žemėlapis.

 

Ką, jūsų nuomone, istorijos išmanymas suteikia šiuolaikiniam žmogui?

Žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goffas, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, blaiviai konstatavo, kad istorija vienu metu gali būti ir tai, kas sieja, ir tai, kas slegia. Ją galima naudoti patiems įvairiausiems dalykams – sveiko patriotizmo skatinimui ir aneksijos pateisinimui – tai tik du iš galimų kraštutinių polių. Tuo tarpu, tęsia Le Goffas, istorijos mokslas turėtų žmonėms padėti gyventi savo ir bendruomeninį gyvenimą, susiorientuoti tarp daug žadančio paveldo ir kartais pavojingos nostalgijos.

 

Natūralus klausimas – ar istorinės paralelės šiuolaikiniams debatams gali suteikti kažkokių paruoštų atsakymų? Net jei istorija ir negali pateikti gatavų atsakymų į dabarties klausimus, ji vis dėlto gali suteikti konstruktyvių pavyzdžių aktualioms dabarties diskusijoms. Istorija ir istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę nebijoti ateities, ramiai pasitikti pokyčius ir kurti savo gyvenimą. Taip pat – paaiškinti politinės orientacijos kryptis (pavyzdžiui, dabarties Lietuvoje – „kodėl Europa“?) ir tuo pačiu prisidėti prie tapatybės kūrimo, ir visa tai daryti, neaukojant mokslinio pažinimo standartų.

 

Kodėl ir kaip nusprendėte tapti mokslininku? Kuo jus žavi šis darbas (gal vertėtų sakyti – gyvenimo būdas)?

Jau pirmaisiais studijų metais apsisprendžiau tapti mokslininku ir atkakliai to siekiau. Mokslininko darbas yra gal ne tiek gyvenimo būdas, kiek pašaukimas. Turi būti pasirengęs praleisti ištisas dienas spręsdamas problemas, kurios iš pirmo žvilgsnio nutolusios nuo kasdienio gyvenimo, turi įžvelgti tokio ieškojimo prasmę. Ir tik tada, jau pažinus, seka kitas žingsnis, kuris suteikia šiam darbui tikrąją prasmę – pasidalinti įgytomis žiniomis su kitais. O mūsų auditorija yra trejopa – studentai, tarptautinė mokslininkų bendruomenė ir suinteresuota visuomenė. Turi būti pasirengęs kalbėtis su įvairiomis auditorijomis, naudodamas įvairią kalbą ir išraiškas.

 

Ko reikia, kad taptum geru mokslininku?

Pirmiausia, reikia nuosekliai dirbti savo srityje – nesitikėti greitų atradimų, bet siekti pažinti. Toliau seka kiti svarbūs dalykai – kuo daugiau skaityti ir ne tik tiesiogiai savo tiriama tematika, nes gerą mokslininką išskiria platus horizontas. Nors pasitaiko ir savarankiškai iškylančių mokslininkų, vis dėlto, svarbu patekti į gerą mokyklą, lydimą stiprios tyrimų tradicijos. Bet, turbūt, svarbiausia – atvirumas ir ryžtas sužinoti. Mokslininkas turi nuolat kelti klausimus, nebijoti pripažinti tyrimo klystkelių, idant tas kliūtis įveiktų su nauja energija.

 

Įteikdamas premijas Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis kalbėjo: „Dažnai jaučiame nevisavertiškumo kompleksą, manome, kad esame blogesni, mūsų mokslo lygis ne toks aukštas, kokybė – prastesnė, bet taip nėra. Tik gal visuomenė per mažai žino apie mokslo pasiekimus“. Kaip jūs, mokslininkas, matote šiuos dalykus – ar tikrai taip yra ir ką reikėtų daryti, kad mokslo kokybė būtų geresnė, o visuomenė daugiau žinotų apie mokslininkų darbus? Kaip apskritai vertinate mokslo situaciją Lietuvoje?

Mokslo situacija Lietuvoje – gera, jei vertintume ją finansavimo požiūriu. Ne vienerius metus praleidęs Lietuvos mokslo taryboje, galėjau stebėti įvairių mokslo sričių ir disciplinų pasiekimus. Turint minty, kad mokslo finansavimu, nuo Europos Sąjungos vidurkio, atsiliekame daugiau nei dvigubai, Lietuvos mokslininkų rezultatai – tikrai neblogi. Egzistuoja sričių – nuo biotechnologijų ir lazerių, iki kai kurių humanitarinių mokslų – kai išties galime kalbėti net apie ekscelenciją tarptautiniu mastu. Kita vertus, sutinku, kad mokslininkai vis dar nepakankamai dalijasi savo tyrimų rezultatais su platesne visuomene. Tai tikrai ta sritis, kurioje galime ir turime padaryti daug daugiau.

 

2001 m. tapote VU lektoriumi, vėliau docentu, profesoriumi, buvote Istorijos fakulteto dekanas… Kokius pokyčius matote aukštajame moksle? Kaip keičiasi studentų motyvacija, pasirengimas studijuoti, gebėjimai, interesai, pasirinkimai?

Žinoma, per šį laiką pasikeitė bent viena studentų karta. Keičiasi iš mokyklos atsineštų žinių lygis. Pavyzdžiui, mes istorijos studijose itin skausmingai jaučiame antros užsienio kalbos mokymo nepakankamumą. Manau, kad tokioje valstybėje kaip Lietuva, kiekvienas žmogus turėtų neblogai mokėti bent dvi užsienio kalbas. Kita vertus, iš esmės santykis tarp motyvuotų ir mažiau motyvuotų studentų – nesikeičia. Mūsų užduotis, per studijų metus, pakreipti šį santykį maksimaliai gera linkme. Aktuali problema – studijų ir darbo derinimas, nes didžioji dauguma studentų priversti dirbti, bent dalimi aukodami studijų procesą. Tai problema ir ją reikia spręsti nacionaliniu lygiu, kad laikas, skirtas studijoms, būtų maksimaliai produktyviai išnaudotas – paties studento ir valstybės labui.

 

Pradėjote eiti VU rektoriaus pareigas. Kokie bus jūsų pagrindiniai tikslai, siekiai ir vertybės tapus universiteto vadovu?

Universiteto viduje akcentuoju bendruomenės idėją. Kaip sukurti sėkmingam funkcionavimui būtiną darną, kaip sustiprinti tapatinimąsi su Universitetu? Mano įsitikinimu, dviem būdais – per abipusiai praturtinančią mokslų sąveiką ir per sutarimą, kokių tikslų Universitetas siekia, kokiomis atsakomybėmis savo viduje dalijasi ir kokios organizacinės formos jam labiausiai tinkamos.

 

Stiprindami akademinę bendruomenę Universitete, turime kurti ir puoselėti horizontalius akademinius tinklus (nuo tarpdalykinio mokslo iki bendrauniversitetinių grupių), kurie, įnešdami gerąją individualią patirtį, kaskart pralaužtų dalykinius bei struktūrinius barjerus. Universiteto žmones sieja žinojimas, kurio siekiama, kuris perduodamas, perimamas ir komunikuojamas. Dėstytojams svarbiausia – tinkama ir patogi darbo aplinka bei laikas laisvam tyrimui, požiūris į dėstymą – ne kaip paslaugą, bet kaip į žinojimo, kuris gimsta iš mokslinės veiklos, perdavimą. Studentams tapatintis su Universitetu ir studijuoti labiausiai trukdo būtinybė ieškotis uždarbio, taigi, turime ieškoti būdų, kaip juos sugrąžinti į auditorijas.

 

Mokslo ir studijų ateitis – bendra ir tikslai – tie patys – tarptautiškumas, tarpdalykiškumas, ieškant perspektyvių krypčių bei tematikų, didelį dėmesį skiriant naujų technologijų kūrimui ir diegimui, nuo fizinių ir biomedicinos technologijų, iki atviro kodo programinės įrangos socialiniuose moksluose ir skaitmeninės humanistikos.

Galiausiai, viešojo gyvenimo srityje, Universitetas turi išnaudoti tradicijos jam suteiktą iniciatyvos teisę – veikti ryžtingai ir strategiškai, siūlyti sprendimus, nelaukdamas užklausimo. Tik taip galima pasiekti, kad autoritetingų akademinės bendruomenės narių dalyvavimas darbo grupėse, nustatančiose svarbiausias valstybės ir visuomenės raidos kryptis, būtų ne formalus mandagumo gestas, o savaime suprantamas veiksmas kiekvieną kartą, kai tik norima užsitikrinti kokybišką sprendimų priėmimą.

Viešojo gyvenimo diskusija ir mokslo komunikacija yra tarp svarbiausių universitetinės veiklos prioritetų. Natūralu, kad visuomenei turi būti pristatomi universitetuose vykstantys darbai – ne vien išskirtiniai pasiekimai, bet ir rutininės, tačiau studijų ir mokslo sistemos funkcionavimui būtinos veiklos. Universitetai didžia dalimi išlaikomi valstybės, todėl privalo atrasti formą, kaip visuomenei pateikti sąžiningą ir įtikinamą ataskaitą apie savo veiklos rezultatus.

 

Ačiū už virtualų pašnekesį. Linkiu sėkmės einant naujas pareigas.