Dar daugiau entuziazmo naujiems tyrimams

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Lietuvių rašytinės kalbos istorikas Giedrius SUBAČIUS – vienas iš penkių užsienio lietuvių mokslininkų, kuriems neseniai įteikta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos premija už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus ir bendradarbiavimą su Lietuva. Mokslininkas habilituoto daktaro laipsnį Vilniaus universitete įgijo 1999 m., 2001–2003 m. ėjo Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pareigas. O apie tai, kaip pradėjo dirbti Ilinojaus universitete Čikagoje (JAV), kodėl tapo mokslininku, ir apie nuveiktus darbus paklauskime jo paties.

Jono Petronio nuotr.

Šią premiją laimėjote jau antrą kartą. Ar tikėjotės, kad taip gali atsitikti? Ką Jums reiškia šis ir kiti panašūs apdovanojimai?

Šį kartą man parašė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės pavaduotoja Lina Būgienė ir instituto vardu pasiūlė mane nominuoti premijai. Kiek vėliau dar nominuoti norėjo „Kultūros barai“, bet antros nominacijos nereikėjo. Ir nei labai tikėjausi, nei labai nesitikėjau. Tokiais atvejais niekada nežinai.

O reikšmė, aišku, didžiausia yra ta, kad tai ne tik mano paties tyrimų, bet ir apskritai istorinės kalbotyros, rašto istorijos, istorinės sociolingvistikos pripažinimas. Tai svarbu ir kitiems mokslininkams, dirbantiems šiose ir artimose srityse. Kartu tai toks ir bakstelėjimas į šoną – jei tave pastebi, atsiranda dar daugiau entuziazmo tirti toliau.

 

Jūsų tėvų darbo objektas ilgą laiką taip pat buvo kalba – jie dirbo leidykloje, vertė, redagavo. Kiek tėvų profesija turėjo įtakos Jums renkantis gyvenimo kelią?

Tėvų Eugenijos ir Adomo profesija tikrai turėjo daug įtakos (dar ir du tėvo broliai lituanistai). Nuolat mačiau tėvus redaguojančius ir verčiančius, mane tokie darbai traukė, įsivaizdavau ir pats galėsiantis redaguoti ir versti, kai stojau studijuoti lituanistikos į Vilniaus universitetą 1978 m. Įsivaizdavau, kad sėdėsiu kur nors kokioje nors leidykloje su kitais redaktoriais kabinete, dirbsime, aptarinėsime bendrus darbus – kaip kad tėvus mačiau dirbančius „Šviesos“ leidykloje.

 

Kodėl ir kaip nusprendėte tapti mokslininku? Dažnam humanitariniai mokslai turbūt pasirodytų pernelyg abstraktūs, mažiau pritaikomi praktikoje (palyginti su kai kuriomis kitomis sritimis)…

Nuo trečio kurso, rašydamas kursinį darbą pas prof. Vincą Urbutį, pajutau, kaip įdomu gali būti tirti kalbą. Mokykla jokio supratimo apie kalbos tyrimą neformavo, jis atsirado studijuojant universitete. Kaip kažkada sakė režisierius Michailas Rommas, jei įdomu, tai ir yra prasmė. Įdomu pastebėti, suprasti, papasakoti ir pamatyti, kad tai sudomina ir kitus.

Humanitarinė veikla, tiesiog žmonių gyvenimo aspektai yra nelengvai pamatuojami praktine nauda. Kokia praktinė nauda iš to, kad žiūrime filmus ar TV laidas, kad skaitome romanus ar mokslo straipsnius? Bet žmonėms įdomu. Vienas iš tikslų tiriant yra sudominti, patraukti dėmesį į tokius kalbos aspektus, kurie intuityviai gali neatrodyti svarbūs.

