„Čia juk pilietinis…“, arba keli pastebėjimai apie pilietinį ugdymą mūsų mokyklose

Juozapas Labokas
,
politologas, pilietinio ugdymo mokytojas

Kabutėse pavadinime pateikta frazė, kurią skirtingomis intonacijomis tenka išgirsti tiek iš mokinių, tiek iš mokytojų. Dažnai ji nuskamba su tam tikra nereikšmingumo, ironijos ar nusivylimo gaida, kur kas rečiau girdėti entuziazmas, įsitraukimas ir noras kurti.

 

2016 m. Pilietinės galios indekso tyrimų duomenys atskleidė, kad pilietinis ugdymas Lietuvos mokyklose mokinių vertinamas 6 balais iš 10, kur 1 – „visiškai neveiksmingas“, o 10 – „labai veiksmingas“[1]. Pačių mokinių teigimu, nėra praktinio pamokos pritaikymo kasdieniame gyvenime, pateikiama medžiaga neretai sausa ir nuobodi, o pats dalykas tetrunka nuo 9 iki 10 klasės. Tad „stipriai“ mokytis – neverta. Lyg tokių demotyvuojančių priemonių būtų maža, pilietinį ugdymą neretoje mokykloje užgožia didesnį svorį (ir egzaminą) turinčios istorijos pamokos. Greta įvardytų institucinių ir turinio priežasčių tikrai ne paskutinį vaidmenį atlieka žmogiškieji aspektai, t. y. mokytojo gebėjimai pateikti dalyką, mokyklos kultūra, mokinių temperamentas, jų patirtis šeimose, klasės mikroklimatas ir t. t.

 

Pilietinio ugdymo klausimas galėtų likti vien švietimo tematikos rėmuose, jei neatkreiptume dėmesio į prastą pilietinės visuomenės būklę Lietuvoje apskritai. Ji nėra džiuginanti: pradedant menku pilietiniu aktyvumu, baigiant „vienos tvirtos rankos“ politikos šalininkų gausa. Nesunku pastebėti, kad tokia visuomenės būklė kelia realią grėsmę visai politinei santvarkai, tad, kaip ir daugelyje kitų audringų socialinių, politinių situacijų kontekste, visų žvilgsniai vėl nukrypsta į mokyklą: ką daryti, kad pilietinis ugdymas mokykloje būtų veiksmingas?

 

Per vieną iš pirmųjų savo pamokų mokomosioms klasėms uždaviau klausimą: kas yra pilietinis ugdymas ir kokia jo prasmė? Mokinių atsakymai pasirodė gana skurdoki. Viską apibendrinus galima teigti, kad pilietinis ugdymas pirmiausia suprantamas kaip pamoka, per kurią įgyjama bendram išsilavinimui reikalingų žinių, mokomasi apie tai, kaip veikia institucijos, kaip vyksta tam tikri politiniai, ekonominiai, socialiniai procesai, šiek tiek daugiau dėmesio skiriama valdymo formoms, tarptautinėms organizacijoms aptarti ir kai kuriems Lietuvos istorijos epizodams. Galiausiai kelios pamokos skiriamos tolerancijos, žmogaus teisių ir demokratijos temoms. Apklausose nenuskambėjo nė vienas atsakymas apie angažavimąsi, įsitraukimą, problemų sprendimą, dalyvavimą viešuose reikaluose.

 

Tokie atsakymai provokuoja: ar pilietinis ugdymas, t. y. piliečio ugdymas, apima tik vadovėlines žinias apie institucijas, jų veikimą ir tam tikrus teorinius, ideologinius konstruktus? Viena vertus, tokios žinios yra bazinės, reikalingos bent jau tam (kaip sako neretas mokytojas), kad turėtume bendrą išsilavinimą. Tačiau ar tik tokius reikalavimus galime sau kelti kalbėdami apie piliečio ugdymą? Juk akivaizdu, kad piliečio ugdymas – tai, ką ir turėtume daryti šiose pamokose, nors ir susideda iš tam tikros faktologinės informacijos apie institucijų veikimą ir kita, ja neprasideda ir ja nepasibaigia. Piliečio ugdymas, kaip ir bet kuris kitas ugdymas, yra patirtinis dalykas. Faktologinė-vadovėlinė informacija viso labo padeda orientuotis tam tikruose procesuose, kuriuos vaikai stebi per šiuolaikines medijas, tačiau tuo viskas ir pasibaigia. Mažai tikėtina, kad tokio tipo informacija veiktų kaip motyvas, įgalinantis pilietį imtis veiklos. Tokio tipo informacijos pateikimas yra minimalus šio mokomojo dalyko tikslas. Jei apsistojame tik prie šio tikslo, neparodydami vaikams pilietinio veikimo grožio ir prasmės, kuria gali reikštis kasdienio gyvenimo praktikose, patį dalyką paverčiame nuobodžiu, varginančiu ne tik mokinį, bet ir patį mokytoją. Kalbant iš esmės, piliečio ugdymo kertinis tikslas – parodyti būdą žengti į sociumą, atrasti realią sprendimo galią, galimybę burtis, spręsti problemas bei džiaugtis ne tik rezultatais, bet ir pačiu procesu.

 

Pilietinio veikimo grožis ir prasmė pirmiausia yra mokytojų-piliečių patirties problema. Nesunku pastebėti, kad pilietiškumo pamokas, turinčias stiprią vidinę dinamiką, organizuoja tie mokytojai, kurie turi vienokios ar kitokios pilietinio veikimo patirties ir valingai ja dalijasi. Apie tai galime svarstyti: mokytis apie Sausio 13-ąją iš vadovėlio ir skaidrių ar kalbėtis apie ją su mokytoju, kuris buvo prie televizijos bokšto tą naktį? Skirtumas tarp teorinio ir patirtinio aspekto yra daugiau nei akivaizdus. Kita vertus, tenka pripažinti, kad nemaža dalis mokytojų neturi tokio aktyvaus ir valingo veikimo patirties. Tokiu atveju į pagalbą reikėtų kviestis organizacijas, kuriose tokių žmonių yra. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugiją, Lietuvos kariuomenę, Šaulių sąjungos atstovus, įvairias nevyriausybines organizacijas („Mamų unija“, „Maltos ordinas“, „Gydytojai klounai“ ir kt.) ir pilietinių iniciatyvų autorius („Baltosios pirštinės“, „Mano Seimas“ ir kt.). Tai tie žmonės, kurie turi daugybę patirties ir mielai ja dalijasi su visais norinčiais – tereikia rasti laiko ir įkvėpti mokinius susitikti.

 

Jaunatviškas mokinių nepasitenkinimas neteisybe turi daug bendrų vardiklių su piliečių kova už savo teises. Šis vaikų vidinis protestas gali tapti puikia medžiaga kalbėti apie pilietinį aktyvumą. Kita vertus, norisi akcentuoti veiklas, per kurias mokiniai atrastų, kad pilietinis veikimas, aktyvumas, angažavimasis eina koja kojon su socialumu, komunikacija, savitarpio supratimu ir bendra patirtimi. Ši patirtis prasideda ne nuo vadovėlio, o nuo to, kaip mokytojas žvelgia į mokinius vos įžengęs į klasę, bendraudamas su jais ir kolegomis. Neakcentuodami šių dalykų pilietinį ugdymą paverčiame keistu istorijos mokslo priklausiniu, neturinčiu aiškaus tikslo ir vietos mokyklos ugdymo plane bei vaikų gyvenimuose.

 

Kitas labai svarbus aspektas kalbant apie piliečių ugdymą – realus mokinių kvietimas įsitraukti į mokyklos bendruomenės veiklas per įvairius projektus ir iniciatyvas. Toks kvietimas daug veiksmingesnis, jei kyla iš paties mokytojo aktyvaus dalyvavimo, į mokinius kreipiantis kaip į galimus bendradarbius, pagalbininkus ar kolegas. Tai sukuria solidarumo ir subsidiarumo atmosferą, kurioje mokiniai pasijunta svarbia bendro reikalo dalimi ir gali kliautis mokytojo autoritetu bei jo patirtimi.

 

Apibendrinant norisi pasakyti, kad mūsų kaip mokytojų laikysena kasdienio gyvenimo iššūkiuose yra puikiausia socialinio, o vėliau ir pilietinio ugdymo mokykla. Joje atrasdami kitą asmenį kaip besąlygiškai vertingą, įsitraukiame į veiklą, kovojame už savo idealus ir stengiamės pasaulį padaryti kaip įmanoma gražesne vieta gyventi.

 

[1] Pilietinės visuomenės instituto tyrimas apie visuomenės pilietinės galios indeksą Lietuvoje 2016 m. Tyrimo ataskaita pasiekiama internete: http://www.civitas.lt/wp-content/uploads/2017/06/PGI2016_pagr-rezultatai.pdf (žiūrėta 2018-01-26).

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Komentarai (4)

  • Juozapas

    Sveiki, Algi,

    su vadovėliais asmeniškai dirbu selektyviai – naudoji net kelis, juos visaip „karpau“ ir stengiuosi pritaikyti prie savo pamokų plano ir vedimo stiliaus. Antai labai naudingi pasirodė S. Bitlieriūtės ir A. Jakubčionio vadovėlio „Pilietiškumo pagrindai ir Laisvės Kovų istorija“ (Šviesa; 2012) skyreliai apie dalyvavimą, profesines sąjungas ir pilietinę visuomenę. L. Donskio vadovėliui kol kas neskyriau didesnio dėmesio. Asmeniškai labiau patraukė prof. A. Ramonaitės atlikti visuomenės pilietinės galios indekso tyrinėjimai (jei gerai atsimenu visi prieinami internete nuo 2012 m.) – puikiai tinka provokuoti mokinius apie tai ar turime realią galią savo valstybėje kaip piliečiai.

  • Kotryna

    Pritariu minčiai, kad reikia kuo daugiau mokytis „gyvai“, ne iš vadovėlių. Mokantis apie tuos pačius tekste minimus sausio įvykius su mokiniais galima apsilankyti šalia Seimo esančiame Sausio 13-osios muziejuje-memoriale, ten trečiadieniais 11-13 h būna atvirų durų valandos, susitikimai su Nepriklausomybės gynėjų sąjungos atstovais, kurie pasakoja, kaip buvo ginama Lietuvos laisvė.
    Tai galioja ne tik pilietiniam ugdymui – teko vieną penktadienį lankytis įvairiuose Londono muziejuose – visur buvo pilna vaikų grupių su mokytojais, kai kurie buvo susodinti galerijoje priešais kažkokį paveikslą ir klausėsi mokytojos ar muziejaus darbuotojos pasakojimo, kiti su popieriaus lapais (turbūt užrašai ar užduotys) vaikščiojo po gamtos muziejų.

  • Aldona

    Patiko Jūsų, jauno politologo, pilietinio ugdymo mokytojo, įžvalgumas ir, žinoma, labai įdomu buvo susipažinti su Pilietinės visuomenės instituto atliktu tyrimu. Manau, pilietinis ugdymas mokykloje turi vykti ir vyksta ne tik per pilietiškumo pagrindų pamoką. Pilietiškumo mokyti privalo kiekvienas mokytojas, o geriausia pamoka – pavyzdys. Tai ką mes darome neapsimetinėdami, nemeluodami, neveidmainiaudami, o tikėdami tuo, ką darome ir sakome, nes mokiniai stebi, mato, vertina. Jauni žmonės yra aktyvūs, atviri, noriai bendrauja ir reiškia savo nuomonę, netgi aktyviau dalyvauja įvairiose pilietinėse veiklose nei suaugusieji. Todėl labai svarbi jaunimo įtrauka į pilietiškumą ugdančias veiklas savo pavyzdžiu. Pilietiškumo pagrindų pamokas mes nuvertiname patys, bet, akivaizdu, kad yra daug puikių Mokytojų, kurie įkvepia mokinius, skatina mąstyti ir veikti, ir moko ne tik iš vadovėlio. Pritariu autoriui, kad piliečio ugdymas yra patirtinis dalykas, kad patirtis prasideda ne nuo vadovėlio, o kartais net ne nuo pilietiškumo pagrindų Mokytojo, o nuo kiekvieno iš mūsų. Juk pirmosios pilietiškumo pamokos nuo pirmojo autoriteto – šeimos.
    Nuo mokyklos, Mokytojo daug kas priklauso, bet ar iš tiesų pilietiškumo ugdymas tik mokyklos reikalas? O visuomenė… Politikai… Žiniasklaida… Šeima…

  • Mokytojas Bitautas

    Buvo įdomu skaityti, smagu, kad randasi tokių jaunų, iniciatyvių ir kūrybingų mokytojų. Nuo mokytojo daug kas priklauso.
    Gal pasigedau kaip sekasi integruoti per pilietiškumą vadovėlius pvz., daug kam buvo sunku dirbti su Donskio vadovėliu, pateikti daugiau rekomendacijų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *