Kaip gyventume, jei būtų išsipildę…
Vakar tradicine Metų paskaita „Kaip gyvensime kitą šimtmetį: (ne)išsipildę 1918–1940 m. Lietuvos ateities planai ir vizijos“ Švietimo ir mokslo ministerijos Ovaliojoje salėje prasidėjo Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimo renginių ciklas. Skaityti paskaitos buvo pakviestas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, XX a. pirmosios pusės Lietuvos sociokultūrinės istorijos tyrinėtojas dr. Norbertas ČERNIAUSKAS. Praėjusias metais jis pripažintas geriausiu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju!
„Paskaita skirta ateičiai, nes kaip istorikas pasakysiu, kad šimtmečio prasmė yra kur kas didesnė, nei apmąstyti tai, kas įvyko. Prasmė – užduoti sau klausimą, kaip mes gyvensime ateinantį šimtmetį, kaip turėtume jam pasiruošti. Ateinantis šimtmetis priklausys nuo mūsų ateities planų ir vizijų“, – kalbėjo istorikas.
Paskaitoje buvo apžvelgti retai diskutuojami istorijos ir ateities aspektai. Kaip gyventume, jei būtų išsipildę 1918–1940 m. Lietuvos ateities planai ir įvairių žmonių vizijos? Pagaliau, ar lietuviai yra vizionieriška tauta, turėjusi pakankamai vizionierų ir vizijų?
Štai tik keletas jų.
Pirmoji vizija. Ji priklauso dailininkui Mstislavui Dobužinskiui. Tai yra Lietuvos vėliava. Trispalvė, kaip žinia, irgi švęs savo šimtmetį. To meto žmonės, kūrę Lietuvą, buvo laisvi, bet skirtingi ir gebantys susitarti. Patvirtinus Lietuvos trispalvę, jos istorija nesibaigė. 1936 m. vėl kilo diskusija, kokių gi spalvų turėtų būti Lietuvos vėliava iš tiesų. M. Dobužinskis tvirtino, kad grožis yra svarbu, bet vėliava turi atitikti ir heraldikos taisykles. Pirmasis vėliavos variantas atsirado kaip susitarimas dėl grožio. 1940-ųjų pavasarį buvo pateikti nauji spalvų variantai, bet patvirtinti jų nespėta. Okupacijos laikotarpiu mūsų trispalvė įgavo visai kitą prasmę. Heraldikos reikalavimus pakeitė kovotojų už laisvę pralietas kraujas. Ir niekas nebekėlė klausimo dėl atitikties heraldikai. Ji tapo simboliu, vienijančiu kovai už Lietuvos laisvę.
Antroji vizija. Lietuva – kultūrinė valstybė. Jos autorius – aukštas Vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, Darbo rūmų direktorius Pranas Šulaitis. Jis kūrė socialinės politikos kontūrus tarpukario Lietuvoje. P. Šulaičio manymu, kultūrinė valstybė yra ta, kuri rūpinasi savo piliečių socialine gerove. Tikėtina, kad šios idėjos galėjo per vieną dešimtmetį išvirsti į tam tikrus gerovės valstybės apmąstymus. 1939 m. gruodžio paskutiniųjų dienų spaudoje randame tam tikrų patvirtinimų, kad jau egzistuoja socialinės politikos aparatas. Socialiai teisingos valstybės terminas paplito tiek tarp žiniasklaidos žmonių, tiek tarp valdininkijos. Imta kalbėti apie didžiules reformas, kurias Lietuva įgyvendins penktajame dešimtmetyje. Jei viskas būtų susiklostę kitaip, prie visų kitų tapatybių būtume turėję dar ir socialinę. Lietuvos gyventojus būtų pradėję jungti tam tikri socialiniai įsipareigojimai.
Trečioji vizija. Mūrinės valstybės ir elektroninės poemos idėjos priklauso Vladui Švipui ir Vytautui Pacevičiui. Mūrinės Lietuvos planas – iki 1930 m. Lietuva turi tapti ne medine, o mūrine valstybe. Architektai buvo numatę aiškias ir konkrečias priemones: steigti cemento ir plytų fabrikus, šviesti visuomenę, kad mūras yra neatsiejamas nuo modernios valstybės. Jie teigė, kad Lietuva nebegali vadintis miškų ir girių kraštu, nes miškingumas tuo metu jau buvo ryškiai sumažėjęs… Mediniai statiniai, pasak architektų, yra neracionalūs, trumpaamžiai, blogai laiko šilumą. Ministras pirmininkas 1929 m. Naujųjų metų proga linkėjo sumūryti Lietuvą per 20 metų. Čia į visuomenės agitaciją įsitraukė ir poetas Kazys Binkis, kaip gi be jo! Ir šmaikštus užrašas po Grinkiškio pieninės nuotrauka „<…> tai ne rūmai, tai Grinkiškio pieninė…“ tikriausiai taip pat priklauso jam.
Ketvirtoji vizija. Lietuvai būtina surasti savąjį Edisoną. Netikėtai nepamainomas visuomenės kritikas Adomas Dambrauskas-Jakštas sužibo žurnale „Naujoji Romuva“ straipsniu apie išradimus. Kur lietuvių išradėjai? Lietuva negali ateityje egzistuoti be išradimų, ką esame padarę, kad jų būtų? Išradėjai padės pasivyti Europą ir tapti modernia šalimi. Ši vizija išlaisvino kūrybinę lietuvio vaizduotę. Buvo išduota daugybė patentų, pasiūlyta linksmų, kaip dabar atrodytų, išradimų. Nors savojo Edisono ir nespėta užsiauginti.
Penktoji ir gausybė kitų vizijų. Kazys Pakštas 1935 m. Kaune vykusiame pasaulio lietuvių suvažiavime skaitė pranešimą apie kryptingos kolonizacijos poreikį Lietuvai. Tai nereiškė nieko agresyvaus. Tai buvo tik idėja sutelkti pasaulyje išsibarsčiusius emigrantus tam tikrose teritorijose, nes išsibarstę greičiau nutautėja. Jo manymu, tam labiausiai tiktų Angola (Afrika). O portugalų kalba Lietuvoje turėtų tapti valstybinė.
Juozas Tūbelis, politikas, padėjęs pamatus nepriklausomos Lietuvos ekonomikai, išsakė šūkį „Sukiaulinkime Lietuvą“. O tai reiškė, ką patvirtino ir tuometinis ministras pirmininkas, kad Lietuva turi tapti kokybiško maisto šalimi. Ir Lietuvos ūkininkams pavyko nusikratyti baudžiavinio mentaliteto, kuris reiškia, kad pradedi gyventi ne tik šia diena. Lietuvos ūkininkai per kooperaciją tam tikra prasme buvo skatinami mąstyti. Juk jeigu neišauginsi bekono, tinkamo eksportui, gausi mažiau pajamų ir tavo ūkis gali neišsilaikyti…
Poeto Alfonso Nykos-Niliūno vizija, kalbant apie lietuvybės išlaikymą, kad kiekvienas įtaigus ir geras lietuviškai parašytas tekstas, nesvarbu, kokia tema, yra lietuvybės puoselėjimas.
Buvo vizija kurti, kalbant dabartiniais terminais, žinių visuomenę. Žavėtasi Vokietija, kurioje suklestėjo radijo informacija. Bet Lietuvoje norėta, kad radijo propaganda tarnautų ne politikai, o kultūriniam visuomenės švietimui. Buvo siūloma steigti radijo pramonę, kuri gamintų itin pigius radijo imtuvus, nes Lietuvai reikėjo 0,5 mln. radijo aparatų. Svajota šalia Kauno statyti radijo rūmus, aprūpintus modernia įranga ir t. t.
Buvo vizija sunešti iš visos Lietuvos po saujelę žemės ir supilti naują Gedmino kalną! Taigi…
Ne visoms vizijoms buvo lemta išsipildyti. Bet visi paskaitos klausytojai turėjo progą pakeliauti laiku. Jei šios vizijos būtų išsipildžiusios, mes šiandien būtume kitokie. Nesvarbu kokie, bet kitokie. Gali būti, kad ši Metų paskaita buvo ir tylus paraginimas kiekvienam pagalvoti apie savąją šimtmečio viziją. Ar mes ją turime?
Mūsų inf.
Metų paskaitos įrašas – www.facebook.com/SvietimoIrMoksloMinisterija/videos/1704267889619013/?fref=ts.
Renatos Česnavičienės nuotraukos
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.
Puiki ir paskaita, ir komentaras. Labai netikėtas Metų paskaitos rakursas. Gera idėja, ačiū organizatoriams ir lektoriui.
Naujų metų kalendorių atvertusi ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimo renginių ciklą pradėjusi dr. Norberto Černiausko paskaita ne tik surinko Lietuvos švietimo bendruomenės šviesuomenę, pažėrė daugiau ar mažiau girdėtų istorinių faktų, priminė Lietuvos istorijai svarbių asmenybių vardus, bet ir paskatino apmąstyti bei su paskaitoje dalyvavusiais kolegomis aptarti šios dienos planų ir darbų prasmę pasitinkant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Ar turime savo viziją, kuri galėtų tapti būsimo mūsų valstybės šimtmečio valstybės didelės dėlionės detale?
Nuoširdžiai manau, kad žmonės atėjo į Metų paskaitą vedini vidinių paskatų ne tik „sudalyvauti“ ar pasyviai pasiklausyti protingų gero lektoriaus minčių, bet tam, kad metų pradžioje bendraminčių rate ieškotų dar tik besikalančio įkvėpimo, sumanymų ir įsipareigojimo veikti daigelio, kurį bendromis pastangomis, atkakliu darbu puoselėtų ir iš jo užaugintų visiems tikrai būtiną įsitikinimą, kad asmeniniai pokyčiai veda prie didesnių, bendrų, turinčių poveikio ne tik aplinkiniams, bet gal ir visai šaliai. Kaip mums visiems padėtų toks noras pradėti nuo savęs! Siūlyčiau „išdrįskime išlįsti iš savo urvelių“ ateinančio šimtmečio šalies viziją.