Diskusijos apie atnaujinamą ugdymo turinį įtemptos, bet prasmingos

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Prieš pat rugsėjį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM) vyko ne viena viešoji konsultacija, kurioje buvo diskutuojama apie Bendrojo ugdymo bendrųjų programų atnaujinimo gairių projektą. Vieną iš tokių renginių organizavo ŠMSM ir tuometinis Ugdymo plėtotės centras (UPC), konsultacijos tikslas buvo pagal gautus pasiūlymus pristatyti atnaujintą gairių projektą, aptarti bendrųjų programų atnaujinimo eigą ir konsultuotis su švietimo bendruomene dėl praktinių pokyčių įgyvendinimo galimybių. Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius pradėdamas renginį teigė, kad darbo pradžia yra sėkminga, kvietė toliau dirbti tariantis ir konsultuojantis: „Tai turėtų būti atviras, skaidrus procesas. Matau daug žmonių, kuriems ši tema rūpi. Tai svarbus pokytis, kurį turime kurti atsakingai, įsiklausydami į vertybinę filosofiją.“

 

Asta Rudienė, tuomet UPC l. e. p. direktoriaus pavaduotoja, apibendrino pateiktus pasiūlymus ir pastabas, pavyzdžiui, labiau individualizuoti ugdymą atsižvelgiant į skirtingus mokinių poreikius, didinti ugdymo turinio integraciją. Pasiūlymuose kartojosi šios mintys: reikia išlaikyti orientaciją į kompetencijų ugdymą, sieti dalykinius ir bendrųjų kompetencijų gebėjimus, atsižvelgti į tradicijas, kaitos tendencijas. Pastabose kalbama apie vertikalų ir horizontalų ugdymo turinio derinimą tarp sričių, dalykų, amžiaus grupių ir kt.

 

UNESCO nacionalinei komisijai atstovaujanti, anksčiau Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijoje dirbusi dr. Laima Galkutė pasidalijo patirtimi iš tarptautinės praktikos. Įvairiose valstybėse švietimo kokybė suprantama skirtingai, todėl UNESCO turi bendrą apibrėžimą: „Švietimo kokybę apibūdina du veiksniai: rezultatyvumas ir veiksmingumas.“ Atrodytų, viskas paprasta, bet šie du veiksniai skirtingose valstybėse suprantami ir interpretuojami nevienodai: priklauso nuo socialinės raidos, nuo to, kas tuo metu svarbu (gal vienu metu svarbiau tikslieji mokslai, kitu – kompetencijos ir pan.). Bendrosios tendencijos yra vienodos, bet kiekviena valstybė ugdymo turinį pradeda atnaujinti skirtingu metu, todėl nederėtų švietimo kokybės atskirti nuo visuomenės ir valstybės raidos, nuo to, kas tuo metu svarbu valstybei ir žmogui, kuris ruošiasi gyventi ne tik dabar, bet ir ateityje.

 

Dabar tarptautiniuose Europos Komisijos, Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, UNESCO dokumentuose kalbama apie transformuojamąsias kompetencijas – tokias, kurios leidžia sėkmingai ir laimingai gyventi besikeičiančiame pasaulyje. Visuomenės pažanga siejama su visuomenės darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimu. Šie du aspektai ir tapo pagrindu kuriant ateities Lietuvos mokyklos strategiją.

Kalbant apie kompetencijas dera prisiminti svarbiausias jų savybes – švietimo kokybė priklauso nuo kompetencijų aktualumo, taip pat svarbu savitumas (mokytojas turi atpažinti kompetencijas, tik tada galės jas vertinti), kompetencija nuolatos auga, platėja (vadinasi, turi matytis aprašytos kompetencijos dinamika), taip pat ji turi būti pamatuojama.

„Kitas švietimo veiksmingumo aspektas – reikia sistemingai žiūrėti į švietimo pokyčius ir matyti visas keturias dalis – nacionalinę švietimo politiką, ugdymo programas, mokytojų rengimą, mokinių pasiekimų vertinimą. Jeigu galėtume sinchronizuoti šiuos keturis veiksnius, mūsų švietimo kokybė būtų geresnė“, – kalbėjo L. Galkutė.

Mokytojų nuomonė

 

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) pirmininkas Mindaugas Grigaitis prisiminė Kaune vykusią diskusiją, per kurią Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos ir Vilniaus universiteto atstovai pabrėžė, kad jiems nelabai aiški gairių projekto logika: santykis tarp dokumento skyrių, strateginė kryptis. M. Grigaičiui kyla klausimas dėl nacionalumo: ar jis saugomas, ar bandoma jį permąstyti globalaus pasaulio kontekste? Dokumento dalyje, kur rašoma apie kultūrinę kompetenciją, nėra nei pasaulio, nei Europos, tik Lietuvos kultūra. LKLMS pirmininkas teigiamai vertina tai, kad mokyklos turi teisę rinktis integruotas programas ar atskirus dalykus, bet, jo teigimu, trūksta aiškumo: kaip bus su tomis programomis, kurias dabar buvo privaloma integruoti, kokios bus integracijos kryptys ir pan. Daugiausia diskusijų kėlė kompetencijų aprašas – reikia žinoti, kaip jas išmatuoti: ar mokinys pasiekė tai, ko norima? Kol kas formuluotės, M. Grigaičio nuomone, per daug abstrakčios. Pavyzdžiui, „Mylėti tėvynę“ – ar tai kompetencija, kurią galima išmatuoti?

 

Kauno jėzuitų gimnazijos fizikos mokytoja Rigonda Skorulskienė sakė ne kartą perskaičiusi gairių projektą ir radusi prieštaravimų – atnaujintos programos bus išbandomos penkiasdešimtyje mokyklų vienerius metus, ji nemano, kad tas išbandymas bus produktyvus, duos moksliškai pagrįstų argumentų, ne tik įvertinimą „patiko / nepatiko“. Tuo pat metu pradedami mokyti mokytojai, nors dar nėra grįžtamojo ryšio ir diskusijų.

R. Skorulskienės nuomone, dokumente neturėtų būti konkrečių datų, nes vyksta daug diskusijų ir jos gali užsitęsti, be to, susidaro įspūdis, kad universitetų atstovai, perskaitę dokumentą, jį supranta vienaip, o štai mokytojai – kitaip. Jei tai yra dokumentas, kuriuo remiantis formuojami visi kiti dokumentai, jis turėtų būti suprantamas vienodai. Per šias keturias konsultacijas mokytoja pastebėjo, kad visiškai nesusikalbama dėl kompetencijų, nes kiekvienas edukologijos mokslų daktaras turi savo supratimą ir jo laikosi. „Antras dalykas, dėl ko kyla aštrios diskusijos, – žodžio „integracija“ suvokimas: pavasarį atlikau mokytojų apklausą, kur ir paaiškėjo, kad jie šią sąvoką supranta penkiais skirtingais būdais. Dabar klausausi aukštųjų mokyklų atstovų – jie integraciją supranta visiškai kitaip, tėvai dar kitaip“, – pabrėžė R. Skorulskienė.

 

Edmundas Mazėtis iš Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos klausė: „Matematinis ugdymas dokumente išskirtas į matematiką, logiką ir matematinį samprotavimą, tikimybes ir statistiką. Matematiką sudaro daug sričių, kodėl atskiras dėmesys skiriamas būtent tikimybėms ir statistikai? Dar keisčiau atrodo atskiras dalykas „logika ir matematinis samprotavimas“, tarsi matematikoje loginio mąstymo ir matematinio samprotavimo nebūtų.“ Gairių projekto rengėjai pažadėjo lentelę su minėta informacija tikslinti, atsižvelgti į pastabas.

Ką mano mokiniai ir jų tėvai?

 

Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) atstovas Ignas Miškinis sakė sutinkantis, kad žinios yra kompetencijų pagrindas, bet yra skirtumas, kaip mokytojai suteikia žinias: ar perpranta, kaip mokiniui reikia pateikti informaciją, turinį, kad tos kompetencijos būtų įgytos. Vienas iš gebėjimų, ką turėtų gebėti baigęs mokyklą žmogus, yra susieti savo žinias ir kompetencijas su galimybėmis jas panaudoti gyvenime. Dabar jei mokiniai baigia mokyklą aukščiausiais įvertinimais, tai dar nereiškia, kad būtinai panaudos savo kompetencijas.

 

Mykolas Kalmatavičius iš LMS pasakojo, kad pavasarį jų organizacija atliko 400 mokinių iš visos Lietuvos apklausą. Klausta, kokios mokyklos jie norėtų, kaip turėtų atrodyti tobula lietuvių kalbos, istorijos ar etikos pamoka, kokios veiklos turėtų vykti, kokie namų darbai turėtų būti skiriami ir pan. Gauti atsakymai palyginti su dabartinėmis Bendrosiomis programomis. Paaiškėjo, kad iš esmės tai, kas pamokas padarytų tobulas, jau yra programose, bet realybėje mokiniai to pasigenda. Pavyzdžiui, programose nurodyta, kad „per muzikos pamokas mokiniai naudojasi muzikos komponavimui skirta IKT programine įranga, istorijos pamokose lygina rinkos ekonomikos kūrimosi problemas Lietuvoje ir kitose posovietinėse valstybėse, geografijos pamokose naudojasi mokomąja kompiuterine programa, apdoroja informaciją ir pateikia ją kitiems, mokantis lietuvių kalbos modeliuojamos įvairios komunikacijos situacijos“. M. Kalmatavičius retoriškai klausė, ar yra tokia ideali mokykla, kurioje visa tai būtų įgyvendinama? „Mes tikime mokytojų galimybe ir išmintimi suprasti, ko reikia mokiniams, todėl norisi paklausti, kodėl nutinka taip, kad tie dalykai, kurie yra ugdymo gairėse, nėra išpildomi? Norime, kad programos ne tik ugdytų kompetencijas, bet ir būtų įgyvendinamos“, – išsakė viltį mokinių atstovas.

 

Lietuvos tėvų forumo atstovas Audrius Murauskas, mąstydamas apie atnaujinamas bendrąsias programas, kvietė matyti vaiką, jo poreikius, o ne žiūrėti į jį kaip į objektą, kas šiandien dažniausiai daroma. „Svarbiau yra ne ko, o kaip mokome, todėl džiaugiuosi gairių projekte nurodyta vertybine aplinka, tuo, kad mokinio kompetencijos ugdomos „remiantis mokinio individualia pažanga“ – anksčiau apie tai daug kalbama nebuvo. Kalbėdamas apie šį aspektą, dar pridėčiau: „orientuojantis į jo brandą, poreikius, stiprybes ir talentus“. Svarbu, kad per daug neakcentuojama (tik orientuojamasi), per kiek laiko visi mokiniai turi išmokti tam tikrą temą – juk mokiniai skirtingi: vienam dešimtmečiui jau įdomu fizika, o kitas dar daugybos lentelės nemoka“, – nuomonę išsakė tėvų atstovas.

Pasak jo, privalomo turinio reikėtų mažinti iki 50 proc. ir orientuotis ne į mokyklos kontekstą, o į tai, kuo mokinys tuo metu labiau domisi, kad mokymo turinys, suderinus jį su mokiniu ir jo šeima, būtų parenkamas ne klasei, o mokiniui. Tada ugdymo turinys tikrai bus individualizuotas, 50 proc. padidintas vaiko smalsumas išaugs iki 150 proc. A. Murauskas kalbėjo ir apie gairių projekte minimą pilietiškumą – jo nereikia mokyti, pilietiškumą reikia įgyvendinti.

 

Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas Rytas Šalna apibendrindamas išsakytas mintis kalbėjo, kad visos darbo grupės diskusijos buvo tokios, kaip ši: įtemptos, bet drauge įdomios. „Turime bendravimo formatą, nebijome vieni kitiems žiūrėti į akis, sakyti tai, ką galvojame, remtis patirtimi, turime nemažai pastabų ir iššūkių, taigi turime, kur tobulėti. Nesistengiame atsakyti į visus švietimą kamuojančius klausimus, neturime tokių įgaliojimų ir kompetencijų, neturėjome tiek laiko“, – kalbėjo R. Šalna. Jis teigė manantis, kad dėl diskutuojamų dalykų bus susitarta.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.