 

Pavyzdžiui, man tiriant nuolat kyla klausimas, kaip politiškai orientuota, angažuota gali būti istorinė (ir dabartinė) ortografija (rašyba). Už vienos ar kitos raidės pasirinkimo ar atmetimo gali slypėti konfliktuojančios ideologijos (kad ir šiandieninė dvigubos W raidės baimė ar tolerancija pasuose – skirtingų ideologijų rezultatas). Eduardas Volteris XIX a. tuo metu reikalautomis rusų rašybos raidėmis lietuvių kalba paskelbė stačiatikių Jono Auksaburnio liturgiją, tačiau šalia kitų abėcėlės inovacijų įdiegė ir raidę J (jotą). Dėl šios raidės stačiatikiai šventikai atsisakė tą knygą įleisti net per cerkvės slenkstį, nes laikė raidę J eretiška, katalikiška (iš tiesų, J atsirado viduramžiais vienuolynų skriptoriumuose, pagonys romėnai jos dar neturėjo). Nors rusų kalbos abėcėlė turėjo ir turi dalį bendrų raidžių su lotynų (A, K, O, T), bet joms ideologinis svetimumas nebuvo priskiriamas, skirtingai nuo J. Toji J turėjo stiprų idėjinį katalikybės, konkuravusios religijos su rusų stačiatikybe, krūvį, simbolinę vertę, todėl stačiatikių griežtai atmetinėta. Rusijos valdžia uždraudė lotyniškas raides lietuvių kalbai ir pasiūlė rusiškąsias argumentuodama, kad tai tik skirtingi ženklai garsams žymėti, bet ji tik apsimetė (apgaudinėjo), kad raidės neturi ideologinio užtaiso. Katalikų kunigai (Motiejaus Valančiaus vedini) puikiai žinojo, kad tautos, priėmusios dominuojančią katalikų religiją, rašo lotyniškomis raidėmis, ir vienintelė katalikiška lietuvių tauta būtų turėjusi rašyti rusiškomis, stačiatikišką ideologiją simbolizuojančiomis raidėmis. Įsivaizduokime, kaip katalikų bažnyčioje užrašas INRI atrodytų rusiškomis raidėmis ИНРИ – net ir beraščiai katalikai tai tučtuojau būtų palaikę erezija, velnio išmone, ir jiems visai ne raidžių atitikimas garsams čia būtų buvęs svarbus, o svetima svetimų raidžių ideologija.

 

Dar dėl praktiškumo. Stereotipas, kad humanitariniai mokslai mažiau praktiški už tiksliuosius, tebėra gajus. Bet, sakykime, fizika, astronomija, nors tikslieji mokslai, jų tyrimai irgi dažnai neturi praktinio taikymo. Higso bozoną užčiuopėme, gravitacinių bangų pliumptelėjimą išgirdome, ieškome tilto tarp sau pažįstamos ir tamsiosios materijos – kur ir kada kas galės surasti praktinį taikymą tokiems moderniems fizikos tyrimams? Pirma ateina atradimai, įrodymai, o tik paskui atsiranda jų pritaikymas. Arba neatsiranda. Taip ir humanitariniuose moksluose. Galvodami apie kalbotyrą – moderni kalbotyra tiria, kaip skirtingai veikia vaikų, paauglių, suaugusiųjų smegenys, užsiimdamos kalbine veikla, kaip kalbinę medžiagą tvarko smegenų garso (klausos) ir vizualusis (regos) kanalai, kaip smegenyse jie koreliuoja, jungiasi, remiasi vienas kito sukauptais duomenimis, kaip skirtingos žmonių grupės skirtingai kalba, kaip vienoks kalbėjimas veikia kitą, kaip įvairūs kalbos kontekstai lemia kitokį kalbėjimą ir pan. Praktiniai taikymai ateina vėliau: kaip mokyti antrosios (negimtosios) kalbos mokyklose, kaip geriausiai išnaudoti mokslo žinojimus apie smegenų veiklą, įsiminimą, atmintį ir t. t.

 

Na, o kalbos istorija yra apskritai istorijos dalis, kiek istorija yra svarbi žmonėms, tiek ir kalbos istorija, kaip istorijos atšaka, yra reikalinga. Mūsų rašomi istorijos tekstai visų pirma yra apie dabartį: tiriame istoriją, kad suprastume praėjusius laikus, bet jų supratimas mums svarbus dabarčiai geriau pažinti. Istorija leidžia pažvelgti į save tarsi iš kitos perspektyvos, tarsi iš tolo, tarsi geriau suprantame, kokie esame, pamatę, kad anksčiau buvome kitokie. Anksčiau nebuvo vienodos rašybos, buvo įvairuojama, rašant tuos pačius žodžius, nors šiandien rašybos taisyklės mums to daryti neleidžia. Jei nesidomime istorija, manome, kad taip turime rašyti, nes tiesiog tokia realybė. Tačiau iš istorijos sužinome, kad mūsų rašyba buvo mūsų pačių sukonstruota, sugalvota, kad buvo daug iečių sulaužyta, kol pasirinkta viena ar kita rašymo forma. Mūsų senelių ar prosenelių kartai buvo normalu pasiginčyti: reikia ar nereikia raidės Ū su brūkšneliu iš viso, o mes jau neįsivaizduojame, kad nusipirkę knygą galėtume jos nerasti. Bet Jonas Jablonskis labai norėjo tos Ū raidės, per savo vadovėlius jos išmokė mokinius, mūsų senelių ar tėvų kartas. Arba kodėl dabar rašome EGLĖ, EŽERAS, o ne AGLĖ, AŽERAS? Jonas Basanavičius norėjo, kad būtų rašoma su A. Ir garsas A sakomas daugelyje lietuvių šnektų. Tačiau Jablonskio šnektoje sakyta E, ir dėl to dabar turime EGLĖ, EŽERAS. Taip pat ir žodyje EITI yra E, nors daug kur sakoma AITI; A tebeturime J. Basanavičiaus laikų žodžiuose AINIS – tas, kas AINA „eina“, ARAS – padarytas iš ARELIS „erelis“. Mums tai jau net neatrodo netvarka, nes istorija primiršta. Istorinė netvarka tapusi mūsų tvarka. Kalbos istorija leidžia suprasti, kiek atsitiktinumų yra nulėmę mūsų kasdienį kalbinį gyvenimą.

 

Kokie vėjai nupūtė į kitą Atlanto vandenyno pusę – kokios aplinkybės lėmė, kad persikėlėte gyventi ir dirbti į Čikagą? Kokius skirtumus pastebite tarp (aukštojo) mokslo Lietuvoje ir JAV?

Perdirbant Jūsų metaforą galima sakyti, kad ir čia atsitiktinumas papūtė. Buvo sunkūs 1993-ieji, mano dukra Daukantė buvo dvejų metukų, kai paskambino literatūrologas Saulius Žukas ir paklausė, ar nenorėčiau parašyti prašymo į atsiradusią vietą dirbti Čikagoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės Lituanistikos katedroje. Kadangi buvo ieškomas žmogus nuolatiniam darbui, atsakiau, kad ne. Atrodė, būtų įdomu kurį laiką padirbti užsienio universitete, bet nė į galvą neatėjo, kad galėčiau važiuoti ilgam laikui. Skelbimas, atsimenu, buvo pasirodęs ir „Literatūroje ir mene“, Ilinojaus universitetas Čikagoje po visą pasaulį ieškojo kalbininko iš baltistikos srities, bet nekreipiau į jį dėmesio. Tačiau S. Žukas neatlyžo, sakė, kad iš darbo, jei nepatiks, galėsiu bet kada išeiti, kad prof. Violeta Kelertienė netrukus bus Lietuvoje ir ieškos kandidato į tą vietą, galėčiau su ja susitikti. Suprasdamas, kad visai nebūtinai konkursą laimėsiu, apie Kalėdas susitikau su V. Kelertiene, užpildžiau dokumentus. Po mėnesio kito gavau kvietimą vykti į Čikagą dalyvauti paskutiniame konkurso etape: buvau atrinktas aš ir dar vienas vietinis Illinojaus universiteto darbuotojas. Na, maniau sau, kad prieš gimtakalbį amerikietį niekaip nelaimėsiu, bet man apmokės kelionę ir išlaidas, tai nors Čikagą pamatysiu. Savaitę vyko visokie konkurso renginiai (skaičiau paskaitą iš savo tyrimų, dėsčiau lietuvių kalbos paskaitą, susitikau su keliais komitetais, atskirai su dekanu), ir tada grįžau į Vilnių laukti atsakymo. Na, ir 1994 m. birželio mėnesį gavau laišką, kad paskaitas Čikagoje turiu pradėti dėstyti rugpjūčio viduryje. Ėmiau sukti galvą, kaip per Atlantą pergabenti savo biblioteką.

 

Apie ryškius universitetų skirtumus sunku kalbėti. Ir ten, ir ten mačiau visokių studentų: ir gerų, ir prastų (Vilniaus universitete dėsčiau 1983–1985, 1989–1990, 1991–1992, 2003 m., Poznanės ir Varšuvos universitetuose Lenkijoje – 1990–1991 m.). Tada, kai dėsčiau Lietuvoje, studentai atrodydavo gal pasyvesni, bet esu tikras, kad dabar taip nebėra. Lietuvoje galbūt buvo didesnė lankomumo problema, gal ir nesąžiningumo (nusirašinėjimo), bet jo pasitaiko ir Čikagoje. Tik dėstytojai Ilinojuje turbūt turi geresnes darbo sąlygas: atskirus kabinetus, mažiau paskaitų per savaitę, tad daugiau laiko lieka mokslo darbui, o to universitetas iš mūsų ir tikisi. Beje, universitetai Amerikoje labai nevienodi. Mūsų universitetas orientuotas į mokslą, tad dalis darbo laiko ir turi būti skirta vien tyrimams. Tačiau nemažai kitų universitetų orientuojasi tik į dėstymą, ir ten dėstytojų auditorinio laiko skaičiai būna gerokai didesni nei mūsų.

 

Kaip manote, ar tai, kad tyrinėjate lietuvių kalbą gyvendamas ne Lietuvoje, labiau privalumas ar trūkumas? Apskritai, ar pasaulyje domimasi lituanistika, baltistika?

Yra pliusų, yra minusų. Tačiau minusų reikšmė šiais laikais yra labai sumažėjusi, nes didžiumą savo tiriamų tekstų esu nusikopijavęs (nusifotografavęs, nusiskenavęs), tad galiu su jais dirbti būdamas bet kur, reikalinguosius vežiojuosi savo kompiuteryje. Pliusai – visai kitoks lingvistinis kontekstas, bibliotekos, konferencijos, kolegos, kurie leidžia pakvėpuoti naujomis idėjomis, pastudijuoti naujausią lingvistinę literatūrą ir tam tikrus aspektus taikyti lietuvių kalbos tyrimams. Tai leidžia ir lietuvių kalbos istoriją įvesti į pasaulinį kalbų tyrimų lauką, tik reikia į ją pasižiūrėti iš modernių teorijų perspektyvos.

 

Teikdamas premijas ministras pavadino laureatus dvigubais ambasadoriais, kurie ne tik pristato Lietuvą tarptautinei mokslo bendruomenei, bet ir padeda kolegoms įsitraukti į tarptautines veiklas. Kaip pristatote Lietuvą svetur? Ar vykdote bendrus projektus, bendradarbiaujate su kolegomis Lietuvoje, aukštosiomis mokyklomis ir pan.?

Didelio skirtumo nebus, ar pavadinsite ambasadoriais, ar misionieriais. Iš tiesų, dėstydamas lietuvių kultūros kursą, visų pirma pirmakursiams atlieku tam tikrą lietuvių kultūros skleidimo misiją. Gal jau apie 2 tūkst. studentų per mano 25 dėstymo metus tą kursą išklausė, išlaikė egzaminus. Tie jauni žmonės, labai tikiuosi, nebepainios Baltijos šalių su Balkanų, žinos ne tik apie Hitlerio, bet ir apie Stalino etninius bei kitokius valymus, turės savo nuomonę apie lietuvių mitus („Eglę žalčių karalienę“, „Sovijų“), literatūrą ir kiną (Jono Biliūno „Brisiaus galą“, Antano Šileikos „Going Native“, Giedrės Beinoriūtės „Balkoną“ ir kt.). Jie patys, tikėtina, visą savo ilgą gyvenimą bus Lietuvos ambasadoriukai, galintys pasakyti „Labas, kaip sekasi?“ lietuviškai.

Bendri projektai su Lietuvos institucijomis niekada nenutrūko. Pavyzdžiui, daug metų bendradarbiavau su Lietuvių kalbos institutu – ten įkūrėme ir kartu su daugeliu kitų institucijų leidome socialinės kalbos istorijos žurnalą „Archivum Lithuanicum“ – dabar tą žurnalą jau keleri metai leidžiame kartu su Lietuvos istorijos institutu, jo leidybą remia Lietuvos mokslo taryba. Su lietuvių kalbos institutu, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka kūrėme asmeninės lietuvių kalbos (paremtos laiškais) duomenų bazę (www.musulaiskai.lt).

 

Per pastarąjį dešimtmetį išleidote dvi monografijas, siekiate naujo mokslinio tikslo – nagrinėti sociolingvistinę lietuvių autorių rašybos reikšmę. Papasakokite apie tai.

Knygoje „Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje: Dmitrijus Kaširinas, Zacharijus Liackis, Andrius Poidėnas“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011) aprašiau būdus, kaip buvo rengiamos lietuviškos knygos rusišku raidynu (kirilika) tuo metu, kai drausta lotyniška abėcėlė (1865–1904). Tarp skaitytojų, laukusių spausdinto žodžio, ir valdžios administratorių, siekusių diegti kirilikos rašmenis, buvo dar vienas, kad ir nestoras, sluoksnis žmonių, tiesiogiai dirbusių su rengiamais spaudai rankraščiais, juos redagavusių, recenzavusių – tiesiog ekspertavusių. Tie ekspertai turėjo ir mokėti bent kažkiek lietuviškai, ir tarnauti Rusijos imperijai.

Paaiškėjo, kad pirminiais kirilikos taikymo lietuvių kalbai etapais (gal apie du pirmuosius dešimtmečius) buvo įvairių bandymų – rašyta ir tarmių mišiniais, ir dominuojamomis panevėžiškių patarmės formomis (jei bendrinė lietuvių kalba būtų buvusi suformuota ne lotyniškomis, o kirilikos raidėmis, tai panevėžiškių kalbėjimo ypatybės joje galėjo likti gana ryškios) – visų pirma dėl to, kad ekspertas Zacharijus Liackis gyveno Panevėžyje ir, pramokęs lietuviškai, ilgą laiką Panevėžio mokytojų seminarijoje dėstė lietuvių kalbą rusiškomis raidėmis (1873–1895). Tačiau vėliau pastangos formuoti savitą rašto kalbą kirilikos abėcėle nusilpo, knygelių rengėjai kirilinėmis raidėmis dažnai ėmė tiesiog perrašinėti suvalkiečių šnektų pagrindu benusistojančios rašomosios kalbos formas (suformuotas nelegaliai, platintas knygnešių ir daraktorių). Draudžiamoji rašomoji kalba lotyniškais rašmenimis „aplenkė“ oficialiai leidžiamą kirilinę lietuvišką raštiją ir tapo jai pavyzdžiu. Tad dar gerokai prieš panaikint lotyniškų rašmenų draudimą išryškėjo artėjantis rašomosios kalbos formavimo rusiškomis raidėmis žlugimas.

 

Kitą knygą „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“ (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018) rašiau apie S. Daukanto ortografinius ieškojimus, jo kalbos politiką. S. Daukantas garsėjo labai įvairia rašyba, galbūt buvo labiausiai varijavusios rašybos visoje lietuvių kalbos istorijoje autorius, ir būtent tai mane traukė. Iki šiol būdavo neretai pasakoma, kad Daukantas pats nežinojo, kaip ką rašyti, visko primaišė, prijaukė. Mano norėjosi perprasti paties Daukanto argumentus. Paaiškėjo, kad jo rašyba nebuvo tokia jau bet kaip ir bet kada jaukiama, kad jis tiesiog nuolat savo rašybą modifikavo, vis ieškojo tikslesnių, įdomesnių raiškos priemonių, net žaidė variantais, kartais estetiškai derindavo ilgas raides prie ilgų, trumpas – prie trumpų. S. Daukanto rašyba – ilgas abejonių, ieškojimų, atradimų ir praradimų kelias.

Vienas iš novatoriškų Daukanto rašybos modifikavimo vektorių – iš dalies imti derinti Lietuvoje vartotą ortografiją prie Rytų Prūsijos lietuvių, jungti tas dvi kultūriškai skirtingas lietuvių rašto tradicijas. Kita vertus, rašybą suvienodinti nebuvo pagrindinis S. Daukanto tikslas, jam daug labiau rūpėjo pačios lietuvių kalbos iškėlimo faktas – daug svarbiau, kad rašyta lietuviškai, o kaip rašyta, antraeilis dalykas. Savo didžiausiu veikalu „Istorija žemaitiška“ (ir apskritai storiausiu kieno nors iki tol parašytu pasaulietiniu lietuvišku tekstu) S. Daukantas visų pirma skleidė žinią, kad Lietuvos lietuviška istorija esanti, ji egzistuoja, turi materialų pavidalą – jau vien iš tolo pamatytas „Istorijos žemaitiškos“ foliantas galėjo tapti potencialios savarankiškos Lietuvos ateities modelio sugestija.

 

Dėkoju už įdomų pokalbį ir linkiu įkvėpimo naujiems darbams bei atradimams.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *