Kodėl verta eiti į žygį? Keletas minčių vasarai

Juozapas Labokas

Mūsų varikliai perkaitę, reikia jungti aukštesnę pavarą ugdymo procese. Pavargome nuo ilgų tekstų, programinių ir biurokratinių kalbų, koncepcijų, teorinių prieigų ir kitko. Tai objektyvus faktas, kuris reiškiasi per mūsų nuovargį, irzlumą, apatiją, atsitraukimą. Kokios galėtų būti kryptys, galinčios padėti iš(si)vaduoti iš tokios būsenos?

 

Anądien ėjome su keliais mokiniais į žygį po Pavilnių regioninį parką. Nuostabios vietovės, puiki gamta ir dar – pačiame mieste. Neregėta prabanga, prie kurios jau pripratau per daugelį metų. Tai štai – einame su mokiniais mišku apaugusiomis kalvomis, sunkiai lipame, akys skaičiuoja žingsnius, žliaugia prakaitas, karšta, sunku. Staiga prieš mūsų akis visai netikėtai atsiveria nuostabus peizažas – laukymė, panaši į arklio nugarą. Jos išraiškingumą tik dar labiau paryškina supantys miškai. (Ta vieta yra čia, nueikite, įsitikinsite savo akimis.) Vaizdas pribloškiantis. Už manęs einantys mokiniai aikčioja: „Kaip čia gražu, kokia erdvė.“ Taip, tikrai gražu. Einame toliau.

 

Grįžęs namo ir permąstęs žygį supratau, kad tai buvo akimirka, kurią aš pražiopsojau. Ėjau su mokiniais ir net nesitikėjau, jog jie atpažins grožį, jau buvau iš anksto tikras, kad jiems bus neįdomu, jų nesudomins. Bet koks paradoksas – aš pats nesusidomėjau, mano kurtumas ir aklumas tą akimirką neleido suprasti, kad su manimi eina jaunuoliai, kurie irgi moka ir geba atpažinti objektyvų grožį, pasireiškiantį kasdienos tikrovėje. Pražioplinau, bet tai ne mano savigraužai, o pamokai – būti atidžiam – girdėti, matyti. Net ir tuos, iš kurių JAU nesitiki, kurie galbūt nurašyti, „užštampuoti“, „po stereotipu“. Nuostabi pamoka mokytojui.

 

Kodėl reikia eiti į žygį? Žygyje fizinis nuovargis, galimybė pamatyti kitą, bičiulystė, naujas kontaktas naujoje aplinkoje padeda nusipurtyti šablonus, biurokratizmą, susikaustymą. Padeda pažinti save ir kitą aplinkoje, kuri nebėra tokia aiški ir tokia sustyguota pagal tris ketvirčius valandos. Ir tai didelė rizika – nes tu nebeesi superherojus. Tu pavargsti, prakaituoji, ima stigti jėgų. O taip nesmagu kitam tą rodyti, bet žygyje kitaip neišeina. Tiesiog esi savimi, be kaukių ir blizgalų. Kai kuriuos tai labai gąsdina, ypač jei ginamės besislėpdami už autoriteto sąvokos, procedūrinių ar disciplinuojančių instrumentų. Bet reikia prisiimti šią riziką, kad paaugtume. Juk ugdymas – tai augimas, o ne egzaminas per se.

 

Kaip išeiti į žygį? Paprastai, kaip einu į parduotuvę. Turiu sąrašą, maišelį, batus ir einu. Pakviečiu žmonių, kad eitume kartu. Žinoma, visa klasė gali būti per daug, tada reikia į pagalbą kviestis kolegas, kurie padėtų eiti grupei. Bet tai yra taip pat įmanoma. Susiplanuojate maršrutą, gal kažką pamatysite, o gal tiesiog eisite – nėra didelės svarbos. Iš buvimo gidu patirties galiu pasakyti, jog esama gidų, kurie taip bijo tylos, kad užverčia ekskursantus tonomis informacijos, kuri jiems iš esmės neaktuali. Atsakinėja į klausimus, kurie neužduoti. Ar gali būti absurdiškesnis dalykas? Todėl reikia palikti erdvės nutikimams, juokui, pokalbiams apie nieką, bet ir kažką truputį parodyti, patyrinėti, leisti žygeiviams prisiliesti prie kažko, kas pristato didesnį už mus pačius. Pateiksiu pavyzdį: viename žygyje aplankėme Našlaitėlių kapines Vilniuje, Antakalnyje. Jų negali pavadinti kapinėmis, nes žmonės ten būdavo tiesiog sumetami, be jokios žymės. Neidentifikuoti palaikai iš gatvių, kalėjimų, psichiatrinių ligoninių atsirasdavo čia. Čia atsirado ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Su mokiniais tai aptarėme. Prie Našlaitėlių kapinių visai greta yra Rašytojų kalnelis, kuriame palaidoti žymūs Lietuvos poetai, rašytojai, kompozitoriai, visuomenės veikėjai. Kelių metrų skirtumas, bet kontrastas milžiniškas. Vienoje pusėje duobės su kauburėliais, užžėlusiais dilgėlėmis, kitoje pusėje – granitiniai paminklai su menine mintimi, potekste, nuolat žydinčios gėlės, auksinės raidės, vis degančios žvakės. Ar jaučiate koks milžiniškas kontrastas? Iš kur, kodėl taip yra? Apie ką mums tai gali byloti, kur link nukreipti? Kelioms minutėms sustojome. Vėliau prisėdome prie Sausio 13-osios memorialo Antakalnio kapinėse. Apačioje buvo matyti nuožulni kalvelė su nuostabiai žydinčiomis saulutėmis ir kiaulpienėmis. Balta, geltona ir žalia jūra. Kodėl čia ne laisvės kalvelė? Kodėl mes plėšomės marškinius dėl kalvelės Lukiškių aikštėje, nesutariame, vienas kitą plūstame, kai laisvės kalvelę turime čia ir dabar, prieš mūsų, čia atėjusių, akis. Niekam nekilo nė menkiausio klausimo, kodėl negalėtume šios vietos vadinti laisvės kalvele.

 

Tokias temas provokuoja pats žygis. Jis gali būti labai griežtai suplanuotas, gali turėti savyje spontaniškumo – nukrypti nuo maršruto, ilgiau užtrukti. Bet tai laikas atrasti, ir jis negali būti surakintas ir suveržtas, pirmiausia, mūsų vidinių kompleksų, aimanų ir baimių. Nekalbu apie traukinių ir autobusų grafikus – jie yra ir prie jų prisitaikysime, bet mūsų vidinės durys turi būti atviros naujumui, Kito pamatymui. Antraip žygis dar nepradėjus žygiuoti bus žlugęs.

 

Techninė pusė – tai drobė, ant kurios piešiame: ar tai bus Dzūkijos miškai, ar Aukštaitijos ežerai, ar Žemaitijos kalvos – tai fonas žinutei, kuria atrasime, kurios nuotrupas turime eidami į žygį. Ar nakvosite palapinėse, ar eisite pas žmones ir patirsite jų dosnumą – tai rimta tema ugdymui. Ar eisite pėsčiomis, ar dviračiais, gal traukiniu, o gal autobusu – jūs nuspręskite, kas geriau tiktų jūsų ugdytiniams, atsižvelgdami į žinią, kurios ieškosite per patiriamą tikrovę. Atsižvelgdami į temą, kurią sugalvosite. Alkoholis, nikotinas ir kitos gyvenimo blogybės yra rizika, kurią privalome įsivertinti. Galbūt mūsų mokiniai dar nepasirengę eiti į žygį, o gal jie tarpusavyje turi ydingą santykį, kuris būtų išspręstas tik skaldant gaujeles ar iškeliant sąlygas. Čia atsakingas ir nemažai apmąstymo reikalaujantis darbas, bet patirtis rodo, kad vaisiai atperka įdėtą triūsą, kai sugebame įsiklausyti į mažas detales. Puikiai suprantame, kad ne visi yra sutverti žygiui, bet tie, kurie jaučia galintys ar jaučia norintys, tačiau nedrįsta, būtinai turėtų išbandyti.

 

Tad nuotykis, išėjimas iš savęs į aplinką turėtų suteikti naujų matymo perspektyvų, ataušinti perkaitintą variklį, gal padėtų atrasti bendrą kalbą. O gal ne viskas iškart, gal reikėtų po žygio permąstyti, kas esu, kas jie, ką čia darau, ko siekiu? Gal paaiškės, kad veržiatės pro uždarytas duris ar bandote fortepijoną iškelti per orlaidę. Tai tik priartina mus prie tiesos apie save ir kitus, tai suteikia stuburą, naują galimybę.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *