Kokią ateities mokyklą kuriame?

Paroda „Mokykla 2018“ jos dalyvius ir svečius kvietė mąstyti ir drauge kurti ateities mokyklą. Nors klausimas – itin platus, tačiau projektuoti mokyklos ateitį po 5-erių, 10-ies, o gal net 50-ies metų gali daugelis… Diskutuoti buvo pakviesti skirtingiems lygmenims atstovaujantys asmenys: Vilniaus mokinių savivaldų informavimo centro pirmininkė Simona Statauskaitė, Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos matematikos mokytoja Virginija Markevičienė, tos pačios progimnazijos direktorė Rasa Dagienė, Kaišiadorių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros bei sporto skyriaus vyriausioji specialistė Edita Navickienė ir švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. 

Mums visiems norisi būti svarbiems, suprastiems, išgirstiems, kad būtų atsižvelgiama į kiekvieno asmeninius poreikius. Viskas prasideda nuo kalbėjimosi.

Svarbiausias žmogus mokykloje – mokinys. Kaip jis šiandien jaučiasi?

 

„Esama daugybės sąlygų, kurios turi įtakos mokinio savijautai mokykloje. Jeigu kalbėčiau apie save ir Vilniaus mokinius, kuriems šiandien atstovauju, – jaučiamės gerai. Kalbant ne tik apie mokyklą, bet ir apie visas sritis, kuriose gali dalyvauti mokinys, svarbu, kad jo veikla būtų įprasminta. Tai aktualu visiems: darželinukams, mokiniams, studentams, kitaip tariant, bet kuriam žmogui. Mums visiems norisi būti svarbiems, suprastiems, išgirstiems, kad būtų atsižvelgiama į kiekvieno asmeninius poreikius. Viskas prasideda nuo kalbėjimosi. Taip, manau, išsispręstų daugybė problemų“, – pastebėjo mokinių atstovė Simona Statauskaitė.

Tėvai ir mokytojai: kaip vieningai ugdyti vaikus?

 

Pasak mokytojos V. Markevičienės, darbas su šiandieniniu vaiku – iššūkis. Svarbūs ir dalykiniai pasiekimai, ir asmeninės kompetencijos, kurios ir yra pagrindas, ruošiant vaiką gyvenimui. Vaikas turi jaustis gerai bet kurioje gyvenimo situacijoje. Mokytoja pabrėžė, kad visiems mokiniams reikalingas individualus dėmesys, bet, žinoma, visaip nutinka: kartais pavyksta jo skirti, o kartais ne. Klasėje paprastai sėdi 30 asmenų, o pamoka tetrunka 45 minutes. Vadinasi, visos minutės turi būti skirtos vaikui ir tai tebus 1,5 min. kiekvienam. O kur pamokos struktūrinės dalys? Tik, anot mokytojos, darbas su vaikais pamoka neapsiriboja: panaudojamos pertraukos, laikas po pamokų ir pan. „Tėvai namuose pažįsta vieną vaiko pusę, mes mokykloje – kitą. Todėl svarbus bendras susikalbėjimas, išsiaiškinimas, ko visi kartu tikimės iš vaiko, ką galime jam duoti. Visada naudingas kompromisų ieškojimas“, – sakė ji.

Ateities mokyklų vadovų iššūkiai…

 

„Kalbant apie vadybinius iššūkius, mano manymu, kiekvienas žmogus turi būti savo vietoje. Vadovų iššūkis – pastebėti darbuotojų stiprybes ir nukreipti juos tinkamiausia linkme. Darbas niekada nebus mielas, jeigu bus daromas priverstinai. Ir pats vadovas turi save atrasti tinkamoje vietoje. Vadovai turi padėti mokytojams atsitokėti, o kartais netgi paskatinti pagalvoti, ar kelias, pasirinktas prieš 30 metų, jiems vis dar tinkamas. Stebėdama situaciją Lietuvoje, matau, kad mes vis dar dažnai elgiamės tarsi filosofinėje pasakėčioje: „Eina žmogus mišku ir mato, kad medkirtys medį kerta. Grįžta po 5 valandų ir žiūri, kad jis vis dar tą patį medį kerta. Pasiteirauja, ar medkirtys nenorėtų kirvio pasigaląsti, o šis teatsako, kad eitų šalin, nes jis neturi laiko kalboms, reikia medį kirsti.“ Kalbant iš filosofinės paradigmos, kartais mums, vadovams, reikia patraukti „kirvį“, pagaląsti jį ir viskas eisis kaip per sviestą… Matant ugdymo netolygumus Lietuvoje tarp mokinių pasiekimų, tarp regionų mokyklų, norisi paraginti – sustokime ir pažiūrėkime, ko mums iš tiesų reikia, gal jau „kirvis“ nebepadės?“ – susivokti ir susimąstyti ragino progimnazijos direktorė R. Dagienė.

Ir visgi, pasak direktorės, esame itin atsidavę savo darbui, tėvynei… Vadovaujamės tikrosiomis vertybėmis, kurios šiandien po truputį niveliuojasi, be galo mylime savo šalį, miestą, mokyklą, turime gerumo sampratą. „Prasmės paieškos, humanizmas – tai yra tie vertybiniai pamatai, kurie mus veda ir ves į priekį“, – pabrėžė ji.

 

Mokinys ir ateities mokykla…

 

„Mokyklos vadovė minėjo, kad mūsų stiprybė yra pilietiškumas, bet kodėl tada mes jo taip stipriai nepuoselėjame, kaip jis turėtų būti puoselėjamas? Kodėl neugdome ir nesuteikiame jam terpės augti? Gal reikia atrasti kažkokią formą, kaip pilietinis ugdymas turi būti pateikiamas mokiniams? Sakome, kad tai yra mūsų stiprybė, vadinasi, galime ją ištobulinti, tačiau šiuo metu, galima sakyti, su pilietiniu ugdymu mokyklose nevyksta nieko…“ – apgailestavo S. Statauskaitė.

O mąstydama, ką mokiniai galėtų padaryti dėl ateities mokyklos, mokinė pastebėjo, kad prieš visas pareigas pirmiausia visi esame žmonės, todėl, anot jos, būtų gražu, jeigu mokiniai į mokytoją gebėtų žiūrėti kaip į žmogų, nebijotų kalbėtis su juo ir ieškoti problemų sprendimų kartu.

 

Mokytoja V. Markevičienė, pritardama mokinės minčiai, kalbėjo, kad mokytojams be galo svarbus žmogiškumo faktorius – tai kartu ir motyvacijos šaltinis: „Mums, mokytojams, vienos geriausių akimirkų, kai mokiniai sugrįžta. Sugrįžta po daugelio metų per įvairias šventes, susitikimus ir nepamiršta padėkoti. Tokie momentai įprasmina darbą ir motyvuoja.“

Antrasis motyvacijos šaltinis – taip pat bendražmogiškas. Anot V Markevičienės, šiandieninėje pamokoje motyvacija tampa galvojimas apie kiekvieną vaiką. „Matydami pavargusį, o kartais ir alkaną mokinį, mes, mokytojai, norime būti dėl jo ir jam padėti“, – sakė ji.

Mokyklų steigėjų vaidmuo ateities mokykloje…

 

„Savivaldybių Švietimo skyrius formuoja švietimo politiką savo atstovaujamoje savivaldybėje – tai sudėtingas vaidmuo. Dirbti mokykloje yra sunku, norint užtikrinti kiekvienam vaikui ugdymo kokybę ir mokytojų kvalifikaciją, jų asmeninį augimą. Savivaldybių funkcijos taip pat visa tai apima: mums svarbiausia – užtikrinti ugdymo kokybę. Pritarsiu mokinei – išties būtinas kalbėjimasis, bet lygiai taip pat svarbus ir girdėjimas. Dar vienas dalykas, kurio jau kurį laiką siekiame, – kad neliktų „jie“ ir „mes“, kad būtų vienas vienintelis „Mes“. Manau, kad tik būdami susivieniję ir veikdami kryptingai galime pasiekti rezultatų“, – pabrėžė E. Navickienė.

 

Specialistė pasakojo, kad savivaldybėje jau nuo 2012 m. einama kalbėjimo ir tarimosi keliu. Ji pasidžiaugė puikia vadovų komanda ir Vadovų asociacija, su kuriomis drauge dirbama, tariamasi dėl bendrų savivaldybės prioritetų. Taip pat dalyvaujama įgyvendinant „Lyderių laikas 3“ projektą, o tai, pasak E. Navickienės, – didelė pagalba. „Dirbdamas išsisemi, todėl itin reikalingas žvilgsnis iš šalies, patarimas, naujas požiūris. „Lyderių laiko“ projektas mums suteikė galimybę mokytis, turėjome daug stažuočių, kur galėjome susipažinti ir su kitų šalių veikla. Suomijoje pastebėjome nemokamo vaikų maitinimo nepamatuojamą vertę. Gaila, kad Lietuvoje šis procesas, vos prasidėjęs, nutrūko…“ – apgailestavo ji.

Moteris kalbėjo ir apie vilties teikiantį kokybės krepšelį. „Tai galimybė gauti finansavimą iš valstybės toms įstaigoms, kurioms labiausiai reikia. Taigi, svarbiausia kalbėtis, būti viename lygmenyje, girdėti vieniems kitus ir, prieš priimant bet kokius sprendimus, visada pagalvoti, kokią tiesioginę naudą iš to gaus mokinys?.. Neįsivelkite į bereikalingus procesus, nes kitaip bus tik procesai dėl procesų, o kur vaikas?..“ – ragino E. Navickienė.

Iš pradžių reikėtų, kad mokinys, baigęs mokyklą, suvoktų, kas yra toji karjera? Manyčiau, kad karjeros samprata šiandien – šiek tiek ydinga. Mąstome, kad tik karjeristas, kopiantis valdžios laipteliais, ir yra tikroji karjera. Išties karjera yra būti laimingam: gera mama, paslaugus kaimynas ir t. t.

Ateities mokykla ir ugdymas karjerai – kokia perspektyva?

 

Ugdymo karjerai klausimas artimiausias pasirodė mokyklos vadovei R. Dagienei: „Mano galva, iš pradžių reikėtų, kad mokinys, baigęs mokyklą, suvoktų, kas yra toji karjera? Manyčiau, kad karjeros samprata šiandien – šiek tiek ydinga. Mąstome, kad tik karjeristas, kopiantis valdžios laipteliais, ir yra tikroji karjera. Išties karjera yra būti laimingam: gera mama, paslaugus kaimynas ir t. t. Kitaip tariant, svarbiausia – gerai jaustis. Jeigu kalbame apie profesinę karjerą, tai pasirinkimo kelias yra platus, o galimybių integruotis – daugybė. Mes vadovaujamės principu, kad ne žmogus yra įrankis dalykui mokyti, bet dalykas yra įrankis žmogui auginti“, – pabrėžė mokyklos vadovė. Ji pridūrė, kad ir mokytojų karjerai šiandien yra itin daug galimybių: vyksta mokytojų rengimas į vadovų rezervus, jie kviečiami ir skatinami mokytis…

Galime visa tai vadinti reformomis, pertvarkomis, bet mokykla – toji vieta, kur gyvenimas nuolat keisis. Kuo greičiau sugebėsime prisitaikyti ir sudaryti galimybes jaunam žmogui įgyti reikiamų kompetencijų, tuo mūsų visuomenė bus sėkmingesnė.

Pasaulis keičiasi ir mokykla turi keistis…

 

„Kalbant apie ateities mokyklą, visada bus skirtingų nuomonių, todėl itin svarbu, kad visi turėtume galimybę dalyvauti, kai yra priimami sprendimai, kad vykstančios diskusijos būtų paremtos argumentais, o išsakydami savo poziciją, galėtume įvardyti priežastis, kodėl tai siūlome. Šiandien matome reikalavimų kultūrą. Nemanau, kad tai yra tas būdas, kuris kviečia susitarti ir susitelkti. Matyt, turime susimąstyti“, – ragino švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Ji kvietė pagalvoti, kas apskritai yra toji ateitis? Anot ministrės, turime taip parengti jauną žmogų, kad jis ateityje gebėtų gyventi ir kurti. „Galime visa tai vadinti reformomis, pertvarkomis, bet mokykla – toji vieta, kur gyvenimas nuolat keisis. Kuo greičiau sugebėsime prisitaikyti ir sudaryti galimybes jaunam žmogui įgyti reikiamų kompetencijų, tuo mūsų visuomenė bus sėkmingesnė. Išgirstu kalbų, kad be reikalo žiūrime, kaip žmonės gyvena užsienyje, mes Lietuvoje gyvename kitaip. Bet, deja, gyvename labai panašiai… Vaikščiodami po „Mokykla 2018“ parodos sales, matome, kad technologijų amžius pasiekė ir mus: jų sukurta net patiems mažiausiesiems, kurie dar kalbėti nemoka, bet veikti su šiuolaikinėmis technologijomis jau geba“, – pastebėjo ministrė J. Petrauskienė.

 

Pasak jos, pasaulis keičiasi ir mokykla turi keistis, bet vieno teisingo mokyklos kaitos būdo nėra. „Čia jau – mūsų tarimosi kultūros klausimas. Jeigu bendrai ignoruojame pokyčius, diskusija tampa sudėtinga. Mokyklose esama bendravimo ir klimato problemų. Ji nėra ląstelė, kabanti kosmose. Problemų yra ir visada buvo, bet jas turime įvardyti ir spręsti“, – sakė ministrė.

Anot ministrės J. Petrauskienės, daugybė diskusijų verda ir dėl ugdymo turinio… „Paklauskime kiekvienas savęs, o ką aš padariau, kad būtų kitaip?.. Proveržis įvyksta tada, kai visi susitelkia, turėdami skirtingas nuomones, gerbdami jas, kurdami ateities mokyklą… Švietimo ir mokslo ministerijos atsakomybė yra sukurti platformą, kur mes galėtume susitarti, kokia yra ateities mokykla, koks yra ateities bendrojo ugdymo turinys, ką turi gebėti jaunas žmogus, baigęs mokyklą?.. Taip pat svarbu turėti galimybę visiems dalyvauti šiame procese, todėl sukūrėme naują interneto svetainę „Mokykla 2030“, kur visi gali matyti pokyčius ir prie jų prisidėti“, – jungtis į bendrą darbą visus susirinkusiuosius ragino ministrė J. Petrauskienė.

 

Panašu, kad ne tiek daug ir reikia, kad mokykla taptų gera: kad kiekvienas vaikas būtų svarbus ir išgirstas, ugdomas kokybiškai, atsižvelgiant į jo galias ir poreikius, o mokytojas – kūrybiškas ir profesionalus. Tokia ateities mokykla ir yra: savarankiška, tvirtai suprantanti savo unikalumą, gerai pažįstanti savo bendruomenę, suteikianti galimybes augti.

Renatos Česnavičienės nuotraukos