„Junkis, kurk ir dalinkis pagarbiai: geresnis internetas prasideda nuo tavęs“

Šiemet vasario 6 d. minėsime Tarptautinę saugesnio interneto dieną. Saugesnio interneto dienos tikslas – kurti ne tik saugesnį, bet ir geresnį bei draugiškesnį internetą. Tokį internetą, kuriame kiekvienas elgtųsi atsakingai ir pagarbiai, vertintų ten esančią informaciją kritiškai, dalytųsi ja kūrybiškai ir atsakingai. Dar vienas tikslas – skatinti vaikus ir jaunimą, jų tėvus ir globėjus, mokytojus ir socialinius darbuotojus įnešti savo indėlį kuriant geresnį internetą. Saugesnio interneto dienos renginiai yra skirti vaikams ir paaugliams bei jų tėvams ir globėjams.

Per kelerius metus Saugesnio interneto diena internetinio saugumo kalendoriuje tapo svarbiausiu įvykiu. Ši diena, prasidėjusi kaip vieno Europos Sąjungos projekto iniciatyva, išaugo iš savo pirminių geografinių ribų ir šiuo metu švenčiama maždaug 130 pasaulio šalių. Saugesnio interneto diena skirta visiems, turintiems idėjų, kaip interneto erdvę padaryti dar draugiškesnę ir saugesnę. Daugiau informacijos apie planuojamas veiklas Lietuvoje ir galimybes jose dalyvauti ar pasiūlyti savo veiklą galima rasti puslapyje www.draugiskasinternetas.lt.

Kiekvienais metais, atsižvelgiant į tų metų aktualijas, pasirenkama Saugesnio interneto dienos tema. Šiemet, siekiant atkreipti dėmesį į teigiamą interneto poveikį, šios dienos tema „Junkis, kurk ir dalinkis pagarbiai: geresnis internetas prasideda nuo tavęs“.

Kartu su daugeliu pozityvių dalykų, kuriuos jauni žmonės gali matyti ar patirti internete, jie taip pat gali susidurti ir su gluminančiu ar trikdančiu turiniu. Tai gali būti bet koks baisus paveikslėlis ar neapykantos kupinas komentaras, kažkas, kas skirta tik suaugusiųjų auditorijai, arba net neteisėtas turinys.

Yra daug įvairių būdų, kaip vaikai ir paaugliai internete randa tokį trikdantį turinį. Jį gali rasti tiesiog sekdami nuorodomis, atsisiųsdami nežinomus failus, įrašydami klaidingą svetainės adresą, o gal ir sąmoningai ieškodami. Tačiau vaikai ir paaugliai, susidūrę su trikdančiu turiniu, gali pasijusti nesaugūs, susipainioti ir nusiminti ar išsigąsti. Todėl labai svarbi tėvų ir kitų suaugusiųjų reakcija, elgesys su vaiku ir paaugliu, pasiklydusiu interneto platybėse.

Internete, kaip ir tikrame gyvenime, vaikui susidūrus su patyčiomis ir pasijutus nesaugiai ypač svarbus jį supančių suaugusiųjų elgesys. Tik virtualioje erdvėje pavojai subtilesni ir sunkiau pastebimi, todėl įvairūs renginiai, pamokos ir diskusijos apie saugumą internete labai svarbūs.

Kadangi šiais metais minint Saugesnio interneto dieną akcentuojama, kad geresnis internetas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų (tavęs ir manęs), norėčiau pasidalyti savo patirtimi ir pasiūlymais, kaip būtų galima vesti saugesnio interneto pamokas mokiniams.

Vienos mano pamokos tema buvo „Mano atsakomybių ratai. Kokios mano atsakomybės internete ir kasdieniame gyvenime?“. Pamoka buvo skirta 5–6 klasių mokiniams. Ugdytiniai nagrinėjo savo atsakomybes bendraujant realioje ir internetinėje aplinkoje. Kaip simboliai naudoti trys atsakomybių ratai: 1) sau, 2) šeimai ir draugams, 3) bendruomenei. Analizavome, ar yra skirtumas ir, jei yra, koks jis tarp atsakomybių bendraujant realiai ir internetu. Per pamoką aptarėme sąvokas „atsakomybė“, „bendruomenė“, „interneto pilietis“. Ratų simbolis naudotas paaiškinti, kaip atsakomybės jausmas auga nuo atsakomybių sau iki atsakomybių didesnei bendruomenei. Kiekvienas ratas (įkomponuotas vienas į kitą) pristato skirtingą asmenų grupę. Pirmiausia dalijomės įžvalgomis apie atsakomybes kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, atsakomybė sau – tai stengtis būti saugiam ir sveikam; draugams – palaikyti per varžybas ar tiesiog išklausyti, kai jiems sunku; bendruomenei – laikytis mokykloje nustatytos tvarkos ir panašiai. Tai vyko žaidimo forma. Vaikai patys galvojo, kokios jų atsakomybės skirtingoms jų aplinkoje esančių žmonių grupėms kasdieniame gyvenime. Prie atsakomybių šeimai dažnas pabrėžė rūpinimąsi jaunesniu broliu ar sese.

Per antrą pamokos dalį kalbėjome apie tas pačias atsakomybes, tik šį kartą internete. Per diskusiją mėginome išsiaiškinti, ką reiškia terminas „interneto pilietis“. Sužinojome, kad vaikai kaip interneto piliečiai taip pat turi atsakomybių sau, šeimai ir draugams, bendruomenei.

Tada žaidimo forma svarstėme apie savo atsakomybių ratus. Tam naudojomės paruoštomis kortelėmis su užrašais „Atsakomybės sau“, „Atsakomybės šeimai ir draugams“, „Atsakomybės bendruomenei“. Korteles išdėsčiau klasėje pakankamu atstumu vieną nuo kitos. Paaiškinau mokiniams, kad aš dabar įvardysiu vieną atsakomybę internete, o jie tegul atsistoja prie tos kortelės, kuri, jų manymu, atitinka šią atsakomybę.

Pavyzdžiui: „Aš neatskleidžiu savo vardo ir pavardės internete, jei puslapis mažai žinomas“. Reikia atsistoti prie kortelės „Atsakomybės sau“, nes aš saugau savo asmeninę informaciją ir jos neatskleidžiu. „Niekada nekopijuoju kažkieno pasakytų žodžių ir nesakau, kad jie mano“ – tai mano, kaip pagarbaus ir atsakingo interneto piliečio, atsakomybė bendruomenei.

Taigi skaičiau atsakomybes stebėdama ir laukdama, kol mokiniai tarėsi, šurmuliavo, sustodavo prie vienos ar kitos kortelės. Paskui diskutavome, nes dažnai mokiniai, išgirdę įvardijamą atsakomybę, pasiskirstydavo prie kelių kortelių. Aiškinomės, kodėl jie vienaip ar kitaip galvoja. Mėginau aiškiai argumentuoti, kodėl kiekvienai konkrečiai atsakomybei reikėtų rinktis vieną ar kitą kortelę. Buvo itin įdomu, nes dažnai dėl kai kurių atsakomybių kildavo nedidelių ginčų.

Pamokos pabaigoje apibendrinome nagrinėtą atsakomybių temą. Man pačiai buvo labai įdomu ir naudinga bendrauti su šios amžiaus grupės paaugliais ir sužinoti, kuo jie gyvena. Nauja buvo tai, kad vaikai ir paaugliai, būdami interneto čiabuviai, nesuvokia kai kurių elementarių tiesų ir taisyklių internete. Pavyzdžiui, kad jų internete pasidalyta nuotrauka niekur nedingsta, nors ją po kiek laiko ir ištrini. Pademonstravau iliustraciją, kaip socialiniame tinkle pasidalinta informacija per mažiau nei 5 minutes gali pasklisti po visą pasaulį. Vaikams buvo labai sunku tuo patikėti. Bet jie tikrai sukluso. Dar labai įdomi buvo patyčių internete tema. Vaikai atviravo apie dalijimąsi nepatraukliomis savo klasiokų nuotraukomis socialiniuose tinkluose ir juokelius komentaruose. Įdomu ir keista tai, kad kai kuriems tai neatrodė užgaulu ar panašu į patyčias. Man tai buvo netikėta ir šioks toks iššūkis. Tada aš parodžiau vieną juokingą savo pačios nuotrauką. Paaiškinau, kad čia mane fotografavo geras bičiulis, bet jis, nepaklausęs mano leidimo, niekada nepasidalytų šia nuotrauka, nors galbūt ji ir atrodytų smagi. Supratau, kad geriausiai veikia ne moralizavimas ar taisyklių aiškinimas. Vaikai klausėsi, atsivėrė, diskutavo, nes situacijas stengiausi iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais. Dažniausiai klausdavau: „O kaip tu pats jaustumeis?“ Galbūt vis tik prieš dalijantis nuotrauka ar įrašu reikėtų sau užduoti kelis klausimus: „Ar tai gera nuotrauka?“, „Ar mano draugas sutiktų su tuo, kad ja pasidalinčiau?“, „Ar aš suprantu, kad, kai paskelbsiu, bet kas galės ja dalintis?“ Visiems labai patiko „Močiutės testas“, kuris reiškia, kad, prieš skelbdamas nuotrauką internete, parodyk ją savo močiutei. Jeigu manote, kad jūsų močiutė, pamačiusi šią nuotrauką, raudonuotų, didelė tikimybė, kad ir kiti ją matantys pasijustų panašiai.

Daug naudingos medžiagos ir net pamokų planų galima rasti Jungtinės Karalystės saugesnio interneto centro tinklalapyje. Visa pateikta medžiaga yra laisvai prieinama ir ją galima puikiai adaptuoti mūsų šaliai ar regionui. Manau, į šios dienos veiklas aktyviausiai galėtų įsitraukti mokyklų bibliotekininkai, kurių veikla mokykloje glaudžiai susijusi su medijų ir informacinio raštingumo ugdymu. Jei prieš kelerius metus Saugesnio interneto dienos akcentai buvo saugumas internete, tai šių dienų aktualijos diktuoja kitus prioritetus: kritišką informacijos vertinimą ir kiekvieno iš mūsų (ypač jaunųjų interneto vartotojų) atsakomybę už draugišką ir pagarbų bendravimą bei etišką dalijimąsi.

Dar vienas svarbus šių metų Saugesnio interneto dienos akcentas – vaikų ir jaunuolių laikas, praleidžiamas internete. Tai ima kelti nerimą. Mano jau minėtas Jungtinės Karalystės saugesnio interneto centras šiais metais siūlo žaismingą ir įdomią užduotį mokiniams – 7 dienų skaitmeninės detoksikacijos iššūkį. Iššūkio paantraštėje rašoma: „Pasitikrinkite, ar nesate priklausomi nuo skaitmeninio pasaulio.“ Kiekvienai dienai priskiriama vis kita užduotis. Pavyzdžiui: pirmadienį – peržiūrėti draugų sąrašą savo socialinio tinklo paskyroje ir pašalinti tuos, kurių nebenorite sekti naujienų sraute; ketvirtadienį – socialiniuose tinkluose praleisti ne daugiau kaip 30 minučių; sekmadienį – pasistengti niekuo nesidalinti socialiniuose tinkluose. Po šios savaitės siūloma rezultatus aptarti per pamoką. Galbūt norėtumėte, kad bent vienas šių septynių iššūkių taptų jūsų kasdienybe?

Kelias dekadas skaičiuojantis internetas drastiškai praplėtė pažinimo ribas ir leidžia bendrauti su įvairiausiais žmonėmis bei bendruomenėmis. Skelbiamos informacijos srautai tokie milžiniški, kad viską tiesiog sunku suvokti. Norint rasti informacijos dominančiu klausimu užtenka vieno spustelėjimo. Čia labai noriu perfrazuoti vienos įmonės reklaminį šūkį: „Ir nors pasaulis dar ne po jų kojom, jis jau po jų pirštais“. Ir tai tiesa. Tačiau šios neribotos galimybės turi ir šalutinį poveikį. Amerikiečių rašytojas Nicholas Carras versdamas susimąstyti teigia: „Smegenys alkanos. Jos reikalauja peno, tokio, kokį teikia internetas, ir kuo daugiau jas maitini, tuo darosi alkanesnės. Net nebūdamas prie kompiuterio, troškau pasitikrinti elektroninį paštą, spaudyti nuorodas, „guglinti“. Norėjau būti prisijungęs. Jutau, kad <…> dėl interneto įtakos virstu kažkuo panašiu į didelės spartos duomenų apdorojimo mašiną <…>. Aš netekau senųjų smegenų.“

+33

0