Kūrybiškumo įtaka slopinant neigiamą vaikų elgseną ir blogas emocijas

Rita Sadauskienė
,
Kauno l.-d. „Žvangutis“ vyresn. auklėtoja

Kūrybiškumas – gebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis sudėtingoje situacijoje, lengvai ir netipiškai ją spręsti. Kūrybiškumą daugiausia lemia individualios asmenybės savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas, motyvacinė įtampa, poreikis nuolat tobulinti savo veiklą), jos patyrimas, auklėjimas ir saviaukla. Daugelis vaikų yra kūrybingi, tik dėl netinkamo auklėjimo ar mokymo savo kūrybiškumo neugdo. Pranešimas „Kūrybiškumo įtaka slopinant neigiamą vaikų elgseną ir blogas emocijas“ parašytas remiantis praktine veikla per 2016–2017 m., ugdomojoje grupėje 5–6 metų vaikams organizuojant kūrybinius užsiėmimus. Įdėmiai stebėta ir fiksuota, kaip tokie užsiėmimai veikia problemiškos elgsenos vaikus ir keičia tėvų požiūrį į vaikų elgesį bei auklėtojos pastabas. Pateikiama 2016–2017 m. darbo analizė.

Į vaikų darželius ugdytiniai atvedami iš įvairiausių šeimų. Didžioji dalis – juos mylinčių, jų sveikata, elgesiu besirūpinančių tėvų vaikai. Tačiau ne vienas vaikas iš šeimos atsineša neigiamų įpročių, yra pedagogiškai apleistas, pasižymi protinio išsivystymo sutrikimais, socialinio bendravimo įgūdžių stoka.

 

Į vaikų darželius ugdytiniai atvedami iš įvairiausių šeimų. Didžioji dalis – juos mylinčių, jų sveikata, elgesiu besirūpinančių tėvų vaikai. Tačiau ne vienas vaikas iš šeimos atsineša neigiamų įpročių, yra pedagogiškai apleistas, pasižymi protinio išsivystymo sutrikimais, socialinio bendravimo įgūdžių stoka. Ikimokyklinių įstaigų pedagogams sunku ugdyti tokius vaikus, ypač kai grupėje jų būna apie 30 proc. Atrodo, didžiąją dėmesio dalį pirmiausia reikėtų skirti normalaus elgesio ugdytiniams, bet susiduriama su problema, nes pirmosios grupės vaikams sutramdyti ir ugdyti reikia specialių užduočių, kurios patrauktų jų dėmesį ir padėtų ugdyti normalaus bendravimo įgūdžius. Štai visai kitaip darbas organizuojamas su pagrindine grupe, siekiama, kad būtų plėtojami šių vaikų gabumai. Kaip teigia mokslininkė Rita Žukauskienė: „Gabus vaikas labai detaliai nupasakoja savo fantazijas, su jomis susigyvena, jomis tiki. Ši labai išlavėjusi vaizduotė sukuria vaikui neegzistuojančius draugus, norimą turėti broliuką ar sesutę ir fantastinį gyvenimą, turiningą ir ryškų. Praėjus daugeliui metų, toks asmuo ir darbe, ir gyvenime išlaiko žaidimo elementus, išradingumą ir kūrybingumą. Toks vaikas kartais sugeba labai vaizdžiai kalbėti, moka save išreikšti.“ Darbo autorė nusprendė šią savybę pritaikyti vaikams, išsiskiriantiems negatyviu elgesiu, ir įsitikinti, ar kūrybiškumas slopina neigiamą problemiškų vaikų elgseną ir neigiamas emocijas. Stebint nedrausmingus ugdytinius ir ieškant netinkamo jų elgesio priežasčių bei galimybių tokį elgesį po truputį keisti, perskaityta daug mokslinės literatūros.

 

Pasakų ir kitų kūrinių skaitymas ir analizė

 

Pasakų klausymas, o vėliau pokalbis apie jas paprastai būna pirmoji vaikų pažintis su menu. Psichologai neturi vienos nuomonės apie kalbos įtaką vaiko mąstymui. Daugelis mokslininkų pripažįsta, kad kalba gali padėti vaikui prisiminti ir susisteminti informaciją bei patirtį.

 

Aptariamaisiais metais ugdytiniai klausėsi sudėtingesnių kūrinėlių ir išsamiau juos analizavo. Per užsiėmimus akcentuotas kalbos grožis. Klausantis pasakų, buvo prašoma įsiminti sudėtingesnius ir vaizdingesnius žodžius, posakius, sugalvoti naujas pradžias, įterpti naujų įvykių, pratęsti pasaką. O per pertrauką eita prie raidyno. Mokslo metų pradžioje, kol ugdytiniai išmoko pažinti abėcėlę, patys pasirinkdavo raidę, turėdavo ją įvardyti, sugalvoti žodį ir su tuo žodžiu pasakyti rišlų sakinį. Kai jau pažino visas raides, paprašyta išsitraukti nurodytą raidę ir sugalvoti su ja žodį, vėliau jį įterpti į sakinį ir sugalvoti pasakojimą. Dažnai kuriamą pasakojimą noriai pratęsdavo kiti vaikai. Per bendrą pasakojimą buvo ugdoma drausmė. Kūrybos džiaugsmas ir pasakų stebuklai įtraukdavo visus vaikus.

 

Neliko tarpusavio barnių – vaikai, norėdami pratęsti pasakojimą, turėdavo įdėmiai klausytis. Gebėti pratęsti ir būti aktyviam – siektinas rezultatas. Džiugu, kad ugdytiniai išmoko atidžiai klausytis, todėl galėjo vaizdžiai perteikti ir kurti tekstą. Problemiško elgesio vaikai po Naujųjų metų labai pasikeitė: du itin sudėtingo elgesio ir menkos motyvacijos berniukai ne tik ėmė rasti užsiėmimų, bet stebino pareigos jausmu: pradėdavo ir stengdavosi kuo kruopščiau iki galo atlikti užduotį. Formuojant sveiką pasitikėjimą savimi, svarbu, kad tėvai ir auklėtojai kuo dažniau pozityviai skatintų vaiką, būtų su juo švelnūs ir skirtų dėmesio. Taip pat svarbu leisti vaikui savarankiškai bręsti ir kantriai laukti, kol išryškės gerosios prigimties jėgos, glūdinčios kiekviename vaike.

 

Jei mokytasi eilėraštukų, tai tokiam ugdytiniui ieškota kuo ilgesnio ir sudėtingesnio turinio, nes eilėraštis sutelkdavo visas vaiko kūrybines ir psichines jėgas. Pastebėta, kad vaikas pasižymėjo puikia atmintimi ir gebėjimu raiškiai deklamuoti tekstą, įsiminė visą įvykių seką ir tai jam leido pasijusti pranašesniam, sulaukti pagyrimo. Pavasarį jo rezultatai buvo puikūs. Elgesys taip pat pasikeitė. Tiesa, kartais pasitaikydavo impulsyvių nepageidaujamų poelgių, bet gerokai mažiau nei prieš dvejus metus. Minėtas berniukas leido atrasti dar vieną dalyką. Kartą su visa grupe nuvykome į Kauno lėlių teatro spektaklį – edukacinę valandėlę „Peliuko dirbtuvėlės“. Šis berniukas, aktoriams pakvietus, pirmas pakėlė ranką ir atsidūrė šalia kitų scenoje. Situacijų gali būti įvairiausių – jų nenumatysi ir nesuplanuosi. Džiugu, kad viskas vyko sklandžiai. Tik atlikinėjant užduotėles ir stebint ugdytinį, atkreiptas dėmesys į jo veiduką: jis nesąmoningai trūkčiojo. Pasidžiaugus su tėveliais sūnaus sėkme, buvo pranešta apie pastebėtą tiką. Tėveliai sunerimo ir pažadėjo, kad pasirūpins vaiko sveikata. Vizitas į Lėlių teatrą privertė padaryti išvadą: kartais labai pravartu vaiką pamatyti neįprastoje situacijoje ar kitoje aplinkoje, kad būtų pastebėta tai, kas įprastai prasprūsta. Šiuo atveju – vaiko liga.

 

Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, knygų skaitymas ir analizavimas ugdytiniams darė teigiamą poveikį. Kadangi šie metai yra Kalbos kultūros metai ir vaikai jau daug protingesni, nemažai dėmesio skirta ne tik bendravimo kultūrai ir drausmei palaikyti, ypač stengtasi mokyti kalbos kultūros, žodžio skambumo. Analizuoti palyginimai, mažybiniai žodeliai, sinonimų reikšmės, aiškinta, kaip žodžiais galima išreikšti jausmų pasaulį.

 

Pavasarį nustebino praėjusių metų darbo su vaikais rezultatai. Ugdytiniai per ryto ratą patys susėsdavo ant kėdučių įprasta tvarka: mergaitė – berniukas ir t. t. Beveik neliko tarpusavio nesutarimų, vaikai išmoko sėdėdami atidžiai klausytis.

 

Klausant pasakos „Nežiniuko pažintis su voru“ reikėjo ne tik papasakoti turinį, bet ir paminėti įvairias teksto detales. Pavyzdžiui, ne tik rasos lašelius, kurie trukdė jam žingsniuoti, bet ir tuos lašelius voro tinkle, kurių buvo labai gausu. Vaikai nedrąsiai reiškia savo mintis, jausmus. Jie mėgsta atsakyti vienu–dviem žodžiais: jei klausiama, koks metų laikas, o tuo metu, pavyzdžiui, šiltas pavasaris, tai dažniausiai atsakoma: žalia ir šilta. Pernai bandyta ilginti sakinius ir kalbėti vaizdingiau. Pavyzdžiui, „vieną ankstų pavasario rytą, kai žolę dengė rasa, ėjau pasivaikščioti po įvairiaspalvę pievą ir stebėjau visus nuostabaus grožio augaliukus. Pievoje jų gausu“. Ilginti tą sakinį reikėjo pateikiant klausimą: jei nelijo, kodėl pievoje žolytė šlapia? Kokį žodį pasakysime, jei daug spalvų? Kaip galima vaizdingiau pasakyti žodį „augalas“? Didžiajai daliai ugdytinių sekėsi visai neblogai. Vaikai atsiminė daug reikšmingų detalių, situacijų, išmoko vaizdžiai pasakoti ir kurti tekstą.

 

Dailė

 

Vaizduojamasis menas turi daug rūšių. 5–6 metų vaikų šios srities gebėjimų ugdymas darželiuose turi gana aiškias ribas – tai vizualinės raiškos plėtojimas ir gilinimas. Dailės užsiėmimuose vaikų veikla individualizuota. Meninė veikla sustiprina teigiamą vaiko savęs vertinimą, leidžia pajausti kūrybines galias, laisvai kalbėti geriau suvokiant savo išgyvenimus, svajones ir nuotaikas. Ji padeda vaikui pažinti ir išreikšti save, lavina kūrybines galias, padeda ugdytis ir atsiskleisti gabumams, turtina emocinę patirtį, turi lemiamą įtaką intelekto raidai. Meninė raiška yra puiki priemonė ugdyti ir plėtoti socialinius ir komunikacinius gebėjimus. Dar praėjusiais mokslo metais vienas iš netinkamo elgesio ugdytinių vaikščiodavo tarp stalų ieškodamas, ką galėtų be priežasties nuskriausti ar įskaudinti. Jo nedomino jokia veikla. Šiais mokslo metais situacija kardinaliai pasikeitusi: berniukas greitai randa sau patinkančią veiklą. Jei nori piešti, tai daro susikaupęs, atsakingai. Gali tą patį darbelį tobulinti, kol jam pavyks ir bus pagirtas. Šio berniuko darbeliai išklausius auklėtojos patarimus tapo spalvingi ir gražūs. Ją nustebino vaiko pastaba, kodėl jie piešia mėlynus debesėlius, nors jie yra balti. Teko su vaiku prieiti prie lango ir įsitikinti, kokie jie įvairiaspalviai. Akivaizdu, kad tokie užsiėmimai pažadina vaiko kūrybiškumą ir padeda atskleisti teigiamas emocijas, norą būti geram.

 

Artėjo Velykų šventė. Iš prekybos centro „Molas“ buvo gauti velykinio konkurso nuostatai. Nutarta dalyvauti Kauno miesto kūrybinių darbelių parodoje „Velykinis kiaušinis“. Tą kartą nuspręsta eksperimentuoti – nekviesti į pagalbą nė vieno vaiko. Tiesiog atsisėsta prie stalo ir sudėtos visos reikalingas priemonės. Pradėta gaminti kiaušinį ir laukta, kol kas nors atskubės į pagalbą. Pagalbininkų sulaukta daug, net teko atrinkti. Grupėje buvo keli netinkamo elgesio ugdytiniai, kurie susidomėję atėjo paklausti, ar gali kartu su pedagogu kurti meninį darbelį. Jie padėjo auklėtojai arba ji skubėjo jiems į pagalbą. Kiaušiniui dekoruoti buvo pasirinktas beveik juvelyrinis darbas. Vaikams jis kėlė didelį susidomėjimą, reikalavo kruopštumo ir didelės dėmesio koncentracijos. Kai kurioms mergaitėms pabodo, o berniukams buvo įdomu. Iš vieno berniuko tokio atkaklumo tikrai nesitikėta. Akivaizdu, kad toks neįprastas procesas gali paskatinti vaiką veikti. Vakare, atėjus šio berniuko tėveliui, neiškęsta ir pasidžiaugta vaiko kruopštumu, dėmesio koncentracija. Vaikas nesitikėjo, kad jį už tokį darbą pagirs tėveliui. Pasitenkinimą jautė visi trys: tėtė, berniukas ir pedagogė.

 

Atėjo ilgai laukta šventė – Motinos diena. Su vaikais sugalvota pagaminti mamytėms atvirukus: ant spalvoto popieriaus lapo priklijuoti džiovintas gėlytes, o viduje užrašyti: „Mamyte, sveikinimai Mamyčių dienos proga!“. Vėl vaikams nauja patirtis – dirbti su trapiu augalėliu, kuris gražiai atrodytų ant atvirutės. Vasarą jau buvo sugalvota kurti tokius atvirukus. Su šeima rinkti įvairiausi augalėliai: gėlytės, lapeliai, žolytės. Džiovinti augalai ypač tinka kūrybai. Kiekvieno vaiko mamytei sukurtos skirtingos atvirutės, nes leista patiems rinktis kompozicijas. Parodyta, kaip reikia atsargiai tepti klijus, kad nesutrupėtų augalas. Rezultatai buvo stulbinantys. Vaikai negalėjo atsidžiaugti savo darbeliais. Kaip didžiausią stebuklą įteikė mamytėms, o iki šventės stengėsi išlaikyti paslaptį.

 

Kaip parodė darbo eiga ir rezultatai, vaikui galimybė rinktis darė didelę įtaką. Kruopštus, beveik juvelyrinis darbas su smulkiomis detalėmis ugdė norą įveikti sunkumus ir pamatyti savo darbo rezultatą – gražiai, netradiciškai dekoruotą velykinio kiaušinio ovalą. Iš miesto velykinio kiaušinio parodos parsivežtas diplomas. Kruopštaus darbo pareikalavo ir atvirukų mamytėms kūrimas. Vaikai noriai mokėsi dirbti su trapia medžiaga. Galima pasidžiaugti tuo, kad iš anksto sugalvotas ir per atostogas įvykdytas darbas – augalų rinkimas – suteikė vaikams ir jų mamytėms nuoširdaus džiaugsmo, vaikučius išmokė daugelio dalykų: kaip svarbu iš anksto numatyti, apgalvoti žingsnius tikslui pasiekti.

 

Žaidimas

 

Šiais mokslo metais vaikai nebemėgo žaisti su kaladėlėmis ir mašinomis, dažniau rinkosi žaidimus prie stalo. Jiems buvo įdomiau piešti magnetinėje lentoje įvairiausius peizažus… Buvome gavę iš administracijos magnetinių raidelių, skaičių. Juos noriai nešėsi prie stalo ir dėliojo žodžius, skaičius, atliko nesudėtingus matematinius ar žodžių darybos veiksmus. Labai susidomėję imdavo dėlioti „Lietuvos žemėlapį“, nors tai gana sudėtinga, bet ir tas kliūtis jie įveikė puikiai.

Taip pat buvo gauta didžiulių plastmasinių kaladėlių, kuriomis patogiausia žaisti tik ant kilimo. Iš jų vaikai pastatydavo įvairiausių įdomybių ir mėgo su jomis žaisti. Čia burdavosi ne tik berniukai, bet ir mergaitės kurdamos grožio salonus, baseinus. Berniukai – kruizinius laivus, dangoraižius, mašinų stovėjimo aikšteles ir kitokius statinius. Taip ryškėjo patirtis ir interesai.

 

Sykį trys mergaitės ir du berniukai kartu gražiai statė, bendravo, kūrė. Priėjo vienas probleminio elgesio berniukas, staiga panoręs viską sugriauti. Jis bandė įlįsti į statinio vidų. Laimei, statinys nesugriuvo, o berniukas sako: „Aš iš to filmo „Fantastiškasis ketvertas“, kuriame yra trys jėgos: degantis vyras, moteris, kuri tampa nematoma, ir akmeninis vyras.“ Tačiau jie saugo gėrį, neleidžia blogiui užvaldyti pasaulio. Mergaitė, girdėjusi pasiaiškinimą, sunerimo, kuo viskas baigsis. Autorė, viską matydama ir girdėdama, taip pat pasyviai stebi toliau. Pro didžiulėse kaladėlėse esančias skyles minėtas ugdytinis, atsistojęs statinio viduryje, žvalgėsi į visas puses ir prašė: „Gal nors akimirką galima čia pabūti? Aš nieko daugiau neliesiu ir nedarysiu…“ Ne tik vaikus, bet ir auklėtoją nustebino toks berniuko geranoriškumas.

 

Į vaikų pokalbį apie praėjusios savaitės filmą beveik nekreipta dėmesio, bet kai tą patį penktadienio vakarą pedagogės trylikametis sūnus sėdo žiūrėti šio filmo, ji prisėdo šalia: buvo įdomu, kaip filmas suartina šešerių ir trylikos metų vaikus. Suaugusiojo akimis filmas taip pat pasirodė labai įdomus. Pirmadienio rytą, vaikams dalijantis įspūdžiais apie filmą, pedagogė įsiterpė su savo pastebėjimais. Vaikai buvo nustebinti. Noriai samprotavo apie gėrį ir blogį, apie tai, kas gyvenime yra vertingiausia. Prisiminta praėjusios savaitės situacija – ugdytinis statinio viduje, prašantis leidimo jame pabūti. Tada ugdytiniai leido jam pasilikti ir net paskyrė vaidmenį, kuriuo berniukas labai apsidžiaugė. Jis įsiterpė į žaidimą, bet pritapo prie vaikų. Laimei, nebuvo pykčio ir agresijos, nors galėjo kilti konfliktas. Aprašyta situacija akivaizdžiai atskleidžia minėto vaiko elgesio pokyčius, kitų vaikų nuostabą ir ryžtą užmiršti tai, kas buvo bloga. Berniukas buvo ne agresyvus, o veikė pagautas filmo įspūdžių! Žaidimas iš tiesų tarsi sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius.

 

Vaidybinių gebėjimų ugdymas

 

Kūrybiškumu siekiama ne tik vaiko sąlyčio su menu, bet ir išraiškos įvairovės bei kūrybinių gebėjimų puoselėjimo. Svarbiausias ir patraukliausias vaidmeninio žaidimo požymis yra lankstumas, plastiškumas, todėl žaidime gali dalyvauti skirtingų protinių ir fizinių gebėjimų vaikai. Vaidmeniniai žaidimai teikia vaikams ne tik malonių ir įdomių išgyvenimų, jie taip pat padeda mokytis įvairių vaidmenų, išreikšti savo baimes ir fantazijas, moko bendrauti su aplinkiniais.

Tikint savo ugdytiniais ruošta šventė „Dar pabūkime kartu“, skirta močiutėms, seneliams ir proseneliams pagerbti. Vaikai buvo susikaupę ir atsakingai visko mokėsi: eilių, šokių, dainų, patarlių, priežodžių, gražių posakių, judesių ir t. t. Tokio kruopštaus darbo pedagogė dar nebuvo mačiusi.

Prasidėjus šventei, vienas iš berniukų, kuris idealiai mokėjo šią programą, pamatęs savo tėvelius, senelius ir prosenelius, viską užmiršo… Net idealiai pasiruošusi autorė negalėjo visko numatyti, kodėl, kada susijaudins ar sutriks vaikas.

 

Antra ypatinga šventė buvo vaikų išleistuvės.

Žinant neįprastą šio berniuko jautrumą, buvo bandyta jį įtikinti, padrąsinti, kad pavyks puikiai dalyvauti programoje. Kaip paskutinė priemonė išbandytas akių kontaktas, veiksmingas daugeliui vaikų. Vaiko susijaudinimas atslūgo ir šį kartą jis viską atliko puikiai. Berniuko mama džiaugėsi savo vaiku.

