Istorijos supratimo raiška: senos tiesos naujomis sąlygomis

Benediktas Šetkus
,
Nacionalinio egzaminų centro metodininkas-ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius

Prieš devynis dešimtmečius Mažeikių valstybinės gimnazijos direktorius Povilas Štuopis kvietė istorijos mokytojus vertinti mokinius atsakingai ir orientuotis į mąstymo ugdymą. Pacituosiu vieną pastraipą iš jo straipsnio „Istorijos pažymio sudėtis“, kuris buvo paskelbtas 1939 m. žurnale „Tautos mokykla“ (kalba netaisyta – B. Š. past.).

Pagrindiniu istorijos pažymio elementu reikia laikyti istorijos žinias. Mokytojai daugiausia jas vienas ir vertina. Bet šitas vertinimas turi būti elastiškas. Visų pirma, tiesa, reikia žiūrėti, kiek mokinys žinių atsimena. Bet jei tik vienos kiekybės žiūrėtume, tai pažymį parašytume vien tik už stiprią ar silpną atmintį. Tai būtų tiktai dalinis, nepilnas pažymys. Todėl reikia žiūrėti, kokias žinias mokinys pasakoja ir kaip jas suriša ir paaiškina. Šis pažymio elementas yra svarbesnis kaip pirmasis. Pirmąjį galėtume pavadinti mokslumu, o antrąjį – galvotumu. Galvotumas yra iš esmės įgudimas gerai dirbti; šis plečiamas įgudimas galės būti brangus mokiniui visą gyvenimą ir ne vienoje istorijos tiktai srityje. Mokslumas, arba žinių kiekybė, nėra toks reikšmingas faktas, nes dalis žinių bus pamiršta, o likusi dalis gyvenime jau nebus tokia naudinga. Nors yra svarbu ir galvotumas, ir mokslumas, bet gyvenime sekasi daugiau galvotam žmogui, nors mažiau moksliam, nekaip moksliam, bet mažiau galvotam. Tik galvotumas gali istorijos žinias iš pagrindų suvokti ir virškinti ir fermentuoti mokinio pasaulėžiūrą, asmenybę, visuomeninius ir tautinius jausmus, t. y. ugdyti. Nereikia čia nė aiškinti, kad dėstomoji istorija teikia be galo daug vietos galvojimui, aiškinimui priežasčių ir padarinių, o visa tai turi turėti savo tinkamą elementą istorijos pažymy. Gramofoninis, meachaniškas žinių pasakojimas turi būti vertinamas pažymyje tik kaip antraeilis elementas.

 

Pajuokaujant galima pasakyti, kad pakeitus žodį „galvotumas“ į „kritinis mąstymas“, įterpus vieną kitą tokį žodį, kaip „iššūkis“, „paradigma“ ar „kompetencijos“, net ir nepagalvotume, kad tai ne šiuolaikinės mintys, kad jos paviešintos prieš aštuonis dešimtmečius.

Prieškario laikų istoriko išsakyti teiginiai yra aktualūs ir dabar. Norėčiau plačiau aptarti jo mintį apie tai, kad reikia kreipti dėmesį į mokinių gebėjimą sieti istorijos žinias ir gebėjimą paaiškinti. Dabar galiojančiose Bendrosiose programose tai įvardyta kaip komunikavimo kompetencijos ugdymas, istorijos mokytojams skirtoje programos dalyje – „istorijos supratimo raiška“ (cituoju: „Istorijos supratimo raiška apima mokinių nuostatas, gebėjimus ir žinias, reikalingas įvairiais būdais perteikti savąjį istorijos supratimą ir jį argumentuoti“).

 

Esu pastebėjęs, kad netgi istoriją studijuojantiems studentams yra nemenkas iššūkis sklandžiai perteikti savo supratimą kuriuo nors istorijos klausimu, sklandžiai reikšti mintis, o nuomonę grįsti pasirinktais argumentais. Per egzaminą skiriant interpretacinio pobūdžio vieną kitą užduotį neretai būni nusiteikęs laukti ne mažiau kaip dvi valandas, kol raštu atsakys į pateiktas užduotis, tačiau daliai studentų ir gero pusvalandžio pakanka – parašo kelias pastraipas ir… darbas baigtas! Paskui vertinant rašto darbus kyla klausimas – ar studentas tiek mažai išmano (liaudiškai tariant – žino), ar tiesiog negali bent kiek ilgiau susikoncentruoti, tiesiog „nėra jėgų“ nei noro užduotį atlikti deramai. Nepaisant to, kad puikiai žino, jog pateiktas atsakymas sudarys maždaug pusę galutinio įvertinimo.

Remiantis istorijos valstybinio brandos egzamino rezultatų analize, bendraujant su mokinių darbų vertintojais ir kitais pedagogais, galima teigti, kad nuomonės iš esmės sutampa: mokiniams sunkiai sekasi istorijos žinias „surišti ir paaiškinti“ (P. Štuopio žodžiais tariant). Galima būtų papildyti, kad ir „galvotumas“ nėra toks, kokio norėtųsi. Ir dar galima pridėti – mokinių raštingumas turėtų būti geresnis.

 

Keliomis įžvalgomis apie mokinių mąstymo gebėjimą, gebėjimą išreikšti savo istorijos supratimą ir raštingumo aspektą ketinu pasidalyti remdamasis Nacionalinio egzaminų centro šių metų kovo 21 d. atlikto socialinių mokslų elektroninio testavimo rezultatų apžvalga. Minėtą testą atliko 1713 dešimtos klasės mokinių. Tarp atsakiusiųjų buvo įvairių pasiekimų lygių mokiniai iš įvairių mokyklų ir skirtingų Lietuvos regionų, iš didmiesčio, miesto ir kaimo mokyklų. Paprasčiau tariant, testavimo rezultatai atspindi realią padėtį. Tačiau nesiekiu apibendrinti procentine išraiška – tegul tai būna aktualu tiems, kurie orientuosis į mokslo darbą. Noriu dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad atsakymus mokiniai turėjo pateikti elektroniniu būdu, t. y. naudodamiesi kompiuteriu. Taigi atsakymą turėjo parašyti ne ranka, o naudodamiesi klaviatūra. Neketinu spėlioti, kiek ši aplinkybė galėjo lemti atsakymo kokybę ir raštingumą.

 

Viena iš testo užduočių buvo pateikta karikatūra ir interpretacinio pobūdžio užduotis:

Remdamiesi pateiktu plakatu, atsakykite į klausimą.

Rusų kalba parašyta „Artėja valanda“

Kuriuo tikslu Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas ir platinamas šis plakatas?

 

Kaip minėjau, neturiu tikslo įvardyti, kiek mokinių nepateikė jokio atsakymo arba atsakė akivaizdžiai klaidingai. Mane domino, kaip mokiniai gebėjo reikšti savo mintis. Kitaip tariant, buvo kreipiamas dėmesys į mąstymą (žinių taikymą, sintezę, analizę, vertinimą) ir rišlią mintį, taisyklingą kalbą.

Atrinkti dešimtos klasės mokinių vieni iš išsamiausiai pateiktų atsakymų yra tokie (kalba netaisyta – B. Š. past.):

  • Šis plakatas buvo sukurtas ir platinamas siekiant paskatinti SSRS piliečius įsitraukti į karą tarp SSRS ir nacistinės Vokietijos ir parodyti, kad karas artinasi prie pabaigos, taip padrąsindamas SSRS piliečius toliau kariauti su nacistine Vokietija.
  • Buvo norėta pasakyti, jog atėjo atpildo ir Nacistinės vokietijos sutriuškinimo diena ir jog naciai pralaimės karą prieš D,Britaniją, Sovietų sąjungą ir JAV.
  • Plakatas skelbė, jog galiausiai ateis keršto valanda, skirtą nacistinei Vokietijai, už SSRS puolimą (SSRS atžvilgiu) ir taip pat už kitas valstybes. Plakatas įrodo ilgametį propogandos skelbimą SSRS teritorijoje, skirtą ilgamečiam ir varginančiui pasiruoš [tekstas nutrūksta].
  • Parodyti zmonems, kad Vokietija bus nugaleta II antrajame pasauliniame kare ir bus sunaikintas fasizmas. Kad žmonės žinotų, kad Hitleris ir Vokietija bus sutriuškinta bendromis jėgomis su SSRS,JAV ir Britanija.
  • Parodyti, kad nacistinė Vokietija su Hitleriu priešakyje yra puolama bei itin sužeista, kad ją iš visų pusių atakuoja šios valstybės: Didžioji Britanija, JAV, SSRS.
  • Šiuo plakatu norėta pasakyti, kad Vokietijai išauš jos sunaikinimo valanda, kad ji yra pažeidžiama.
  • Pažeminti Hitlerio valdžia ir parodyti SSRS gyventojams, kad SSRS bendradarbiauja su kitomis stipriausiomis pasaulio šalimis.
  • Parodyti antihitlerinės koalicijos galią, kuri sustabdys Hitlerį, pasišaipyti iš nacistinės Vokietijos.
  • Sovietų Sąjunga platino šį plakata kaip ženklą, jog karas artėja į pabaigą ir laimėjo prieš Vokietiją.
  • Su tikslu pažeminti A. Hitlerį, parodyti, kad jis nėra toks stiprus, kad atsilaikytų prieš kariuomenes, kurios buvo įvestos į Vokietiją.
  • Motyvuoti savo karius ir žmonės labiau prisidėti prie karo, nes karas jau greit baigsis.
  • Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas šis plakatas, kad kitiems parodytų jog Vokietija turėjo daug priešų kaip D. Britanija, Amerika, pati Sovietų Sąjunga ir visi susivieniję puolė ją, ir jos greit nebeliks.
  • Jie norėjo duoti žmonėms viltį, kad SSRS laimės ir tai atsitiks jau greitai.

 

Panašaus turinio atsakymų santykinai nėra daug. Jie tik dar kartą parodo, kad tam tikra dalis dešimtos klasės mokinių geba kritiškai mąstyti ir gali daugiau ar mažiau sklandžiai bei taisyklinga kalba perteikti savo istorijos supratimą. Apibendrindami jų išsakytas mintis, galime įžvelgti, kad analizuodami karikatūrą mokiniai įžvelgė keletą karikatūroje pavaizduotų idėjų: Sovietų Sąjunga prieš nacistinę Vokietiją kovoja kartu su sąjungininkais JAV ir Didžiąja Britanija; minėtos šalys įveiks nacizmą; Hitleris (nacistinė Vokietija) vaizduojamas kaip žiaurus (daug kraujo praliejęs) ir pan. Apibendrinant šią karikatūrą išsakomos mintys, kad toks atvaizdavimas turėjo įkvėpti žmones kovoti prieš nacizmą, tikėti artėjančia pergale ir pan.

 

O dabar pateikiu būdingus atsakymus, kurie sudaro gana didelę grupę visų atsakymų. Dalykiniu požiūriu kai kurie atsakymai gali būti vertinami teigiamai, o kai kurie vertintini kaip netinkami. Tačiau į atsakymus mes žvelgiame kitu kampu – kaip maždaug šešiolikos metų amžiaus jaunuoliams sekasi sklandžiai reikšti savo mintis ir taisyklingai rašyti. Taigi pateikiu atsakymų pavyzdžius:

  • Kad voketyja yra blogis ir ji nepasiduos kol nesuvienis europos ir buvo plakatai platinami valstybėse kad visi susivienytu prieš voketyja
  • Isdidinti sovietus parodyti kokie jie galingi
  • Kad, žmoniai žinotu kad greitai sovetų armija užkariaus Vokitija
  • jie norėjo parodyti, kad amerika, rusija ir didzioji britanija, sunaikins nacizmą.
  • platinamas del to kad zinojo kad rusija laimes
  • kai kaška norejo įrodyt ka jie stipresni
  • Platinti nacistinę sovietų sąjungą
  • Tam kad paroditu ju uztikrinta pergale pries nacistine voketija
  • nes artejo nacistine sovietu sajunga
  • siekė ijaukinti hitleri
  • Atejo valanda” reiskia kad ateityje Sovietu Sajungas gali uzmusti Voketiju valdovas ir buti nugaletojas.
  • Visos šsalis susimokė prieš nacius ir norėjo su naikint še sajunga valstybės kurius susijungė tai buvo Didžioji Britaninja , JAV.
  • Kak Fasystu greit niebus jau. Rusija nuzudis visu Fasystu
  • Pasisaipymas is nacizmo
  • pašišaipiti iš hitlerio
  • kad visi nekestu hitlerio
  • itikinti kad zydai yra blogi, ir juos nori išnaikinti

 

Iš pateiktos nedidelės dalies atsakymų peršasi išvados: nesistengiama didžiosiomis raidėmis rašyti žmonių pavardžių, valstybių pavadinimų, pirmojo žodžio sakinyje ir kt. Šlubuoja skyryba (švelniai tariant). Visos kitos klaidos, kurioms galbūt atsirasti padėjo didelė „draugystė“ su mobiliuoju telefonu, kada nuolat žinutėmis siunčiama skubant daug ir menkavertės informacijos, apsieinama be raidžių su paukščiukais ar nosinėmis. Pasitaiko atvejų, kada mokinys net savo pavardę rašo su klaida. Dar viena išvada – atsakymas pateikiamas dviem ar trimis žodžiais. Kaip liaudis sako, maždaug į tą pusę… arba – tept lept ir gatava! Šiuo atveju tai galbūt vadinamosios Z kartos problema. Tačiau vienam kitam gali iškilti klausimas, ar tuo viską galima pateisinti? Ar visais atvejais reikalinga prisiderinti prie Z kartos pozicijos ir dėl to nuleisti reikalavimų kartelę?.. Galima tik daryti prielaidą, kad mokiniai parašo atsakymą ir neperskaito, ką parašė. Dar kartą skaitydami tekstą pastebėtų bent dalį padarytų klaidų ir jas ištaisytų.

 

Ko gero, nemažą įtaką susidariusiai padėčiai turi ta aplinkybė, kad per pastaruosius du dešimtmečius paplito pratybų sąsiuviniai, kuriuose dauguma užduočių orientuota į trumpą atsakymą: įrašyti praleistą žodį, sugrupuoti terminus ir pan. Per pamokas bendravimas žodžiu užleido vietą pratybų sąsiuvinių pildymui. Ko gero, per dažnai, siekiant kuo greičiau įvertinti daugiau mokinių, yra naudojami testai („pažymėkite teisingą atsakymą“). Kiek tenka patirti, mokyklą baigia dalis mokinių, kurie nėra nė karto per istorijos pamoką atsakinėję žodžiu, kas buvo įprasta prieš kelis dešimtmečius. Tikriausiai turi įtakos ir ta aplinkybė, kad per valstybinį istorijos egzaminą vis dar bijoma pareikalauti didelės apimties atsakymo su savarankiškai parinktais argumentais ir asmeniniu vertinimu, išsakytu asmeniniu požiūriu. O vengiama dėl to, kad neturima patirties, kaip istorinio turinio didesnės apimties interpretacijas (rašinius, esė) objektyviai įvertinti. Tačiau per egzaminą šiuo metu tokią užduotį pateikti būtų nelogiška ir dėl tos aplinkybės, kad dauguma mokinių nėra mokomi, kaip tinkamai atlikti tokias užduotis. Kaip galima tikrinti tai, ko nėra mokoma? Susidaro lyg užburtas ratas. Tiesa, pastaraisiais metais per egzaminą pamažu orientuojamasi į didesnės apimties apibendrinimus, kas įpareigoja mokinius parašyti atsakymą bent keliais sakiniais.

 

Taigi, jeigu pripažįstame, kad mūsų aptariamu klausimu reikia skirti daugiau dėmesio mokinių raštingumui ir „galvotumui“, iš to kyla klausimas – o ką būtų galima keisti istorijos mokymo baruose artimiausioje ateityje? Pasirinkimų yra daug tiems, kurie siekia išbandyti kažką naujo arba kas gali atrodyti senamadiška šiame informacinių technologijų amžiuje. Turiu mintyje dažniau mokiniams skirti užduotį sukurti (ne nurašyti!) nedidelės apimties tekstą. Pavyzdys iš Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos vadovėlio: „Parašykite įvadinį straipsnį laikraščiui apie savo gyvenimą (pasirinkimai: gamyklos darbininko, gydytojos moters, Stačiatikių bažnyčios dvasininko arba komunistų partijos nario) Stalino valdymo laikotarpiu.“ Didesnės apimties užduotis – parašyti rašinį istorijos tema.

Per pastaruosius kelerius metus turėjau galimybę susipažinti su mokinių rašomais istorijos rašiniais. Istorijos rašinys atveria galimybes mokiniui parodyti savo žinias ir gebėjimus (ypač kritinio mąstymo), taip pat išreikšti savo jausmus ir vertybines nuostatas. Būtų galima išvardinti daugybę istorinio rašinio privalumų, todėl jie kitose valstybėse yra dažnai taikomi.

 

Prieš kelerius metus studentė Lauryna Ž. per pedagoginę praktiką atliko tyrimą vienoje Vilniaus gimnazijoje, siekdama išsiaiškinti, kaip 6 klasės mokiniai geba rašyti kūrybinius rašinius. Antai, prieš aiškinantis temą „Atradimai, pakeitę mokinių gyvenimą“, mokiniams buvo skirtos užduotys remiantis pateiktu vienu kitu istorijos faktu pasamprotauti, kas galėjo žmones paskatinti išrasti elektros lemputę, automobilį, telefoną, kas ir kokiomis aplinkybėmis galėjo padaryti pirmą nuotrauką, sukurti begarsį filmą. Rezultatai maloniai nustebino – tik nedidelė dalis parašė formaliai, o dauguma pademonstravo kūrybiškumą. Pavyzdžiui, sukurtoje istorijoje apie fotoaparato atsiradimą buvo rašoma, kad tai buvo padaryta iš didelės meilės: mirštant žmonai, puolęs į neviltį vyras sukonstravo fotoaparatą tam, kad jai mirus galėtų gyventi turėdamas jos atvaizdą. Rašinyje tema „Sunki fabriko darbininkės diena“ mokiniai turėjo aprašyti ne kieno kito, o įsivaizduoti, kad patys gyvena tuo laikotarpiu ir rašo apie savo gyvenimą. Keletas fragmentų iš šeštokų rašinių: „Mano darbo diena tęsiasi 17 valandų“, „Mes gavome kambarį viename iš barakų“, „Tėvelis sakė, kad reikia visiems susivienyti, sukurti savo profesines sąjungas ir kartu reikalauti geresnių darbo sąlygų: trumpesnės darbo dienos ir didesnio atlyginimo“, „Štai mano nelaimingas, graudus, liūdnas ir nuobodus gyvenimas. Jeigu reikėtų apibūdinti mano gyvenimą spalvomis, tai jos būtų <…> tokios: pilka, balta, juoda, tamsiai ruda, mėlyna“, „Niekam nelinkiu gyventi taip, kaip aš“, „Tikiu, kad kitų žmonių vaikai to nematys <…>, tikiuosi, jiems nereikės matyti, kaip jų vaikai sunkiai dirba“, „Tikiuosi, šis pramonės perversmas greit baigsis ir gamta taps vėl tokia graži ir akį glostančia savo žaluma.“

 

Minėta studentė išbandė skirti užduotį šeštų klasių mokiniams rašyti rašinį pagal parengtą užduoties lapą. Užduoties lape būdavo pateikti keli istorijos šaltiniai: iliustracijos (pvz., graviūra, piešinys, fotografija, schema, žemėlapis) ir vienas tekstas (pvz., dokumento ištrauka, ištrauka iš istoriko knygos). Po pateiktų 4–5 istorijos šaltinių atskirai būdavo surašytos kelios datos, žemiau – keli terminai (dažniausiai nuo trijų iki penkių) ir nurodytos kelios istorinės asmenybės. Visus išvardintus elementus jungė kuri nors istorinė tema, kaip antai: knygų spausdinimas, Didieji geografiniai atradimai, Reformacija. Remdamiesi pateikta medžiaga mokiniai turėjo sugalvoti rašinio temą, remdamiesi pateiktais šaltiniais ir anksčiau įgytomis žiniomis turėjo parašyti rašinį, panaudodami nurodytas datas, asmenybes ir terminus. Sprendžiant iš mokinių rašinių ir jų atliktos anketinės apklausos, darytina išvada, kad tokio pobūdžio veikla jiems buvo įdomi, o kaip didžiausius sunkumus nurodė: parašyti vientisą tekstą, surikiuoti įvykius (istorijos faktus) eilės tvarka, iš dalies išreikšti savo nuomonę, įsivaizduoti aprašomus įvykius.

Apibendrinant atlikto eksperimento rezultatus buvo konstatuota, kad žemesnių klasių mokinius mažiau domina atpasakojamojo pobūdžio rašiniai, kada reikia perteikti kitų žmonių mintis. Daug labiau juos žavi kūrybiniai rašiniai, kai gali pasijausti „istorijos kūrėjais“, kai atsiveria galimybės išsakyti savo istorinį supratimą ir vertybines nuostatas.

 

Šiais mokslo metais keliose mokyklose išbandėme istorinį rašinį vyresnėse klasėse. Mokiniams buvo parinktas jiems neregėtas istorijos šaltinis, kuriuo remdamiesi turėjo atlikti jo analizę, susieti jame aprašomus įvykius su istoriniu kontekstu, įvertinti ir pan. Siekiant palengvinti užduotį, mokiniams buvo pateikta užsienio autorių sudaryta atmintinė, kuria remdamiesi rašė rašinį.

Buvo pateikta tokia atmintinė:

Sukelta reakcija:

  • Ką jūs pastebėjote pirmiausia, kai pažvelgėte į šį šaltinį?
  • Ką tai jums primena?
  • Ką jūs norėjote daugiau sužinoti, kai pažvelgėte į šį šaltinį?
  • Koks jūsų pirmas įspūdis?

Identifikavimas:

  • Kokia jo forma (laikraštis, nuotrauka, laiškas)?
  • Kas jį sukūrė? Ką apie jį žinote?
  • Kada jis sukurtas?
  • Kur jis sukurtas?

Istorinis kontekstas:

  • Kas vyko tuo metu, kai jis buvo sukurtas?
  • Koks vaidmuo tuo metu teko šaltinio autoriui?
  • Ką rodo šaltinio laikas ir sukūrimo vieta?

Tyrimas:

  • Kokią informaciją galime gauti iš šio šaltinio?
  • Kokios jus dominančios informacijos šaltinyje neradote?
  • Kokie klausimai (remiantis šiuo šaltiniu) lieka neatsakyti?
  • Kodėl?
  • Kokie klausimai jums kyla dėl šio šaltinio?

Analizė:

  • Kokią žinią perteikia šaltinio autorius?
  • Kokiu būdu šaltinio autorius išreiškia savo požiūrį?
  • Kaip manote, kokį poveikį šis šaltinis turėjo tiems, kam jis buvo skirtas?
  • Kokį poveikį šaltinis gali turėti šių dienų žmonėms?

Vertinimas:

  • Kiek šaltinio informacija sutampa su kitais pirminiais ir antriniais šaltiniais ta pačia tematika? Paaiškinkite.
  • Ką jūs radote šiame šaltinyje mažiausiai / daugiausiai įtikinamo?
  • Kodėl?
  • Ką jūs norėtumėte sužinoti apie tai, ko šis šaltinis neatskleidžia?

Naujų interpretacijų sudarymas ir pateikimas:

  • Kokias jūsų nuostatas ar požiūrį sustiprina šis šaltinis?
  • Ar šis šaltinis pakeitė jūsų ankstesnį supratimą apie šią temą?
  • Kiek jis patvirtina ar paneigia šiuolaikinį supratimą apie tą temą?
  • Ar gali žmonės šį šaltinį interpretuoti skirtingai? Kodėl?

 

Šiame straipsnyje nėra galimybių apibūdinti, kaip gimnazistams sekėsi atlikti užduotį (pvz., jiems buvo pateiktas straipsnis iš 1943 m. laikraščio „Tiesa“, kur autorius kvietė lietuvius netarnauti nacistų kariniuose daliniuose). Sulaukėme ir prastesnių, ir gana įdomių darbų – gilaus istorinio suvokimo, įžvalgų, asmeninio požiūrio ir vertinimų. Pacituosiu bent trijų mokinių baigiamąsias mintis (kalba netaisyta):

  • Šaltinis sustiprina jausmą, jog tai ne lietuviai kalti dėl okupacijų ir jog tam pasipriešinti buvo beveik neįmanoma. Tai įrodo, kaip valstybės okupantės neturėjo žmogiškumo ir darė nepateisinamus dalykus, kurių niekam nevalia pamiršti. Šaltinis nepakeitė ankstesnio supratimo apie šį laikotarpį, tik jį sustiprino. Tačiau kiekvienas žmogus turi skirtingą nuomonę ir palaiko skirtingas puses, todėl negalima teisti nei vieno kitaip suprantančio Lietuvos okupacinį laikotarpį.
  • Pasitvirtina žinios, kad vokiečiai į savo pajėgas buvo pajungę ir lietuvius. Ankstesnio supratimo šia tema nepakeitė. Iš protėvių ir senelių dažnai girdime, kad kaimuose naciai su žmonėmis elgėsi žymiai gražiau, žmogiškiau nei sovietų kariai, o šiame šaltinyje naciai vadinami budeliais, aiškinamas jų žiaurumas. Kiekvieną šaltinį žmonės gali interpretuoti skirtingai. Šiame šaltinyje vienas gali įmatyti sovietų propagandą apie nacius, kitas šaltinį suprasti kaip patriotišką (iš lietuvių pusės) raginimą nestoti okupantų pusėn.
  • Sustiprina požiūrį, jog komunistai ir nacistai neapkentė vieni kitų. Nekeista, jog tam tikra pusė perdėjo pasakodamas apie kitos pusės neapgalvotus sprendimus ir dalinai melavo, todėl mano požiūris ne itin keitėsi. Manau, jog šis šaltinis negali būti interpretuojamas skirtingai, nes autorius aiškiai išsako savo nuomonę, nepalikdamas skaitytojui neaiškių vietų, kurios verstų susimąstyti.

 

Glaustai tariant, istorinės praeities suvokimas įgavo daugiau atspalvių… Nėra ir negali būti vienintelio teisingo atsakymo (nors kai kurie suaugusieji to labai pageidautų), tačiau yra laisvė reikšti savo mintis. Ar ne to būtent ir siekiame deklaruodami permainas švietimo srityje ir, apskritai, demokratinėje visuomenėje?

Kai kas gali paklausti, o kaip istorijos mokytojui reaguoti į mokinio padarytas rašybos ir raiškos klaidas? Kitų valstybių istorinio rašinio vertinimo instrukcijose yra nurodyta, kad jos lemia apie 20–25 proc. galutinio įvertinimo. Kitaip tariant, parašęs nepriekaištingą darbą istorijos požiūriu, bet padaręs rašybos ir raiškos klaidų nebūsi vertinamas aukščiausiais balais.

Istorinis rašinys – viena iš galimybių mokiniams mokytis sisteminti istorijos žinias, kritiškai mąstyti ir vertinti bei sklandžiai reikšti savo mintis. Juk „šis įgudimas galės būti brangus mokiniui visą gyvenimą ir ne vienoje istorijos tiktai srityje“ (P. Štuopis).

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.