Karantino iššūkiai ir galimybės vienuoliktokų akimis

Neįprastas, keistas ir trikdantis laikotarpis… Daug klausimų, draudimų. O gal – galimybių? Stebėtina, kiek daug išmokome, kiek daug sužinojome per tokį trumpą laiką. Kiekvienas iš mūsų turime individualų santykį su karantinu ir su mus supančia aplinka. Pamėginkime pažvelgti pozityviai, pamėginkime matyti ir girdėti kitus, bei iš jų pasimokyti. Labai noriu pasidalinti gražiomis ir tikrai prasmingomis mintimis, kurias išsakė mano auklėtiniai, beveik suaugę žmonės – vienuoliktokai.

 

Mokomės mes – netipinėje gimnazijoje, čia susirinkę vaikai iš viso pasaulio, daug tautų, kalbų, religijų. Mes – Vilniaus lietuvių namų vienuoliktokai. Jau ir gimnazijos pavadinimas byloja, kad mokyklos filosofija leidžia mokiniams ir mokytojams dažnai būti nuoširdžiai artimais, skatinamos įvairios kūrybinės ir nekasdienės veiklos, saviraiškos projektai ir kitos iniciatyvos. Šiandien, prisitaikę prie pakitusios tikrovės, nuolat bendraujame socialinėje erdvėje: sugalvojame įvairių psichologinių žaidimų, įsigudrinome net drauge medituoti, skelbiame vienas kitam įvairius iššūkius, bet svarbiausia – palaikome vienas kitą, motyvuojame ir skatiname.

 

Taigi, kai neliko realių klasės valandėlių, kurių metu vykdavo diskusijos, pokalbiai, įvykių apžvalgos, atsirado tuštuma, kurią reikėjo užpildyti. Puiku, kad gyvename XXI amžiuje ir pamokas galime vesti net neišlipę iš lovos.

Socialiniai tinklai suteikia galimybę suburti klasiokus į virtualią klasės valandėlės grupę. Galime tuo pasinaudoti – susitikti ir bendrauti – sarkastiškai pažvelgti į save ir į visą pasaulį.

Nuotoliniu būdu dalijamės įžvalgomis, kavos puodeliais, šypsenomis ir net neigiamomis emocijomis, skaičiuojame vienas kito kalorijas bei siūlome receptus, smagiai filosofuojame ir kvailiojame. Žinoma, pabūti rimtais, susikaupti ir atsakyti į svarbius šių dienų klausimus – irgi mokame:

• Kas kasdienybėje trikdo?
  Vienuoliktokus, kaip ir mus visus – trikdo nežinomybė, begalinis informacijos srautas ir apribota judėjimo erdvė.

• Kas kelia nerimą?
  Paaugliams dažnai nerimą kelią daug dalykų, tačiau šiandien, atrodo, kad karantino sąlygos juos nuramino, pristabdė ir leido būti savimi.

• Už ką ir kam galėčiau padėkoti?
  Įdomu, kad į tokį klausimą paprastomis aplinkybėmis mokiniai atsakytų šabloniškai: tėvams, mokytojams… Tačiau dabartinėje tikrovėje jie randa motyvuotų priežasčių žvelgti plačiau ir dėkoti tiems, kurių anksčiau nepastebėdavo…

• Kas nustebina ir pradžiugina?

Pastarasis klausimas sulaukė itin didelio mokinių susidomėjimo, tad norėčiau pasidalinti keliais atsakymais (nepykite, kolegos lituanistai, šį kartą – kalba netaisyta, nes neliks gyvumo, atspalvio ir unikalumo). Beje, Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje mokosi vaikai iš viso pasaulio, todėl nesistebėkite nuorodomis.

 

Ugnė-Pienė (iš Lietuvos), 17 m.: „Karantinas man padėjo atrasti save, ilgai mąstydama supratau, kad aš esu žmogiška ir ne tokia klaiki, kokią save įsivaizduodavau prieš tai. Man karantinas dar padėjo suartėti su broliu ir sese, kol nuobodžiaudavom visi, visas dienas praleisdavom kartu lauke ar viduje, nuolat žaidėme, juokėmės, mokėmės. Tokiu būdu susipažinau su jais iš naujo ir pyktis sau bei kitiems visai sumažėjo, išmokau kontroliuoti nereikalingą stresą, dėl namų darbų ar kitų užduočių, tiesiog, jas padarydama, ir taip atsikratydama šia maža kančia. Nustodama dramatiškai reaguoti į kiekvieną situaciją bei žiūrėdama tiesai tiesiai į akis supratau, kad viskas nėra taip gilu kaip man atrodė. 😄 Karantinas dar privertė visiškai nebedalyvauti miesto gyvenime ir nebesitrinti su miestiečiais, ir nebebūti autobusuose, dėl šito aš esu labai dėkinga. Iš tiesų, karantino priežastys ir nežinomybė, kas ir kaip bus toliau, kiek intriguoja, bei verčia kelti klausimą: „Kas būtų, jeigu būtų?“. Tačiau gyvenimas ir yra toks – nenuspėjamas, žiaurus ir visoks kitoks… ir dabar aš laukiu, kas bus toliau.“

 

Austėja (iš Lietuvos), 17 m.: „Tęsiant ryto užduoties temą… Kas mane paveikė, nustebino, privertė susiprasti. Darbas visiškai sustojo, tai truputį baugina, nes nežinau, kas bus toliau, bet tai kartu ir gera patirtis. Labai džiaugiuosi, kad mokslo atžvilgiu taip viskas greitai susitvarkė ir toliau mokomės (mokslai labai praskaidrina karantino dienas). Šiaip, šita situacija, manau, visus labai privertė susimąstyti, pailsėti, geriau pažinti savo artimuosius. 😄 Daug laiko turėjau apmąstymams, labai pakeičiau nuomonę apie savo draugų ratą. Karantinas man atvėrė akis ir spyrė į užpakalį, parodė, kad užsisėdėjau vienoje vietoje ir reikia pagaliau išeiti iš komforto zonos… Laukiu karantino pabaigos, kuriu naujas idėjas, gyvenu, suprantu, kad labai jūsų pasiilgau. Vis dėlto, klasė man kaip šeima, o gyventi, taip staiga atsiskyrus nuo šeimos – sunku! Myliu!! Bučiuoju!! Linkėjimai. ❤️ ❤️ ❤️“

 

Marija (iš Ukrainos), 18 m.: „Aš dar nebuvau parašiusi. Reikėjo įkvėpimo. Pritariu mokytojai. Ir… Dažniausiai kiekvienas žmogus turi tokį žmogų, aš jį vadinu Supermenu. Tai yra toks žmogus, kuris tave išgelbėja, nustebina, tu juo žaviesi. Iki karantino aš tokio neturėjau. Mano didžiausias autoritetas buvo tėvas. Bet aš supratau, kad ir jis – ne visagalis. Supratau, kad kuo daugiau tavo gyvenime yra Supermenų, tuo jis spalvingesnis, įdomesnis ir saugesnis. Supratau, kad labai svarbu turėti tokį žmogų, kuris nieko nepaisydamas ir negailėdamas nei laiko, nei pastangų ir nebijodamas pasekmių, iškart ateis į pagalbą. Ir dabar, apsidairius, galiu pasakyti, kad mano gyvenime, kaip parodė karantinas, tokių tikrai yra ne vienas. Supratau, kad iki šiol, ne taip stipriai vertinau savo Supermenus. Galvojau, kad tai, kas vyksta aplinkui – savaime suprantamas dalykas. Aš nuoširdžiai pradėjau juos vertinti ir džiaugtis turėdama Supermenus.“

 

Izabela (iš Airijos), 17 m.: „Mane nustebino, kaip niekas nepasikeitė. Pažįstant mano šeimą…, kaip jie į viską reaguoja…, manęs nenustebintų niekas… Kaip visąlaik: yra žmonių, kuriems niekas nerūpi, yra, kurie patiria didelį nerimą, yra tokių, kurie nedaro nieko… Mane tik stebina, kad gyviams, gyvūnams – tas pats, toliau laksto per lauką… Bent tai pastovumas…“

 

Antanas (iš Rusijos), 18 m.: „Šiaip galiu atsakyti – mane stebina rajonas, kuriame gyvenu – vaikščiodamas po Pilaitę, aš realiai pamilau ši rajoną, nes labai daug miškų, keletas ežerų ir šiaip – toli nuo miesto, tai – tokia necivilizacija-civilizacijoj. Dar stebina, kad pabundu laiku – be žadintuvo.“

 

Justina (iš Lietuvos), 17 m.: „Mane nustebino tai, jog karantinas emociškai beveik nepaveikė, ir man jis labai patinka, jaučiuosi geriau nei bet kada. Atradau ryšį su gamta ir norisi vaikščioti nuo ryto iki vakaro, žiūrėti į vabalus, į gyvūnų pėdsakus ir grybus.“

 

Kristina (iš Ispanijos), 17 m.: „Mane nustebino, jog niekas nepasiduoda ir vyksta darbas toliau. Pati dabar vedu online šokio treniruotes vaikams ir pati daug šoku, sportuoju, kaip ir anksčiau. Tai tiesiog tas faktas, kad nereikia sustoti, ką darei anksčiau, prieš karantiną – daryk toliau… O dar, kai prasidėjo karantinas, niekada negalvojau, kad taip ilgai galima tvarkyti virtuvę su mama. Užtrukome tris valandas, kol viską išplovėme. Supratau tai, kad kol esame namuose, karantine, reikia palaikyti tvarką, kad visiems būtų malonesnė atmosfera.“

 

O mane, mokytoją, stebina, kokie moksleiviai lankstūs, prisitaikantys, gabūs, nuoširdūs, autentiški, kokie žingeidūs, geranoriški ir žmogiški…

Šio žaidimo, minčių generavimo ir nuolatinio bendravimo tikslas – labai paprastas – išlaukti, sutvirtinti ryšius, dar geriau vienas kitą pažinti, neleisti liūdėti, padėti mokiniui jaustis visaverčiu bendruomenės nariu. Nežadame sustoti, keliame naujus klausimus, skelbiame naujus iššūkius; mėgaujamės vaizdais, žodžiais ir garsais. Tai ir yra XXI amžius. Čia ir dabar.