Išvykę lietuviai – ne mažiau lietuviai!

Gyvename atviromis sienomis, turime daugybę atvertų galimybių. Vieni jomis naudojamės čia, Lietuvoje, kiti – pasaulyje. Ir, matyt, visai nesvarbu kur, daug svarbiau – kaip… Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau daugiau kaip dešimtmetį kasmet išeivijoje gyvenantiems lietuviams skiria premijas už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus ir bendradarbiavimą su Lietuva. Šiemet tokia premija apdovanota ir Kipre gyvenanti humanitarinių mokslų daktarė, rašytoja Dalia Staponkutė, šiuo metu Kipro valstybiniame universitete dėstanti lyginamąją literatūrą ir vertimo teoriją, redaguojanti, rašanti, prisidedanti prie mokslinių tyrinėjimų ir t. t. Su laureate kviečiame susipažinti jau vien dėl to, kad dr. D. Staponkutė, didžiąją gyvenimo dalį gyvendama užsienyje, ne tik saugo ir puoselėja lietuvybę, užsiima moksline veikla, bet ir savo prasmingais darbais dalijasi su Lietuva.

Gerb. Dalia, pirmasis klausimas – visiškai tradicinis. Ką Jums reiškia būti apdovanota užsienio lietuviams mokslininkams skirta premija?

Man kaip lietuvei, mokslininkei, rašytojai tai buvo vienas svarbiausių ir labiausiai jaudinančių apdovanojimų – paskutinio dešimtmečio darbų įvertinimas. Jaučiuosi Lietuvai už tai dėkinga. Labiausiai jaudina, kad ši premija skirta ne tik už pasiekimus moksle. Atsižvelgta ir į tai, kas mokslininkui, kūrėjui, dirbančiam užsienyje, būna sunkiausia – išsaugoti nuolat gyvą ryšį su gimtąja vieta, keistis kartu su ja, šalia kritiško, nutolusio žvilgsnio puoselėti kantrybę, toleranciją ir supratimą. Tai – ne sausos sąvokos. Jos persunktos mano ir kitų gyvenimo patirtimi. Jų esmė sunkiausiai pasiekiama, nors „pokalbis“ su Lietuva vyksta kasdien, lydimas emocijų ir vidinių derybų dėl kintančių vertybių. Kartais jaučiu maudžiantį norą pasinerti į savo gimtosios kalbos aplinką ir dirbti ten, nes tai būtų arčiausiai mano kaip kultūros subjekto esmės, tačiau objektyvios sąlygos nepadeda šito padaryti. Kartais būna atvirkščiai – objektyvios sąlygos leidžia, bet pati imi dvejoti, juk tave kaip mokslininkę subrandino kitokia akademinė, teisinė, darbo santykių sistema, kuri, pakeitus aplinką, gali ne padėti, o trukdyti, tada jautiesi kaip įsibrovėlė arba svetima tarp savų. Mokslininkui geriau išvengti susidvejinimo, nes jis per daug kainuoja, bet nebūna mokslo be dilemų. Tai štai – gimtosios šalies įvertinimas yra atgaiva ir trumpa ramybės priebėga, leidžianti stabtelti ir susimąstyti apie savo gana spalvingą profesinę istoriją, kuri nebuvo tik aukštyn kylanti linija. Sakoma, kad ilgainiui profesija žmogų pasirenka pati. Profesija yra ir kiti žmonės, bendražygiai. Mes renkamės tuos, kurie renkasi mus? Džiaugiuosi, kad mano darbus pastebėjo ir įvertino profesoriai Violeta Kelertas, Zenonas Norkus, Pasaulio lietuvių bendruomenė, Lietuvos filosofai. Įvertindami jie tampa mano dalimi, o aš – jų. Šitaip keičiamės ir mokomės vieni iš kitų.

 

Jau nuo 1989 m. gyvenate Kipre – ilgas laikas, kokią vietą Jūsų gyvenime užima Lietuva? Kaip kito požiūris į Lietuvą ir į emigraciją per tuos keletą dešimtmečių?

Trijų dešimtmečių gyvenimo svetur emigracija jau nepavadinsi. Tai, ko gero, gyvenimas pasaulyje, kai tebeturi savo šaknis, bet jų tarsi nebejauti. Ateina laikas, kai reemigracija atrodo tolygi emigracijos dramai, o šis suvokimas aplanko, kai svetur gyveni ilgiau nei namie. Kas tie namai? Namų neturi tol, kol iš jų neišvyksti, o išvykęs nebegali į juos sugrįžti. Iš tikrųjų, bandau surasti vis naujus vardus tam, kas vyksta su manimi ir Lietuva. Graikai, kurių emigracijos dramos niekas neatkartos, turi žodį ksenitia. Pažodžiui „svečia šalis“, tačiau ji simbolizuoja vidinę būseną, susvetimėjimą sau, kuris gali būti, kaip graikų literatūroje, supoetintas, pakylėtas, dramatiškas, tragiškas. Česlovas Milošas dar yra pasakęs – emigranto gyvenimas „klaidinantis“ ir netgi „kvailinantis“. Visa tai – dėl neišvengiamo susvetimėjimo sau, kuris kartu su nostalgijos jausmu nėra stabilus, jis kinta tarsi gamtos sezonai. Būta ir mano bandymų sugrįžti į Lietuvą, ir ilgesnių laiko tarpų, kai dirbau kitose Europos šalyse, tad keitėsi ne tik požiūris į emigraciją ar į Lietuvą, bet ir į Kiprą, pagaliau į Europą. Lietuvą savyje dažnai romantizuoju, ne kaip simbolį, pakibusį erdvėje, bet kaip santykį su man artimais žmonėmis. Juos myliu, įsimyliu, pykstu ant savęs arba jaučiuosi bejėgė, net įsibrovėlė, tačiau niekad nežiūriu į tai, kas dedasi Lietuvoje, abejingai ir nutolusiu žvilgsniu. Jei nežiūrėčiau supoetintai, emigracijos nebūčiau pakėlusi (tiesą tariant, niekados nevadinau savęs emigrante), nebūčiau galėjusi susikaupti ir atsiduoti darbui, būčiau nuolat peikusi ir savo likimą, ir svečią šalį. Tai kartais nutinka emigrantams… Jų yra laimingų ir nelaimingų, bet visos istorijos labai spalvingos. Sunkiausia dalia teko tiems mano kartos lietuviams, kurie emigravo tuoj po nepriklausomybės, kai užsidarinėjo fabrikai, kai vyko spartus vertybių „perkainavimas“, kai žmonės po pusmetį negaudavo algų ir aplink siautėjo „mafija“. Pusė tokių žmonių įsikūrė svetur, siekė mokslo, tačiau kita pusė taip ir liko važinėti tarp vienų ir kitų „namų“, praradę gyvenimo prasmę, neišmokę kitos kalbos, o savo gimtinėse pravardžiuojami išdavikais. Labai skaudi ir nutildyta jų istorija, pavojingas gyvenimo prasmės praradimas. Gyvenimo prasmė? Tai nebanalu. Emigracijoje ją reikia „išsiversti“ iš kitos kalbos, nes tik suprasdamas, kur ir kodėl esi, suteiki prasmę tam, ką padarei ir darai. Stebiu, kokia išblaškyta ir toliau blaškoma mūsų tauta, tačiau ji ne vienintelė tokia, tiesiog lietuvius tai ištinka šiandien. Stebiu lietuvių bendruomenes svetur, kaip jos atsinaujina – kasmet vis nauji ir vis jaunesni nariai. Tai – naujos kartos emigrantai, sulaukę vos trisdešimties metų, kurie (pvz., Kipre) ieško geresnių klimato arba darbo sąlygų. Jie dar labai arti Lietuvos. Iš jų elgesio ir kalbos justi, iš kur jie atvyko, kaip jie gyveno ir kodėl nutarė išvykti. Jie yra šiuolaikinės Lietuvos istorijos dalis. Tiesa, naujausios kartos „emigrantai“ jaučiasi labiau europiečiai, juk jie iš tikro ne emigrantai – jie gali dirbti ir gyventi bet kurioje šalyje. Kaip man rašė viena jauna lietuvė Kipre: „Ačiū Lietuvai, kad ji laisva, ir mes galime laisvai rinktis, kur gyventi.“ Taip, emigracijos istorijos pilnos paradoksų. Mano „emigracijos“ patirtis šiems žmonėms nedaug ką tepasako, jei imu apie ją pasakoti, bet svarbiausia juk pats pasakojimas. Reikia pasakoti vienas kitam savo istoriją, reikia susitikti ir kalbėtis lietuviškai, tada imame suvokti save kaip žmones, turinčius tą pačią praeitį, bendrą istoriją ir, be žiniasklaidoje skambančių klišių apie emigrantus, savo unikalių patirčių kalbą. Emigracija yra ne išorinis, o vidinis, Lietuvoje vykstantis procesas. Ten ji prasidėjo, ten ji ir baigsis.

 

Nuo 2017 m. redaguojate Pasaulio lietuvių bendruomenės leidžiamą žurnalą „Pasaulio lietuvis“, ar ši veikla tam, kad nuolat palaikytumėte ryšį su lietuviais svetur? Ką ji Jums duoda?

Taip, redagavau popierinę šio žurnalo versiją (gaila, kad nuo šiol bendruomenės valdybos nutarimu liko tik elektroninė). Žurnalas tarytum atkeliavo pas mane pats. Tiksliau, 2017 m. reikėjo vyriausiojo redaktoriaus ir ilgai nesvarsčiusi pasiūliau savo kandidatūrą, nes laikas tokiam darbui buvo palankus. Tada jau pažinojau daug žmonių iš Pasaulio lietuvių bendruomenės – tai dėl savo knygų pristatymo lietuvių bendruomenėms, dalyvavimo „Baltų studijų“ asociacijos (AABS) konferencijose Jungtinėse Amerikos Valstijose, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose Lietuvoje. Darbas žurnale buvo mano jau susiklosčiusio bendradarbiavimo su užsienio lietuviais rezultatas, žurnalas tiesiog suteikė jam naują prasmę ir gylį. Nors vyriausiojo redaktoriaus darbas buvo sėdint toli nuo visų, po pasaulį pasklidusių bendražygių, kurti žurnalo turinį, turėjau galimybę iš arčiau susipažinti su Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla ir suprasti jos tikslus. Manęs nenustoja stebinti tik viena – kiek daug asmeninio laiko žmonės dovanoja šiai visuomeninei veiklai, kaip jiems svarbu būti kartu, diskutuoti, pasijusti išgirstiems ir matomiems Lietuvoje, manau, tai aistra būti savimi.

 

Rašote, redaguojate, užsiimate moksline veikla, kur Jūsų sėkmės paslaptis? Kaip viską spėjate?

Nesu tikra, ar sėkmės, ar nerimo (kūrybinio). Pirmiausia, niekad nedarau visko iškart. Viena arba kita, tačiau tai darydama esu toje pačioje – humanitarinėje – srityje, turinčioje daug krypčių. Kryptys, kaip ir įvairios kalbos, – kuo geriau jas supranti, tuo geriau pažįsti savo sritį ir įdėmiau skaitai sudėtingų kodų pasaulį. Kartais net būtina keisti kryptį / temą, nes tai suteikia naujos energijos, įtempia protą ir atveria trimatį žvilgsnį į reiškinius (ne tik į ilgį-plotį, bet ir į gylį-tolį). Tiesa, veiklų įvairovė dažnai verčia rizikuoti, netekti kokio nors pelningo projekto, nes šiuo metu ne dėstai, o rašai ir pan. Kai darai tai, ką iš tikro nori daryti čia ir dabar, rizikos visad daug. Kad ir kaip ten būtų, dirbi kartu su kitais žmonėmis, su kuriais labai svarbu sutarti. Tarp mokslininkų – daug aistringos kovos už savo idėjas ir nesutarimų tuo pagrindu, jei staiga pasijunti visai vienišas grupėje, išmintingiau joje nebūti ir ieškoti sau kitos aplinkos. Kovoti už save labai svarbu, tačiau kartais geriausia kova – atsitraukimas. Štai ir atsakymas į „sėkmės“ paslaptį. Sėkmė per eilę praradimų. Sėkmė – tai būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje su tinkamais žmonėmis, tačiau tokio mokslininko dar nesutikau. Kartais dešimtmetį nerandi sau vietos, o paskui žiūrėk tau ima „sektis“ – tai, ko gero, ne sėkmė, o tyrimų nuoseklumas, ištikimybė pasirinktam metodui, tęsti nesustojant, kad ir kitoje vietoje, su kitais žmonėmis. Iki šiol nesu tikra, ar kūrybingas žmogus / mokslininkas pasiekia geriausių rezultatų dirbdamas vienas ar grupėje. Tik žinau, kad pirmasis darbo metodas labiau tinka humanitarams, antrasis – tiksliesiems mokslams (jei tikslieji mokslai žinotų, kiek humanitariniuose yra tikslumo, pakeistų savo pavadinimą, juokauju). Žinau, kad pati praleidžiu daugybę valandų bibliotekoje viena, tačiau tai, ką darau viena, visados išryškėja tik dalijantis su kitais.

 

Kaip vienas svarbiausių Jūsų nuopelnų lietuvių humanitarijai pristatomas lietuvių kilmės amerikiečių filosofo Alfonso Lingio „sugrąžinimas“ Lietuvai, taikant jo filosofijai vertimo teoriją ir vertimo metodą. Su šiuo tarpdisciplininiu Jūsų tyrimu, išplėtusiu A. Lingio filosofijos suvokimo ribas, plačiai susipažino ir tarptautinė akademinė bendruomenė. Pasidalykite su mūsų skaitytojais mintimis, kodėl būtent ši tema? Kodėl Jums tai aktualu, svarbu?

Pirmiausia, pati esu baigusi filosofiją. Labai apsidžiaugiau, kai prieš gerą dešimtmetį atradau sau Alphonso Lingį – lietuvių kilmės filosofą, per savo vertimus iš prancūzų kalbos dovanojusį Amerikos akademiniam pasauliui įstabių europietiškų veikalų (Emmanuelio Levino, Maurice Merleau-Ponty, Pierre Klossowskio). A. Lingis sakydavo: „Geriausias būdas tapti filosofu – versti kitus filosofus.“ Jis pats – „nepaklusnusis“ atsiskyrėlis, netradicinis filosofas. Dekonstruodamas akademinę kalbą, jis prabyla vizijomis, kurios atsiranda keliaujant po pasaulį, akistatoje su tolima kultūra, lydint netikėtoms kūniškoms patirtimis. Lingio filosofija – tai, ko man kadaise reikėjo: „kūniško“ vertimo sampratos (teorijoje tai vadinama cultural translation, kultūros vertimu). Tai ne tik vertimas iš vienos kalbos į kitą, bet ir tarp tos pačios kalbos lygmenų, tarp įvairių socialinių sluoksnių kalbėjimo, tarp skirtingų ženklų ir kodų sistemų. Visa tai tapo mano tarpdisciplininio tyrimo kultūros studijų srityje dalimi. 2014 m. Niujorke išėjo mano monografija Exultant Forces of Translation in the Philosophy of Alphonso Lingis. Kultūros tarpusavyje nevienodos ir nelygios, kaip ir kalbos, todėl tiriant jas daugiau dėmesio tenka skirtumams, o ne panašumui. Kultūrologų principas – ieškoti vienas kitą viliojančių skirtumų, nes panašumas kartais unifikuoja. Viena pagrindinių A. Lingio idėjų – „gyvenu ir interpretuoju pasaulį kaip tam tikros kultūros subjektas“ (pvz., „gyvenu pasaulyje kaip lietuvis“) – yra esminė, suvokiant visas emigranto, keliaujančio specialisto / turisto / pabėgėlio problemas, su kuriomis šiandien aštriai susiduria kiekviena valstybė. Norint sušvelninti kultūrinių skirtumų konfliktą ir kultūrinį šoką, labai reikia kultūrologinių tyrimų. A. Lingis padėjo man apsibrėžti ir savo „lietuviškumą“ tuo metu, kai pusę gyvenimo praleidusiai už Lietuvos ribų man tai kėlė daug klausimų. Savo filosofijoje A. Lingis atsispiria nuo „kūniškumo“ sąvokos, nuo „kūno“, visomis odos poromis panirusio į tam tikrą kultūrą – nuo to, kas nutinka mums, išvykusiems iš įprastos aplinkos ir pasiryžusiems kelionei, migracijai, netikėtoms patirtims. Mūsų kūnai turi savo kalbą, jie „vertėjauja“ iš savęs ir į save. Svetur kūnai instinktyviai ieško panašių sau ir šliejasi prie „savų“, jungdamiesi į bendruomenes, kur jie jaučiasi gerai. Kūno kalba parodo, kas mes iš tikro esame, nes ji įgimta ir „neišverčiama“, o tai, kas „neišverčiama“, veda link dar vieno vertimo ir naujos teorijos. Aplinka, kur mes užaugame, kalba ir panašiai sudaro mūsų santykio su savimi ir su kitu esmę. A. Lingis tai vadina „imperatyvu“, moralinėmis normomis, nematomomis elgesio taisyklėmis. Kodėl graikai atlaidesni vienas kitam nei lietuviai, kodėl turkai kovingi, kodėl rusams sekasi literatūra, o vokiečiams inžinerija, amerikiečiams marketingas, o italams kinas… Tai, be abejo, klišės, bet jos kai ką ir sako. „Imperatyvas“ – nerašyti įstatymai, valdantys mūsų mintis, sulipdantys mus į vieną kultūrą.

 

Aš tiriu, kaip įvairias kultūras veikia šiuolaikinė globalizacija. Globalūs procesai užveria arba atveria kultūras tarsi kambario langus. Tos kultūros, kurias globalūs procesai paveikė labiausiai („globalizacijos centrai“, tokie kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė), neretai virsta „uždariausiomis“, nes tampa pasyviomis kitų kultūrų vertėjomis, išsisemia. Mažiau paveiktosios („globalizacijos periferijos“) aktyviai ieško santykio su „centrais“ ir neretai ardo juos iš vidaus. Tačiau tam, kad „periferija“ galėtų skverbtis ir keisti „centrą“, kad neleistų jam dominuoti, t. y. kad tarp kultūrų liktų sveika pusiausvyra, „periferijai“ reikia gyventi vertimo „šaudyklės“ ritmu – puoselėti dvikalbystę, šalia vienos kalbos laisvai kalbėti kita, skrupulingai versti vieną savo istorijos etapą į kitą. Be nuoseklumo „periferijų“ tyko „kultūrinės provincijos“ likimas. Mums, sakyčiau, tai dar negresia, tačiau kartais Lietuvoje pasigendu įvairovės ir „vertimo“ visomis kryptimis, ypač nesenos praeities, kurios vietoje atsiveria miglota tuštuma. Jei pastebime, šiuolaikinė globalizacija nepakelia tuštumos ir binarinių pozicijų „juoda-balta“, susipriešinimo ir nepralaidžių ribų. Tuoj visa tai suardo ir išsaugoti savitumą be kūrybiškų derybų su kitu labai sunku. Jei, tarkime, mūsų idėjos, mokslas, kūryba būna tik „projektiniai“, t. y. statiški ir įterpti į gana griežtas gaires, užuot skverbęsi į „dominuojančias“ kultūras, leidžiame „dominuojančioms“ skverbtis į mus ir sulaukiame paradoksų: grįžimo prie „uniformos“, standartinių gatvių, alėjų, ideologinių linijų ir pan. Teorijoje tai vadinama „globotinėmis kultūromis“.

 

Turite savitą požiūrį į mažų šalių būvį globalizacijos kontekste. Koks jis? Kaip šiame kontekste matote Lietuvą?

Iš dalies jau atsakiau, kalbėdama apie kultūrų skirtumus, nes tai susiję. Taip, mažų šalių likimas šiuolaikinės globalizacijos kontekste mane jaudina, nes iš vienos „mažos“ valstybės atvykau gyventi į „dar mažesnę“, teko iš arti stebėti abiejų šalių – nors ir labai skirtingų – integraciją į Europos Sąjungą. Kaip mokslininkė, kaip daugialypis kultūrinis subjektas puoselėjau (ir tebepuoselėju) daug vilčių, susijusių su Europa, juk gyvenau (ir gyvenu) saloje, „toli“ nuo akademinių „centrų“ (Kipre kadaise nebuvo net valstybinio universiteto), tad man ne juokais rūpėjo platesnės galimybės profesine prasme, humanitarijos srityje. Dabar galiu tik palyginti, kas, kaip, kodėl, ir pasakyti, kad mokslininkui daugiau durų neatsidarydavo, jei netirdavai to, kas telpa į Europos Sąjungos projektų rėmus. Kartais, beje, turinčius labiau pridėtinę vertę, tarnaujančią ekonominei integracijai. Nors ES kontekste mano padėtis buvo tarsi „privilegijuota“ (juk talpinu savyje dviejų „tolimų“ regionų kalbas, kultūras, gyvenimo „tarp jų“ patirtį), tačiau pažvelgus iš arčiau pasirodydavo, kad tiesioginė sąsaja tarp „mano“ šalių, be trečios, dažniausiai „didesnės“ šalies įsiterpimo, ne visad naudinga ir įdomi (tai būdavo ne prioritetinė sąsaja). Beje, tai viena priežasčių mano esė knygos pavadinimui „Iš dviejų renkuosi trečią“. Žinoma, šiandien ES kontekste apie tai plačiai diskutuojama – iš tikrųjų atsiranda naujų krypčių, dėmesys regionams, jų specifikai ir t. t., tad tikiuosi, kad ateityje kai kas įdomiai keisis. Mums visiems labai reikia daugiau Europos, tokios, kuri etimologiškai reikštų „plačią viziją“ – nuo graikiškų, kaip žinome, eurys „platu“ ir ops „akys“! Tačiau drauge įšokome į optimizacijos erą – stambėja bankai, ministerijos, fabrikai, žemės ūkiai, universitetai, parduotuvės, kino teatrai, leidyklos. Niekas negali garantuoti, kad greit neateis laikas, kai stambės ir valstybės. Didžiosios valstybės, Turkija, Rusija ir t. t., nuolat grasina savo mažoms kaimynėms. Kitos, „draugiškesnės“ didžiosios valstybės, kviečia ginkluotis. Niekas negali garantuoti, kad vienos ir kitos neprašys užleisti teritorijos koviniams manevrams. Niekas mažoms valstybėms nebesiūlo derėtis, galvoti savo galva ir skirti daugiau dėmesio, anot kultūrologinio principo, savitumui (kultūriniam, ekonominiam ir politiniam), mokslu paremtai politinei kultūrai, žmonėms ir jų darbo vietoms. Jos tai turi daryti pačios čia ir dabar. Ir Lietuvą, ir Kiprą matau kaip potencialas aktyvių derybų zonas – derėtis dėl to, kas dar liko savita. Lietuva tikrai verta daugiau nei keisto apgailestavimo, kad ji ne Estija. Būdama drąsių idėjų šalis, Lietuva gali išsaugoti šią drąsą moksle. Ant kiekvieno vadovo stalo turėtų gulėti ne tik Platonas ir Plutarchas, bet ir, pavyzdžiui, Zenono Norkaus sociologiniai-istoriniai tyrimai apie Lietuvos padėtį Europoje, A. Lingio vertimai į lietuvių kalbą ir pan. Tai padėtų kūrybiškam valdymui. Small is beautiful – Kipre tebecituojamos ekonomisto E. F. Schumacherio idėjos, bet su vis didesne nostalgija.

 

Greičiausiai žinote ir Lietuvos švietimo kontekstą, kokia Jūsų, kaip pasaulio mokslo atstovės, nuomonė?

Geriau žinau mokslo, akademinio gyvenimo kontekstą… Apie padėtį bendrojo ugdymo mokyklose žinau tik tiek, kad jos išgyveno daug reformų. Nespėdavo prigyti viena, ateidavo kita. Suprantama, kad tikslai šviesūs, tačiau, kaip sako Plutarchas, reformos rezultatais labiausiai pasidžiaugia tas, kas ją pirmas sugalvoja. Tikrovėje juk turime reformose užaugusią jaunąją kartą. Tikriausiai jai bus paprasta „reformuoti“ netgi savo asmeninį gyvenimą ir visas kitas vertybes. Norėjome keisti senas vertybes į naujas, iškeldami šaknines – tauta, tikėjimas, šeima. Tačiau šakninės jos visad ir buvo šakninės, nepaisant ideologijų (lietuvius, anot JAV mokslininkės Daivos Markelis, visad siejo „Kalėdos, krepšinis, cepelinai“). Noriu pasakyti, kad, išauginus reformų kartą, turbūt reikia tikėtis ir tolesnių reformų, nes reformavimas tapo savotiška vertybe, veiklos stiliumi. Tai nebūtinai tik gerai, juk šitaip greitiname gyvenimą, nebevertiname seno tik dėl to, kad sena. Ne paslaptis, kad paskutiniais dešimtmečiais Lietuva buvo viena labiausiai išsilavinusių šalių Europoje, joje nebuvo neraštingumo, vos ne pusė gyventojų turėjo aukštąjį išsilavinimą, kai tuo negalėjo pasigirti nei Didžioji Britanija, nei Vokietija, nei Prancūzija, šalys, kur mūsų jaunimas šiandien vyksta studijuoti. Tačiau dėl sisteminio lūžio ir epochinių vertybių perrikiavimo, dėl nerimo, tvyrančio visoje šalies atmosferoje, įvyko smegenų nutekėjimas į Vakarus (visad į Vakarus), kaip tai vyksta ir kitose šalyse, patiriančiose karui tolygų sukrėtimą (tai įvyko ir Kipre 1974 m. po Turkijos karinės intervencijos). Išvyko labai daug diplomuotų specialistų. Daugumai jų reikėjo keisti kvalifikaciją, bet svarbiausia, kad jie niekados nebegrįš į savo Alma mater šalį, nes tam reikėtų antro žmogaus gyvenimo. Arba – patrauklių darbo sąlygų. Štai kodėl smegenų nutekėjimas yra pavojingas – jis sunkiai atkuriamas, o jeigu ir atkuriamas, tai dažniausiai dėl naujai atvykusiųjų, kurių srauto Lietuva dar nepatyrė.

 

Beje, dėl augančio (Europos mastu) universitetinio išsilavinimo populiarumo ir universitetų, kurių Lietuvoje daug, išsilavinusiųjų pusiausvyra Lietuvos visuomenėje laikosi, bet dėl mokslo kokybės daug kas ėmė abejoti. Šiandien Lietuva gyvena nesibaigiančioje universitetų reformų dramoje. Tai tikrai dramatiška, nes traukiasi į nebūtį mokslininkų dešimtmečių arba net viso gyvenimo įdirbis. Traukiasi tarsi praradęs prasmę, lydimas griežto reformatorių „Lietuvai nereikia“. Iš tikrųjų, proto ir idėjų įvairovės Lietuvai labai reikia, proto kaip vertybės, kuri padėtų struktūriniam mąstymui ir atkreiptų dėmesį į tai, kas Lietuvos moksle savita, į stipriausias mokyklas, jų kūrimo galimybę. Nestebina tai, kad universitetų reforma vyksta labai lėtai, juk Vakarų akademiniame pasaulyje irgi niekas nesikeičia dešimtmečiais. Jei norime mokslą pakeisti per metus, tai būtų vaizdo žaidimas. Stebina tik ūkinis, net rinkodarinis požiūris į universitetus. Stumdosi kėdės, kinta pastatų skaičius, katedros virsta institutais, tačiau esmė nesikeičia. Stipriausi profesoriai su tarptautinės reikšmės darbais mokyklų aplink save nekuria arba jos neišsilaiko, dažnai ir dėl to, kad įsipina asmeniniai, politiniai interesai ir t. t. Juk Lietuvai pakaktų ir dviejų, trijų mokyklų, garsinančių šalies mokslą ir universitetus (pavyzdžiui, lingvistinė Yurio Lotmano mokykla Tartu, ji tebėra traukos taškas iki šiol; sakysite, „seni laikai“, bet moksle viskas truputį sena, kad taptų nauja). Pagaliau galima susigrąžinti tuos profesorius, kurie dirba užsienyje, tačiau – tai svarbu – susigrąžinti ne po vieną, nes po vieną jie „neišgyvens“, neišvengiamai sulauks grupinio spaudimo, o keliasdešimt iškart. Jei eisime pavėjui, ten, kur diktuoja rinka (į rinkos diktuojamus reiškinius nereikia žiūrėti užsimerkus, kaip perspėdavo Leonidas Donskis), tada geriausiu atveju liksime kolegijų ir taikomojo mokslo šalimi, o tai veiks ir visą šalies mentalitetą, kultūrą. Atvykęs dirbti į Kiprą toks specialistas, tarkime, ne itin domėsis šalimi, kurioje jis dirba, jis jausis „taikomasis“, laikinas. Tai jau vyksta. Tai Europa, bet esmingai antieuropietiška. Kismo reikia, tačiau kai reformos užsitęsia, tai net „antikvaras“ iš naujo gali virsti vertybe. Kitas klausimas, ar mes galime leisti sau tokią prabangą?

 

Koks Jums atrodo šiandieninis lietuvis Lietuvoje? O emigracijoje? Ar išvykę svetur gebame išsaugoti savo tapatybę, ar visgi prarandame?

Lietuvis yra lietuvis. Tapatybės nesiskiria, bet patirtys labai skiriasi. Pakeitęs šalį, negali likti toks pat žmogus, koks buvai, plečiasi ir tavo pilietiškumo suvokimas. Mažiau ar daugiau, bet atsakai už abi šalis – ir už tą, iš kur išvykai, ir už tą, kur atvykai. Taip, antrosios, trečiosios kartos emigrantų tapatybės kinta, tačiau iš esmės, kaip byloja ir mūsų emigracijos istorija, tapatybė neišnyksta šimtmečiais. Pakankamai ilgai. Tiesa, pastebiu, kad lietuviai gana lengvai prisitaiko svetur. Jie lengviau asimiliuojasi nei, pavyzdžiui, italai, graikai, armėnai, kurių istorija užrašyta kaip senųjų civilizacijų tautų, kurios nuo senovės ilgus amžius valdė dideles teritorijas ir plačiai keliavo / emigravo. Tad jų savitumas labai ryškus, jie visur palieka savo pėdsaką. Gal be reikalo lyginu, bet gyvendama tarp graikų, kipriečių pastebiu, kad jiems emigruoti yra natūralu. Ištinka tragedija – sėdu į laivą su visa savo tapatybe. Niekas nė negalvoja, kad tai išdavystė. Pasaulis platus, tačiau Itakė visad manyje. Panašiai ir mes, lietuviai, tik mes dar „deramės“ dėl Itakės, apipindami ją politika, nors Itakė ir emigracija neretai yra tik egzistencinė. Emigracija ar migracija yra pati Lietuva. Tai sudėtinga mūsų šalies, visad esančios kryžkelėje, istorija ir, sakyčiau, būsena. Lietuviai, kurie išvyksta, yra ne mažiau lietuviai už tuos, kurie niekur neišvyksta. Ar išvykusieji „apleidžia savo tėvynę“ (esama ir tokios retorikos)? Negi Lietuva tokia atrodo? Nieko nėra apleista, bet yra išleista, nes nebuvo kitos išeities, ir už tai atsako abi pusės vienodai. Sveikinu politiką, kuri bando sulieti abiejų pusių patirtis, kad ir per lietuvių bendruomenes užsienyje ir jų palaikymą, per bandymą išsaugoti visiems lietuviams pilietybę. Nesuprantu politikos, kuri bando tai išskirti ir išskaidyti kultūros kūną į dalis – tai turbūt dėl to, kad paliekame savo patirtį „neišverstą“ į naujos epochos kalbą, kad nerandame tinkamų žodžių. Surasti tinkamus žodžius ir prakalbinti tai, kas nutildyta, kaip sako A. Lingis, reikia laiko.

 

Gal galėtumėte pasidalyti citata, filosofija, požiūriu, vedančiu Jus diena iš dienos į priekį…

Nesu tikra, ar tai veda mane į priekį, bet labai stebina ir kasdien kelia man daug klausimų. Tai mano versto graikų autoriaus Niko Kazantzakio žodžiai: „Niekuo netikiu, nieko nebijau, esu laisvas žmogus“.

 

Dėkoju už išsamius atsakymus, linkiu ir toliau daryti didelius darbus, nesvarbu kur, bet drauge ir dėl Lietuvos…