Paskutinę akimirką, kai puslankiu stovėję ugdytiniai turėjo kiekvienas atskirai ištarti prasmingus žodžius, skirtus svečiams, sumanyta paprašyti vaikų žengti žingsnį į priekį, pasakyti savo tekstą ir nusilenkti. Laukta, ar pavyks. Vaikai nenuvylė. Drausmė, pasitikėjimas lėmė puikų rezultatą.

 

Džiaugsmas ir juokas žaidžiančių žmonių santykiams teikia nuoširdumo, padedančio įžvelgti savitas jų galimybes ir kartu kryptingai kurti prasmingą bendrabūvį.

 

Judėjimo džiaugsmas

 

Sveikata – būtina sėkmingo ugdymo prielaida. Gera sveikata ir fizinis išsivystymas prisideda prie vaiko žvalumo, aktyvumo, protinių gebėjimų ugdymo. Visos ugdymo grandys yra glaudžiai susijusios.

Darželyje siekiama, kad vaikai būtų fiziškai stiprūs, aktyviai dalyvautų įvairiose veiklose, todėl puoselėjamas sveiko gyvenimo ir judėjimo kultūros įprotis.

 

Nuo pavasario įstaiga dalyvauja tarptautiniame „Erasmus+“ KA2 projekte „Sveikatai palankios mitybos inovatyvaus mokymo metodologijos vystymas ir praktika ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme“. Jį įgyvendinant daug dėmesio buvo skirta mitybai, kad vaikai augtų stiprūs ir sveiki. Grupėje su vaikais gerta įvairiausia sveikuoliška arbatėlė, vanduo su citrina, gamintos salotos, ragautas medus, išsiaiškinta, koks tai produktas ir kaip jis atsiduria stiklainiuose. Valgyta tai, kas apsaugo nuo įvairiausių bakterijų, virusų, ligų: imbieras, džiovintos spanguolės, citrina. Viskas ragauta įvairiais būdais, kad būtų ne tik įdomu, bet ir skanu.

 

Taip pat daug dėmesio skirta įvairioms sporto šakoms: vaikai bėgo įveikdami kliūtis, žaidė krepšinį, futbolą, buvo susitikę su karatė treneriu, net pedagogai pavasarį žaidė futbolą, o grupės ugdytiniai stebėjo ir vertino, nes žaidimas buvo įspūdingas.

 

Įdomu tai, kad dar rudenį per kūno kultūros užsiėmimus vaikai neįstengė girdėti nurodymų, žaidimų taisyklių, susikaupti. Atėję į salę, puldavo lakstyti, kvailioti. Pavasarį situacija pasikeitė: vaikai mokėjo išsirikiuoti, atidžiai išklausydavo visus kūno kultūros pedagogės nurodymus, iš žvilgsnio suprasdavo, kad viskas gerai. Be to, stengdavosi taisyklingai atlikti kiekvieną judesį ir pratimą. Kaip paskatinimą už tai gaudavo galimybę pažaisti judriuosius žaidimus: „Parašiutas“, „Voras“.

Pavasarį džiaugtasi vaikų pasiekimais: jie buvo sportiški, judrūs. Paaiškėjo, kad ilgalaikiu, nuosekliu darbu galima įdiegti norą sportuoti. Vaikai suvokė judėjimo svarbą ir pajuto jo teikiamą džiaugsmą.

 

Minčių lietus

 

Šiais metais, kaip ir praėjusiais, minčių lietus paliktas gegužės pabaigai – lyg viso darbo apibendrinimas. Pasiruošimas prasidėjo nagrinėjant savaitės temą apie profesijas. Aiškintasi, kur dirba tėveliai. Skaidrėse rodyta, kokių būna profesijų, kaip įrengtos įvairios darbo vietos ir t. t. Vaikų paprašyta susikaupti ir pagalvoti, kuo norėtų tapti užaugę ir kodėl. Papildoma užduotis: jie pasirinks profesiją ir prieš įvardydami turės kūnu bei gestais ją parodyti. Žaidybiniai ir vaidybiniai elementai, tikėtasi, renginį padarys įdomesnį ir prasmingesnį.

 

Rezultatas buvo netikėtas. Vaikai vaidino įspūdingai! Kiti ugdytiniai privalėjo dėmesingai stebėti ir atspėti, kokia profesija demonstruojama. Troškimas gerai suvaidinti skatino aktorinius gebėjimus. Iš anksto iš vaikų sudaryta komisija vertino įtikinamiausiai suvaidinusius ir žymėjosi daugiausia profesijų atspėjusius vaikus. Laimėtojai buvo kviečiami išeiti prieš visą grupę ir paskatinti plojimais bei šūksniais „valio“.

Vaikų pasirinkimą apibendrino pedagogė akcentuodama, kad visos profesijos reikalingos, o žmogus privalo jas pasirinkti sąmoningai, apmąstydamas, įvertindamas savo norus ir galimybes. Tada prapliupo minčių lietus. Vaikų pasirinktos profesijos ir mintys, nulėmusios pasirinkimą:

K. A: „Noriu būti rašytojas, nes šie žmonės daug skaitę, matę ir patyrę. Knygas rašyti, manau, pats sudėtingiausias darbas: reikia rašyti be klaidų ir įdomiai, kad skaitytojas norėtų skaityti.“

M. K.: „Noriu būti miškininkas. Reikia daug žinoti apie gamtą ir augalus. Neužtenka juos tik prižiūrėti. Manau, labai sudėtinga specialybė.“

K. T.: „Noriu dirbti grožio salone ir gražinti moteris. Ten labai maloniai kvepia ir vyksta daug gražių dalykų…“

K. D.: „Noriu būti kirpėja, nes plaukus sunku susitvarkyti, juos reikia labai prižiūrėti, kad būtų gražūs.“

J. Z.: „Noriu būti toks kaip tėtis – krepšinio treneris. Mano tėtis sunkiai dirba, kol išmoko vaikus taisyklių ir gražaus žaidimo. Jis su savo komanda „Tornado“ daug keliauja ir pamato, sužino. Jis mėgsta savo darbą. Aš juo žaviuosi.“

Šis berniukas įdomiai kalbėjo ir tvarkingai sudėliojo mintis, bet vienintelis iš visų vaikų nesugebėjo kūno kalba pavaizduoti savo svajonių profesijos.

Darbas su šešiamečiais 2016–2017 m. parodė, kad akivaizdžiai sumažėjo vaikų agresijos protrūkio atvejų: jie paaugo, subrendo, bet ir kūrybiška veikla padėjo kontroliuoti bei keisti negatyvų elgesį.

Vaikų atsakymai buvo brandūs, išsamūs, motyvuoti, šis užsiėmimas, sujungęs vaikų žinias, kūrybinius gebėjimus, mąstymą, kryptingą apibendrinimą parodė auklėtojos pastangų prasmingumą. Pedagogė pamatė, kad visi pajėgūs atlikti sudėtingą keliasluoksnę užduotį.

Minčių lietus tampa itin populiariu mokymo metodu, skatinančiu minčių tėkmę tam tikra temos kryptimi. Vaikai gali išsakyti savo idėjas, kurios yra atidžiai išklausomos, nepaisant to, kiek jos argumentuotos ar priimtinos. Vaikams suteikiama galimybė patiems jas aptarti ir įvertinti.

 

Taip pat numatyta mokslo metus užbaigti prasmingu patriotiniu akcentu. Kadangi 2018 m. Lietuva švenčia valstybės atkūrimo 100-ąsias metines, organizuota viktorina tarp trijų grupių: autorės ugdytinių, dar vienos vaikų grupės iš mūsų įstaigos ir Kauno lopšelio-darželio „Volungėlė“ ugdytinių.

