Jaunųjų mokslininkų laboratorija gyvuoja!

Švietimo aprūpinimo centro, įgyvendinančio projektą „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“, komanda (direktorius Tautvydas Salys, Dalia Leckaitė, Giedrė Daugirdienė ir Algirdas Ragauskas) lankėsi Kauno tvirtovės VII forte ir susipažino su čia veikiančia Jaunųjų mokslininkų laboratorija bei jos veikla.

Pradžioje buvo tvarkyba

 

Kauno tvirtovės VII fortas privatizuotas VšĮ „Karo paveldo centras“ 2009 m. Atlikus būtiniausius tvarkybos darbus, vos po dvejų metų, fortas atidarytas lankytojams. Forto valdytojas Vladimiras Orlovas pasakoja, kad dabar dalis jų veiklos yra mokslo populiarinimas. „Šiems užsiėmimams paskirtas visas dešinysis forto sparnas. Nors tai yra veikla, kuri iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusijusi su tvirtovės istorija – čia veikia Jaunųjų mokslininkų laboratorija, matematikos kabinetas, taip pat visas forto kampas pritaikytas vaikų laisvalaikiui ir stovykloms – mūsų nuomone, ši vieta yra labai tinkama darbui su vaikais“, – teigia jis.

 

Interneto svetainėje galima rasti informacijos apie 50 edukacinių programų ir įvairių būrelių. Programos akredituotos ir pritaikytos 1–12 klasių mokiniams. Gamtos mokslų užsiėmimų metu žinios persipina su projektine veikla, mokytojai savo teiginius stengiasi pagrįsti čia pat atliekamais eksperimentais.

Būrelių dalyviai yra aprūpinami visa eksperimentams būtina įranga, reagentais bei saugos priemonėmis. Laboratorijos techninė bazė nuolatos plečiama ir atnaujinama. „Įvadas į chemijos pasaulį“ – tai įdomiausių cheminių eksperimentų rinkinys, pritaikytas jaunųjų mokslininkų poreikiams!

 

„Kai pradėjome dirbti su pradinukais, rinkomės temas, kurios gali turėti žaidybinę potekstę ir būti vaikams įdomios. Mes kalbėjome, kad gamtos mokslai yra nuostabūs, vaizdingi, daugiau dėmesio kreipėme į vizualinę pusę. Atsirado dėkingos „Šalčių kerų“, „Ugnies valdovų“ programos. Pradėję nuo edukacinių programų sužinojome, kad Kauno mokyklose chemijos laboratorijos yra panaikintos arba neveikiančios, dauguma moksleivių susipažinti su gamtos mokslais gali tik teoriškai. Todėl pas mus edukacinių programų skaičius ėmė augti. Užsiėmimo trukmė 1 val. 15 min. Taip nusprendėme iš patirties. O paskui pamatėme, ko dar trūksta. Štai turime programą apie elektrą, bet reikia ir magnetizmo! Vaikams turi būti įdomu. Jei bus neįdomu, niekas neateis. Kalbant apie pradines ir progimnazijos klases, žaidybinis elementas yra kertinis. Tenka išmanyti didaktiką“, – pasakojo V. Orlovas.

 

Autorės nuotraukos

Ir klausimai, ir atsakymai…

 

D. Leckaitė. Ir viską darėte patys, savo jėgomis?

V. Orlovas. Viską darėme patys, nors bandėme ieškoti sukurtų sprendimų, bet chemijos srityje mums niekas netiko. Fizikos srityje užsikabinome už tam tikrų amerikiečių ir suomių programų, bet kai ką teko labai smarkiai taikyti savo poreikiams. Pirmuosius 3–4 metus viską kūrėme bandydami. Tada dar buvo vadinamosios testinės grupės, daug užsiėmimų su įranga ir priemonėmis, taip pat labai daug eksperimentų. Pabandai ir pamatai, kad negražu, nepatrauklu, ir ieškai kitokio sprendimo. Toks buvo mūsų kelias. Šiandien neturime turbūt nė vienos programos, kuri būtų išlikusi nuo pradžių, visos keitėsi.

 

Buvo ir kitokių iššūkių, nes mokslas – tai žmonės. Kai programų pagausėjo iki 20, iškilo klausimas, kaip padaryti, kad jos taptų nepriklausomos nuo jų kūrėjo, nuo mokytojų kaitos, kuri neišvengiama. Kaip padaryti, kad vienam mokytojui išėjus, programą galėtų tęsti kitas. Taip gimė vidinės dokumentacijos, aprašų poreikis. Tai pareikalavo vienerių metų, bet šiandien problemos nebeturime. Dviračio nebereikia išradinėti, programos kokybė nebepriklauso nuo to, ar ją veda tas žmogus, kuris kūrė, ar kitas.

 

D. Leckaitė. O iš kur vaikai susirenka į Jūsų edukacines programas?

V. Orlovas. Labai didelis srautas iš visos Lietuvos per mokslo metus, o vasarą ir per atostogas – iš Kauno miesto ir rajono kasdien.

 

D. Leckaitė. Kaip vaikai jus pasiekia?

V. Orlovas. Vasarą – su ekskursijomis. Per mokslo metus, kai pagal programą mokosi vieną ar kitą temą, pavyzdžiui, kraujo sudėtį, vieną dieną mokykloje – teorija, kitą atvažiuoja į laboratoriją pasižiūrėti, kaip tai iš tiesų atrodo. Taip daro tie mokytojai, kurie nori kažko daugiau. Dažniausiai atvažiuoja iš periferijos mokyklų. Laiko prasme scenarijai labai įvairūs. Siekiame, kad grupės nebūtų didelės. Penkiolika vaikų – geriausia. Užsiėmimo trukmė 1 val. 15 min. Jei atvyksta vaikų iki 50, paskirstome į du srautus. Vieni eina į chemiją, kiti į fiziką, paskui apsikeičiame. Tada pas mus jie praleidžia apie 3 valandas. Ilgiausia edukacinė programa prasideda 9 valandą ryto ir baigiasi 5 valandą po pietų. Čia numatyti maitinimai, atokvėpio laikas. Ir yra specialieji projektai, kuriuos rengiame tik paprašyti. Pavyzdžiui, rugpjūtį turėtų atvažiuoti jaunųjų mokslininkų asociacija, burianti gabesnius vaikus. Tai savotiškos mokslinės stovyklos, kad mokiniai įgytų praktinių įgūdžių.

 

Su biochemija dirbome labai atsargiai. Gavome iš Pauliaus L. Tamošiūno (VU Biotechnologijos instituto mokslo darbuotojas, STEAM ugdymo veiklų koordinatorius) visą medžiagą ir apsidžiaugėme, kad nieko nebereikės prikurti. O paskui, įsigilinę, supratome, kad čia ne moksleiviams, kad tai universiteto lygio laboratoriniai darbai. Studento motyvacija yra vienokia, o moksleivio šiek tiek kitokia.

 

Iš pradžių, kol neturėjome savos aparatūros, landžiojome po universitetus. Atidžiai stebėjome mokinių reakciją, ar to jiems reikia. Kai atsirado pasiekimų olimpiadose, konkursuose, supratome, jog sistema veikia. Ją galima plėsti ir tobulinti. Lietuvos moksleivių gabumai yra labai ryškūs. Bet mokykloje tik teorinės žinios puikios, praktinių įgūdžių nėra ir tai vėliau atsiskleidžia universitetuose. Spragas reikia užpildyti. Jau nuo antros klasės.

 

D. Leckaitė. Papasakokite apie įrangos komplektavimą laboratorijai.

V. Orlovas. Įrangos komplektavimas labai brangus dalykas. Pradėjome nuo kelių kolbų. Ieškojome priemonių buitiniam saugumui užtikrinti, traukos spintos. Radome įstaigą, kuri parduoda naudotą, nes atsisakė savo laboratorijos. Mums dar pardavė visą laboratorijos spintelių komplektą ir naujas menzūras, kolbas. Aišku, reikėjo ir daugiau dalykų, kuriuos pirkome už gautas pajamas vykdydami kitas veiklas forte. Atlyginimai darbuotojams pas mus yra tokie, kokie yra… Investuojame į plėtrą. Bet komplektavimas užtruko. Šiek tiek pagelbėjo atsiradęs neformaliojo švietimo krepšelis. Tada komplektavimui galėjome skirti apie 500–600 eurų. O kai prireikė aparatūros, kuri nauja kainuoja tūkstančiais, ėmėme dairytis nurašytos, kurią reikia remontuoti… O tai padaryti galiu pats. Tokia mano pirmoji specialybė. Turtingos įmonės įrangos neremontuoja, o keičia. Pas mus nemažai tokiu būdu įgytos. Bet mes priėmėme sprendimą, kad aparatūra turi būti profesionali. Nutarėme atsisakyti mokyklinių variantų, nes pastebėjome, kad jie tinka tik mokykloms. Moksleivis, išėjęs iš mokyklos, su tokia įranga daugiau niekur nebesusiduria. Su būreliais dirbti pradėjome, kai įgijome pakankamai patirties. Sukurti kursą metams – tikras iššūkis. Dabar mūsų tikslas – turėti integruotą gamtos mokslų kursą nuo antros iki dvyliktos klasės.

 

D. Leckaitė Bet jūs įvairius dalykus integruojate?

V. Orlovas. Mes nesistengiame dirbtinai integruoti. Gamtos mokslų integracija visada išeina natūraliai. Jeigu yra tema, kur negalime padaryti 3 ar 4 eksperimentų, tai mes tokios temos ir neimame. Integracija galbūt būtina tada, kai reikalingi skaičiavimai, todėl mes daug dėmesio skiriame matematikai. Žinios labai priklauso nuo matematinių gebėjimų. Komandą formuojame taip, kad vieni vaikai būtų gabūs gamtos mokslams, kiti – matematikai. Taigi įvairius mokslus integruojame su matematika. Turėjome užsiėmimą fotosintezės tema, kurį vedė fizikas ir biologas. Būreliuose tokių užsiėmimų buvo nemažai. Bet specialiai integruoti fiziką ir chemiją, manau, nereikia.

 

T. Salys. Ar yra dar Lietuvoje panašiai veikiančių laboratorijų?

V. Orlovas. Nežinau. Gal. Šiauliuose yra Didždvario gimnazija, du žmonės entuziastai, kurie bando dirbti su gamtos mokslais panašiai. Dalinomės turima medžiaga, informacija. Šiemet jie organizavo stovyklą pradinukams ir penktokams bei šeštokams. Jie daro tiek, kiek įmanoma daryti mokyklos ribose. Bet iššūkių turi daug.

 

Rinka yra maža ir ne viskas viešinama. Kaip viduramžiais. Kiekviena mokykla „savo kunigaikštystėje“ veikia… Įrangos, aparatūros gamtamoksliniams tyrimams, jeigu tikėtume viešaisiais pirkimais, mokykloms pripirkta tikrai daug. Ir Didždvario gimnazija turi šį komplektą. 26 tūkst. litų skirta aparatūrai įsigyti. Bet ar ja naudojasi, aš nežinau. Konkursinių darbų viešojoje erdvėje nesimato. O pilnaverčiams užsiėmimas gamtos mokslų srityje mokyklose labai nepalanki bendra situacija. Moksleivių skaičius klasėje negali būti 30. Per chemijos pamoką vaikų gali būti 15. Nėra tokios mokyklinės laboratorijos, į kurią vienu metu galėtų tilpti tiek daug žmonių. Būtinas laborantas. Nekontaktinių valandų skaičius čia turėtų būti didesnis nei kontaktinių. Bet gal etatinis apmokėjimas už darbą išspręs tai. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų stiprus visose srityse, todėl reikalinga komanda.

 

T. Salys. Kaip vertinate priemones, kurios mokyklas pasiekia per projektus?

V. Orlovas. Skeptiškai žiūriu į tai, kai visoms mokykloms nuperkamos vienodos priemonės ir tikimasi, kad visos mokyklos pradės jomis sėkmingai naudotis. Mokslas pirmiausia yra žmonės…

 

Įdomių patirčių metas tęsiasi ir vasarą. Visus mūsų skaitytojus kviečiami pasidalinti savo atradimais.