Ekspertai pradėjo vertinimą

Zina Rimgailienė

Pavasarėjant švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga aptarė galimybes išplėsti Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomą ligoninių maisto kokybės vertinimo akciją ir ją vykdyti mokyklose bei darželiuose. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) prisijungia prie iniciatyvos gerinti mokinių maitinimo sąlygas ir skatina mokyklų administracijas glaudžiai bendradarbiauti su mitybos specialistais, Maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) darbuotojais, nepalikti mitybos klausimo tik maitinimo paslaugos teikėjui.

 

Diskusija šia tema prasidėjo socialiniuose tinkluose, paklausus, ką apie tai mano tėvai. Savo nuomonę sutiko pareikšti ir Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Darius Trečiakauskas bei Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktorius Tomas Jankūnas.

 

D. Trečiakauskas. Idėja gera, tik išlieka klausimas, ar tai nebus eilinė viešųjų ryšių akcija, kad štai „dirbame“, o iš tikrųjų išeis kaip visada. Juk turime tokių „gerų“ pavyzdžių, kad ir su ugdymo kokybės gerinimu, kuris baigėsi… mokslo metų pailginimu. Todėl labai norėtųsi, kad prieš imdamiesi tikrinimų, kontrolių, vertinimų, naujų vizijų ir kitų panašių akcijų sprendimų priėmėjai pirmiausia patys suvoktų, kas yra sveikatai palanki mityba ir sveikas gyvenimo būdas, kur slypi esminiai sveikos gyvensenos ir sveikatai palankios mitybos principai, kaip juos būtų galima įdiegti paprasčiausiai, greičiausiai ir veiksmingiausiai. Galbūt mano tonas ir sakomi žodžiai griežtoki, bet turiu pakankamai patirties ir akivaizdžių faktų, kai geri norai išvirsta ne kokiais rezultatais.

 

T. Jankūnas. Manau, kad visi norime sau ir savo vaikams, tėvams pačių geriausių sąlygų, pirmiausia sveikų, o tai reiškia ir emociškai pozityvių, aktyvios sveikos veiklos ir aplinkos, taip pat galimybės maitintis sveikais produktais. Mokykloje tikrai daug kalbamės apie tai, kaip valgyti sveikiau. Diskusijoje dalyvauja ir tėvai, mokyklos darbuotojai, mokiniai, taip pat maitinimo paslaugas teikianti įmonė, kuri, mano nuomone, tikrai stengiasi. Aš linkęs labiau pasitikėti žmonėmis ir apeliuoti į kiekvieno sąžinę. Iš bendruomenės diskusijų progimnazijoje galime daryti išvadą, kad supratimas apie sveiką mitybą yra labai skirtingas. Beveik visų diskusijų dalyvių siekiamybė yra ta pati – sveikai maitintis kuo mažesne kaina, šviesti, ką reiškia sveika mityba, kurti tam palankią aplinką. Kita vertus, puikiai suprantame, kad už mažiausią kainą vargu ar bus sveikiausias maistas.

 

Maitinimo problemų turime ne tik mes, bet ir nemaža dalis Europos. Vien tik gąsdinimais ir kontrole nieko nepakeisime, tai bus tik trumpalaikiai sprendimai. Šalia mokyklų yra gausu parduotuvių, kuriose prekiaujama nesveiku maistu.

Iš diskusijų ,,Švietimo naujienų“ socialiniame tinkle „Facebook“.

Reda Afarjanc. Reikėtų pažaboti mokyklose esančių maitinimo įstaigų savivalę nustatant maisto kainas. Noras užsidirbti yra sveikas, bet antkainiai neturėtų šokiruoti. Vaikai neturi pasirinkimo ir yra priversti mokėti brangiau. Arba laimi tėvų kūrybiškumas ir maisto davinys kuprinėje.

Agnė Cesiulė. Mano vaikas perka nebent bandelę, nes kotletas mokykloje kainuoja 1,80 euro, žemaičių blynų porcija – 1,60 euro. Bet ir nedidelės bandelės kainuoja 50 centų. Dažnai įdedu maisto iš namų, bet egzistuoja toks vaikų požiūris, kad maistą atsineša nevykėliai, o „kieti“ perka bandeles. Todėl geriausia išeitis – sotūs pusryčiai namie. Kitas vaikas mokosi kitoje mokykloje, ten maistas visad šviežias, skanus ir nebrangus. Pradinukai pietauja 10.30 val., paskui gali dar ateiti po pamokų.

Olga Ranceva. Vaikai nespėja pavalgyti, pertraukos trumpos, o pradinukai išvis turi pietauti vos ne 9 val. ryto, nes vėliau valgo vyresnieji. Šilto maisto mano dukra nuo 5 klasės nevalgo mokykloje, nes vyresni nustumia ir ji nespėja, tad nusiperka bufete bandelę ir viskas. Man jokio skirtumo, kokį maistą gamina valgykla… Taip yra Panevėžio miesto ir rajono mokyklose. Žinau situaciją, nes ten mokosi mano ir draugių vaikai.

 

D. Trečiakauskas. Ne paslaptis, kad ugdymo programos ir krūviai šiandien prasilenkia su sveiku protu, kad švietimo tikslai žiūri į vieną pusę, o realus mokymosi procesas eina į kitą, vyrauja požiūris, jog fizinis kūno lavinimas ir sveika gyvensena dažnu atveju tėra tik „laiko gaišinimas“ aukojant rimtus dalykus. Tos pačios problemos, žinoma, kamuoja ir vaikų maitinimo sferą. Mokyklose maisto gamyba atiduota privačiam verslui, kuris nėra nei socialiai orientuotas, nei kažkaip skatinamas dėl sveikatai palankios vaikų mitybos organizavimo. Matyt, pirmasis ir galbūt vienintelis jo tikslas yra pelnas. Turbūt didžioji valdžios klaida, padaryta prieš kelerius metus, – mokyklų valgyklų išnuomojimas verslui. Daugumoje darželių kol kas dar maistas gaminamas vietoje ir ne verslo, o to paties darželio kolektyvo narių, todėl ir maisto kokybė daug geresnė. Taip pat matoma aiški takoskyra tarp maisto kokybės darželiuose, kur maisto produktų tiekimas centralizuotas ir kur patys turi laisvę pasirinkti tiekėjus. Įstaigose, kur maisto produktų tiekimas centralizuotas, maisto kokybės trūkumų, nustatytų per VMVT patikrinimus, buvo beveik 30 kartų daugiau negu tuose darželiuose, kur maisto produktai perkami necentralizuotai. Kuo labiau tėvų bendruomenė yra įsitraukusi į darželio ar mokyklos veiklą, tuo geresni rezultatai fiksuojami beveik visose tos bendruomenės srityse, taip pat geresnė ir maisto kokybė, atitinka sveikatai palankius mitybos principus.

 

T. Jankūnas. Kalbant apie sveiką maitinimą, vienas iššūkis būtų valgyklos tiekėjai, kurie ateidami dirbti į konkrečią mokyklą turi susikurti sau darbo vietą (nusamdyti personalą, susipirkti virtuvės įrangą), o tai lemia gamybos kainą. Antra, sunku sukurti sveiką aplinką, kai mokinių skaičius yra per didelis. Trečia, tvarios politikos sveikos mitybos klausimu nebuvimas kuria problemą –maitintojai nenori investuoti į brangią įrangą, prisiimti personalo žinodami, kad jų teikiamų paslaugų sutartys po metų gali nutrūkti. Ketvirta, mūsų niekas nemokė, kaip sveikai maitintis, tad tiek dauguma tėvų, tiek mokytojų, tiek ir mokinių to nemoka, todėl čia labai svarbi tvari sveikos gyvensenos politika. Maitinimo problemų turime ne tik mes, bet ir nemaža dalis Europos. Vien tik gąsdinimais ir kontrole nieko nepakeisime, tai bus tik trumpalaikiai sprendimai. Šalia mokyklų yra gausu parduotuvių, kuriose prekiaujama nesveiku maistu. Štai mokykloje nenusipirksi bulvių traškučių ar gėrimo „Coca-Cola“, o valytojos kiekvieną dieną iš šiukšlių dėžių surenka traškučių ar gazuotų saldžių gėrimų pakuotes. Ta pati problema ir su rūkymu. Nors uždrausta, tiesiog fiziškai niekas nesugeba užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų… Drįstu pripažinti, kad vertinančių situaciją yra daugiau nei siūlančių konkrečių sprendimų. Ir tvarios politikos šiuo klausimu tikrai nėra, jos niekada nebuvo, panašu, kad artimiausiu metu ir nebus.

 

D. Trečiakauskas. Labai aktualus klausimas yra nemokamas maitinimas socialiai remtiniems vaikams. Kadangi jų „maisto pinigai“ yra labai riboti, o verslas dar turi ir bent kažką uždirbti, tai ir maistas jiems duodamas atitinkamas – atskirai nuo kitų vaikų, kitas meniu, kiti produktai. Išeina reali socialinė segregacija jau nuo mokyklos suolo (valgyklos), kas tikrai labai liūdina. Mes, tėvai, džiaugiamės, kad ministerija pagaliau prabudo ir planuoja bandyti prisiliesti prie maisto mokyklose temos.

Mamos socialiniuose tinkluose dažnai išsako daug ir karčios tiesos. Bet, kaip jau minėjau, iš tėvų ir mokyklos administracijos yra tiesiog atimta teisė ir galimybė nulemti maisto skonį, kokybę ar kainą. Žinoma, yra ir tokių mokyklų, kur pertraukos pritaikomos specialiai prie vaikų, kad jie tikrai spėtų pavalgyti, kur tariamasi su maisto gamintojais verslininkais, išsakomi lūkesčiai, pageidavimai ir tikrai kartais į juos atsižvelgiama. O dėl kainų mokyklų valgyklose – tai juk verslas, o ne labdara. O kitas verslas stengiasi sukurti vaikams alternatyvą, visokie greito maisto restoranai, užkandinės bando kurtis kaip tik kuo arčiau mokyklų ir pritraukti vaikų maistpinigius bei kišenpinigius. Tokie verslai paprastai turi nedaug ką bendro su sveikatai palankios mitybos principais.

 

Gaila, kad tie tėvų atstovai, kurie kelia svarbų klausimą apie gerovę vaikui, diskusiją pradeda nuo kaltinimų, visuotinių prasivardžiavimų, užuot konstruktyviu pokalbiu ieškoję sprendimų. Dar keisčiau atrodo, kai, pavyzdžiui, prašo pateikti valgiaraščius pačių tėvų, o ne mokyklų administracijų.

T. Jankūnas. Manau, diskusija apie sveiką gyvenseną ir maitinimą yra labai svarbi. Ir gyvenseną lemia labai daug veiksnių: darbotvarkė, pozityvi emocinė aplinka, gebėjimas įveikti iššūkius, atsipalaiduoti, sveika mityba, aktyvus judėjimas ir pan. Mane asmeniškai liūdina, kokiu būdu bandome spręsti problemas. Mes praradome pasitikėjimą vieni kitais, užuot ieškoję sąsajų, kas mus jungia. Gaila, kad tie tėvų atstovai, kurie kelia svarbų klausimą apie gerovę vaikui, diskusiją pradeda nuo kaltinimų, visuotinių prasivardžiavimų, užuot konstruktyviu pokalbiu ieškoję sprendimų. Dar keisčiau atrodo, kai, pavyzdžiui, prašo pateikti valgiaraščius pačių tėvų, o ne mokyklų administracijų, lai tai būtų slapta informacija. Esu įsitikinęs, kad tie, kurie kalbasi, bando vienas kitą išgirsti, sprendimą visada randa. Tiesa dažniausiai būna per vidurį. Kad atsirastų tvari politika dėl sveikos aplinkos gerinimo, tokiai viešai diskusijai, priemonių paieškai ir jų įgyvendinimui labai pritarčiau. Štai teko dalyvauti edukacinėje išvykoje Suomijoje apie jų švietimo sistemą. Ten Nacionalinė švietimo taryba (tai yra visų atsakingų institucijų atstovai, taip pat švietimo bendruomenės nariai), norėdama, kad vaikai labiau rūpintųsi savo sveikata, sutarė dėl daugybės priemonių siekiant sveikos gyvensenos ir mitybos, t. y. vadovėlio ir dalyko parengimas apie sveiką mitybą bei gyvenseną, mokytojų paruošimas dirbti pagal naują programą. Visos šalies mokyklų paruošimas sveikam mokinių maitinimui: atnaujintos valgyklos, įtrauktas sveikas valgiaraštis, kur vaikai nemokamai renkasi iš 3 garnyrų, šiltų patiekalų, salotų ir gėrimo (vandens arba pieno). Vaikai patys dedasi tiek, kiek suvalgo, paskui išrūšiuoja atliekas, išskirsto indus. Sveikas maistas kiekvienam mokiniui nekainuoja. Suomijoje aukščiausiu lygmeniu priimti sutarimai per kelerius metus buvo visuotinai įgyvendinti visose mokyklose ir iki šios dienos vyksta puikus ugdymas, kaip sveikai maitintis, auga karta, kuri suvokia sveiko maitinimo principus, taupo išteklius. Ar mes taip galime susitarti čia Lietuvoje? Kol kas labai abejoju. Man atrodo, kad pas mus įsigalioja kultūra, kad svarbiausia atrasti kaltus, kelti visas problemas aukščiausiu lygmeniu, o ne rasti sutarimą, kaip spręsti problemą. Ar mums patinka jėgos pozicija? Labai gerai situaciją apibūdina šis piešinukas.

