Galimybė pabūti vaiku

Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriuje vyko tęstinis projektas „Kalbėjimo įgūdžių ugdymas pasakomis“. Projektas truko 3 mėnesius – nuo kovo iki birželio. Projekto dalyviai: vaikai, auklėtojai ir mokytojai, logopedė, meno pedagogė, tėvai.

 

„Vieną kartą gyveno… Seniai seniai… Buvo toks ponas…“ – kaip įprastai mūsų ausims skamba šios pasakų pradžios, bet neįprastai dažnam vaikui. Nusprendėme parengti projektą, kuris skatintų sekti, skaityti ir kurti pasakas namuose kartu su vaikais. Juk pasaka – tai galimybė patiems pabūti vaikais. Todėl į visas darželio veiklas įtraukėme tėvus. Jų „namų darbas“ – atlikti įvairias artikuliacinio aparato, pirštų mankštas, žaisti žaidimus, sekti pasirinktas pasakas namuose, klausti, ko mokėsi darželyje. Kūrybiškai pritaikydami visas saviraiškos priemones, siekėme, kad būtų įdomu vaikams ir naudinga tėveliams.

 

Projekto uždaviniai:

• Dažnai kartoti pirštų ir artikuliacines mankštas, mokytis tarti garsus.
• Gebėti išgirsti, atpažinti herojų kalbą, pamėgdžioti, teisingai tariant žodžius, suprasti veiksmažodžių ir būdvardžių reikšmes.
• Sekti pasaką kartu su tėvais namuose, kitų grupių draugams, lavinti atmintį, dėmesį.

 

Kiekviena grupė pasirinko po pasaką, kurios kontekste 3 mėnesius vyko įvairios veiklos. Tai pasakos „Dangus griūva“, „Trys paršiukai“, „Raudonkepuraitė“.

Per pirmą etapą vyko individualios konsultacijos, tėvai supažindinti su veiklomis, klausytasi pasakų, atliktos užduotys pasakos turiniui įsiminti, kūrybiškumui lavinti. Taip pat mokėmės mankštų liežuviui, lūpoms, taisyklingo kvėpavimo, foneminės klausos lavinimo žaidimų, kuriuos reikėdavo pakartoti namuose. Priešmokyklinės grupės vaikai skaitė pasaką „Trys paršiukai“. Jie su tėveliais gamino namelius ir surengė parodą.

 

Antras etapas vyko mokantis tarti pasakų žodžius, kam sunku – skiemenis. Kūrėme piešinius, rinkome ir dainavome dainas apie veikėjus, šokome. „Pirštų teatre“ lavinome smulkiąją motoriką, imitavome veikėjus ir veiksmus pirštų bei rankų judesiais. Antros grupės vaikai piešė geometrines figūras ir iliustravo pasaką „Raudonkepuraitė“. Buvo žiūrimas animacinis filmukas iš dviejų („Trijų paršiukų“ ir „Raudonkepuraitės“) pasakų.

 

Trečią etapą pradėjome naujais žaidimais: „Kas čia šneka?“, „Parodyk gyvūną“, „Kaip kas kalba?“, „Labirintas“. Kartojome pasakų turinį, mokėmės skirti veikėjų kalbą, taisyklingai tarti garsus. Taip pat lavinome foneminę klausą, klausydami tariamo žodžio. Pirmos grupės „aktoriai“, tėvelių padedami, pasigamino kaukes ir parodė „Dangus griūva“ vaidinimą kitoms grupėms. Šeimos dienos šventėje tėvai galėjo išbandyti save. Jie grojo ritmo sutartinę įvairiais muzikos instrumentais, o žaidimai „Pratęsk pasaką“, „Surask pasakos namus“ pareikalavo iš suaugusiųjų greitos reakcijos, kūrybiškumo.

 

Apibendrindami nuveiktus darbus, kartojome viską, ko mokėmės ir ką sukūrėme: žodžius, išmoktus garsus, sekėme pasakas, žaidėme „Pasakų painiavą“. Aptarėme, kokie veikėjai patiko ir kodėl. Ilgalaikė tikslinga veikla davė daug naudos. Kuo įdomesnė veikla, tuo ilgiau ji išlieka atmintyje.