Viktorina vadinosi „Lietuva – mūsų tėvynė“. Jos tikslas – patikrinti ir įtvirtinti vaikų žinias apie pagrindinius Lietuvos gamtovaizdžio bruožus, svarbiausių miestų vietas žemėlapyje, pilis, upes, simbolius. Visa tai reikėjo pažymėti dėlionėje, o skaidrėse įvardyti rodomą objektą. Viktorinai paruošti penki laminuoti Lietuvos žemėlapio egzemplioriai ir reikiamai sukarpyti, paskui kartu su muzikos pedagoge paruoštos penkios dėlionės. Dėlioti vaikams buvo įdomu, bet nelengva. Pabaigusios užduotį, visos trys grupės prieš save pamatė Lietuvos žemėlapį. Surastas gimtasis miestas Kaunas ir Vilnius – Lietuvos sostinė. Ekrane buvo parodyti Lietuvos simboliai, o vaikai privalėjo juos įvardyti ir įsidėmėti. Per viktoriną gauta skausminga pamoka: privalu iš anksto susitarti dėl renginio tvarkos bei drausmės ir sutarties laikytis. Ta pamoka buvo dar skaudesnė, nes ugdytiniai liko nusivylę. Nors buvo pasiruošę, per viktoriną neišryškėjo jų žinios, nes vaikai buvo įpratę visada būti drausmingi, norėdami kalbėti, turėjo kelti rankas. Tokios drausmės, deja, nesilaikė kiti dalyviai. Vaikų nuoskauda dingo antroje renginio dalyje: šokant, dainuojant, deklamuojant konkurencijos įtampa dingo. Renginio pabaigoje dešimties posmų eilėraštį apie Lietuvą puikiai pasakė pernykštis autorės problemiško elgesio ugdytinis, kuriam šio epiteto taikyti jau nebereikia.

 

Išvados

 

Darbas su šešiamečiais 2016–2017 m. parodė, kad akivaizdžiai sumažėjo vaikų agresijos protrūkio atvejų: jie paaugo, subrendo, bet ir kūrybiška veikla padėjo kontroliuoti bei keisti negatyvų elgesį. Stebėta veikla atskleidė:

  • Kūrybiniai užsiėmimai ir kūrybiškumo ugdymas antraisiais darbo metais padarė teigiamą poveikį vaikų elgesiui ir grupėje dingo polinkis agresyviai elgtis;
  • Kolektyvinis darbas išugdė bendrystės jausmą ir atsakomybę už savo elgesį;
  • Ryškiai atsiskleidė vaikų individualybės, meniniai polinkiai ir gabumai;
  • Autorė suprato, kaip svarbu kryptingai planuoti savo darbą ir pažinti vaiko individualybę, kad žinotų, kokių rezultatų konkrečioje situacijoje galima tikėtis;
  • Svarbu, kad vaiką, turintį elgesio sutrikimų, pedagogė pamatytų kitoje aplinkoje – tai leidžia geriau jį pažinti ir objektyviau vertinti elgesį;
  • Sporto užsiėmimai ugdė greitą reakciją, valią, judesių koordinaciją, norą neatsilikti nuo kitų vaikų.

 

Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymo programa paskatino kurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi fiziškai ir emociškai saugūs. Programa siūlo veiklas ir ugdymosi strategijas, kurios reikalauja pastangų, bet vaikams yra įveikiamos. Rezultatai atitinka ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymo programą:

  • Vaikai, pasinaudoję daiktais, išmoko juos padėti į vietą;
  • Konstruktyviais būdais išmoko reikšti jausmus;
  • Įgijo gebėjimą taikiai pasiskirstyti darbus ir pareigas;
  • Užbaigti iki galo bet kokią pradėtą veiklą, suprasdami, kad ji teikė didžiulį dvasinį pasitenkinimą;
  • Turėjo galimybę rinktis įvairių užsiėmimų veiklas;
  • Išmoko dirbti savarankiškai ir klausti patarimų, jei iškildavo neaiškumų;
  • Išugdyti pozityvūs tarpusavio santykiai su kiekvienu vaiku;
  • Atkreiptas dėmesys į vaikų idėjas, raginta surasti idėjų realų pagrindą ir jų įgyvendinimo būdus;
  • Ugdyta taip, kad vaikai išmoko džiaugtis pažinimo procesu ir stengėsi būti aktyvūs;
  • Visą laiką vaikai jautė ne tik suaugusiųjų paramą, bet ir bendro darbo draugų dėmesį, pagalbą;
  • Buvo skatinami taikiai spręsti konfliktus, suvokti draugų poelgių motyvaciją, nes toks suvokimas padeda taikiai spręsti problemas;
  • Suteiktos kūrybiškos raiškos galimybės, išryškėjo kūrybinės individualybės;
  • Sėkmingai taikytos žaidimo priemonės, skatinančios vaikų gebėjimus.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.