Darželis, kur laukiami ne tik „patogūs“ vaikai

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas „Vaikystės sodas“ nesirenka vaikų pagal vienokius ar kitokius standartus. Čia laukiami visi mažyliai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, raidos ypatumų, rasės, kalbos ar kitų kriterijų.

„Dirbant su skirtingais vaikais ir jų šeimomis, kyla labai daug iššūkių. Niekada negalima apsnūsti, naudoti tų pačių „paruoštukų“ ar vienodų ugdymo metodų. Tačiau dėl tų skirtumų ir kylančių iššūkių nenustojame tobulėti ir patiriame daugiausia džiaugsmo“, – pabrėžia psichologė Lina JUOZAPAVIČIŪTĖ. Su specialiste kalbamės apie ugdymo procesą „Vaikystės sode“, tėvų, vaikų požiūrį į buvimą kartu.

 

Kiek teko girdėti, ugdymo procesas „Vaikystės sode“ šiek tiek kitoks nei kitose ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Kaip jis vyksta, kaip įtraukiami ypatingų poreikių turintys vaikai, ar atsižvelgiama į jų sutrikimus?

Girdami vaikus, stengiamės įvardinti konkrečius poelgius ir įdėtas pastangas, ypač jei tas poelgis siejasi su mūsų išsikeltu tikslu. Pavyzdžiui, jei ugdome komunikacijos kompetenciją, stengiamės pastebėti ir pagirti vaiką kaskart, kai jis užmezga akių kontaktą, nusišypso, pasidalija žaislu ar panašiai.

Visų pirma, pedagogai stengiasi kuo geriau pažinti kiekvieną vaiką: jo gabumus ir sunkumus, raidos tempą, turimą patirtį, šeimos situaciją ir panašiai. Tai padeda nustatyti poreikius ir pritaikyti ugdymą. „Vaikystės sode“ ugdymas diferencijuojamas, pavyzdžiui, vienoje grupėje gali būti ir trimečių, ir šešiamečių. Šių vaikų gebėjimai dėl amžiaus gali labai skirtis, todėl pedagogai rengia nevienodas užduotis skirtingų gebėjimų vaikams, neskirstydami į turinčius ar neturinčius ypatingų poreikių.

 

Mūsų įstaigose vadovaujamasi požiūriu, kad posakis „vaikas turi sutrikimą“ mažai ką tepasako. Pavyzdžiui, autizmo sutrikimas gali pasireikšti labai įvairiai: vienas vaikas visai nekalbės ir norės visą dieną dėlioti kubelius, o kitas puikiai kalbės, bet jam trūks socialinių įgūdžių. Su kai kuriais vaikais daug dirba tėvai ir specialistų komanda, o kitų mažylių tėvai neigia ypatingų poreikių egzistavimą. Todėl pedagogai prioritetu laiko kiekvieno vaiko individualų pažinimą.

Daug dėmesio „Vaikystės sode“ skiriama maloniai, pozityviai atmosferai kurti. Kiekvienoje klasėje yra aiškiai suformuluotos ir matomoje vietoje pakabintos elgesio taisyklės, kurias su vaikais periodiškai pasikartojame.

Mūsų pedagogai stengiasi išryškinti vaikų stipriąsias puses, į dienos planą įtraukti veiklų, kur visi turėtų progą parodyti savo gebėjimus. Pavyzdžiui, vienoje iš grupių yra vyresnis vaikas, kuris nekalba, tačiau labai greitai bėgioja, todėl mokytojos lauke rengia estafetes, kur jis pademonstruoja savo ypatingąjį gebėjimą – greitumą.

 

Girdami vaikus, stengiamės įvardinti konkrečius poelgius ir įdėtas pastangas, ypač jei tas poelgis siejasi su mūsų išsikeltu tikslu. Pavyzdžiui, jei ugdome komunikacijos kompetenciją, stengiamės pastebėti ir pagirti vaiką kaskart, kai jis užmezga akių kontaktą, nusišypso, pasidalija žaislu ar panašiai. Pedagogai naudoja įvairias skatinimo priemones: nuo pasidžiaugimo žodžiu iki apdovanojimo daiktais ar privilegijos suteikimo.

Mūsų pedagogai stengiasi išryškinti vaikų stipriąsias puses, į dienos planą įtraukti veiklų, kur visi turėtų progą parodyti savo gebėjimus. Pavyzdžiui, vienoje iš grupių yra vyresnis vaikas, kuris nekalba, tačiau labai greitai bėgioja, todėl mokytojos lauke rengia estafetes, kur jis pademonstruoja savo ypatingąjį gebėjimą – greitumą. Naujiems darbuotojams pastebėti ir panaudoti visų vaikų stiprybes būna sudėtingiau, o patyrusioms pedagogėms kartais tai pavyksta labai natūraliai.

 

Be abejo, taip dirbantys pedagogai privalo turėti žinių apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų ypatumus, jų ugdymą?

Paprastai naujiems pedagogų asistentams skiriami patyrę pedagogai – mentoriai, kurie praktiškai, naudodamiesi konkrečiais pavyzdžiais, moko, kaip dirbti su vienu ar kitu vaiku. Kartu visada yra psichologės, kurios nuolat būna klasėse su vaikais, bendradarbiauja su pedagogais įvairiais klausimais.

Vienas svarbiausių dalykų ugdant ypatingų poreikių turinčius vaikus – pedagogų kompetencija. Į tai mūsų organizacijoje kreipiamas didžiulis dėmesys. Vis dėlto nesitikima, kad pedagogo asistentas, vos pradėjęs dirbti „Vaikystės sode“, išsyk žinos, kaip elgtis su ypatingų poreikių turinčiais vaikais. Tokios žinios gali būti privalumas, bet nebūtinai.

Kartais jauni pedagogai, apie sutrikimus girdėję tik teoriškai, per paskaitas, realybėje bijo susidurti su vaikais, nerimauja, kaip reikės su jais bendrauti. Manau, kad svarbiausios pedagogų vertybės – sugebėjimas gerbti ir priimti kiekvieną vaiką, noras mokytis ir suprasti. Džiaugiamės, kad mūsų organizacijoje dirba daug norinčių tobulėti, energingų, rūpestingų pedagogų, kurie nuolat mokosi, gilinasi į jų klasėje esančių vaikučių ypatingų poreikių specifiką.

 

Paprastai naujiems pedagogų asistentams skiriami patyrę pedagogai – mentoriai, kurie praktiškai, naudodamiesi konkrečiais pavyzdžiais, moko, kaip dirbti su vienu ar kitu vaiku. Kartu visada yra psichologės, kurios nuolat būna klasėse su vaikais, bendradarbiauja su pedagogais įvairiais klausimais.

„Vaikystės sode“ taip pat rengiama daug vidinių ir išorinių mokymų darbuotojams. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais turėjome intensyvius mokymus apie svarbiausias šių laikų kompetencijas – kaip jos pasireiškia, kaip jas ugdyti sau ir vaikams. „ISADD Lietuva“ lektorė surengė mokymus apie tai, kaip geriausia pažinti, suprasti ir ugdyti autizmo sutrikimą turinčius vaikus.

 

Veikiausiai, net ir labai stengiantis, nepavyksta išvengti konfliktų tarp vaikų. Kaip specialistams sekasi spręsti panašias problemas?

Tenka pripažinti, kad gabesnieji kartais pasijuokia iš tuo metu mažiau gebančių vaikų. Tokiu atveju pedagogai pasitelkia emocinio intelekto ugdymo programos „Kimočiai“ personažus ir sukuria istoriją, kuri vaikams vaizdžiai parodo, koks elgesys yra malonus visiems.

Be to, pedagogai stengiasi sukurti situacijas, kur vaikai patirtų smagių akimirkų drauge. Jeigu prireikia, komandoje aptariame įvairius problemų sprendimo būdus. Pedagogai stengiasi aiškinti vaikams, kad visi nuolatos kažko mokosi: vieni – vaikščioti, kiti – kalbėti, dar kiti – skaityti. Todėl pasakymas „jis ar ji dar mokosi“ mūsų vaikus veikia kaip burtažodis, tokio paaiškinimo jiems pakanka – juk visi mes mokomės.

Prieš pradedant lankyti „Vaikystės sodą“, būsimi vaiko pedagogai susitinka su tėveliais, surenka kuo daugiau reikalingos informacijos, kuri padeda pažinti vaiką ir pradėti kurti individualų ugdymo planą. Per pokalbius stengiamasi išsiaiškinti tėvų lūkesčius ir supažindinti su realiomis galimybėmis.

 

Kaip į ugdymo procesą žiūri šeimos, ar sulaukiate tėvų, globėjų pagalbos?

Vienas svarbiausių įtraukiojo ugdymo sėkmės bruožų yra bendradarbiavimo su šeimomis skatinimas, aktyvus jos narių įsitraukimas į ugdymo procesą. Stengiamės reguliariai susitikti su tėvais, aptarti vaikų ugdymosi procesą, koreguoti tikslus, kurių bendrai sieksime, numatyti galimas priemones užsibrėžtiems tikslams pasiekti.

Prieš pradedant lankyti „Vaikystės sodą“, būsimi vaiko pedagogai susitinka su tėveliais, surenka kuo daugiau reikalingos informacijos, kuri padeda pažinti vaiką ir pradėti kurti individualų ugdymo planą. Per pokalbius stengiamasi išsiaiškinti tėvų lūkesčius ir supažindinti su realiomis galimybėmis. Tokie pokalbiai vyksta su visomis būsimomis šeimomis, neišskiriamos tos, kurios augina ypatingų poreikių turinčius vaikus. Pastebėjome: kuo nuodugniau susipažįstame su būsima šeima, tuo sklandesnė būna ugdymo pradžia.

Jeigu vaikas turi daugiau ypatingų poreikių, jei jam reikia individualaus dėmesio, išskirtinės priežiūros tam, kad būtų užtikrintas saugumas, stengiamės susitarti su tėvais ir skirti papildomą asistentą.

 

Iš tėvelių sulaukiame įvairios pagalbos: jie namuose su vaikais, ypač tais, kuriems sunkiau prisitaikyti prie pokyčių, aptaria būsimus renginius, išvykas, atvyksiančius svečius ar naujas temas. Tai padeda pasirengti būsimiems įvykiams. Vakarais tėvai su vaikais kalbasi apie tai, ką sužinojo ugdymo įstaigoje – tokiu būdu vaikai gautą informaciją įsisavina lengviau. Kartais tėveliai kartu vyksta į kelionę, parengia ir į klasę atneša užduočių visiems vaikams. Panašios pagalbos sulaukiame iš daugumos tėvelių, nepriklausomai nuo jų atžalų gebėjimų.

 

Vaikų ugdymas yra procesas, laikui einant kinta jų gebėjimai, kartu stengiamės keisti ir lūkesčius. Kartais tenka ilgai diskutuoti su tėvais ir įrodinėti, kad jų vaikas jau gali kur kas daugiau, kad jis jau gerokai patobulėjo vienoje ar kitoje srityje, todėl būtina didinti keliamus iššūkius. Kartais turime atvirkštinių diskusijų su tėvais, kurie norėtų, kad jų vaikai mokėtų daugiau, nei tuo metu gali. Nuolat palaikome ryšį su tėvais, diskutuojame.

 

Ar nesulaukiate „sveikų“ vaikų tėvų pasipriešinimo dėl to, kad jie ugdomi kartu su turinčiaisiais ypatingų poreikių?

Dažnai į „Vaikystės sodą“ atkeliauja šeimos, jau susipažinusios su mūsų organizacijos filosofija, todėl tėveliai žino, ko tikėtis, daugelis nori ir džiaugiasi, kad jų vaikai auga ir yra ugdomi kartu.

Didžioji dalis „Vaikystės sodo“ vaikų tėvų pasižymi tolerancija. Žinoma, pasitaiko, kad kai kurie tėveliai sunerimsta ir kelia klausimus, ar turintieji ypatingų poreikių neskriaus jų vaikų, ar jų mažyliai neperims blogų įpročių, ar tai nestabdys jų vaikų ugdymosi ir panašiai.

Tai rodo, kad tėveliams vis dar trūksta žinių. Pedagogės ir psichologės nuolat kalbasi su tokiais tėvais, papasakoja apie tikrą situaciją klasėje, aptaria, ko išmoko ir ko dar gali išmokti jų atžala, būdama tarp skirtingų vaikų.

Džiugu, kad yra tėvų, kuriems jau nereikia apie tai pasakoti, jie patys mums dėkoja, kad sukuriame saugią aplinką visiems vaikams, kad jų vaikai, taip pat kaip ir visi, jaučiasi įvertinti ir svarbūs, būdami kartu tampa empatiškesni, linkę labiau padėti kitiems.