Taip pas mus yra dažniausiai, bet ne visada. Tik kalbėdami, siūlydami idėjas ir kartu ieškodami sprendimų galime kažką pakeisti.

 

D. Trečiakauskas. Iš tikrųjų viskas, ką gali padaryti įstaigos vadovas, – tai kreiptis į oficialias tarnybas dėl maisto kokybės, produktų galiojimo terminų, porcijų atitikties reikalavimams ar kitų galimų pažeidimų. Aišku, kaip ir kiekvienas vadovas, jis gali ieškoti ir, matyt, ieško bendrų sąlyčio taškų bei geriausių sprendimų savo mokyklos vaikams. Turbūt kiek turime mokyklų, tiek turime ir skirtingų situacijų.

Bet turime ir kitą nuomonę

 

Renata Narvilaitė-Bumblienė. Vaikai nevalgo mokyklos valgyklos maisto, nes šeimose mažai yra gaminama tokių patiekalų kaip sriubos, balandėliai, varškės virtinukai… Ką vaikas valgo namuose, tokio maisto nori ir mokykloje. Pavyzdžiui, dešreles vaikai valgykloje valgo geriausiai… Ar nekyla klausimų?

 

D. Trečiakauskas. Dabar dažnai mėgstama pabrėžti, kad kultūros elementus (tarp jų ir bendravimo, maisto vartojimo) vaikai atsineša iš šeimos, kur praleidžia didžiausią laiko dalį, o mokykla gali tik pasyviai stebėti ar truputį prisidėti šioje srityje. Taip, iš dalies tai tiesa, bet tik iš dalies. Lygiai taip pat tada galima paklausti, o ką daryti su vaikais iš socialinės rizikos šeimų grupės, kurių ne miesto mokyklose dažnai būna tikrai ne mažesnioji dalis? Kas prisiims atsakomybę už jų ateitį? Juk aktyviausi ir socialiniuose tinkluose dažniausiai dalyvauja, diskutuoja, išsako nuomones ir argumentus ne šio segmento tėvai ir mamos. Ir iš vadinamųjų „normalių“ šeimų atėję vaikai dažnai lygiai taip pat neturi sveikos gyvensenos ir sveikatai palankios mitybos supratimo bei įgūdžių. Todėl neretai darželių auklėtojams ir mokyklų mokytojams dar tenka ir užduotis šviesti, auklėti ir mokyti tėvus. Saldumynai, gazuoti gėrimai, greiti užkandžiai ir kiti „įprasti ir patogūs maisto produktai“, matyt, yra greitas ir pelningas verslas, bet galvojant apie vaikų sveikatą ir ateitį tikrai neturėtų puikuotis mokyklų bufetuose ar net užkandžių automatuose. Jūs paklausėte apie sprendimo būdus ir kelius. Yra ne viena valstybė pasaulyje, kurioje draudžiama mokyklų teritorijose ir aplink jas pardavinėti ne tik alkoholį ir cigaretes, bet ir daugybę maisto produktų, kurie gali daryti žalą vaikų sveikatai ar formuoti nesveikos mitybos įpročius. Kodėl to negalima privalomai reglamentuoti ir pas mus? Geriausias auklėtojas yra atsakomybė, todėl kuo labiau įtrauksime tėvus spręsdami šį ir kitus klausimus mokyklose, tuo greičiau ir veiksmingiau juos spręsime. Realus, o ne tariamas valdžios tarimasis ir geriausio sprendimo ieškojimas (o ne klausimo „paskandinimas“ įvairiose darbo grupėse ar komisijose) būtų dar vienas efektyvus būdas sprendžiant šį ir kitus švietimo sistemos klausimus. Aiškus ir konkretus produktų, naudojamų vaikų maitinimo procese, kokybės ir sveikatos rodiklių reglamentavimas, sveikatai palankios mitybos valgiaraščių sudarymas – taip pat būtina, norint siekti gražiai deklaruojamų tikslų. Ir, žinoma, norėtųsi bent vieną kartą išgirsti, kas iš valdžios prisiima šią atsakomybę (ministrė?) ir koks yra galutinis terminas, iki kada šis „mažas“ klausimas turi būti išspręstas.

 

T. Jankūnas. Taip, tai iššūkis, nes šeimos yra labai skirtingos, skirtingos šeimų ekonominės galimybės. Dažniausiai visi tėvai labai spaudžiami dirbti, jie nori geriau, kokybiškiau gyventi, todėl mažai laiko skiria savo vaikams. Tai atsiliepia ir maitinimo klausimui bei visam sveikam vaiko ugdymui. Mokykla čia galėtų padėti, jei būtų tokia valstybinė politika, kuri yra Suomijoje. Suomijos pavyzdys – tai sveikos mitybos ugdymo pavyzdys, pas mus girdimi tik patarimai, pamokymai, o ne imamasi konkrečių priemonių norint turėti kitokią sveiko maitinimo kokybę. Nesveiko maisto mokyklose gali nebūti, bet jo pilna aplink mokyklą, tad ugdymas teisingai pasirinkti yra daug svarbesnis, o konkrečių dalykų šiuo klausimu aš labai pasigendu. Sutikite, keistai skamba, kad valstybės tarnautojai mums pataria gyventi naujuose būstuose (manau, daug kas to norėtų, bet neturi galimybių). Patarinėti tiems, kurie patys turi susimokėti už savo prekes ar paslaugas, atrodo labai keistai. Galėdamas susimokėti sveiko maisto Lietuvoje tikrai gali įsigyti. Ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius labai svarbu, bet tam reikia ne patarimų, o konkrečių sprendimų, mokymo ir finansavimo.

 

Ko tikitės iš maisto kokybės patikrinimo akcijos?

T. Jankūnas. Nesitikiu nieko. Visi tikrintojai, kritikai visada randa prie ko prikibti. Gaila, kad niekada neturime galimybių pačių tikrintojų patikrinti. Dabar prikurta tiek taisyklių, kad faktiškai jau neįmanoma visko sužiūrėti, o viešoje erdvėje tik ir kalbama – kontrolė, baudos ir t. t. Tačiau ar bausmėmis mes ugdome? Ir ko stebėtis dėl emigracijos ar pozityvios emocinės aplinkos kūrimo… Vienintelis galimas geras dalykas – valstybės biudžeto papildymas. Bet ar tai yra problemos sprendimas?

Jungtinė mobili ekspertų komanda pradėjo vertinimą

 

Jungtinė mobili Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), Švietimo ir mokslo ministerijos bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ekspertų komanda prieš savaitę pradėjo vertinti maistą šalies ugdymo įstaigose. Nuo šiol mobili ekspertų komanda važinės po darželius bei skirtingo tipo mokyklas ir vertins, ar tinkamai jose yra maitinami vaikai.

 

„Šia akcija siekiame ne tikrinti ir bausti, o gerinti mokinių maitinimo sąlygas ir skatinti mokyklų administracijas bendradarbiauti su mitybos specialistais, Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojais. Darželiuose ir bendrojo ugdymo įstaigose mokosi apie 430 tūkst. Lietuvos vaikų, kurių dauguma šiose įstaigose ir maitinasi. Nesveiko, beverčio maisto tikrai neturėtų būti mokyklų valgyklose, juo labiau ant darželinukų stalo“, – teigia švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Abiejų ministerijų bendras tikslas – išsiaiškinti, kokios blogosios ugdymo įstaigų maitinimo praktikos, ir dėti visas pastangas, kad to nebūtų.

 

„Iš ugdymo įstaigose esančių maitinimo automatų tikrai turėtų dingti sveikatai nepalankūs, dažniausiai per saldūs užkandžiai, kurie be „greitų“ kalorijų neturi jokios maistinės vertės. Taip pat svarbu, kad ir valgyklose būtų tiekiamas tik sveikatai palankus maistas, kuo daugiau daržovių, šviežių produktų, kurie padėtų užaugti sveikoms asmenybėms. Be to, maitinimas ugdymo įstaigoje turi ir edukacinę reikšmę“, – teigia mobilios ekspertų komandos pirmininkas, SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas.

Pasak jo, atsižvelgiant į ugdymo įstaigų maitinimo vertinimo rezultatus, toliau bus tobulinama maitinimo ugdymo įstaigose organizavimo tvarka.

 

Vilniaus Trakų Vokės gimnazijos vaikų maitinimo vertinimas

 

Iš Sveikatos apsaugos ministerijos ataskaitos

 

„Temos apie sveikatos stiprinimą integruotos į atskirus dalykus, todėl nuoseklios sveikos gyvensenos pagrindų mokymo sistemos nėra. Apklausus kelias dešimtis vaikų apie sveikatai palankių maisto produktų ženklinimą „Rakto skylutės“ simboliu, tik vienas vaikas atspėjo, ką jis reiškia. Prie valgyklos įrengta nemažai plautuvių rankoms nusiplauti, tačiau nedaug vaikų jomis naudojosi.

Maisto temperatūra atitiko normą. Virtuvėje ir valgykloje švaru, tačiau personalo higiena tobulintina, nes jie tomis pačiomis rankomis (su pirštinėmis) liečia maistą, indus ir pinigus. Patiekimo estetikai dėmesio neskiriama.

 

Gimnazijos valgykloje buvo nedaug valgančių. Maisto vaizdas skurdus − patiekalai primityvūs, nuobodūs, brangūs, į sveiką mitybą nepretenduojantys. Todėl nenuostabu, kad vaikai ieško maisto už mokyklos ribų. Pagal metinius valgiaraščius, pakaitomis numatyti tokie patiekalų variantai:

Sriubos: ryžių su bulvėmis, rūgštynių su bulvėmis, perlinių kruopų su bulvėmis, žirnių ir perlinių kruopų bei barščiai su pupelėmis ir kopūstais.

Antrasis patiekalas: varškėčiai, kiaulienos šnicelis, paukštienos šlaunelės, kepta žuvis, kalakutienos kotletas.

Garnyras: ryžių arba bulvių košė.

Daržovės: rauginti agurkai, burokėlių ir pupelių salotos, morkų salotos.

Gėrimas: saldus gėrimas, vanduo su citrina.

Viename iš valgiaraščių įrašyti vaisiai, bet mes jų nematėme. Realiai vaikai galėjo valgyti ir valgiaraštyje neįrašytų patiekalų − virtos dešros, picų, dešrainių, makaronų, saldžių bandelių, žemaičių ir mielinių blynų.

 

Pastebėta, kad daugelis vaikų valgo patiekalus su makaronais ar bulvėmis, bet be daržovių arba su labai mažu jų kiekiu. Virtuvės personalas paaiškino, kad daržovės įskaičiuotos į patiekalų kainą ir kiekvieno vaiko paklausiama, ar daržovių jis norėtų, bet ne visi jas ima. Taip yra galbūt todėl, kad daržovių pasirinkimas ribotas ir trūksta sveikatos ugdymo apie daržovių naudą. Be to, personalas galėtų aktyviau pasiūlyti, o ne taupyti vaikų apmokėtas daržoves.

 

Greta esančiame bufete buvo vandens buteliuose bei įvairių nepageidaujamų produktų: pieno gėrimo su vanile, gaiviųjų ir sulčių gėrimų, sausainių, vaflių, draudžiamų sausainių su šokolado įdaru, saldžių pūstų kukurūzų, įvairių saldžių batonėlių.

Vaisių, pieno, varškės, jogurtų, viso grūdo duonos gaminių per tikrinimą nematėme. Vaikai teigė, kad kartais būna jogurtų pagal programą „Pienas vaikams“, tačiau jie visi yra saldinti cukrumi, o varškės būna blyneliuose.

Nustatyta rimta problema dėl vandens patiekimo. Atsigerti nemokamai buvo tik viena galimybė − virtuvės gilumoje esantis ąsotis. Be to, ne visi vaikai išdrįsdavo paprašyti, kad jo įpiltų, todėl daugelis sakė, kad geria iš kriauklės čiaupo. Pagal teisės aktų reikalavimus, turi būti laisva prieiga prie kambario temperatūros geriamojo vandens.

Anoniminėje anketoje vaikai teigė, kad dažnai būna cepelinų ir bulvinių blynų. Daugiau nei pusė vaikų parašė, kad valgykloje nevalgo, nes brangu, neskanu, mažas pasirinkimas, arba kad pietauja namie, atsineša maisto iš namų ar eina į parduotuvę. Beveik visi siūlė gerinti maisto kokybę arba mažinti kainas.“

 

 

Temą tęsime gegužę.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *